A-442-1471-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1471/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02971-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–3, 9–11), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2012 m. liepos 12 d. buvo apribota jo laisvė ir jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, kartu su dar 3 asmenimis. Tuo buvo pažeistas minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, reikalavimas. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dideliu sukrėtimu, emocine depresija, pablogėjusia sveikata, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi ir bendravimo galimybėmis. Pareiškėjas skundą grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 21–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio reikalavimų. Pagal galiojančius teisės aktus maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo jo nurodytos žalos atsiradimą, todėl nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu (b. l. 16–20) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl iš to galima spręsti, jog kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Taigi, pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Be to, siekdamas žalos atlyginimo, pareiškėjas privalo įrodyti visas žalą pagrindžiančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju jis jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 56–63) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjo naudai 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2013 m. sausio 10 d. (58 dienos) ir nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. birželio 19 d. (58 dienos) su pertraukomis buvo laikomas Lukiškių TI-kamerose. Remdamasis CK 6.246, 6. 247, 6.249, 6.250, 6.271 straipsniais, BVK 7 straipsnio 1 dalimi (bausmės humanizmo principas), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktu (laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka), taip pat su neturtinės žalos atlyginimu susijusia LVAT praktika administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pataisos įstaigose administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 m. plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatė, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų ir dėl to patirtos neturtinės žalos nei į Lukiškių TI-K, nei į Kalėjimų departamentą su skundais nesikreipė.

Tačiau pagal LVAT formuojamą teisminę praktiką sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nepaisant to, kad tas pagrindas atskirai ir nenuginčytas (žr., pvz., LVAT nutartį adm. byloje Nr. A556-1655/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1419/2010). Nustatė, kad laikotarpiais 2012 m. spalio 12 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. spalio 14 d., 2012 m. spalio 15 d. ryte, 2012 m. spalio 16 d. vakare, 2012 m. spalio 17 d. ryte, 2012 m. gruodžio 5 d. ryte, 2012 m. gruodžio 18 d. vakare, 2013 m. sausio 3 d., 2013 m. gegužės 31 d. ryte, 2013 m. birželio 4 d. ryte, 2013 m. birželio 5 d., nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 16 d. vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytą minimalaus ploto reikalavimą.

Taip pat, laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 12 d., nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2012 m. spalio 31 d., nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d., nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d., nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d., nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. vasario 4 d., nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 26 d., nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 12 d., nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. kovo 21 d., nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 16 d., nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d., nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 30 d., nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. birželio 13 d., nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. liepos 2 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 24 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Įvertinęs byloje esančiu duomenis, teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tam tikrą laiką (101 dieną iš 116) pareiškėjui nebuvo užtikrintos Įsakyme įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo suėmime sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo), įvertinęs pažeidimo trukmę ir mastą, teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Tai rodo, kad CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėjo, kad reikšdamas reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, nepateikė. Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2013 m. sausio 10 d. ir nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. birželio 19 d. (iš viso 116 dienų).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad laikotarpiais 2012 m. spalio 12 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. spalio 14 d., 2012 m. spalio 15 d. ryte, 2012 m. spalio 16 d.vakare, 2012 m. spalio 17 d. ryte, 2012 m. gruodžio 5 d. ryte, 2012 m. gruodžio 18 d. vakare, 2013 m. sausio 3 d., 2013 m. gegužės 31 d. ryte, 2013 m. birželio 4 d. ryte, 2013 m. birželio 5 d., nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 16 d. – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą 3,6 kv. m ploto reikalavimą, nustatytą Įsakyme.

Pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas su pertraukomis. Ilgiausiais nepertraukiamas laikotarpis – 24 dienos. Pareiškėjas buvo nuolat kilnojamas iš kameros į kamerą, tuo siekiant sudaryti kuo palankesnes laikymo suėmime sąlygas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K buvo diagnozuota kokia nors liga. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis kreipėsi į Lukiškių TI–K atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo.

Atsižvelgdamas į visų šių aplinkybių visumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistinas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas E. B. apeliaciniu skundu (b. l. 70–71) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – jo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas kartu su dar trimis asmenimis, nors ir buvo patyręs traumą – dešinės kojos blauzdikaulio lūžį. Dėl šios aplinkybės (patirtos traumos) buvo itin nepatogu miegoti dviaukštėje lovoje. Be to, nemažą kameros plotą užėmė dvi dviaukštės lovos, stalas, tualeto pertvara, praustuvas ir pakabinama spintelė, dėl ko bendras gyvenamasis kameros plotas buvo dar mažesnis. Teismas į tai neatsižvelgė. Kameros langas buvo su grotomis, dėl ko į kamerą pateko itin mažai dienos šviesos. Dėl nerakinamo tualeto kiekvieną kartą juo naudodamasis pareiškėjas patyrė diskomfortą. Nebuvo laikomasi reikalavimo suimtuosius laikyti atskirai nuo nuteistųjų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. B. kildina iš to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, jog bausmės atlikimo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V.

Prieš Lietuvą, Nr. 44558/98irkt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje K. prieš Lietuvą, Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją).

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2013 m. sausio 10 d. ir nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. birželio 19 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iš viso buvo kalinamas 116 dienų, iš kurių 101 dieną jis buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko apie 1,24 kv. m – 2,5 kv. m kameros ploto (b. l. 21-27), tokiu būdu pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, reikalavimą. Taigi pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, buvo ženkliai pažeista jo teisė į minimalų plotą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K, kurio metu jam teko tik maždaug 1,24 kv. m – 2,5 kv. m kameros ploto, truko pakankamai ilgą laiko tarpą (iš viso – 101 dieną). Todėl pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju konstatavus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma (1 000 Lt) nėra proporcinga padarytam teisės pažeidimui. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Kitų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių nagrinėjamu atveju taip pat nekonstatuota Kadangi pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nebuvo nurodęs, jog langas buvo su grotomis, dėl ko į kamerą pateko itin mažai dienos šviesos, dėl nerakinamo tualeto kiekvieną kartą juo naudodamasis pareiškėjas patyrė diskomfortą, nebuvo laikomasi reikalavimo suimtuosius laikyti atskirai nuo nuteistųjų, pirmosios instancijos teismas šių argumentų pagrįstumo netyrė, todėl dėl jų nepasisako ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui gan intensyvius neigiamus išgyvenimus ir tam tikras dvasines kančias. Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgdama į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 000 Lt.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys