A-1720-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1720-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00139-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Ž. V. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 7040 ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai 1 053 Lt socialinės pašalpos; 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę, atstovaujamą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, atlyginti 12 503,59 Lt turtinę žalą, susidariusią nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., kai Ž. V. dėl pablogėjusios turtinės padėties buvo priversta periodiškai kreiptis į Savivaldybės administraciją dėl socialinės pašalpos.

Skunde (I t., b. l. 2–4, 165–168, 188–192) pareiškėja paaiškino, kad Socialinės paramos skyrius savo sprendimus neskirti jai socialinės pašalpos motyvavo tuo, kad pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį pareiškėja su ja gyvenančio nepilnamečio sūnaus R. Š. išlaikymui yra gavusi vienkartinę 45 500 Lt piniginę išmoką. Skundžiamu 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 7040 netenkintas pareiškėjos prašymas skirti socialinę pašalpą už 2014 m. vasario – balandžio mėnesius. Dėl to pareiškėja negavo 1 053 Lt socialinės pašalpos. Be to, Socialinės paramos skyriuje ji keletą kartų buvo atkalbėta prašyti socialinės pašalpos, nurodant, kad neturi teisės į ją. Ž. V., pagrįsdama savo teisę į socialinę pašalpą, patikslintame skunde pateikė konkrečiais laikotarpiais gautų pajamų bei jai priklausančių socialinių pašalpų skaičiavimus ir nurodė, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl neteisėtų Socialinės paramos skyriaus sprendimų jai padaryta 12 503,59 Lt turtinės žalos. Šią žalą sudaro 1 300 Lt, sumokėtų už sūnaus G. V. lopšelį-darželį, 2 700 Lt – už sūnaus R. Š. pamokas Panevėžio muzikos mokyklos trimito klasėje, o likę 8 503,59 Lt – negautų socialinių pašalpų suma. Socialinės paramos skyrius nepagrįstai 45 500 Lt sumą vertino kaip vienkartinę konkrečią pinigų sumą, vaiko tėvo R. Š. sumokėtą sūnaus išlaikymui. Tokią savo poziciją pareiškėja grindė tuo, kad ši suma buvo panaudota sumokėti už butą, kurį ji įsigijo, siekdama užtikrinti nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas. Toks R. Š. perduotų piniginių lėšų panaudojimas atitiko santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygas. 45 500 Lt yra nepilnamečiui vaikui skirtas išlaikymas turtu.

Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Savivaldybės administracijos, ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (I t., b. l. 51–54; II t., b. l. 2–11) paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Įstatymas) 6 straipsniu sprendžiant dėl Ž. V. prašymų-paraiškų buvo vertinama, kokį turtą valdė pareiškėja, kokias pajamas konkrečiais laikotarpiais ji gaudavo, ar šios pajamos neviršijo valstybės remiamų pajamų, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas. Pagal turto vertės normatyvą Ž. V. šeima turėjo teisę į socialinę paramą. Tačiau nustatant pareiškėjos gaunamas pajamas buvo atsižvelgta į tai, kad ji pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį su ja gyvenančio nepilnamečio sūnaus Raigardo išlaikymui buvo gavusi vienkartinę 45 500 Lt sumą. Šios piniginės lėšos vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 8 dalimi buvo įvertintos kaip vaikui išlaikyti skirtos lėšos (alimentai). Atsakovai pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėja apskritai neprašė skirti jai socialinės pašalpos, todėl Socialinės paramos skyrius neprivalėjo vertinti jos gaunamų pajamų, turto ir spręsti dėl teisės į socialinę pašalpą. Ž. V. 2014 m. vasario 25 d. prašymas skirti socialinę pašalpą netenkintas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 7040 nustačius, kad pareiškėjos pajamos 2013 m. lapkričio – 2014 m. sausio mėnesių laikotarpiu buvo 1 674,68 Lt ir viršijo valstybės remiamas 1 050 Lt dydžio pajamas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjos Ž. V. skundą atmetė (II t., b. l. 47–64).

Išanalizavęs Socialinės paramos skyriaus 2011 m. kovo 30 d. rašto Nr. Sr-1273, 2013 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. Sr-3765, 2013 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. Sr-3996, 2014 m. sausio 13 d. rašto Nr. Sr-158 turinį, teismas padarė išvadą, kad Socialinės paramos skyrius, spręsdamas, ar Ž. V. turi teisę į socialinę pašalpą, apskaičiuodamas pareiškėjos gaunamas pajamas atsižvelgdavo į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių nutartį, pagal kurią R. Š., buvęs pareiškėjos sutuoktinis, savo nepilnamečio sūnaus Raigardo išlaikymui sumokėjo 45 500 Lt dydžio vienkartinę pinigų sumą. Analogišką poziciją Savivaldybės administracija išdėstė ir į Ž. V. skundą bei patikslintą skundą pateiktuose atsiliepimuose. Pareiškėja tvirtino, kad ji iš sūnaus Raigardo tėvo jokių nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtų piniginių lėšų vienkartine išmoka ar periodiniais mokėjimais nėra gavusi, o pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių nutartį gauti 45 500 Lt yra nepilnamečio sūnaus išlaikymas turtu. Taigi, atsižvelgus į ginčo šalių parengtuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir motyvus bei teismo posėdyje pateiktus proceso dalyvių paaiškinimus, pripažinta, jog tarp proceso dalyvių yra kilęs ginčas, ar Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintoje santuokos nutraukimo pasekmių nutartyje nurodyta 45 500 Lt piniginių lėšų suma priskirtina prie pajamų, įskaitomų į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamas pajamas.

Nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1776-589/2010 dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru pareiškimu pagal R. Š. ir Ž. Š. prašymą ir 2010 m. kovo 18 d. sprendimu šalių bendru sutikimu nutraukė pareiškėjų santuoką bei patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Pagal šią sutartį, sutuoktinių R. Š. ir Ž. Š. nepilnamečio sūnaus Raigardo, gim. 2002 m., gyvenamoji vieta buvo nustatyta su Ž. Š. (sutarties 3 punktas), o jo tėvas R. Š. savo nepilnamečio sūnaus materialiniam išlaikymui privalėjo sumokėti 45 500 Lt dydžio vienkartinę konkrečią pinigų sumą (sutarties 4 punktas).

Nepilnamečio vaiko tėvai susitarė dėl materialiniam išlaikymui skirtų pinigų mokėjimo termino ir tvarkos. Vertindamas teismo sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties dalį, kuria santuoką nutraukiantys sutuoktiniai susitarė dėl jų nepilnamečio vaiko išlaikymo, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika aiškinant teisės normas, reguliuojančias nepilnamečių vaikų išlaikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia, jog visuotinai pripažinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 1, 2 d.).

Nurodytas vaiko interesų viršenybės principas reiškia, kad tais atvejais, kai bendru tėvų susitarimu patvirtinamas jų gyvenimas skyrium arba nutraukiama santuoka, sutartyje tėvai privalo numatyti, kokiu būdu ir tvarka jie vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu – išlaikymo dydį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 str. 2 d.), formą (CK 3.196 str. 1 d. 1–3 p.), mokėjimo terminus, pinigų pervedimo, atsiskaitymo už išlaikymo panaudojimą tvarką ir pan. Tokią sutartį teismas tvirtina, tik patikrinęs, ar sutarties sąlygos teisėtos, ar neprieštarauja viešajai tvarkai, iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų, ar išlaikymo dydis yra pakankamas, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, ar išlaikymo mokėjimas nesiejamas su tam tikromis sąlygomis.

Tai reiškia, kad teismas turi pareigą įsitikinti, ar sutuoktinių sutarties sąlygos, kuriomis nustatomos pareigos, susijusios su vaikų išlaikymu, realiai užtikrina vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Jeigu nustatomos tokios aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai manyti, jog vaiko teisė į išlaikymą realiai nėra užtikrinama, teismas sutarties negali tvirtinti (CK 3.53 str. 3, 4 d., 3.193 str. 1 d.).

Parinkdamas išlaikymo formą, teismas yra įpareigotas vadovautis CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad išlaikymas gali būti priteisiamas:

1) periodinėmis išmokomis;

2) vienkartine pinigų suma;

3) tam tikru turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas aiškinimas, kad tuo atveju, jeigu išlaikymą teikti privalantis vienas iš tėvų yra mokus, išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis yra tinkamiausia išlaikymo forma, nes garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Kitas išlaikymo formas – išlaikymą vienkartine pinigų suma, nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu – teismas parenka, kai nustatoma, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti.

Esminis aspektas, kurį teismas įvertina, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo formos, yra tas, kad parinkta išlaikymo forma labiausiai turi atitikti vaiko interesus (2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog CK normose įtvirtintas vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, statusas reiškia, kad tikruoju prievolinio išlaikymo teisinio santykio subjektu yra vaikas, t. y. išlaikymui gaunamas turtas ar lėšos yra vaiko nuosavybė, o tėvai turi tik tvarkymo teisę (uzufruktas).

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir nepilnamečių vaikų išlaikymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, daroma išvada, kad tėvų susitarimas dėl išlaikymo dydžio, formos, mokėjimo terminų ir pan. negali pažeisti nepilnamečio vaiko teisių į išlaikymą, užtikrinantį jo poreikių tenkinimą. Remdamasis šiais išaiškinimais teismas sprendė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 4 punkte yra nustatyta, jog nepilnametis vaikas išlaikymą gauna viena iš CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų formų – konkrečia pinigų suma.

Nurodytos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties tekstas leidžia daryti išvadą, kad R. Š. ir pareiškėja, susitardami dėl nepilnamečio sūnaus Raigardo išlaikymo, pasirinko vieną įstatymo nurodytą išlaikymo būdą, dėl jo susitarė ir aiškiai išreiškė tokią savo valią.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2010 m. sausio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, reg. Nr. 236, butą įsigijo savo vardu ir asmeninės nuosavybės teisėmis. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėja asmeninės nuosavybės teises į įsigytą butą Nekilnojamojo turto registre įregistravo 2010 m. vasario 5 d. Taigi sutuoktiniams tariantis dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų, ją sudarant, teikiant tvirtinti ir ją tvirtinant teisme, Ž. V. jau buvo asmeninės nuosavybės teise įsigijusi butą. Nurodytos sutarties 4 punkte, kuriame pareiškėja ir R.

Š. aptarė sūnaus Raigardo išlaikymui skirtų 45 500 Lt panaudojimą, kalbama ne apie jau įsigytą butą, o apie ateityje įgyjamą butą. Santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 5 punkte dėl pareiškėjos ir nepilnamečio vaiko išsiregistravimo iš buto, kuriame jie buvo deklaravę gyvenamąją vietą, nurodyta, kad šie asmenys gyvenamąją vietą deklaruos naujai įsigytame bute, kuris sutartyje nenurodytas, ar kitu adresu. Ž. V. pateiktais DNB banke esančios sąskaitos duomenimis, R. Š. santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nurodytą 45 500 Lt sumą pareiškėjai, nepilnamečio vaiko motinai, pervedė 2010 m. kovo 25 d., 2010 m. kovo 26 d. ir 2010 m. balandžio 21 d., t. y. po to, kai Ž.

V. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo asmenines teises į jį. Kaip matyti iš sąskaitos išrašų, R. Š. nurodė, kad piniginės lėšos pervedamos vykdant santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, ir yra skirtos sūnaus Raigardo išlaikymui. Santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 4 punkte yra nurodyta, kad nepilnamečio vaiko tėvo perduota konkreti pinigų suma gali būti išimtinai panaudota įsigyti gyvenamąjį būstą, tinkamą nepilnamečio vaiko ir jo motinos gyvenimui, o likusi suma – šiam būstui įrengti ir remontuoti.

Teismo posėdyje pareiškėja Ž. V. paaiškino, kad iš R. Š. gautas pinigines lėšas panaudojo sumokėti už įsigytą butą, ir tuo remdamasi tvirtino, jog taip įgyvendino nepilnamečio sūnaus Raigardo teisę gauti išlaikymą turtu. Vertindamas tokius pareiškėjos teiginius, teismas atsižvelgė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklaus aiškinimo, kad turto perdavimas vaikui reiškia tai, jog vaikų tėvas (motina) netenka tam tikro turto, o šio turto savininku tampa vaikas (2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006, 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011). Kitaip tariant, vaiko išlaikymo būdas, kai vaikui priteisiamas tam tikras turtas, gali būti įgyvendinamas tik tuo atveju, kai išlaikymą privalantis teikti tėvas (motina) turi tam tikro turto, be to, šis turtas yra priteisiamas nepilnamečiui vaikui ir jis tampa šio turto savininku.

Teismas, įvertinęs 2010 m. sausio 26 d. sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 236, bei Nekilnojamojo turto registro duomenis, padarė išvadą, kad butą asmeninės nuosavybės teise įgijo ir vienasmeniškai valdo Ž. V.. Duomenų, patvirtinančių, kad ji neatlygintinai sūnui Raigardui į šį butą perleido dalį nuosavybės teisių, proporcingą gautoms piniginėms lėšoms, nėra.

Savivaldybės administracija į Ž. V. pajamas, apskaičiuojamas sprendžiant dėl jos teisės į socialinę pašalpą, įskaitydama vidutinę nepilnamečiui sūnui išlaikyti skirtą sumą per mėnesį, Įstatymo nuostatų nepažeidė. Nagrinėjant bylą aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti Socialinės paramos skyriaus atliktais Ž. V. pajamų apskaičiavimais, nebuvo nustatyta. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Socialinės paramos skyrius vertindavo tiek asmens pateiktus duomenis, tiek ir nustatyta tvarka gautus duomenis iš duomenų bazės SODRA, Lietuvos darbo biržos duomenų bazės ir kitus duomenis, patvirtintus nustatytos formos dokumentais. Socialinės paramos skyriaus per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 25 d. priimti sprendimai, tarp jų – ir ginčijamas 2014 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. 7040, buvo teisėti ir pagrįsti, nepažeidžiantys pareiškėjos teisių savivaldybių teikiamos piniginės socialinės paramos srityje. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti sprendimą Nr. 7040 ir įpareigoti Savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai 1 053,00 Lt (304,97 Eur) socialinės pašalpos.

Bylos duomenys rodo, kad pareiškėja 2013 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 29 d. 2013 m. balandžio 23 d., 2013 m. gegužės 29 d. ir 2014 m. sausio 14 d. prašymais-paraiškomis piniginei socialinei paramai gauti prašė jai skirti tik būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas, o 2012 m. balandžio 26 d. prašymas-paraiška Nr. 18033 skirti socialinę pašalpą nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., tenkinant Ž. V. 2012 m. gegužės 18 d. prašymą, reg. Nr. Pr-782, buvo nenagrinėtas. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta A.

Š., Socialinės paramos skyriaus socialinių išmokų specialistė, nurodė, kad ji iš Ž. V. priėmė 8 prašymus-paraiškas. Liudytoja patvirtino, kad jos priimtais 2013 m. sausio 24 d., 2013 m. balandžio 23 d., 2013 m. gegužės 29 d., 2014 m. sausio 14 d. prašymais-paraiškomis pareiškėja skirti socialinę pašalpą neprašė. Liudytoja nurodė, kad prašantis socialinės paramos asmuo savo ranka užpildo nustatytos formos prašymą-paraišką, savo nuožiūra padaro joje žymas ir pateikia informaciją, savo parašu patvirtina duomenų teisingumą.

Liudytojos pareiga yra patikrinti duomenis apie asmenį SODROS, Lietuvos darbo biržos duomenų bazėse, atspausdinti šiuos, pridėti prie asmens prašymo-paraiškos ir perduoti tolimesnei kontrolei. Liudytoja teigė, kad atskirais atvejais, atlikusi pajamų apskaičiavimą, ji socialinės paramos prašantiems asmenims paaiškina jų galimybes gauti socialinę pašalpą. A. Š. teigė, kad ji nėra nurodžiusi Ž. V. neprašyti socialinės pašalpos, nes jos gaunamos pajamos viršija valstybės remiamas, kadangi ne liudytoja sprendžia socialinės pašalpos skyrimo klausimą.

Tvirtino, kad pareiškėja prašymus-paraiškas pildė savo valia ir niekieno neįtakojama. Be to, liudytoja patvirtino, kad jai buvo žinoma, jog Ž. V. nepilnamečio sūnaus išlaikymui yra gavusi 45 500 Lt dydžio vienkartinę piniginių lėšų sumą, į kurią buvo atsižvelgiama apskaičiuojant pareiškėjos pajamas. Įvertinus išvardintas aplinkybes, pripažinta, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtino Ž. V. teiginio, kad ji Socialinės paramos skyriui prašymų-paraiškų skirti socialinę pašalpą neteikė atkalbėta šios institucijos darbuotojų.

Teismas aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti liudytojos A. Š. parodymais kaip neobjektyviais, keliančiais abejonių, nepatikimais ir dėl to jais neremti daromų išvadų, nenustatė. Nagrinėjant šią bylą, nenustatyta, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir jos struktūrinis padalinys Socialinės paramos skyrius ar šių institucijų darbuotojai per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. priimdami Ž. V. prašymus-paraiškas, nagrinėdami juos ir priimdami sprendimus dėl socialinės pašalpos, būtų pažeidę teisės aktus, reglamentuojančius piniginės socialinės paramos skyrimą.

Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų vietos savivaldybės viešajai atsakomybei kilti, reikalavimas atlyginti 12 503,59 Lt (3 621,29 Eur) turtinę žalą taip pat atmestas.

III. Pareiškėja Ž. V. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (II t., b. l. 66–69) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Išlaikymas sūnui Raigardui buvo priteistas tam tikru turtu.

2. Aplinkybė, kad butą pareiškėja įsigijo dar prieš patvirtinant santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, negali turėti esminės reikšmės sprendžiant dėl išlaikymo vaikui priteisimo pobūdžio.

3. Butas buvo įsigytas už skolintas lėšas, kurios grąžintos iš pajamų, gautų pagal santuokos nutraukimo pasekmių sutartį.

4. Įstatymo 17 straipsnio 8 dalis taikytina tik jei vaiko tėvai susitarė dėl išlaikymo vaikui teikimo CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punkto, o ne CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 punkto forma.

5. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nėra numatyta, kad nuosavybės teisė į įsigyjamą butą būtų registruota R. Š. vardu. Vaikas ten faktiškai gyvena, jo teisė į gyvenamąjį būstą nėra pažeista.

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011 ir 2013 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013 nebuvo vienodinama išlaikymo priteisimo turtu ir konkrečia vienkartine pinigų suma samprata.

7. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar toks išlaikymo vaikui priteisimas, kai nurodoma tikslinė gautų lėšų panaudojimo paskirtis, gali būti pripažįstamas išlaikymu konkrečia pinigų suma.

8. Liudytoja apklausta A. Š. yra pavaldi atsakovui. Tai jai sutrukdė duoti teisingus ir objektyvius parodymus.

Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (II t., b. l. 73–75) pažymi, kad iš viso pareiškėjos gautos pajamos 2013 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais ir 2014 m. sausio mėnesį vidutiniškai per mėnesį (imant 3 mėn. iki kreipimosi) sudarė 1 674,68 Lt, kurie viršija valstybės remiamų pajamų dydį (1 050 Lt). Skundžiamas sprendimas yra teisėtas, kadangi net ir sumažinus pareiškėjos pajamas ginčijama 351,90 Lt suma, pareiškėja neturėtų teisės gauti socialinę pašalpą, kadangi jos pajamos per mėnesį būtų 1 322,78 Lt (1674,68 Lt – 351,9 Lt), kas viršytų (272,78 Lt) valstybės remiamų pajamų dydį (1 050 Lt). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi nepilnametis vaikas gauna išlaikymą konkrečia pinigų suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje vyksta ginčas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimo neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.

Iš skundžiamo individualaus administracinio akto motyvacijos matyti, kad Socialinės paramos skyrius atsisakė teikti pareiškėjai minėtos rūšies piniginę socialinę paramą Įstatymo 6 straipsnio 2 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kad bendrai gyvenančių asmenų (pareiškėjos ir jos dviejų nepilnamečių vaikų) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio Įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra didesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims.

Savo teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimą pareiškėja kildina iš to, jog vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 17 straipsnio 8 dalimi į bendrai gyvenančių asmenų gaunamas pajamas atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai įskaitė iš R. Š. judviejų nepilnamečiam sūnui R. Š. išlaikyti teismo priteistą 45 500 Lt sumą, t. y. po 351,90 Lt kas mėnesį iki R. Š. sulauks pilnametystės.

CK 3.196 straipsnio 1 dalis nustato tris galimas nepilnamečių vaikų išlaidymo formas: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.

R. Š. ir Ž. Š. (po santuokos nutraukimo – V.) santuokos nutraukimo pasekmių sutarties, patvirtintos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu, 4 punkte numatyta, kad nutraukus santuoką, R. Š. savo nepilnamečio sūnaus materialiniam išlaikymui sumoka 45 500 Lt vienkartinę konkrečią pinigų sumą, tuo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiant šios sutarties šalių ketinimus, kad tėvas suteiks išlaikymą vaikui konkrečia pinigų suma. Nors tame pačiame punkte sutarties šalys įvardijo tikslus, kuriais minėtos lėšos privalo / gali būti panaudotos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, jog faktiškai R. Š. gavo išlaikymą tam tikru turtu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. kovo 13 d. išrašas rodo, kad R. Š. nebuvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bendraturtis, todėl CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme neperleido ir negalėjo perleisti sūnui savo nuosavybės teisės į tam tikrą šio nekilnojamojo daikto dalį.

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su analizuojamos civilinės sutarties vykdymu, t. y. ar pareiškėja tinkamai (pagal paskirtį) panaudojo R. Š. išlaikyti teismo priteistą konkrečią pinigų sumą. Kita vertus, kaip teisingai atsiliepime pažymėjo atsakovas, netgi sumažinus ginčo pajamas 351,90 Lt suma, pareiškėja vis vien neįgytų teisės į socialinę pašalpą, kadangi trijų asmenų bendros pajamos per mėnesį būtų 1 322,78 Lt (1674,68 Lt – 351,90 Lt), kas 272,78 Lt viršytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 538 1 punktu patvirtintą 350 Lt per mėnesį vienam Lietuvos Respublikos gyventojui valstybės remiamų pajamų dydį, galiojusį nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (konkrečiu atveju – 1 050 Lt).

Kitų bylos faktinių ir teisinių aspektų, sudarančių pagrindą naikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, taip pat nenustatyta. Pareiškėja neįrodė, kad per 2011 m. sausio 1 d. – 2014 m. sausio 31 d. laikotarpį atsakovas (jo tarnautojai) neteisėtais veiksmais ar neveikimu ribojo jos galimybę Įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis gauti valstybės laiduojamą socialinę paramą, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Stasys Gagys