A-662-1553-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1553/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00942-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus vyresniosios specialistės 2013 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 20-II-IL-4775 „Dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Kauno AVPK dėl 2013 m. kovo 10 d. A. G. prašymo priimti naują sprendimą – išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti mažos galios revolverį Alfa Proj Brno (modelis 640, kalibras 6 mm ME Flobert, Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2013 m. birželio 10 d. jis kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, nešiotis bei registruoti šaunamąjį ginklą. Atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti leidimą. Atsakovas skundžiamame administraciniame akte nurodė, kad pagrindinė kliūtis leidimo išdavimui – tai pareiškėjo nuteisimo faktas Kauno apylinkės teismo 1975 m. liepos 13 d. nuosprendžiu. Atsakovas nurodė, kad dėl nuteisimo pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pareiškėjas nurodė, kad teistumas pagal minėtą teismo nuosprendį yra seniai išnykęs. Be to, jis buvo nuteistas dar pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 1990 m. lapkričio 23 d. jis davė priesaiką Lietuvos valstybei kaip Lietuvos Respublikos karys. 1990 m. kovo 1 d. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kuopos vadu ir savo pavaldume turėjo daugiau kaip 100 karių. 1993 m. vasario 19 d. buvo paskirtas bataliono vadu ir savo pavaldume turėjo apie 500 karių. 1994 m. lapkričio 24 d. pareiškėjui buvo suteiktas karininko laipsnis. Pareiškėjas visą tarnybos ginkluotose pajėgose laiką turėjo tarnybinį šaunamąjį ginklą, taip pat buvo atsakingas už kariuomenės bataliono kovinę ginkluotę. 1998 m. dėl amžiaus pareiškėjas buvo išleistas į atsargą ir jam paskirta valstybinė pensija. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai pareiškėjas buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, taip pat Sausio 13-osios atminimo medaliu. Tai duoda pagrindą teigti, kad pareiškėjas negali būti vertinamas kaip nesantis nepriekaištingos reputacijos asmuo. Dėl paminėtų aplinkybių atsakovo priimtas administracinis aktas turi būti panaikintas ir atsakovas įpareigotas išduoti leidimą ginklui.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 20-21) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2013 m. birželio 10 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą įsigyti C kategorijos šaunamąjį ginklą. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo nuteistas Kauno apylinkės teismo 1975 m. liepos 13 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas). Minėto straipsnio sankcijoje buvo numatyta nuo 1 iki 5 metų terminuoto laisvės atėmimo. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudžia įsigyti B, C kategorijos ginklus nesantiems nepriekaištingos reputacijos asmenims. Minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Dėl paminėto teisinio reglamentavimo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą įsigyti ginklą ir todėl priimtas Sprendimas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus vyresniosios specialistės D. P. 2013 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 20-II-IL-4775 „Dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo“ bei įpareigojo Kauno AVPK išduoti A. G. neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą pagal jo 2013 m. birželio 10 d. prašymą Nr. 20-11-AP1-3100.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį. Nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kuri galiojo ir pareiškėjo prašymo Institucijai pateikimo (2013 m. birželio 10 d.) bei ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2013 m. liepos 1 d.). Teismas nurodė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose pateiktas išsamus sąrašas atvejų, kada asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos.

Administracinės bylos duomenys patvirtino, kad pagrindu atsisakyti išduoti leidimą buvo aplinkybė, jog Kauno apylinkės teismo 1975 m. liepos 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį už tyčinio smurtinio nusikaltimo, už kurį sankcijos viršutinė riba viršija 3 metus laisvės atėmimo, padarymą. Šią faktinę ir teisiškai reikšmingą administracinės bylos aplinkybę ginčo šalys pripažįsta, ją patvirtina ir įsiteisėjusio teismo nuosprendžio bei nutarties duomenys. Tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) taikymo prasme šios aplinkybės laikytinos pagrindu pripažinti, jog asmuo (pareiškėjas) neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 12 d. nutarimu. Pareiškėjo anksčiau įgytas ginklas (b. l.

26) priskiriamas C kategorijai (Įstatymo 5 str.), kuriuos gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 21 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, gavę leidimą (Įstatymo 13 str. 4 d.). Nuo 2011 m. kovo 1 d. galiojančia Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcija, nustatančia sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą tik dėl jo nuteisimo praeityje fakto, nors pagal ankstesnį reguliavimą leidimų tokiems ginklams įsigyti ir laikyti nereikėjo.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012 ir kt. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir principo lex retro non agit įgyvendinimą, esant susiklosčiusiems atitinkamiems teisiniams santykiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2063/2013).

Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) buvo numatyta, kad asmenys, kurie iki šio Įstatymo įsigaliojimo turėjo šio Pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 5 straipsnio 6, 7, 8 punktuose nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio Pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Ginčui aktualioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (prašymo ir sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) buvo nustatyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio Pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 5 straipsnio 6, 7, 8 punktuose nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. (terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus.

Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas, turėdamas ginčo ginklą, privalo iki 2014 m. liepos 1 d. pateikti prašymą gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus.

Pareiškėjas šią sąlygą įvykdė. Nepaisant to, atsakovas turi pareigą įvertinti, ar toks leidimas pareiškėjui gali būti išduodamas. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai, negu buvo prieš tai, todėl pateikus prašymą dėl leidimo po šio Įstatymo įsigaliojimo, taikomi pastarieji griežtesni reikalavimai. Išimtis (2 būtinos sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi pareiškėjui) nustatyta pačioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje: pirma sąlyga – jie netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, antra sąlyga – jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio Įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamo ginčo atveju tenkinama tik viena iš dviejų būtinųjų išimties taikymo sąlygų – pareiškėjas 1975 m. liepos 13 d. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį (iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo), tačiau nėra tenkinama kita būtinoji sąlyga – 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas neturėjo leidimo laikyti ar nešiotis ginklus. Pareiškėjui formaliai negali būti taikoma įstatymų leidėjo numatyta išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija ir joje numatytas asmens, nelaikomo nepriekaištingos reputacijos, apibrėžimas, o ankstesnėje Įstatymo redakcijoje apibrėžta sąvoka.

Tai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu formaliai teisingai atsisakė pareiškėjui išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus (ABTĮ 57 str.).

Administracinėje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog 1990 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas davė priesaiką Lietuvos valstybei kaip Lietuvos Respublikos karys. 1990 m. kovo 1 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kuopos vadu ir savo pavaldume turėjo daugiau kaip 100 karių. 1993 m. vasario 19 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės bataliono vadu ir pavaldume turėjo apie 500 karių. 1994 m. lapkričio 24 d. pareiškėjui buvo suteiktas karininko laipsnis. Pareiškėjas tarnybos metu turėjo tarnybinį šaunamąjį ginklą, buvo atsakingas už kariuomenės bataliono ginkluotę. 1998 metais dėl amžiaus buvo išleistas į atsargą ir jam paskirta valstybinė pensija.

Už nuopelnus Lietuvai pareiškėjas buvo apdovanotas „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu“, „Sausio 13-osios atminimo medaliu“ (b. l. 9-12). Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, taip pat į visuotinai teisėje pripažįstamų bei taikomų teisingumo, proporcingumo bei protingumo principų turinio nuostatas, teismas pabrėžė, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė visada būtų imperatyviai tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui.

Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teismas akcentavo, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, nes ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimais.

Aktualu ir tai, jog vykdydamas teisingumą (Konstitucijos 109 str.) teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismas negali palikti teisinį ginčą neišspręstu iki galo ir savo formaliu procesiniu sprendimu sukurti terpę naujam šalių ginčui. Administracinėje byloje pateiktų įrodymų visuma bei ankščiau paminėtos principinės teisės nuostatos sudarė pagrindą išvadai, kad atsakovas priėmė teisėtą individualų administracinį aktą, tačiau nėra pagrindo jį laikyti teisingu. Pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai, nuo 1975 metų jokių teisės pažeidimų nepadarė, teistumas seniai išnykęs ir BK jis laikomas neteistu, turi valstybinių apdovanojimų, tarnavo Lietuvos Respublikos ginkluotose pajėgose, turėjo tarnybinį šaunamąjį ginklą, siekia gauti leidimą laikyti nedidelės galios šaunamąjį ginklą, kuris prieš keletą metų buvo laisvoje civilinėje apyvartoje.

Prieš keletą metų tokį ginklą (kaip ir dujinį pistoletą) galėjo įsigyti laisvai bet kas – visiškai neteistas ar 10 kartų nuteistas ir turintis daug neišnykusių teistumų už bet kokio sunkumo nusikaltimų padarymą arba net ir policijos paieškoje esantis asmuo. Iš to seka, kad atsakovo priimtas individualus administracinis aktas ir atsisakymas išduoti leidimą prieštarauja protingumo, proporcingumo bei teisingumo principams, todėl ginčijamas administracinis aktas panaikintas ir patenkintas išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas – atsakovas įpareigotas pareiškėjui išduoti prašomą leidimą.

III. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 77-78) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir palikti galioti atsakovo Sprendimą. Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kuriais yra grindžiamas skundžiamas atsakovo Sprendimas. Nurodo, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tuo metu galiojusiu Įstatymu (17 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus vyresniosios specialistės 2013 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 20-II-IL-4775 „Dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo ir Kauno AVPK įpareigojimo dėl 2013 m. kovo 10 d. pareiškėjo prašymo priimti naują sprendimą – išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti mažos galios revolverį Alfa Proj Brno (modelis 640, kalibras 6 mm ME Flobert, Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą konstatavo, jog individualus administracinis aktas ir atsisakymas išduoti leidimą prieštarauja protingumo, proporcingumo bei teisingumo principams, ir skundą tenkino.

Atsakovas Kauno AVPK su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tuo metu galiojusiu Įstatymu (17 str. 1 d. 2 p.), o pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. (galiojat 2011 m. kovo 1 d. Įstatymo redakcijai) kreipėsi į Kauno AVPK prašydamas išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti mažos galios revolverį Alfa Proj Brno (modelis 640, kalibras 6 mm ME Flobert, Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau atsakovas Sprendimu jo prašymo netenkino.

Ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Pagal Įstatymo 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., C kategorijai priskiriami, be kita ko, dujiniai pistoletai (revolveriai). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Taigi pareiškėjo įgytas ginčo ginklas jo prašymo išduoti neterminuotą leidimą šį ginklą laikyti (nešiotis) padavimo metu buvo priskirtas ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156, galiojusio nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., redakcija) nuostatose, reglamentuojančiose Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, buvo numatyta, jog Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (Pakeitimo įstatymo 2 str. 4 d.).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamo ginčo atveju tenkinama tik viena iš dviejų būtinųjų išimties taikymo sąlygų – pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 1975 m. liepos 13 d. nuosprendžiu (b. l. 44) buvo nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), šios teisės normos sankcijoje buvo numatyta nuo 1 iki 5 metų terminuoto laisvės atėmimo (t. y. ši aplinkybė atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo), tačiau nėra tenkinama kita būtinoji sąlyga – 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas neturėjo leidimo laikyti ar nešiotis ginklus, dėl ko pareiškėjui formaliai negali būti taikoma įstatymų leidėjo numatyta išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija ir joje numatytas asmens, nelaikomo nepriekaištingos reputacijos, apibrėžimas, o ankstesnėje Įstatymo redakcijoje apibrėžta sąvoka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima vertinti, jog atsakovas priėmė Sprendimą pareiškėjo atžvilgiu formaliai tinkamai pritaikydamas teisės aktų normas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, negalima vadovautis vien formaliais pagrindais ir vertinti atsakovo Sprendimą kaip atitinkantį teisingumo kriterijų.

Pastebėtina, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo administracinėje byloje Nr. A556-773/2007 ir kaip pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).

Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Kalbant apie šį ribojimą, be kita ko, dėmesys atkreiptinas į tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Šioje byloje ypač svarbi yra pareiškėjo charakteristika ir jo asmeninės savybės, į ką pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, t. y. tai, jog 1990 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas davė priesaiką Lietuvos valstybei kaip Lietuvos Respublikos karys, 1990 m. kovo 1 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kuopos vadu ir savo pavaldume turėjo daugiau kaip 100 karių, 1993 m. vasario 19 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės bataliono vadu ir pavaldume turėjo apie 500 karių, 1994 m. lapkričio 24 d. pareiškėjui buvo suteiktas karininko laipsnis, pareiškėjas tarnybos metu turėjo tarnybinį šaunamąjį ginklą, buvo atsakingas už kariuomenės bataliono ginkluotę, 1998 metais dėl amžiaus buvo išleistas į atsargą ir jam paskirta valstybinė pensija, o už nuopelnus Lietuvai pareiškėjas buvo apdovanotas „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu“, „Sausio 13-osios atminimo medaliu“ (b. l. 9-12). Be to, nuo pareiškėjo nuteisimo (1975 m.) praėjo beveik 40 metų, per šį laikotarpį, pagal byloje esančią informaciją, naujų teisės pažeidimų pareiškėjas nepadarė. Būtent pareiškėjo asmeninės savybės ir byloje susiklosčiusi situacija šiuo išskirtiniu atveju sudaro pagrindą nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme įtvirtintų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų (Įstatymo 17 str.). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-385/2014). Be to, asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis inter alia turi atitikti teisingumo sampratą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2000 m. birželio 13 d. nutarimai), o teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo Sprendimą, atsižvelgdamas į administracinėje byloje esančių įrodymų visumą, į tai, kad pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai, nuo 1975 metų jokių teisės pažeidimų nepadarė, teistumas seniai išnykęs ir BK jis laikomas neteistu, turi valstybinių apdovanojimų, tarnavo Lietuvos Respublikos ginkluotose pajėgose, turėjo tarnybinį šaunamąjį ginklą, vertino kaip neatitinkantį protingumo, proporcingumo bei teisingumo principų, todėl pagrįstai jį panaikinimo ir įpareigojo Kauno AVPK išduoti A. G. neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą pagal jo 2013 m. birželio 10 d. prašymą Nr. 20-11-AP1-3100.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė