AS-822-495-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-495/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00989-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, tretieji suinteresuoti asmenys – A. Ž. ir ko uždaroji akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „Eigesa“, uždaroji akcinė bendrovė „Panevėžio miestprojektas“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – APVA) direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. T1-9.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti APVA direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-9 galiojimą.

Pagrįsdamas prašymą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir aiškino, kad susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Paaiškino, kad bendrovės 2010 m. veikla buvo nuostolinga (nuostolių suma sudarė 230 699 Lt), 2011 m. bendrovė gavo tik 77 903 Lt pelno, 2012 m. pelnas sumažėjo iki 55 047 Lt. 2011 m. ir 2012 m. gautas pelnas skirtas praėjusių laikotarpių nuostoliams padengti. Dėl gyventojų nemokumo bendrovė nuolat susiduria su apyvartinių lėšų stoka. Be to, pagal ginčijamą įsakymą, taip pat 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. T1-10 ir 2013 m. gruodžio 6 d. įsakymą Nr. T1-196, kuriuos pareiškėjas skundžia kitose administracinėse bylose, pareiškėjas iš viso turi sumokėti 249 418,27 Lt, neįkaitant delspinigių. Todėl neatidėliotinas skundžiamo įsakymo vykdymas pareiškėjui sukels neigiamų pasekmių, negalėdamas disponuoti 36 251,43 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas susidurs su finansiniais sunkumais, patirs nuostolių, kurių kompensavimas bus susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Tai reiškia, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų žymiai apsunkintas. Neatidėliotinas ginčijamo įsakymo vykdymas būtų neteisinga ir neproporcinga priemonė, neatitinkanti nei pareiškėjo, nei viešojo interesų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas vertino, jog pareiškėjas nepagrindė teiginių, kad konkrečiu ginčijamu įsakymu nurodytos sumos grąžinimas (įsakymo vykdymas) jam gali sukelti didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pareiškėjas šiai aplinkybei pagrįsti pateikė teismui tik 2010–2012 metų balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas. Įrodymų apie pareiškėjo finansinę padėtį 2013 m. nėra, todėl pateikti įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina didelės žalos pareiškėjo veiklai grėsmės, nes jie neparodo sunkios pareiškėjo finansinės būklės šiuo metu bei galimo itin žymaus tokios būklės pasikeitimo įvykdžius skundžiamą įsakymą. Pareiškėjo nurodomos galimos pasekmės yra tik numanomos ar galimos, tačiau nebūtinai būsimos. Atitinkamai nepagrįstos yra pareiškėjo išvados, kad laikinosios apsaugos netaikymas pažeistų teisingumo ir protingumo principus, viešąjį interesą ar trečiųjų asmens teises ir interesus. Priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus ginčijamą įsakymą, pareiškėjo grąžinta lėšų suma jam bus grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų teisminių procesų.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (IV t., b. l. 1–4), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas su atskiruoju skundu pateikė bendrovės direktoriaus ir vyr. buhalterės pasirašytus balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2013 metus, pažymėjęs, kad šie dokumentai dar nėra patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami. Nurodo, kad bendrovės nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai, palyginus su 2012 m. sumažėjo, o grynąjį pelną už 2013 m. sudaro 148 211 Lt suma, kuri didžiąja dalimi skirta praėjusių laikotarpių nuostoliams padengti. Sudėtingą bendrovės finansinę padėtį patvirtina ir ta aplinkybė, kad UAB „Kuršėnų vandenys“ akcijų savininkas Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2012–2013 metais priimdavo sprendimus didinti bendrovės įstatinį kapitalą sumažinant bendrovės kreditorinį įsiskolinimą Šiaulių rajono savivaldybei. Dėl gyventojų įsiskolinimų bendrovei nuolat trūksta apyvartinių lėšų (2011 m. skola – 64 632 Lt, 2012 m. – 96 687 Lt, 2013 m. – 91 430 Lt), o pagal ginčijamą įsakymą pareiškėjas iš karto turi grąžinti 55 988,93 Lt paramos lėšų, neįskaitant delspinigių. Nesustabdžius skundžiamo akto galiojimo, pareiškėjo veiklos vykdymas būtų apsunkintas, nes jis negalėtų disponuoti nurodytos grąžinti sumos (36 251,43 Lt) dydžio apyvartinėmis lėšomis, patirtų dar didesnius finansinius sunkumus, nuostolius, būtų sutrikdyta įmonės veikla, ir net esant palankiam teismo sprendimui pareiškėjo grąžinimas į ankstesnę padėtį būtų apsunkintas. Nors nagrinėjamoje situacijoje ginčijamo akto sustabdymas galimai palankaus sprendimo įvykdymui įtakos neturės, tačiau būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę lemia ne tik pareiškėjo padėtis, bet ir visuomenės interesai. Bendrovė tiekia geriamąjį vandenį ir surenka bei išvalo nuotekas virš 7 000 vartotojų ir 303 abonentams, bendrovės ūkis nuolat plečiasi, jai perduodama eksploatuoti vis daugiau vandentvarkos objektų (kurių dauguma yra nudėvėti ir reikalauja atstatymo). Dėl apyvartinių lėšų trūkumo bendrovė negalės teikti paslaugų, be kurių pablogės gyventojų ir įmonių buities ir darbo sąlygos. Taigi viešasis interesas reikalauja, kad paslaugos būtų teikiamos nepertraukiamai ir efektyviai.

Atsakovas Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Ž. ir ko uždaroji akcinė bendrovė pareiškėjo atskirąjį skundą palaiko ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-9, kuriuo nustačius netinkamą paramos lėšų panaudojimą, pareiškėjas įpareigotas grąžinti 36 251,43 Lt paramos sumą, o pavėlavęs, mokėti 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelsimo dieną, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje atskirąjį skundą padavęs pareiškėjas UAB „Kuršėnų vandenys“ prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti skundžiamo atsakovo įsakymo galiojimą.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, 2014 m. vasario 24 d. nutartimi išsprendęs pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo kaip nepagrįstą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005).

Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007).

Teisėjų kolegija nurodo, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus. Asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr. pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr. pvz., 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012).

Įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo įsakymo galiojimo sustabdymą.

Pagrindiniai pareiškėjo argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę –kad grąžinus nurodytą pinigų sumą bus apsunkinta pareiškėjo veikla, sumažės jo finansinis pajėgumas, bendrovė patirs nuostolių, apyvartinių lėšų trūkumas sąlygos negalėjimą teikti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo paslaugų, todėl nebus užtikrintas viešasis interesas.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog jeigu įmonei yra paskirta bauda, kurios privalomą mokėjimą prašoma sustabdyti taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, ir reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, gali būti, kad dėl paskirtos baudos išieškojimo įmonei atsiras sunkių padarinių. Sumokėjus ar išieškojus baudą, ypač jei jos suma yra didelė, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui. Šių praradimų kompensavimas gali būti pakankamai sudėtingas, nes įvertinti juos pinigais iš esmės gali būti neįmanoma. Kita vertus, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad bauda buvo paskirta pagrįstai, baudos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių. Todėl, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas yra ne tam tikrų neigiamų pasekmių išvengimas, o teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Tačiau, kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo svarbu atsižvelgti į konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, taip pat poreikį užtikrinti interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo finansinė padėtis nėra gera, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai, palyginus su 2012 metais, sumažėjo nuo 66 020 804 Lt iki 63 266 971 Lt, o grynasis pelnas už 2013 m. – 148 211 Lt. Dėl gyventojų įsiskolinimų bendrovei (2013 m. įsiskolinimas sudarė 91 430 Lt) nuolat trūksta apyvartinių lėšų. Nesustabdžius skundžiamo atsakovo įsakymo galiojimo pareiškėjas negalėtų disponuoti grąžintinos sumos (36 251,43 Lt) dydžio apyvartinėmis lėšomis, patirtų dar didesnius finansinius sunkumus, dėl ko sutriktų įmonės veikla. Pareiškėjas teikia geriamojo vandens tiekimo, nuotekų valymo ir atliekų šalinimo paslaugas Kuršėnų mieste ir Šiaulių rajono gyvenvietėse virš 7 000 vartotojų (gyventojų) ir 303 abonentams (įmonėms). Įmonės veiklos stabilumas, efektyvumas ir paslaugų tiekimo nepertraukiamumas yra svarbus viešojo intereso užtikrinimui, nes sutrikus bendrovės veiklai, nebūtų teikiamos paslaugos, be kurių akivaizdžiai pablogėtų jos teikiamų paslaugų gavėjų buities ir darbo sąlygos. Todėl atsižvelgusi į nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę lemia ne tik pareiškėjo padėtis, bet ir visuomenės interesai. Nėra priežasčių manyti, jog ginčijamo įsakymo galiojimo sustabdymas šiuo konkrečiu atveju pažeis proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ar viešąjį interesą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, naikinama ir pareiškėjo prašymas tenkinamas pritaikant reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti APVA direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-9 galiojimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-9 galiojimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė