AS-352-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-352-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05543-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8531(11); 2) priteisti pareiškėjai iš Ministerijos dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 gruodžio 31 d. 14 485,44 Lt neišmokėtos pensijos dalį.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Pagrįsdama savo prašymą paaiškino, kad jos nuomone, šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nes iki tol ji neturėjo pagrindo abejoti, jog pensijos mažinimas yra teisėtas ir sąlygotas sunkios Lietuvos valstybės padėties. Todėl manė, kad pensijos nepriemokos bus kompensuotos. Pažymėjo, kad analogiška teisinė situacija buvo kilusi daugiau kaip prieš 10 metų, tačiau kriziniam laikotarpiui pasibaigus pensijos nepriemokos buvo išmokėtos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė ir atsisakė priimti skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką.

Teismas priėmė V. G. skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8531(11) ir priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuostatas, pirma sumažinta pensija V. G. buvo apskaičiuota ir išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį. Taigi, pareiškėja apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Skundas teismui pateiktas (išsiųstas paštu) tik 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. gerokai (daugiau kaip pusantrų metų) praleidus skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemokos dalį, pateikimo terminą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyta teisminė praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. b. Nr. A522-519/2013) buvo suformuota esant skirtingoms nei nagrinėjamos bylos esminėms faktinėms aplinkybėms, todėl V. G. nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje suformuotomis aiškinimo taisyklėmis negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą.

Teismo vertinimu, V. G. prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga bei atidi ir siekdama teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu. V. G. pozicija, kad termino skundui pateikti eigos pradžia laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo data, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., grindžiama pačios pareiškėjos subjektyviu teisinės situacijos vertinimu, prieštarauja aptartai teisminei praktikai, todėl, sprendžiant prašymo pagrįstumą, nėra teisiškai reikšminga. Pažymėtina ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir nuo jo paskelbimo praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėja galėtų suvokti, jog jos teisės galimai yra pažeidžiamos. Taip pat praėjo daugiau kaip pusantrų metų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei metai po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Tačiau nurodytais laikotarpiais pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti jai valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 14 d., o į teismą – 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. gerokai praleidusi 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad V. G. kreiptis į teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo delsė nepateisinamai ilgai, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl pripažintina, kad terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažinta, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas iki 2011 m. gruodžio 31 d., netenkinamas, pareiškėjo skundą šioje dalyje priimti atsisakyta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 8 p.).

Vertindamas pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį,teismas taip pat pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kita vertus, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad po 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios perskaičiuojamos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisinė padėtis iš esmės pasikeitė.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundo dalies, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką, pateikimo 3 metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo pensijos už 2012 m. sausio mėn. išmokėjimo ir šis terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas.

III. Pareiškėja V. G. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi nesutinka. Atskirajame skunde (b. l. 23–26) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria pareiškėjo skundo dalį atsisakyta priimti, patenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Pareiškėja remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Prašo atsižvelgti į tai, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, į pareiškėjos kaip pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą bei vadovaujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, vertinti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį konstatavus, kad praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, pareiškėja kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio (imtinai) nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu įstatymo pakeitimu šios nuostatos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821, ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėja sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, atsakovui ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu susidariusios nepriemokos ji kreipėsi 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra teismo prerogatyva (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.).

Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Atskirajame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas procesinio termino praleidimas, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintos išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjos pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 18 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė