2K-110-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–110-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-02252-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.2.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistosios gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jolitos Urbelienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendis – nuteistosios E. M. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė sumažinta iki dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo; kita Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu E. M. nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams; iš E. M. nukentėjusiajam D. K. priteista 96,75 Lt (28,02 Eur) turtinės žalos ir 15 000 Lt (4344 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinės ligonių kasai – 7682,99 Lt (2225,14 Eur) D. K. gydymo išlaidoms atlyginti ir valstybei – 449,52 Lt (130,18 Eur) proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. M. nuteista už tai, kad 2013 m. lapkričio 28 d., apie 20.30 val., bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilus asmeniniam konfliktui su D. K., tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinės kairę pusę ir padarė nukentėjusiajam durtinę–pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies pažeidimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, taip sunkiai sužalojo D. K. sveikatą.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį ir palikti galioti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendį.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas E. M. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 135 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Vadovaujantis BK 248 straipsnio 2 dalimi, nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateikė konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, kuris ir turi esminę reikšmę sprendžiant apie šeimos santykių buvimą.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nesutiko su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis dėl nuteistąją ir nukentėjusįjį siejusių sugyventinių santykių turinio ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jų bendro ūkio, ketinimų sudaryti santuoką nebuvimo bei D. K. ruošimosi grįžti gyventi pas buvusią žmoną.

Iš nuteistosios E. M. (T. 1, b. 1. 190) ir nukentėjusiojo D. K. parodymų (T. 1, b. 1. 40, 191) matyti, kad, nors D. K. dirbo mažai, tačiau uždirbtus pinigus parnešdavo ir prisidėdavo prie bendro ūkio. Teismų praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2013, 2K-487/2013) pripažįstama, kad nuolatinio pragyvenimo šaltinio neturėjimas nėra pagrindas teigti, kad asmenys nevedė bendro ūkio, be to, bendro ūkio tvarkymas savaime nėra konstatuojamas tik esant abiejų asmenų finansiniam indėliui į namų ūkio išlaikymą, nes prisidėti prie namų ūkio tvarkymo galima ir kitais veiksmais, pavyzdžiui, ruošos darbais ir pan. Nei nuteistoji, nei nukentėjusysis niekada neneigė, kad buvo vedamas bendras ūkis ir sugyventiniai bendrai rūpinosi buitimi ir išlaidomis. E. M., tik skųsdama nuosprendį apeliacine tvarka, nurodė nesutinkanti dėl jos ir nukentėjusiojo kaip šeimos narių santykių vertinimo ir kaip motyvą nurodė per trumpą kartu gyventą laiką.

Taip pat, kasatorės nuomone, negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo ir nuteistosios parodymai apie buvusius ketinimus sudaryti santuoką vertintini kritiškai dėl jų gyvenimo būdo. Apie tai, kad buvo kalbama apie santykių įteisinimą, parodė tiek nuteistoji E. M., tiek nukentėjusysis D. K. Nors teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis ir nurodė, kad rimtų minčių nebuvę, tačiau patvirtino, jog kalba apie santuokos įregistravimą buvo (T. 1, b. 1. 191). Tai, kad sugyventiniai ne tik gyveno kartu, bet ir planavo įregistruoti santuoką, rodo apie susiklosčiusių santykių pastovumą. Pradėję kartu gyventi ir planuodami įregistruoti santuoką, jie buvo siejami savanoriškų abipusių įsipareigojimų, planų, todėl jų santykiai atitiko šeimos narių, gyvenusių neįregistravus santuokos (partnerystės), santykius.

Be to, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis D. K. ruošėsi grįžti gyventi pas buvusią žmoną. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė, kad konfliktas vyko dėl to, jog jis bendraudavo su buvusia žmona. Pagal D. K. parodymus, jie bendraudavo, nes turi bendrą vaiką, E. M. dėl to pavyduliaudavo, o konflikto metu jis pareiškė išeisiantis (T. 1, b. 1. 191). Tačiau D. K. niekada netvirtino, kad jo išėjimas susijęs su grįžimu pas buvusią žmoną. Būtent konflikto priežastis, E. M. pavyduliavimas, priekaištai dėl palaikomų ryšių su buvusia žmona rodo, kad nuteistąją ir nukentėjusįjį siejo porai būdingi įsipareigojimai.

Taigi kasatorė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog E. M. ir D. K. apie vienerius metus bendravo, o apie tris mėnesius iki nusikalstamos veikos padarymo pradėjo kartu gyventi, vedė bendrą ūkį, t. y. gyveno iš bendrų lėšų, iš jų įsigydavo maistą, rūbus, gyveno intymų gyvenimą, ruošėsi savo santykius įteisinti, pagrįstai konstatavo, kad nuteistąją ir nukentėjusįjį siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius, ir E. M. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamosios asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, paskyrė tinkamą bausmę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, turėdamas tiek pat duomenų ir nenustatęs naujų aplinkybių, perkvalifikavęs nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai sušvelnino nuteistajai paskirtą bausmę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės J. Urbelienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (sunkus šeimos nario sveikatos sutrikdymas)

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą baudžiamoji atsakomybė kyla už sunkų savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sužalojimą ar susargdinimą. Šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013). Pagal BK 248 straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos (partnerystės), t. y. sugyventiniai, taip pat pripažįstami šeimos nariais.

Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Vertinant konkrečių asmenų santykių turinį ir sprendžiant dėl šeimos santykių fakto, svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, sugyventinių santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-487/2013, 2K-525/2013).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevienodai vertino nuteistosios E. M. ir nukentėjusiojo D. K. santykių turinį ir pagal tai skirtingai sprendė dėl to, ar šie santykiai priskirtini šeiminiams (sugyventinių) santykiams, o nuteistosios E. M. padaryta nusikalstama veika prieš D. K. kvalifikuotina kaip sunkus šeimos nario sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju teisingas ir bylos medžiagą atitinkančias išvadas padarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad D. K. nebuvo nuteistosios E. M. šeimos narys, todėl jos veika, pasireiškusi sunkiu nukentėjusiojo D. K. sveikatos sužalojimu, atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir negali būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Prokurorės kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su šio teismo išvadomis ir baudžiamojo įstatymo pritaikymu, nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. K. buvo E. M. šeimos narys, nes juos siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys atitinka šeimos teisinius santykius, padaryta teismui pripažinus, kad jie apie vienerius metus bendravo, o apie tris mėnesius iki nusikalstamos veikos padarymo pradėjo kartu gyventi, vedė bendrą ūkį, t. y. gyveno iš bendrų lėšų, iš jų įsigydavo maistą, rūbus, gyveno intymų gyvenimą, ruošėsi įteisinti savo santykius. Tačiau šios teismo išvados, kartu ir prokurorės analogiški kasacinio skundo teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, nėra pagrįsti visapusiška baudžiamosios bylos medžiagos analize, tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu bei baudžiamojo įstatymo taikymu, ir į tai pagrįstai atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas, padaręs kitokias išvadas dėl nuteistosios ir nukentėjusiojo santykių pobūdžio bei E. M. nusikalstamos veikos teisinio vertinimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji E. M. ir nukentėjusysis D. K. buvo pažįstami neilgai – apie metus laiko ir tik du tris mėnesius iki įvykio gyveno kartu, be to, dažnai konfliktuodavo (ypač dėl D. K. buvusios žmonos ir jo palaikomų ryšių su ja), girtavo, neturėjo nuolatinio pragyvenimo šaltinio, nukentėjusysis tenkindavosi atsitiktiniais uždarbiais, tačiau mažai uždirbdavo, abu gyveno pas nuteistosios motiną, kuri gamindavo jiems maistą ir kitaip padėdavo pragyventi, taigi bendro ūkio jie neturėjo. Nors tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis laikė vienas kitą sugyventiniais ir patvirtino kalbėję apie santykių įteisinimą, tačiau nukentėjusysis taip pat parodė, kad konkrečių planų dėl santuokos neturėjo, gyveno pas nuteistąją, nes jam buvo patogu eiti į darbą, be to, nagrinėjamo įvykio metu kilus eiliniam barniui, D. K. ketino išeiti gyventi kitur, ir visa tai patvirtina, kad jų ketinimai susituokti nebuvo konkretūs ir realūs.

Taigi išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp E. M. ir D. K. susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip pastovūs, pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtu emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu nebuvo būdingi šeimos nariams. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką vien formalaus gyvenimo kartu faktas, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-525/2013).

Atsižvelgdama į aptartų bylos faktinių aplinkybių, susijusių su kartu gyvenusių E. M. ir D. K. santykių turiniu, visumą, šeimos nario sampratos aiškinimą teismų praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusysis D. K. nebuvo nuteistosios E. M. šeimos narys, todėl apeliacinės instancijos teismas, nuteistosios E. M. nusikalstamą veiką perkvalifikavęs iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 135 straipsnio 1 dalį, t. y. kvalifikavęs kaip sunkų kito žmogaus (ne šeimos nario) sveikatos sutrikdymą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jolitos Urbelienės kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė