A-261-706-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-706/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01739-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–5), kuriame prašė: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 1 punktas, kuris nustatė, kad asmenų atminimas gali būti įamžintas: „1.1. memorialinėse lentose ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo jų mirties; 1.2. pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose ne anksčiau kaip praėjus 10 metų nuo jų mirties.“, (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 6) atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktuose numatytus principus bei 6 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas; 2) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 2 punktas, kuriuo savivaldybės taryba nusprendė, kad siūlymai pakeisti suteiktus gatvių pavadinimus nesvarstytini, išskyrus sodininkų bendrijų gatves, atitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą; 3) nustačius, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 1 punktas neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktuose numatytų principų bei 6 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatų, o 2 punktas neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto nepiktnaudžiavimo valdžia principo ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyto savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1-1154 panaikinti.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems savivaldybių teritorijose esantiems jų nuosavybės teisės objektams pavadinimai suteikiami ir keičiami atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teigė, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Manė, kad Sprendimas nebuvo pagrįstas įstatymais, nustatytas reglamentavimas nebuvo reikalingas įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, o suvaržymai nebuvo būtini demokratinėje visuomenėje siekiamam teisėtam bei visuotinai svarbiam tikslui pasiekti.

Pareiškėjas teigė, kad Sprendimo 2 punktas prieštarauja Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui ir Vietos savivaldos įstatyme numatytam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo (4 str. 1 d. 6 p.) principui. Tokio sprendimo priėmimo tikslas yra visiškai neaiškus nei atsižvelgiant į Sprendimo pavadinimą, nei į šios nuostatos turinį. Savivaldybės taryba, nustatydama, kad siūlymai dėl gatvių pavadinimų, išskyrus sodininkų bendrijų gatvių pavadinimus, pakeitimo nebus svarstomi, nesivadovavo protingumo kriterijumi, nes gatvių pavadinimų suteikimo ar keitimo funkcija savivaldybės tarybai yra priskirtina vykdyti įstatymu ir savivaldybės taryba nėra visiškai laisva šios funkcijos atsisakyti ar iš dalies jos nevykdyti.

Savivaldybės taryba, neturėdama tam įgaliojimų, pažeidė ne tik įstatymo viršenybės principą, nustatydama prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams reglamentavimą, bet tuo pačiu pažeidė ir nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymu ar kitu norminiu teisės aktu nustatyta, tikslų (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 4 p.). Pateikus savivaldybės tarybai reglamento nustatyta tvarka įregistruotą sprendimo projektą, savivaldybės taryba turi jį apsvarstyti ir priimti dėl jo atitinkamą sprendimą. Tačiau iš priimto Sprendimo matyti, kad savivaldybės taryba nusprendė šios savo pareigos iš dalies nevykdyti, neatsižvelgusi į nustatytą aukštesnės galios teisinį reglamentavimą. Todėl laikė, kad savivaldybės taryba piktnaudžiavo jai suteikta valdžios galia ir neteisėtai nusprendė iš dalies nevykdyti įstatyme ir kituose jo pagrindu išleistuose teisės aktuose numatytų reikalavimų.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 48–52) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad dėl skundžiamo Sprendimo 1 punkto atitikimo Viešojo administravimo įstatymui pareiškėjas netinkamai supranta skundžiamo Sprendimo esmę. Akcentavo, jog Sprendimu yra nustatomos sąlygos dėl asmenų atminimo įamžinimo memorialinėse lentose, pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose, t. y. nustato laiko tarpą, kuriuo vadovaujantis nusipelniusių asmenų vardai gali būti įamžinami minėtuose objektuose. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, skundžiamu Sprendimu nėra nustatomas gatvių pavadinimo suteikimo ar keitimo reguliavimas. Pažymėjo, kad šis Sprendimas yra visiškai nesusijęs su gatvių pavadinimų keitimu, o išimtinai reglamentuojantis asmenų atminimo įamžinimą Vilniaus mieste. Teigė, kad labai svarbu atskirti du skirtingus dalykus, t. y. gatvių pavadinimų nustatymo bei keitimo tvarką ir nuostatas, reguliuojančias asmenų atminimo įamžinimą. Nurodė, kad Sprendimas išimtinai apima tik asmenų atminimo įamžinimo reguliavimą, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais bei apskritai vertinti šio Sprendimo teisėtumą pareiškėjo nurodomiems teisės aktams.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punkte yra įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija – adresų (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerių) suteikimas ir keitimas. Pažymėjo, kad pagal Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalį vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams, o 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vietinės valdžios organų administracinė priežiūra vykdoma taip, kad kontroliuojančių organų įsikišimas būtų proporcingas interesams, kuriuos jie numato ginti. Atsakovo manymu, toks tarptautinėje sutartyje įtvirtintas reglamentavimas reiškia tai, kad Vyriausybės atstovas, kreipdamasis į teismą, visų pirma, turi nurodyti, kokius pažeistus interesus jis gina ir ar pasirinktas interesų gynybos būdas yra adekvatus siekiamiems apginti interesams.

Atsakovas pažymėjo, kad nenustatė kitokio teisinio reglamentavimo nei numatyta įstatymuose ar kituose poįstatyminiuose teisės aktuose, o šiuo konkrečiu atveju siekė reglamentuoti asmenų atminimo įamžinimą po jų mirties Vilniaus mieste. Atsakovas, įgyvendindamas Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą funkciją bei nepažeisdamas VAĮ nuostatų, Sprendimo 1 punktu įtvirtino ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.3. punkte numatyto kriterijaus įgyvendinimą, o asmenų įamžinimo tvarką. Aprašas nenustato, jog gatvių ar kitų objektų pavadinimai turi būti suteikiami ar keičiami jiems suteikiant tik nusipelniusių asmenų vardus. Aprašo 3.3 punktas yra įtvirtintas tik todėl, kad gatvėms ar kitiems objektams nebūtų suteikiami ne nusipelniusių asmenų vardai ir kad pastarųjų pavadinimai nebūtų bereikšmiai.

Atkreipė teismo dėmesį, kad atsakovas siekia užtikrinti, jog jau esami ir ilgalaikiais tapę gatvių pavadinimai nebūtų keičiami kas kartą pateikus naują siūlymą įamžinti nusipelniusių asmenų vardus. Pareiškėjo ginčijamas Sprendimo 2 punktas išimtinai yra taikomas tik dėl esamų gatvių pavadinimų, t. y. numato, jog siūlymas keisti jau esamą gatvės pavadinimą, vien tik su tikslu būtent tos gatvės pavadinime įamžinti asmens atminimą, nebus svarstomas. Tokiu būdu yra siekiama užtikrinti gatvių pavadinimų stabilumą, nuoseklumą, išsaugoti pastarųjų istoriškumą bei ilgaamžiškumą. Esant priimtam Sprendimui, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, gavusi siūlymą pakeisti jau esamą gatvės pavadinimą, siekiant įamžinti žymaus asmens vardą, pastarojo nesvarstys, remdamasi skundžiamo Sprendimo 2 punkto nuostata. Šis Sprendimo punktas nereiškia tai, kad apskritai gatvių pavadinimų keitimas nebus svarstomas. Sprendimo 2 punkto esmė yra tokia, kad, kai gatvės charakteristika nėra keičiama, o gatvė turi suteiktą pavadinimą, kuris yra nusistovėjęs, jokie pasiūlymai keisti pavadinimą, siekiant įamžinti nusipelniusius asmenis, nėra svarstytini. Atsakovo manymu, toks reglamentavimas yra logiškas bei užtikrinantis tiek gatvių pavadinimų stabilumą, tiek visuomenės intereso apsaugą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 71–78) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Teismas pripažino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 2 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir nusprendė laikyti jį panaikintu. Kitą prašymo dalį atmetė.

Iš Sprendimo pavadinimo ir turinio, 2013 m. vasario 27 d. aiškinamojo rašto dėl tarybos sprendimo projekto „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ teismas nustatė, kad Sprendimo 1 punktas skirtas asmenų atminimui įamžinti Vilniaus mieste. Sprendimo 1 punktas iš esmės apibrėžia laiką, po kurio asmenų atminimas gali būti įamžintas memorialinėse lentose, pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose.

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems savivaldybių teritorijose esantiems jų nuosavybės teisės objektams pavadinimai suteikiami ir keičiami atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo 3 punkte nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis suteikiami ir keičiami pavadinimai gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams: 3.1. kalbos taisyklingumo; 3.2. vietovardžių oficialumo ir normiškumo (išnykusių vietovardžių – tik normiškumo); 3.3. personalijų nuopelnų Lietuvos valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims; 3.4. istorinio įvykio reikšmės Lietuvos valstybei; 3.5. pavadinimo atitikties visuomenėje priimtoms moralės normoms; 3.6. pavadinimas neturi trikdyti visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, kurstyti tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktą, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, kuri apibrėžia savivaldybės tarybos išimtinę kompetenciją, 34 punktą, savivaldybių tarybų išimtinei kompetencijai priskirtas sprendimų dėl gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų suteikimo ir jų keitimo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus priėmimas.

Savarankiškųjų savivaldybės funkcijų įgyvendinimas reiškia, jog savivaldybė turi tam tikrą įstatymų leidėjo suteiktą veiksmų laisvę, pasirinkti šių funkcijų įvykdymo būdus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalimi, vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtinta, kad savivaldybės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 p.). Kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad įgyvendinant savarankiškąsias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Taigi, vietos savivaldos institucijų teisė nustatyti, kaip įstatymais arba kitais teisės aktais nustatytos pareigos bus įgyvendinamos vietos valdymo lygmenyje, nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negalima atsieti nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Atlikęs minėtų nuostatų analizę, teismas padarė išvadą, dėl kurios ginčo byloje nėra, kad savivaldybės taryba suteikdama ir keisdama gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimus yra saistoma Aprašo 3 punkte nustatytų kriterijų. Ši savivaldybių veikla be abejonės taip pat yra saistoma bendrųjų teisės principų, taip pat viešojo administravimo principų.

Analizuojant Sprendimo 1 punkto turinį matyti, kad jis skirtas asmenų atminimo įamžinimui, tačiau priimtas, įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte įtvirtintą savivaldybei priskirtą pavadinimų suteikimo gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimo ar panaikinimo funkciją. Ginčijamo Sprendimo 1 punktas nėra tiesiogiai skirtas reglamentuoti gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų suteikimo ir jų keitimo tvarką, bet iš dalies su ja susijęs. Teismo vertinimu, asmenų atminimo įamžinimas Vilniaus mieste negali būti vertintinas atsietai nuo pastatų, gatvių ir kitų objektų pavadinimų suteikimu ar keitimu visų pirma dėl to, kad tam tikro asmens atminimo įamžinimas, kaip tai numatyta Sprendimo 1.2 punkte, neabejotinai susijęs su pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimų suteikimu ar keitimu. Antra, pačiame Sprendime nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu bei Aprašu.

Vis dėlto, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Sprendimo 1 punktu savivaldybės taryba nustatė naują kriterijų, pagal kurį suteikiami ar keičiami pavadinimai gatvėms. Asmenų atminimo įamžinimo nuostatos negali būti sutapatintos su nuostatomis, reglamentuojančiomis pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo ir keitimo tvarka. Sprendimo 1 punktu savivaldybės taryba, įgyvendindama Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte jai priskirtą funkciją, nustatė asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste tam tikras sąlygas, kurios nelaikytinos prieštaraujančiomis centrinės valdžios priimto Aprašo nuostatoms.

Kaip matyti, Sprendimo 1.1 punkto nuostatos apskritai nėra siejamos su nuostatų, įtvirtinančių gatvių ar kitų objektų pavadinimų suteikimo ar keitimo, tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją suponuoja tai, kad, jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais arba kitais teisės aktais sukuriamos teisės ir pareigos, vietos savivaldos institucijos įgyja ir teisę numatyti, kaip šios teisės ir pareigos bus įgyvendinamos vietos valdymo lygmenyje, pvz., nustatant atitinkamas vidaus administravimo procedūras, tačiau tik tokia apimtimi, kuri neprieštarauja įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatoms, priimtoms atitinkamoje srityje.

Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina, be kita ko, priimdama sprendimus. Absoliutus draudimas, kai atitinkama sritis tam tikra apimtimi jau yra reguliuojama centrinės valdžios subjektų, priimti teisės aktus vietos valdžios lygmeniu srityje, kurioje įstatymų leidėjas yra suteikęs įgaliojimus veikti vietos valdžios institucijoms, prieštarautų savivaldybių veiklos savarankiškumo bei efektyvumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. A882-617/2010).

Šios nuostatos ir aptartas reglamentavimas teismui leido padaryti išvadą, kad Sprendimo 1 punktu atsakovas nenustatė naujo pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo ir keitimo kriterijaus, o numatė tam tikrą asmenų atminimo įamžinimo tvarką. Atitinkamo laikotarpio po asmens mirties, kuriam praėjus galimas atminimo įamžinimas, nustatymas suprantamas kaip detalizuojantis asmenų atminimo įamžinimo tvarką, o ne nustatantis kitokį teisinį reguliavimą, nei jis numatytas aukštesnės teisinės galios norminiuose aktuose.

Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkto ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 16 straipsnio 2 dalies 34 punkto nuostatomis, Aprašo 15, 16 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1-2070 (toliau – ir Reglamentas), 10 straipsnio 1 punktu, 42 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 6 punktu, 42 straipsnio 7 dalies 2 punktu, 43 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, teismas teigė, kad Reglamento nustatyta tvarka savivaldybės tarybai pateiktas ir įregistruotas sprendimo projektas turi būti apsvarstytas ir dėl jo turi būti priimtas atitinkamas sprendimas. Savivaldybės taryba neturi teisės apskritai nesvarstyti pateiktų siūlymų. Ginčo atveju, akivaizdu, kad Sprendimo 2 punkte įtvirtindama nuostatą, kad siūlymai pakeisti suteiktus gatvių pavadinimus nesvarstytini, išskyrus sodininkų bendrijų gatves, savivaldybės taryba nustatė reglamentavimą, kuriam esant, nevykdytų Reglamente nustatytos projekto svarstymo pareigos bei nevykdytų Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 34 punkte įtvirtintos priskirtos funkcijos.

Teismas atsakovo argumentus, kad Sprendimo 2 punkto esmė yra tokia, kad, kai gatvės charakteristika nėra keičiama, o gatvė turi suteiktą pavadinimą, kuris yra nusistovėjęs, jokie pasiūlymai keisti pavadinimą siekiant įamžinti nusipelniusius asmenis nėra svarstytini, laikė nepateisinamais. Kaip minėta, gatvės pavadinimas gali būti keičiamas, be kita ko, ir keičiant gatvės vardą (Aprašo 16.1 p.). Šiuo atveju, Sprendimo 2 punktas apskritai eliminuoja gatvių, kurioms yra suteikti pavadinimai, išskyrus sodininkų bendrijų, keitimą. Įstatymų leidėjas aiškiai ir konkrečiai Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 34 punkte numatė, kad savivaldybės taryba priima sprendimus dėl gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų suteikimo ir jų keitimo. Įstatymų leidėjas nesuteikė diskrecijos savivaldybių taryboms pačioms nustatyti, kokiais atvejais gali nesilaikyti priskirtos pareigos keisti gatvių pavadinimus. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nustatydama, kad siūlymai pakeisti suteiktus gatvių pavadinimus nesvarstytini, išskyrus sodininkų bendrijų gatves, nustatė konkuruojantį su Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi teisinį reguliavimą, viršijo savo kompetenciją, neužtikrino priimamo sprendimo teisėtumo. Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 2 punktas priimtas viešojo administravimo subjekto, viršijus Vilniaus miesto savivaldybės tarybai suteiktų įgaliojimų ribas, t. y. nekompetentingo subjekto, neatitinkantis teisėtumo kriterijų, todėl pripažintas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, o pripažinus prieštaraujančiu – panaikintas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu (b. l. 81–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 2 punktas pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir panaikintas, ir šioje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendimu išimtinai yra nustatomos sąlygos dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus miesto objektuose bei gatvėse. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje, minėtu atsakovo Sprendimo 2 punktu nėra nustatomas gatvių pavadinimų suteikimo ar keitimo reguliavimas. Taigi, yra labai svarbu atskirti du skirtingus dalykus, t. y.: gatvių pavadinimų nustatymo bei keitimo tvarką ir nuostatas, reguliuojančias asmenų atminimo įamžinimą. Kadangi šis Sprendimas išimtinai reglamentuoja tik asmenų atminimo įamžinimą Vilniaus mieste, atitinkamai šiame kontekste turi būti vertinamos ir šio Sprendimo 2 punkto nuostatos. Vadinasi, Sprendimo 2 punkto atitikimas bei neprieštaravimas teisės aktams, reglamentuojantiems gatvių pavadinimų suteikimą ar keitimą, nevertintinas.

2. Atkreipia dėmesį, kad būtent šiuo Sprendimu atsakovas sureguliavo asmenų atminimo įamžinimo sąlygas Vilniaus mieste, o konkrečiai 2 punktu nustatė tokią sąlygą, jog siūlymai pakeisti jau suteiktus gatvių pavadinimus (siūlant pakeisti jau esamus gatvių pavadinimus siekiant įamžinti tam tikrų asmenų atminimą) nesvarstytini, išskyrus sodininkų bendrijų gatves. Pabrėžtina, kad tokiu būdu atsakovas siekia užtikrinti, jog jau esami ir ilgalaikiais tapę gatvių pavadinimai nebūtų keičiami kas kartą pateikus naują siūlymą įamžinti nusipelniusių asmenų vardus. Akcentuotina, kad šis Sprendimo punktas išimtinai yra taikomas tik dėl esamų gatvių pavadinimų, t. y. sprendimo 2 punktas numato, jog siūlymas keisti jau esamą gatvės pavadinimą, vien tik su tikslu būtent tos gatvės pavadinime įamžinti asmens atminimą, nebus svarstomas. Taigi atsakovo siekis, šiuo atveju, yra tai, kad jau esamas gatvės pavadinimas, pavyzdžiui, Gedimino prospekto pavadinimas, nebūtų keičiamas vien tik dėl to, jog atsirado asmenų, norinčių jį pakeisti ir įamžinti kito asmens atminimą šio prospekto pavadinime. Būtų nelogiška bei neprotinga keisti jau suteiktus bei nusistovėjusius gatvių pavadinimus. Manytina, kad suteikti gatvių pavadinimai turi būti ilgalaikiai ir nekeičiami kas kartą, kai tam tikri subjektai išreikš norą ar interesą įamžinti asmens vardą Vilniaus miesto gatvėse, kurios jau turi nusistovėjusius pavadinimus.

3. Pažymėtina, kad atsakovas turi teisę įtvirtinti tokį asmenų įamžinimo gatvių pavadinimuose reglamentavimą, kadangi jokios teisės aktų nuostatos atsakovui to daryti nedraudžia. Niekur nėra įtvirtinta nuostata, draudžianti savivaldybės tarybai apsibrėžti tokias sąlygas ir jomis vadovautis įgyvendinant jai įstatymo suteiktas funkcijas. Be to, svarbu akcentuoti ir tai, kad niekur nėra reglamentuota kokį gatvės pavadinimą atsakovas turi suteikti, t y. teisės aktai neįpareigoja atsakovo patvirtinti būtent tokį gatvės ar kitų objektų pavadinimą, koks yra siūlomas. Taigi savivaldybės vykdomoji institucija atsakovui tik teikia siūlymus dėl galimo gatvės ar kito objekto pavadinimo suteikimo, o miesto savivaldybės taryba turi išimtinę teisę spręsti. Tai reiškia, kad, esant priimtam Sprendimui, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, gavusi siūlymą pakeisti jau esamą gatvės pavadinimą, siekiant įamžinti žymaus asmens vardą, pastarojo nesvarstys, remdamasi minėto Sprendimo 2 punkto nuostata. Šis Sprendimo punktas nereiškia to, kad apskritai pastarasis eliminuoja gatvių, kurioms suteikti pavadinimai, pavadinimų keitimą, ką šiuo atveju nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog nebus svarstomi tik siūlymai dėl asmenų atminimo įamžinimo jau esamuose gatvių pavadinimuose, keičiant jų pavadinimus, bet ne apskritai nebus svarstomi siūlymai keisti gatvių pavadinimus, esant numatytiems atvejams Apraše (16 p.). Taigi, kad būtų užtikrintas gatvių pavadinimų stabilumas Vilniaus mieste, yra numatyta galimybė asmenų atminimą įamžinti kituose miesto objektuose (pastatų, tiltų, paminklų ir kt.), įskaitant ir gatvių pavadinimus, tačiau tik tuomet, kai gatvės pavadinimas turi būti keičiamas Aprašo 16 punkte numatytais atvejais. Taigi, pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškino Sprendimo 2 punkto nuostatas, nepagrįstai rėmėsi Aprašo 16 punkto nuostatomis, aiškindamas šio punkto tikslus, todėl nepagrįstai konstatavo Sprendimo 2 punkto neteisėtumą.

4. Aprašo 16 punkte numatyti atvejai kada gatvių pavadinimai yra keičiami. Atsakovas neneigia, kad, kai gatvės yra pertvarkomos ir pasikeičia jų charakteristika, savivaldybė atitinkamai vadovaujasi minėtomis nuostatomis ir dėl gatvės pavadinimo keitimo atlieka reikiamas procedūras teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau šiuo atveju Sprendimo 2 punkto teisėtumas negali būti vertinamas Aprašo 16 punkto atžvilgiu, kadangi šiuo Sprendimu yra konkrečiai apibrėžiamos sąlygos dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste. Būtent šio Sprendimo 2 punkto esmė yra tokia, kad, kai gatvės charakteristika nėra keičiama (niekas nesikeičia – nei ilgis, posūkiai, gatvė neišsišakoja ir pan.), o gatvė turi suteiktą pavadinimą, kuris yra nusistovėjęs, jokie pasiūlymai keisti pavadinimą siekiant įamžinti nusipelniusius asmenis nėra svarstytini. Tokiu būdu yra siekiama užtikrinti gatvių pavadinimų stabilumą, nuoseklumą, išsaugoti pastarųjų istoriškumą bei ilgaamžiškumą ir vadovautis Aprašu, kuris nenumato, kad gatvių pavadinimas gali būti (turi būti) keičiamas esant tokiam siūlymui. Manytina, kad toks reglamentavimas yra logiškas bei užtikrinantis tiek gatvių pavadinimų stabilumą, tiek visuomenės intereso apsaugą. Ko, akivaizdu, kad neįvertino pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai pripažino šį Sprendimo punktą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 90–91) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo priimto Sprendimo preambulėje nurodyti šie Sprendimo priėmimo teisiniai pagrindai: įstatyminis pagrindas – VSĮ 6 straipsnio 27 punktas, kuris numato savarankiškąją savivaldybės funkciją (adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal naudojimo paskirtį (būdą, pobūdį) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijoje esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas, panaikinimas) ir kitas teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtintas Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašas. Antra, atsakovas nenurodo jokių kitų nuostatų, reglamentuojančių asmenų atminimo įamžinimą, todėl darytina išvada, kad įamžinant asmenų vardus gatvėse, pastatuose, statiniuose ar kituose objektuose, tai įgyvendinama pagal aukščiau nurodytų teisės aktų reglamentavimą. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su atsakovo teiginiu, kad tai yra du visiškai skirtingi dalykai, nes ne forma (akto pavadinimas) apsprendžia sprendimo turiniui taikomą reglamentavimą, o materialiniams teisiniams santykiams taikoma teisė. Akivaizdu, kad asmenų vardų įamžinimas tam tikruose objektuose yra ne kas kita kaip pavadinimo tam tikram objektui suteikimas, kuris vykdomas, vadovaujantis VSĮ 6 straipsnio 27 punkte, 1 straipsnio 2 dalies 34 punkte ir Apraše numatytą savivaldybei kompetenciją.

2. Remiantis šia atsakovo logika, pastebima, kad anksčiau galioję gatvių pavadinimai (tarp jų gatvė pavadinimu „Lenino prospektas“, šiuo metu vadinama Gedimino prospektu), kurie, egzistuojant dabartinei visuomeninei santvarkai, galėtų trikdyti visuomenės saugumą, viešąją tvarką ar kurstyti tautinę, rasinę, religinę ar socialinę neapykantą, prievartą ir diskriminaciją, pagal ginčijamo Sprendimo 2 punktą šiuo metu negalėtų būtų keičiami, nes atsakovas nusprendė atsisakyti tokių siūlymų svarstymo. O būtent tai nėra nei logiška, nei protinga.

3. Iš Sprendimo 2 punkto nuostatos matyti, kad savivaldybės taryba savavališkai nusprendė nevykdyti jai VSĮ 6 straipsnio 27 punkte bei 16 straipsnio 2 dalies 34 punkte priskirtos funkcijos – priimti sprendimus dėl siūlymų keisti gatvių pavadinimus, išskyrus sodininkų bendrių gatves. Tokie atsakovo veiksmai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 4 punkte numatyto nepiktnaudžiavimo valdžia principo (numatančio, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų) bei VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo (reiškiančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus). Atsisakymas vykdyti savivaldybės tarybai įstatymais priskirtą funkciją, prieštarauja šiam subjektui iškeltiems tikslams (savivaldybės tarybos posėdžiuose kolegialiai svarstyti pateiktus sprendimų projektus ir priimti atitinkamu klausimu sprendimus). Atsižvelgiant į VSĮ 13 straipsnio 5 bei 6 dalių nuostatas, Sprendimas yra priimtas siekiant teisės aktuose nenumatytų ir netinkamų tikslų.

4. Nei įstatymai, nei kiti teisės aktai neįpareigojo savivaldybės tarybos priimti tokio pobūdžio norminio teisės akto, o kartu savivaldybės tarybai nebuvo būtina įgyvendinti ir Sprendimo preambulėje nurodytų teisės aktų nuostatų. Konstitucinis reikalavimas paisyti teisės aktų leidybos procedūrų ir teisėkūros subjektams aukštesnės galios teisės aktais suteiktų kompetencijos ribų yra detalizuojamas žemesnės teisinės galios teisės aktuose, pavyzdžiui, Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją.

Nuostata „turintys įstatymų numatytus įgaliojimus“ suponuoja ne tik draudimą subjektui priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, bet ir pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-276/2008 aiškindamas VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą principą, taip pat pabrėžė, jog „teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų ir kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Pažymėtina, kad administravimo įgaliojimai turi būti įgyvendinami tik siekiant tų tikslų, dėl kurių jie buvo suteikti atitinkamais įstatymais. Šis atitikties įstatymui tikslas reiškia, kad viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, negali siekti netinkamų tikslų. Tinkamas tikslas gali būti nustatomas atsižvelgiant į teisės akto preambulę, į jo aiškinamąjį raštą ar tiesiog gali būti numanomas iš paties teisės akto nuostatų.“ Pastebėtina, kad šiuo atveju savivaldybės tarybai, siekiant išlaikyti gatvių pavadinimų ilgaamžiškumą ir pastovumą, nekilo būtinybė priimti ginčijamo Sprendimo, nes bet kuriuo atveju, atsakovas buvo ir yra laisvas nuspręsti, ar priimti sprendimo projektuose pateiktus siūlymus ir dėl jų priimti sprendimą, ar ne.

Turėdama VSĮ numatytą atitinkamu klausimu sprendimo priėmimo teisę, savivaldybės taryba yra laisva nuspręsti dėl esamų gatvių pavadinimų pakeitimo ar tokių siūlymų atmetimo, todėl tik nuo savivaldybės tarybos valios priklauso, ar esamos gatvės pavadinimas pasikeis ar išliks koks buvo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes siekimas tikslas – išlaikyti gatvių pavadinimų stabilumą ir ilgaamžiškumą, buvo ir yra lengvai įgyvendinamas ir be ginčijamo Sprendimo 2 punkto reglamentavimo. Tai akcentuoja ir atsakovas savo apeliaciniame skunde, teigdamas, kad niekur nėra reglamentuota, kokį gatvės pavadinimą atsakovas turi suteikti, t. y. teisės aktai neįpareigoja atsakovo patvirtinti būtent tokį gatvės ar kitų objektų pavadinimą, koks yra siūlomas.

5. Atsakovas vadovaujasi civilinės teisės principu „kas nedraudžiama, leistina“, kuris viešojoje teisėje nėra taikytinas. Pabrėžtina, kad ginčas šioje byloje kyla iš viešosios teisės, t. y. viešojo administravimo subjektui (savivaldybės tarybai) vykdant viešąjį administravimą (priimant administracinį teisės aktą). Viešojoje teisėje, priešingai nei civilinėje teisėje, galioja principas „draudžiama viskas, išskyrus tai, kas leistina“, todėl atsakovo teiginys, kad teisės aktai nenumato jokio reglamentavimo dėl asmenų atminimo įamžinimo, ir dėl to savivaldybei nėra draudžiama to daryti, yra visiškai nepagrįstas. Nors Vyriausybės atstovas neginčija savivaldybės tarybos teisės įamžinti asmenų pavadinimus tam tikruose objektuose, tačiau tai daryti savivaldybės taryba turi atsižvelgdama į viešojo administravimo subjektams taikomą VAĮ įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, reiškiantį, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (3 str. 1 d. 1 p.) bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja viešojo administravimo institucijos teisę priimti tik tokius norminius administracinius aktus, kurie reikalingi įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.

6. Net vykdant savivaldybei savarankiškąsias funkcijas, savivaldybės yra saistomos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos, todėl, priimdama sprendimus dėl asmenų atminimo įamžinimo, savivaldybė negalėjo pažeisti šių teisinių santykių reglamentuojančių teisės normų, o kartu negalėjo atsisakyti vykdyti įstatymais jai priskirtų funkcijų. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde pateikti teiginiai dėl teismo sprendimo dalies, kurioje Sprendimo 2 punktas pripažintas prieštaraujančiu VAĮ 3 straipsnio 4 punkto bei VSĮ 4 straipsnio 6 punkto nuostatoms, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu (b. l. 85–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti arba bylą šioje dalyje perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo motyvuojamoje dalyje, kad „ginčijamo Sprendimo 1 punktas nėra tiesiogiai skirtas reglamentuoti gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybes teise priklausančių objektų pavadinimų suteikimo ir jų keitimo tvarką, bet iš dalies su ja susijęs. Teismo vertinimu, asmenų atminimo įamžinimas Vilniaus mieste negali būti vertintinas atsietai nuo pastatų, gatvių ir kitų objektų pavadinimų suteikimu ar keitimu visų pirma dėl to, kad tam tikro asmens atminimo įamžinimas, kaip tai numatyta Sprendimo 1.2 punkte, neabejotinai susijęs su pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimų suteikimu ar keitimu. Antra, pačiame Sprendime nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu bei Aprašu..“, <...> „Sprendimo 1.1 punkto nuostatos apskritai nėra siejamos su nuostatu, įtvirtinančių gatvių ar kitų objektų pavadinimų suteikimo ar keitimo, tvarka.“, nėra aiškios loginės teiginių sekos, o tuo pačiu ir pirmosios instancijos teismo pozicijos nagrinėjamu klausimu, todėl ir pats teismo sprendimas – dviprasmiškas, keliantis abejones dėl šioje byloje taikomų nuostatų aiškinimo. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies nėra suprantama, ar teismas asmenų atminimo įamžinimo klausimui taiko pastatų, gatvių ir kitų objektų pavadinimų suteikimą ar keitimą reglamentuojančius teisės aktus, ar ne. Šis teismo teiginių dviprasmiškumas apsunkina pareiškėjui teisminę gynybą.

2. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems savivaldybių teritorijose esantiems jų nuosavybės teisės objektams pavadinimai suteikiami ir keičiami atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus. Pastebime, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teisės akte (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d.

įsakymu Nr. 1V-57 patvirtintame Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos apraše) nėra nustatytas laikotarpio kriterijus, kuriam suėjus galima įamžinti asmenų atminimą (suteikiant, keičiant savivaldybių teritorijose esantiems savivaldybių nuosavybės teisės objektams pavadinimus). Tokie ribojimai nėra numatyti ir kituose teisės aktuose. Tačiau, ginčijamas savivaldybės tarybos Sprendimas (1 p.) neriboja pačios savivaldybės tarybos teisės kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos posėdyje pateiktus su asmenų atminimo įamžinimu susijusius klausimus svarstyti ir dėl jų priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

Įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai, nesuteikia teisės savivaldybės tarybai tvirtinti ar detalizuoti asmenų atminimo įamžinimo tvarkos, privalomos visiems savivaldybės gyventojams, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, savivaldybės taryba gali asmenų atminimą įamžinti ir neatsižvelgiant į Sprendime nustatytą reglamentavimą. Nagrinėjamu atveju yra ribojamos kitų asmenų (siūlančių ar rengiančių sprendimų projektus) teisės į jų teisių įgyvendinimą. Pabrėžtina, kad joks teisės aktas nesuteikia teisės savivaldybės tarybai nustatyti terminą, kuriam suėjus, suinteresuoti asmenys įgyja teisę į administracinės procedūros dėl asmenų atminimo įamžinimo pradžią.

Todėl tokiais veiksmais savivaldybės taryba viršija savo kompetencijos ribas ir pažeidžia viešosios teisės principą „draudžiama viskas, išskyrus tai kas leistina“. VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, o 3 punkte įtvirtintas viešojo administravimo proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

VAĮ 6 straipsnio 2 dalis, be to, reglamentuoja, kad viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, o 4 dalis įtvirtina, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Tačiau iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad šio Sprendimo priėmimas nebuvo pagrįstas nei įstatymų ar jų pagrindu priimtų teisės aktų nuostatomis, nei buvo būtinas ar pagrįstas administravimo tikslams įgyvendinti.

Priešingai, tokio akto priėmimu savivaldybės taryba nepateisinamai ir neproporcingai suvaržė suinteresuotų asmenų teises į teisėtą lūkestį pradėti administracinę procedūrą anksčiau nei tai nurodė savo Sprendime savivaldybės taryba. Nėra aiški ir pirmosios instancijos teismo priimta išvada, kad Sprendimo 1 punktu savivaldybės taryba, įgyvendindama Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte jai priskirtą funkciją, nustatė asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste tam tikras sąlygas, kurios nelaikytinos prieštaraujančiomis centrinės valdžios priimto Aprašo nuostatoms, nes teismas neatliko ginčo dalykui reikšmingų teisės normų analizės bei nedavė joms tinkamo teisinio įvertinimo, neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus argumentus ir nemotyvavo jų atmetimo.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka reikalavimų, kurie yra keliami teismo sprendimo formai ir turiniui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis), o tai laikytina procesinių teisės normų pažeidimu bei pagrindu nemotyvuotą teismo sprendimą panaikinti.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendime pacituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-617/2010 savo fabula nėra identiška nagrinėjamai bylai, todėl taikyti ją šioje byloje nėra tinkama ir tikslinga, nes sprendime nurodytos bylos ir šios bylos nagrinėjami visuomeniniai-teisiniai santykiai bei faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama savivaldybės tarybos teisė ar pareiga priimti atitinkamus sprendimus dėl asmenų atminimo įamžinimo, tačiau ginčas kyla dėl savivaldybės tarybos teisių ir pareigų įgyvendinimo, pažeidžiant viešąjį administravimą ir atitinkamas šią sritį (asmenų atminimo įamžinimą) reglamentuojančių įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pastebėjęs, kad „teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92–93) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendimo 1 punktas skirtas išimtinai asmenų atminimui įamžinti Vilniaus mieste, kuris iš esmės apibrėžia laiką, po kurio asmenų atminimas gali būti įamžintas memorialinėse lentose, pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose.

2. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punkte yra aiškiai įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija – adresų (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerių) suteikimas ir keitimas. Pagal Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalį vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams, o 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vietinės valdžios organų administracinė priežiūra vykdoma taip, kad kontroliuojančių organų įsikišimas būtų proporcingas interesams, kuriuos jie numato ginti.

Taigi, Vyriausybės atstovas, kreipdamasis į teismą, visų pirma, turi nurodyti, kokius pažeistus interesus jis gina, ir ar pasirinktas interesų gynybos būdas (šiuo atveju Sprendimo 1 punkto panaikinimas) yra adekvatus siekiamiems apginti interesams. Teismas, nagrinėdamas bylą, taip pat yra saistomas pareigos nustatyti, ar tenkinus Vyriausybės atstovo pareiškimą, nebus pažeistas Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintas savivaldybių veiklos laisvės principas bei ar nebus pažeistas tas pats viešasis interesas. Taigi, nesutiktina su pareiškėju, jog įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai, nesuteikia teisės savivaldybės tarybai tvirtinti ar detalizuoti asmenų atminimo įamžinimo tvarkos, privalomos visiems savivaldybės gyventojams.

Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdydama įstatymo jai priskirtą funkciją ir siekdama tinkamo jos įgyvendinimo miesto teritorijoje, nustatė tam tikras asmenų atminimo įamžinimo sąlygas Vilniaus mieste, jokiu būdu nepažeidė pareiškėjo nurodomų aukštesnės galios teisės aktų. Pabrėžtina, kad Sprendimas yra pagrįstas įstatymu ir šio sprendimo mastas bei jo įgyvendinimas be jokios abejonės atitinka būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Atsakovas, šiuo Sprendimu apibrėždamas laiką, po kurio asmenų atminimas gali būti įamžintas memorialinėse lentose, pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose, bei nepažeisdamas aukštesnės galios teisės aktų, įgyvendino jam įstatymo numatytą funkciją ir tai negali būti laikoma suinteresuotų asmenų teisių į teisėtą lūkestį pradėti administracinę procedūrą anksčiau, nei tai nurodyta ginčijamame Sprendime, varžymu.

Pabrėžtina, kad atsakovas turi laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jo kompetencijos, t. y. vykdyti funkciją, numatytą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punkte, todėl be jokios abejonės minėtas Sprendimas nepažeidžia aukštesnės galios teisės aktų.

3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tik vieną konkretų argumentą, kuris, pasak jo, pagrindžia Sprendimo 1 punkto prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, t. y. kad neva atsakovas nustatė tokius ribojimus, kurie nėra numatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo 3 punkte (nėra nustatytas laikotarpio kriterijus, kuriam suėjus galima įamžinti asmenų atminimą). Atkreiptinas dėmesys, jog Aprašo 3 punkte yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis, yra suteikiami ir keičiami gatvių ir kitų objektų pavadinimai. Pažymėtina, kad atsakovas, įgyvendindamas Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą funkciją bei nepažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, Sprendimo 1 punktu nustatė ne papildomą kriterijų, suteikiant, keičiant savivaldybių teritorijose esantiems savivaldybių nuosavybės teisės objektams pavadinimus, o išimtinai nustatė asmenų įamžinimo tvarką Vilniaus mieste. Akivaizdu, kad Apraše jau yra įtvirtintas kriterijus, kuomet gatvių ir kitų objektų pavadinimai yra suteikiami ar keičiami, atsižvelgiant ir į nusipelniusių asmenų vardus. Toks kriterijus (Aprašo 3.3 p.) yra įtvirtintas tik todėl, kad gatvėms ar kitiems objektams nebūtų suteikiami ne nusipelniusių asmenų vardai ir kad pastarųjų pavadinimai nebūtų bereikšmiai. Atsakovas, priimdamas Sprendimo 1 punktą, numatė būtent šio kriterijaus įgyvendinimo tvarką, t. y. nustatė laikotarpį, kuriam praėjus, gali būti asmenų atminimas įamžinamas Vilniaus mieste. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atitinkamo laikotarpio po asmens mirties, kuriam praėjus galimas atminimo įamžinimas, nustatymas suprantamas kaip detalizuojantis asmenų atminimo įamžinimo tvarką, o ne nustatantis kitokį teisinį reguliavimą nei jis numatytas aukštesnės teisinės galios norminiuose aktuose. Pažymėtina, kad sąlygų, kurioms esant, asmenų atminimas gali būti įamžintas gatvių, pastatų, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose, įvardijimas Sprendime nereiškia naujo kriterijaus nustatymo, o juo labiau pareiškėjo nurodomų principų pažeidimo, kadangi nėra jokio teisės akto, draudžiančio atsakovui to daryti ir pastarasis yra laisvas spręsti dėl asmenų įamžinimo tvarkos.

4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo dalykui reikšmingų teisės normų analizę, atsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus argumentus ir motyvuotai juos atmetė, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas savo sprendimo dalį dėl Sprendimo 1 punkto teisėtumo, atliko procesinių teisės normų pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Pripažino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 2 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir nusprendė laikyti jį panaikintu.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 1 punktą, kuris nustatė, kad asmenų atminimas gali būti įamžintas: „1.1. memorialinėse lentose ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo jų mirties; 1.2. pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose ne anksčiau kaip praėjus 10 metų nuo jų mirties.“ pripažino nepažeidžiančiu aukštesnės galios teisės aktų ir šioje dalyje pareiškėjo prašymo netenkino.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas prašymas.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo prašymas.

Apeliaciniai skundai grindžiami teisės aiškinimo bei taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio ribose, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir kad jis privalo patikrinti visą bylą, konstatuoja, jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 1 punkto teisėtumo.

Teisėtumo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Juo nustatyta, kad savivalda turi būti pagrįsta savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Teisėtumo principas viešojo administravimo srityje reiškia, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti teisės aktų reikalavimus ir kad jų priimti sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Norėdami priimti administracinį teisės aktą viešojo administravimo subjektai privalo turėti tinkamas priežastis, o ne pateikti bet kokias priežastis, kad patenkintų formalius reikalavimus.

Atsakovo sprendimo turinys, kurį ginčija pareiškėjas, patvirtina, kad jis priimtas remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 įsakymu Nr. IV-57 patvirtintu Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašu.

Sprendimo projekto 2013 m. vasario 27 d. aiškinamajame rašte nurodoma, kad teisės akto projekto tikslas – reglamentuoti asmenų atminimo įamžinimą po jų mirties Vilniaus mieste (b. l. 56). Todėl akto nuostatos vertinamos būtent šiame kontekste.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu yra nustatyta savarankiška savivaldybių funkcija adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 34 punktą išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl siūlymų keisti savivaldybės teritorijos ribas, suteikti savivaldybei pavadinimą ir jį keisti, sudaryti gyvenamąsias vietoves, nustatyti ir keisti jų pavadinimus, teritorijų ribas teikimas Vyriausybei, taip pat gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų suteikimas ir jų keitimas pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus.

Ginčo santykiams aktualia Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems savivaldybių teritorijose esantiems jų nuosavybės teisės objektams pavadinimai suteikiami ir keičiami atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus.

Minėti teisės aktai patvirtina, kad gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų suteikimas ir jų keitimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Tačiau įstatymų leidėjas nustatė šios teisės įgyvendinimo sąlygą, tai yra minėtų pavadinimų suteikimas ir keitimas galimas tik pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1030 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 71 ir 9 straipsnius ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktą“ 1.2 papunktį 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. IV-57 patvirtino Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašą. Šio aprašo 3 punktu buvo nustatyta, kad pavadinimai gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikiami ir keičiami vadovaujantis šiame punkte numatytais kriterijais.

Tokiu būdu įstatymų nuostatos dėl kriterijų nustatymo buvo įgyvendintos ir jos tapo privalomos savivaldybei priimant teisės aktus susijusius su gatvių pavadinimų suteikimu tame tarpe ir įamžinant personalijų nuopelnus Lietuvos valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims (3.3 punktas).

Savivaldybės taryba nustatydama, kad memorialinėse lentose asmenų atminimas įamžinamas ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo jų mirties (Sprendimo 1.1 punktas) ir pastatų, gatvių, tiltų, paminklų ir kitų objektų pavadinimuose ne anksčiau kaip praėjus 10 metų nuo jų mirties (Sprendimo 1.2 punktas) nustatė naujus kriterijus, kurių minėtame Apraše nėra. Laikas, per kurį turi įamžinamas asmenų atminimas, yra ne Aprašo nuostatų įgyvendinimo tvarka, o esminė sąlyga kliudanti įgyvendinti Apraše nurodytus kriterijus. Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo kriterijų nustatymas nepatenka į savivaldybės kompetenciją ir minėtais įstatymais tai priskirta Vyriausybei. Savivaldybė turi teisę nustatyti savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimus, tačiau ji negali nustatyti pavadinimo suteikimo kriterijų. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 1 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Nustačius šį prieštaravimą, remiantis ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra pagrindas atsakovo Sprendimo 1 punktą laikyti panaikintu.

Nustačius skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą pareiškėjo prašyme nurodyti sprendimo prieštaravimai kitiems teisės aktams nenagrinėtini.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 2 punkto teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir teisingai taikė bei aiškino teisės aktus taikytinus ginčo santykiams. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland), nekartoja pirmosios instancijos argumentų, o tik atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus jas papildo bei patikslina.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 2 punktu buvo nustatyta, kad siūlymai pakeisti suteiktus gatvių pavadinimus nesvarstytini, išskyrus sodininkų bendrijų gatves. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad draudimas keisti gatvių pavadinimus yra siejamas su asmenų atminimo įamžinimu.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs Sprendimo 2 punkto draudimą kontekste su įamžinimu personalijų nuopelnų Lietuvos valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims daro išvadą, kad toks ribojimas yra nepagrįstas ir neatitinka Aprašo 3.3 punkto kriterijaus, kuris taikomas ir gatvių pavadinimų keitimui.

Todėl atsakovas šiuo atveju nustatė draudimą neturėdamas tam jam suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų ir tai prieštarauja teisėtumo principui.

Keisti ar naikinti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą patenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 1-1154 „Dėl asmenų atminimo įamžinimo Vilniaus mieste“ 1 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir laikyti jį panaikintu.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti ir kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas