A-830-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-830-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03332-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Č. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. Č. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–4, 66–69), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5326; 2) priteisti senatvės pensijos neišmokėtą dalį 16 477,50 Lt; 3) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. balandžio 14 d. prašymą bei jos atžvilgiu priimti vieną iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatas jai nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mokama perskaičiuota sumažinta socialinio draudimo senatvės pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos. VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido teritorinio skyriaus sprendimo perskaičiuoti senatvės pensiją apskundimo terminą ir jos reikalavimų netenkino. Šie sprendimai nepagrįsti ir senatvės pensijos dalis, taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, neišmokėta neteisėtai. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pareiškėja neturėjo galimybės ginčyti teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio akto, nes jis buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Minėtame nutarime buvo nurodyta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl į VSDFV pareiškėja nesikreipė tikėdamasi, kad įstatymų leidėjas ją vykdys.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 34–45) prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Prašydama išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta skundžiamu laikotarpiu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV. Nagrinėjant šį skundą, VSDFV nustatė, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, VSDFV atsisakė nagrinėti šį skundą. Laikinasis įstatymas taikytas pagrįstai, skundo padavimo termino pradžia laikytina pirmos perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimo diena, todėl, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, skundžiamas VSDFV sprendimas priimtas pagrįstai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 76–80) prašė skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį. Kadangi pareiškėja dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta senatvės pensija buvo atitinkamai perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Ginčo laikotarpiu senatvės pensija pareiškėjai buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ši tvarka nėra priimta, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjos reikalaujamą pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 90–95) pareiškėjos skundą tenkino: panaikino VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5326 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti A. Č. 16 477,50 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

Teismas nustatė, kad siekdama apginti savo teises dėl neišmokėtos senatvės pensijos, pareiškėja 2014 m. balandžio 14 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2014 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (10.1) 3-49944 persiuntė pareiškėjos prašymą VSDFV ir 2014 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (10.1) 3-58733 pateikė duomenis apie dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį. VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4452 išaiškino pareiškėjai, kad ji praleido prašymo padavimo terminą ir pasiūlė pateikti prašymą šį terminą atnaujinti. Pareiškėja 2014 m. gegužės 30 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą kreiptis dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo bei išmokėti šią pensijos nepriemoką. VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5326 nurodė, kad pareiškėjos nurodytos kreipimosi termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą.

VSDFV Vilniaus skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėnesio, kadangi pareiškėja Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, laikoma, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą pareiškėja sužinojo išmokėjus pirmą 2010 m. sausio mėnesį sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pastaroji Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai, kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktus duomenis, dėl šių, Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis nuostatų, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio buvo neišmokėta 16 477,50 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis.

Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Konstitucijos 52 ir 23 straipsniais ir šias nuostatas aiškinančia Konstitucinio Teismo praktika (2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai), taip pat LVAT praktika dėl bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties aiškinimo (pvz., administracinės bylos Nr. A552-519/2013, Nr. A143-816/2014), pažymėjo, kad remiantis nurodytais argumentais, nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai.

Pareiškėja nurodė, kad kreipimosi į VSDFV terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo perskaičiuota senatvės pensija, vadovavosi įstatymų teisėtumo prezumpcija, tikėjosi, kad įstatymų leidėjas atlygins susidariusius praradimus. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl, pagal Konstitucinį Teismą, minėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti VSDFV iš esmės išnagrinėti prašymą dėl pensijos nepriemokos. Skundu prašomi panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus raštai šiuo atveju yra informacinio pobūdžio, juose pateikiami duomenys apie pensijos mokėjimą skundžiamu laikotarpiu. Dėl to nagrinėjant pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nėra pagrindo naikinti šiuos teritorinio skyriaus raštus. Šiuo atveju byloje atsiliepimu ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), todėl sprendimas asmenį vis tiek įpareigoti iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs LVAT, pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra nurodžiusi, kad ikiteismine ginčo sprendimo tvarka sukurtas teisių gynimo mechanizmas turi būti efektyvus (2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).

Atsižvelgęs į nurodytas įstatymų nuostatas, LVAT praktiką, įvertinęs skundo turinį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį susidariusios senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo tenkintinas. VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5326 naikintinas ir VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį – 16 477,50 Lt.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 99–107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją kreipėsi 2014 m. balandžio 14 d., todėl VSDFV teritorinis skyrius šį pareiškėjos prašymą persiuntė nagrinėti VSDFV. Atsižvelgusi į tai, kad pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, VSDFV nusprendė, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą, todėl 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu nustatė terminą, per kurį pareiškėja turėjo pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2014 m. gegužės 30 d. ir prašė atnaujinti praleistą terminą, tačiau VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimu atsisakė atnaujinti terminą, nes pareiškėja nepateikė argumentų, įrodančių, kad šį terminą ji praleido dėl objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs skundo padavimo terminą, atliko viešojo administravimo institucijos funkciją, t. y. peržengė teismo kompetencijos ribas. Be to, teismas, iš esmės nagrinėdamas bylą, nenurodė, dėl kokių, teismo manymu, svarbių, objektyvių priežasčių pareiškėja per 3 metus negalėjo apskųsti sprendimo. Teismo nurodytos priežastys (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimas ir kt.) yra abstrakčios priežastys. Taigi teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti praleistą 3 metų terminą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 110–111) nurodė, kad palaiko VSDFV apeliacinį skundą.

Pareiškėja A. Č. atsiliepime (b. l. 113–116) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais, taip pat remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo teismas tenkino pareiškėjos A. Č. skundą ir, atnaujinęs 3 metų skundo padavimo terminą, panaikino VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5326 bei įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 16 477,50 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas VSDFV, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai aiškino LVAT praktiką, todėl nepagrįstai atnaujino praleistą 3 metų terminą bei išmokėjo senatvės pensijos nepriemoką.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuriose LVAT konstatavo, jog pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nuosekliai plėtodama administracinių teismų praktiką nagrinėjant ginčus valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais, be kita ko, išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (t. y. ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (ir, jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija laikymosi privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV, o į VSDFV teritorinį skyrių, o šis asmens skundo nepersiuntė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, Pensijų įstatymo 45straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Pažymėtina, kad minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino ir tai, jog tais atvejais, kai VSDFV savo sprendime nurodo, jog atsisako nagrinėti asmens skundą dėl pensijos nepriemokos, nes skundas pateiktas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kartu pasisakydama ir dėl ginčo esmės (t. y. išreiškia pritarimą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui), tokiais atvejais teismui yra pagrindas konstatuoti, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiuo aspektu (t. y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Minėtos nagrinėjamam ginčui reikšmingos jurisprudencijos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, teisingai nustatė, kad 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2014 m. balandžio 14 d. (pareiškėjos skundo VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data). Taigi, remiantis įrodymais ir teisės aktų normomis, kartu atsižvelgiant į pirmiau minėtą LVAT praktiką, byloje yra nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. balandžio 14 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių (b. l. 5), kuris 2014 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (10.1) 3-49944 (b. l. 6) persiuntė pareiškėjos prašymą VSDFV, taip pat 2014 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (10.1) 3-58733 pateikė pareiškėjai duomenis apie dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo jai neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 7–8). VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4452 (b. l. 9–11) pareiškėjai išaiškino, jog ji praleido prašymo padavimo terminą ir pasiūlė pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą šį terminą atnaujinti. Pareiškėja 2014 m. gegužės 30 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą kreiptis dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo bei išmokėti šią pensijos nepriemoką (b. l. 12–13). VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131) 31 punktu, 2014 m. birželio 13 d. sprendime Nr. (6.5) I-5326 (b. l. 14–17) nusprendė, kad pareiškėjos nurodytos kreipimosi termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti A. Č. prašymą.

Taigi pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai A. Č. priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, atsižvelgdama į šį iš įstatymo kylantį imperatyvą, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. VSDFV sprendimas, priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, reiškia tai, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. VSDFV sprendimas, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir toks VSDFV sprendimas, jei asmuo su juo nesutinka, turi būti skundžiamas administraciniam teismui, o pripažinus tokį sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, ginčas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali būti nagrinėjamas teisme iš esmės.

Pažymėtina, kad šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendime Nr. (6.5) I-5326 nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik dėl termino paduoti skundą praleidimo), todėl vertinti šį VSDFV sprendimą kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014; 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nekėlė reikalavimo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau skunde bei patikslintame skunde (b. l. 1–4, 66–69) nurodė priežastis, kurios, jos manymu, sutrukdė jai laiku kreiptis į VSDFV, be to, prašė teismo įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos 2014 m. balandžio 14 d. prašymą bei jos atžvilgiu priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų. Be to, pirmosios instancijos teismas pasisakė ir praleisto 3 metų termino atnaujinimo klausimu. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog teise prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėja pasinaudojo.

LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas pareiškėjai skundo padavimo terminą, nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo. Į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pateiktus išaiškinimus nagrinėjant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų gali būti atsižvelgta tik galimai pažeistų teisių gynimo pradžios nustatymo aspektu (nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie priimtą sprendimą dienos), nes tiek pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjams sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos kiekvieną mėnesį buvo mokamos nepriimant atskirų administracinių aktų, o tiesiogiai taikant šio įstatymo nuostatas, t. y. perskaičiuojant paskirtas pensijas ir jas pervedant į pensijų gavėjų sąskaitas. Šiuo aspektu į minėtą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį buvo atsižvelgta pirmiau minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, kurios yra aktualios sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, buvo plėtojama teismų praktika bylose sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijų. Minėtose nutartyse, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai nenustatė jokio termino per kurį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai gali kreiptis dėl šių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo, buvo išaiškinta, kad dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas 3 metų procesinis terminas. Taigi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (iki minėtos teismų praktikos suformavimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams. Tuo tarpu valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimus reglamentuoja viešosios teisės normos, t. y. specialusis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuriame ginčui aktualiu 2010-2011 metų laikotarpiu buvo aiškiai sureglamentuota (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.) ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo minėtos LVAT praktikos, nes bylų aplinkybės iš esmės analogiškos, o ginčo teisiniams santykiams taikytinos tos pačios teisės normos. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ginčui neaktualia teismų praktika, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.), nepagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą paduoti teismui skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus priteisimo, nepagrįstai ir neteisėtai priteisė šią nepriemoką. Teismas taip pat nepagrįstai panaikino VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5326, kuriuo ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, taikydama Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. Č. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė