A-143-258-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-258/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01120-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 33.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurinė lapė“ dėl draudimo įmokų skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas), kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–2), kurį patikslino (2 t., b. l. 21–24), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, NMA) išmokėti likusią draudimo įmokų kompensacijos dalį pagal draudimo sutartį GD Nr. 001563 – 148 472,00 Lt, jos dalį (125 974,00 Lt) pervedant į pareiškėjo sąskaitą, o kitą dalį (22 498,00 Lt) – į atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurinė lapė“ (toliau – ir UAB „Šiaurinė lapė“) sąskaitą; 2) nepatenkinus pirmojo reikalavimo, priteisti iš atsakovo UAB „Šiaurinė lapė“ 125 974,00 Lt draudimo įmokų pagal draudimo sutartį GD Nr. 001563 skolą, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. balandžio 28 d. tarp akcinės draudimo bendrovės „RESO Europa“ (toliau – ir ADB „RESO Europa“), kuri buvo reorganizuota prijungimo būdu ir kurios teises ir pareigas perėmė pareiškėjas, ir UAB „Šiaurinė lapė“ buvo sudaryta gyvulių draudimo sutartis GD Nr. 001563, kuria buvo apdrausti UAB „Šiaurinė lapė“ turtiniai interesai, susiję su įmonės auginamų audinių kritimu dėl ligų. UAB „Šiaurinė lapė“ yra žemės ūkio veiklos subjektas, turintis teisę pasinaudoti valstybės parama – dalies (50 proc.) draudimo įmokų kompensavimu iš valstybės specialiosios kaimo rėmimo programos lėšų.

Draudimo sutarties priede numatyta metinė draudimo įmoka – 962 944,00 Lt (iš NMA – 481 472,00 Lt), UAB „Šiaurinė lapė“ metinė įmoka – 481 472,00 Lt. UAB „Šiaurinė lapė“ 50 proc. nekompensuotiną draudimo įmokos dalį (481 472,00 Lt) draudikui yra sumokėjusi arba ji buvo įskaityta į pagal draudimo sutartį mokėtinas draudimo išmokas. Nacionalinė mokėjimo agentūra iš jai priklausančios kompensuoti likusios 481 472,00 Lt sumos į draudiko sąskaitą yra pervedusi tik 333 000,00 Lt. Nesulaukdamas likusios 148 472,00 Lt dydžio skolos sumokėjimo, pareiškėjas 22 498 Lt sumą įskaitė į draudėjui pagal draudimo sutartį mokėtinas draudimo išmokas, todėl laikoma, kad šiuo metu UAB „Šiaurinė lapė“ iš viso yra sumokėjusi 503 970,00 Lt, Nacionalinė mokėjimo agentūra – 333 000,00 Lt, o likusi nesumokėta skolos dalis sudaro 125 974,00 Lt.

Pareiškėjo teigimu, Nacionalinė mokėjimo agentūra nepagrįstai atsisako sumokėti likusią draudimo įmokų kompensacijos dalį (148 472,00 Lt). Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras) duomenys negali būti laikomi įrodymu, paneigiančiu nuosavybės teisę į apdraustus gyvūnus, nes VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre yra deklaruojami ūkinių gyvūnų laikytojų pateikiami duomenys apie gyvūnų laikymo vietose esančius gyvūnus.

Pabrėžė, kad draudikas turi teisę gauti visą draudimo sutartyje numatytą draudimo įmoką. Draudimo sutarties vykdymas yra savarankiška prievolė, kuri negali būti tapatinama su žemės ūkio veiklos subjekto teise iš valstybės biudžeto prašyti ir gauti valstybės pagalbą, todėl jei iš Nacionalinės mokėjimo agentūros nebūtų priteista draudimo įmokų suma, šias įmokas draudikui turėtų sumokėti draudėjas UAB „Šiaurinė lapė“.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 36–38, 88–92) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nacionalinė mokėjimo agentūra nurodė, kad tarp UAB „Šiaurinė lapė“ ir pareiškėjo yra susiformavę draudimo prievoliniai teisiniai santykiai, o tarp UAB „Šiaurinė lapė“ ir Nacionalinės mokėjimo agentūros – paramos skyrimo teisiniai santykiai, NMA ir pareiškėjo draudimo prievoliniai teisiniai santykiai nesaisto. UAB „Šiaurinė lapė“, sudarydama draudimo sutartį su pareiškėju, kartu susitarė kreiptis į NMA dėl dalies įmokų kompensavimo. NMA įgyja pareigą išmokėti paramą tik tuomet, kai yra priimtas sprendimas skirti paramą. UAB „Šiaurinė lapė“, nevykdant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 patvirtintose Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytų įsipareigojimų ar neatitinkant reikalavimų, netenka teisės į dalies draudimo įmokų kompensaciją, todėl visas įmokas pagal draudimo sutartis turi susimokėti pati. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) 2009 m. kovo 2 d. raštu Nr. 2D-1194(4.9), NMA patikrino paramos gavėjus, kurie buvo sudarę sutartis su pareiškėju, ir nustatė, kad UAB „Šiaurinė lapė“ neatitiko Taisyklių 1, 2 punktuose nurodytų paramos gavimo sąlygų (neįrodyta nuosavybės teisė į visus draudžiamus gyvūnus), todėl buvo nutarta paramos neskirti. Nepaisant nuolatinių susitikimų ir prašymų pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į apdraudžiamus gyvūnus, ir toliau sistemingai nebuvo pateikiami duomenys, kurie leistų pripažinti UAB „Šiaurinė lapė“ atitinkančia Taisyklėse keliamus reikalavimus. Pareiškėjas piktnaudžiauja teise, kadangi 2010 m. kovo 31 d. rašte bei 2010 m. balandžio 15 d. pažymoje nurodė, kad už draudimo polisą GD Nr. 001563 paramos atsisako.

Atsakovas UAB „Šiaurinė lapė“ atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 24–27) prašė skundą dėl UAB „Šiaurinė lapė“ atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

UAB „Šiaurinė lapė“ pažymėjo, kad pareiškėjas poliso priede nurodė, jog UAB „Šiaurinė lapė“ pareiškėjui sumokės tik pusę draudimo įmokos, o kita pusė draudimo įmokos bus sumokėta iš NMA. UAB „Šiaurinė lapė“ buvo atsakinga tik už pusės draudimo įmokos sumokėjimą, tai ji tinkamai yra įvykdžiusi, pareiškėjas neturi reikalavimo teisės UAB „Šiaurinė lapė“, pareiškėjui skolinga yra NMA. UAB „Šiaurinė lapė“ prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu (2 t., b. l. 28–31) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą; grąžino pareiškėjui 6 938 Lt žyminio mokesčio permoką.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Specialiosios kaimo rėmimo programos dalies draudimo įmokų pareiškėjui išmokėjimo. Nustatė, kad 2008 m. balandžio 28 d. tarp ADB „RESO Europa“, kuri buvo reorganizuota prijungimo būdu ir kurios teises ir pareigas perėmė pareiškėjas, ir UAB „Šiaurinė lapė“ buvo sudaryta gyvulių draudimo sutartis GD Nr. 001563, kuria 5 628 050,00 Lt suma nuo ligų buvo apdraustos UAB „Šiaurinė lapė“ audinės. Draudimo sutartyje nustatyta draudimo įmoka – 962 944,00 Lt. Žemės ūkio ministerija 2009 m. kovo 2 d. raštu Nr. 2D-1194(4.9) rekomendavo Nacionalinei mokėjimo agentūrai patikrinti visus draudimo liudijimus. NMA direktorius 2009 m. rugsėjo 7 d. priėmė įsakymą Nr. BR1-666, kuriuo nurodė nemokėti draudimo įmokų kompensacijų UAB „Šiaurinė lapė“. NMA direktorius 2009 m. gruodžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. BR1-1051, kuriuo nurodė nemokėti draudimo įmokų kompensacijų UAB „Šiaurinė lapė“. NMA direktorius 2010 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. BR1-568, kuriuo nustatė, kad UAB „Šiaurinė lapė“ pagal draudimo liudijimą GD Nr. 001563 neatitinka Taisyklių 1 punkte nurodytų pagalbos gavimo sąlygų. Teismas pažymėjo, jog nors ginčo santykius reglamentuojančios Taisyklės galiojo iki 2009 m. sausio 30 d., tačiau jų galiojimas buvo pratęstas subjektams, sudariusiems draudimo sutartis iki 2009 m. sausio 30 d., t. y. ir nagrinėjamos administracinės bylos subjektams (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 3D-30). Teismas vadovavosi Taisyklių 6, 8, 9, 17 punktais.

Teismas, spręsdamas dėl skolos priteisimo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog NMA direktoriaus 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. BR1-666, 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. BR1-1051, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, nurodyta nemokėti draudimo įmokų kompensacijų UAB „Šiaurinė lapė“ draudimo polisui GD Nr. 001563 2008 m. IV ketvirtį, neatitinkant Taisyklių 1 ir 2 punktuose nurodytų sąlygų, apie kuriuos pareiškėjui pranešta 2009 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-13255 ir 2010 m. vasario 8 d. raštu Nr. BR6-(11.16)-805. NMA direktorius 2010 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. BR1-568, kuriuo nustatė, kad UAB „Šiaurinė lapė“ pagal draudimo liudijimą GD Nr. 001563 neatitinka Taisyklių 1 punkte nurodytų pagalbos gavimo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad paminėti NMA sprendimai yra nuginčyti. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-266/2013 išaiškino, kad esant galiojančiam NMA sprendimui, jo nenuginčijus teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pagrindo priteisti iš atsakovo pareiškėjui draudimo išmokas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, esant nenuginčytiems aukščiau paminėtiems NMA sprendimams, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui draudimo išmokas iš NMA.

Teismas, spręsdamas dėl skolos priteisimo iš UAB „Šiaurinė lapė“, nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog draudėjo metinė įmoka pagal draudimo polisą GD Nr. 001563 yra 481 472,00 Lt, kurios viso sumokėjimo nei viena šalis neginčija. Be to, draudimo poliso GD Nr. 001563 galiojimas pasibaigė 2009 m. gegužės 19 d. Paskutinė įmoka padaryta 2009 m. kovo 20 d. Būtent ši data yra atskaitos taškas skaičiuojant senaties terminą, kadangi pareiškėjas, būdamas rūpestingas savo teisių gynėjas, turėjo būti pakankamai apdairus ir tinkamai laiku domėtis įmokų nebemokėjimu po 2009 m. kovo 20 d. Be to, pareiškėjas yra draudimo įmonė, kuri gali tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas, kylančias iš šios veiklos. Teismas pabrėžė, kad draudimo teisiniai santykiai susiklosto tarp draudimo bendrovės ir draudėjo ar kito asmens, dalyvaujančio šiuose santykiuose draudimo sutarties ir su ja susijusio specialaus draudimo teisinio reguliavimo pagrindu. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-968/2013 pateiktu išaiškinimu, teismas pažymėjo, jog tarp pareiškėjo ir UAB „Šiaurinė lapė“ susiklostę santykiai laikomi draudimo teisiniais santykiais, todėl pareiškėjo atstovo argumentas, kad tarp jų susiklostė skolos teisiniai santykiai, yra nepagrįstas. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, kurį prašė taikyti UAB „Šiaurinė lapė“. Skundą pareiškėjas teismui išsiuntė tik 2011 m. balandžio 18 d., t. y. praleidęs nuo 2009 m. kovo 20 d. skaičiuojamą įstatymo nustatytą vienerių metų senaties terminą, vadinasi, pareiškėjo reikalavimas dėl skolos priteisimo iš UAB „Šiaurinė lapė“ yra nepagrįstas.

Teismas, be to, nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinėse bylose už kiekvieną skundą, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 Lt žyminis mokestis <...>. Pareiškėjas už skundo padavimą sumokėjo 3 519 Lt žyminį mokestį bei 3 519 Lt už apeliacinį skundą, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, permokėtą žyminio mokesčio dalį – 6 938 Lt (3 419 Lt + 3 519 Lt) teismas grąžino pareiškėjui.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 35–36) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas skundas, ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčas byloje yra kilęs dėl 2009 m. II ketvirčio, todėl teismas nepagrįstai atmetė skundą, vadovaudamasis argumentu, jog nebuvo apskųsti NMA sprendimai dėl 2008 m. III ketvirčio draudimo įmokų. Ginčo dėl 2008 m. III ketvirčio draudimo įmokų byloje nėra, nes NMA šią savo prievolę yra įvykdžiusi. Teiginį, kad ginčas vyksta dėl 2009 m. II ketvirčio draudimo įmokų kompensacijų, patvirtina pridedamas AAS „Gjensidige Baltic“ raštas NMA. AAS „Gjensidige Baltic“ nėra paramos teikimo administracinių teisinių santykių dalyvis. NMA sprendimai nekompensuoti žemės ūkio veiklos subjektų draudimo įmokų (taip pat ir UAB „Šiaurinė lapė“ draudimo įmokų) sukuria teises ir pareigas tiems žemės ūkio veiklos subjektams, kurie pretendavo šią paramą gauti. UAB „Šiaurinė lapė“ niekuomet iš NMA nėra gavusi jokių sprendimų, kad šiam žemės ūkio veiklos subjektui nebus skirta valstybės parama. Teiginys, kad nenuginčijus NMA sprendimų negali būti tenkinamas reikalavimas kompensuoti draudimo įmokas, yra nepagrįstas, nes asmuo, dėl kurio šis sprendimas buvo priimtas (UAB „Šiaurinė lapė“), objektyviai neturėjo jokios galimybės jo skųsti.

2. Teismas netinkamai taikė materialinę teisę, reglamentuojančią ieškinio senaties termino skaičiavimą (CK 1.127 str. 1 d.). Nepagrįstai konstatavo, jog ieškinio senatis turi būti pradėta skaičiuoti nuo 2009 m. kovo 20 d. Netinkamai nustatė faktines aplinkybes, nes paskutinė įmoka yra sumokėta 2009 m. gegužės 29 d. AAS „Gjensidige Baltic“ nuolat bendravo su NMA ir tik dėl šios institucijos net keletą metų vykdomų draudimo sutarčių tinkamumo patikrinimų nesikreipė anksčiau į teismą, kadangi pagrįstai tikėjosi, jog draudimo įmokos bus kompensuotos NMA. NMA pozicija nebemokėti draudimo įmokų kompensacijos už draudimo sutartį GD Nr. 001563 tapo žinoma po 2010 m. lapkričio 15 d. šalių atstovų susitikimo. Iš UAB „Šiaurinė lapė“ pareiškėjas 2010 m. kovo 31 d. gavo pasirašytą papildomą susitarimą, kuriuo UAB „Šiaurinė lapė“ sutiko perskaičiuoti kompensuojamą ir nekompensuojamą draudimo įmokų dalis, tuo pačiu prisiimdama atsakomybę už nekompensuotinos dalies sumokėjimą.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 45–47) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Nacionalinė mokėjimo agentūra nurodo, kad pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, jog ginčas šioje byloje vyksta dėl 2009 m. II ketvirčio draudimo įmokų kompensavimo. Pareiškėjas prašė priteisti iš NMA 125 974,00 Lt draudimo įmokų kompensacijos dalį, tačiau nenurodė, už kurį ataskaitinį ketvirtį. Teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė skundą, nurodydamas, kad, esant nenuginčytiems NMA sprendimams dėl kompensacinių draudimo įmokų nemokėjimo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui 125 974,00 Lt. NMA pareiškėjui išmokėjo 333 000,00 Lt draudimo įmokų kompensaciją už 2008 m. III ketvirtį. Pareiškėjui draudimo įmokų kompensavimas nuo 2009 m. I ketvirčio buvo nutrauktas. Pareiškėjas, prašydamas priteisti iš NMA jo naudai draudimo įmokų kompensaciją, piktnaudžiauja teise, nes pats nesugebėjęs pateikti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į visą apdraustų audinių skaičių, pateikdamas pažymas už 2009 m. I ir II ketvirčius, patvirtino, jog draudimo išmokų kompensacijos už draudimo liudijimu GD Nr. 001563 apdraustas audines neprašo. Papildomame susitarime dėl valstybės teikiamos paramos dydžio aiškiai nurodyta, jog iš NMA prašoma valstybės paramos dalis už metus yra 143 983,00 Lt, o priklausanti grąžinti valstybei (NMA) valstybės paramos dalis už metus (apskaičiuojama iš 333 000,00 Lt atėmus 143 983,00 Lt) yra 189 017,00 Lt. Teigia, jog teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovas UAB „Šiaurinė lapė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 50–52) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

UAB „Šiaurinė lapė“ nurodo, kad paskutinės draudimo įmokos mokėjimo terminas – 2009 m. kovo 20 d. Pareiškėjas turėjo imtis aktyvių veiksmų nuo šios dienos, kad jam būtų sumokėtos trūkstamos draudimo įmokos. Draudimo įmokos sumokėjimas yra draudimo teisinio santykio sudedamoji dalis, todėl pareikštam reikalavimui dėl draudimo įmokos priteisimo yra taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas turėjo į teismą kreiptis ne vėliau kaip 2010 m. kovo 20 d., tačiau dokumentus į teismą pateikė tik 2011 m. balandžio 18 d., t. y. aiškiai praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas pagrįstai pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-968/2013. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo tarp šalių iš 2008 m. balandžio 28 d. gyvulių draudimo sutarties GD Nr. 001563, sudarytos tarp pareiškėjo teisių pirmtako ADB „RESO Europa“ (draudiko) ir atsakovo UAB „Šiaurinė lapė“ (draudėjo), reglamentuojamų teisinių santykių. Pagal šią sutartį, atsakovas UAB „Šiaurinė lapė“ laikotarpiui nuo 2008 m. gegužės 20 d. iki 2009 m. gegužės 19 d. apdraudė 5 628 050 Lt suma jo auginamas audines nuo gyvūnų netekimo (žūties, nugaišimo, priverstinio paskerdimo). Nurodyta draudimo sutartis ir jos reguliuojami teisiniai santykiai yra specifiniai ta prasme, kad atsakovas UAB „Šiaurinė lapė“ buvo kito atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros administruojamos valstybės paramos, skirtos pusei draudimo įmokos (481 472,00 Lt) padengti, gavėju. Teisės taikymo požiūriu nurodyta specifika pasireiškė tuo, kad teisiniai santykiai dėl paminėtos paramos gavimo (jos nutraukimo) yra (buvo) reglamentuojami specialaus teisės akto – Taisyklių. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualu nustatyti Taisyklių nuostatų reikšmę ginčo teisiniams santykiams, t. y. šių nuostatų įtaką teisiniams santykiams tarp pareiškėjo ir atsakovo UAB „Šiaurinė lapė“ bei teisiniams santykiams tarp pareiškėjo ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Pasisakydama dėl Taisyklių reikšmės šiai administracinei bylai, kolegija pažymi, kad šis klausimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo išspręstas 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-266/2013 ir 2013 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-968/2013. Nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos faktinėmis aplinkybėmis ir jose keliama teisės (Taisyklių) taikymo ir aiškinimo panašiose situacijose problematika iš esmės yra analogiškos nagrinėjamai administracinei bylai. Todėl šiose bylose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Nurodytose administracinėse bylose (Nr. A525-266/2013 ir Nr. A444-968/2013), kalbant apie paminėtų teisinių santykių prigimtį ir jų reikšmę ginčo (pabrėžtina, kad tokio pobūdžio, kaip ir šioje administracinėje byloje) šalims, be kita ko, nurodyta, kad aplinkybė, jog dalies paminėtos paramos draudėjui (pusės draudimo įmokos) sumokėjimas tiesiogiai draudikui (pareiškėjui) nereiškia, kad šią paramą administruojanti institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra – tampa draudimo santykių tarp draudiko ir draudėjo dalyviu ta prasme, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 8, 9 bei 17 punktais, esant Taisyklių nustatytam pagrindui, turi teisę nutraukti paramos suteikimą draudėjui ir, tai padarius, neatsako už draudėjo įsipareigojimus draudikui sumokėti draudimo sutartyje sulygtą draudimo įmokos sumą.

Iš bylos matyti, kad, pasinaudodama tokia teise, Nacionalinė mokėjimo agentūra 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. BR1-666 ir 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. BR1-1051 nutraukė draudimo įmokų už UAB ‚Šiaurinė lapė“ kompensacijų mokėjimą. Šie Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimai (įsakymai) ABTĮ nustatyta tvarka nebuvo apskųsti. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas Taisyklių aiškinimo ir taikymo tokio pobūdžio bylose taisykles, konstatuotina, kad atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra, nutraukusi paramos mokėjimą atsakovui UAB „Šiaurinė lapė“ (draudėjui pagal paminėtą 2008-04-28 gyvulių draudimo sutartį), neturi teisinio pagrindo sumokėti pareiškėjui už draudėją jo (pareiškėjo) nurodytos draudimo įmokos sumos. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjo skundo dalį atmetė pagrįstai ir teisingai. Atsakydama į apelianto argumentus apie galimybės apskųsti paminėtus Nacionalinės mokėjimo agentūros įsakymus (administracinius sprendimus) neturėjimą, kolegija pažymi, kad šie argumentai paneigiami byloje esančiais Nacionalinės mokėjimo agentūros 2009 m. rugsėjo 17 d. ir 2010 m. vasario 8 d. pareiškėjui adresuotais pranešimais apie šiuos įsakymus, kuriuose, be kita ko, nurodyta (išaiškinta) pareiškėjo teisė apskųsti sprendimus dėl paramos nutraukimo ABTĮ nustatyta tvarka (1 t., b. l. 57-63).

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jo nurodytą draudimo įmokos dalį iš atsakovo UAB „Šiaurinė lapė“, kolegija dar kartą pažymi, kad tarp šių bylos šalių susiklostę teisiniai santykiai pagal savo pobūdį yra draudimo teisiniai santykiai. Tai reiškia, jog pareiškėjui (draudikui), nustačius, kad atsakovas UAB „Šiaurinė lapė“ (draudėjas) draudimo sutartyje sulygtu laiku nesumoka draudimo sutartyje nustatytos draudimo įmokos (šios įmokos dalies), Draudimo įstatymo 72 straipsnio bei CK 6.1004 straipsnio pagrindu atsirado teisė reikalauti tokios įmokos (jos dalies) sumokėjimo per teismą. Tai taip pat reiškia, kad tokiam reikalavimui išspręsti teismas (šio atsakovo prašymu) turi taikyti CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Iš paminėtos 2008 m. balandžio 28 d. gyvulių draudimo sutarties (jos priedo Nr. 1), matyti, kad pagal įmokų mokėjimo sulygtą grafiką draudimo įmokos mokėjimo terminas (data) yra iki 2009 m. balandžio 30 d., o paskutinės įmokos dalies mokėjimo data – 2009 m. kovo 20 d. (1 t., b. l. 4-5). Šiame draudimo įmokų mokėjimo grafike nėra aptartas metų ketvirčių mokėjimo sumos. Todėl pareiškėjo nuoroda apeliaciniame skunde į draudimo įmokos sumokėjimą už tam tikrą metų ketvirtį kolegijos nepripažintina bylai reikšminga. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2011 m. balandžio 18 d., praleido paminėtą CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė