A-556-1880-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1880/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03010-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „Dvylikių kaimo bendruomenė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „Dvylikių kaimo bendruomenė“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Gintaro energija“, UAB „Lygumų vėjas“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas asociacija „Dvylikių kaimo bendruomenė“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. liepos 12 d. raštą Nr. (6.3)-2D-11211 „Dėl Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874 dalies panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas, Raštas).

Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Gintaro energija“ ir UAB „Lygumų vėjas“ (toliau – ir Bendrovės) planuoja (duomenys neskelbtini), statyti dvi vėjo jėgainės, kurių kiekvienos galingumas iki 1500 kW, aukštis iki 100 m, sparnuotės diametras iki 80 m, dėl ko buvo pradėtos detaliųjų planų rengimo procedūros. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 19 d. su skundu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas išsamiai patikrinti detaliojo plano sprendinius, jų pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti detaliojo plano sprendinių derinimo ir svarstymo metu iškilusius ginčus bei priimti atitinkamą sprendimą, t. y. pavesti planavimo organizatoriui iš naujo apsvarstyti visuomenės pateiktus planavimo pasiūlymus arba išduoti neigiamą patikrinimo išvadą dėl minėto detaliojo plano tvirtinimo.

Į šį pareiškėjo prašymą buvo atsakyta Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Kauno skyrius) 2013 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (15.2)-2D-7874. Pareiškėjas pabrėžė, kad šis Inspekcijos Kauno skyriaus raštas įstatymų nustatyta tvarka skundžiamas nebuvo, tačiau, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo pareiškėjo 2013 m. kovo 19 d. skundo, Inspekcija priėmė Raštą, kuriuo Inspekcijos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto dalis buvo panaikinta. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija neturėjo teisės revizuoti ir naikinti Inspekcijos Kauno skyriaus rašto dalies, nes dėl šio rašto nebuvo paduotas skundas.

Pažymėjo, kad Rašte nurodomi klaidingi duomenys, t. y. pagal Rašte nurodytą datą „2013 m. vasario 12 d.“ išeitų, jog Bendrovių prašymas buvo parengtas anksčiau nei priimtas Inspekcijos Kauno skyriaus raštas. Nurodė, kad Rašto motyvuojamoji dalis yra nepagrįsta, nes atsakovas netinkamai aiškino ir interpretavo Prienų rajono Bendrojo plano teiginius, išdėstytus Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto 2.4 bei 4.8 punktuose. Atsakovo argumentus laikė nepagrįstais ir tvirtino, kad iš Bendrojo plano sprendinių 2.4 ir 4.8 punktų nuostatų matyti, jog būtent specialiojo plano pagrindu galėtų būti detalizuoti Bendrojo plano sprendiniai.

Pažymėjo, kad Bendrajame plane net ir preliminariai nėra numatyta atitinkama veikla, tokia veikla apskritai negalima, nes ji prieštarautų Bendrojo plano sprendiniams. Pabrėžė, kad 2.4 punkto nuostata yra sietina su tam tikros žemės sklypų funkcinės paskirties panaudojimo galimybių išplėtimu, jei yra parengti specialieji planai. Atsakovo išvadą, kad Bendrojo plano tam tikra dalis yra netaikytina, laikė teisiniu nonsensu, nes Bendrojo plano taikymas aktualioje teritorijoje yra privalomas.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. kovo 21 d. buvo gautas pareiškėjo 2013 m. kovo 19 d. skundas, kurį išnagrinėjo ir atsakymą pateikė Inspekcijos Kauno skyrius 2013 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (15.2)-2D-7874. Bendrovės Aplinkos ministerijai 2013 m. birželio 10 d. pateikė 2013 m. birželio 3 d. prašymą „Dėl teritorijų planavimo dokumentų procedūrų, susidarius painiai situacijai dėl pareiškėjo pasipriešinimo, išaiškinimo“ (toliau – ir Prašymas). Pabrėžė, kad Bendrovės Prašyme kėlė klausimą dėl Inspekcijos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874 (toliau – ir Inspekcijos Kauno skyriaus raštas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bendrovių prašymas su aplinkos viceministro rezoliucija 2013 m. birželio 10 d. buvo perduotas nagrinėti Inspekcijai. Pabrėžė, kad viceministrai turi teisę duoti pavedimus įstaigų prie ministerijos paskirtiems vadovams, kitiems valstybės tarnautojams tiek įsakymais, tiek rezoliucijomis, potvarkiais, kitokia rašytine ar žodine forma. Nurodė, kad Bendrovių prašyme buvo keliami klausimai dėl (duomenys neskelbtini), detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) ir specialiųjų planų rengimo procedūrų. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Inspekcijos Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir TPVPS) nuostatų, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2009 m. gruodžio 24 d.

įsakymu Nr. 1V-47, 6.14 punktu, TPVPS nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, kuriais skundžiami Inspekcijos Teritorinių padalinių vykdančių savivaldybės lygmens teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą veiksmai (neveikimas). Pabrėžė, kad Inspekcija, vykdydama aplinkos viceministrės rezoliuciją ir vadovaudamasi TPVPS nuostatų 6.14 punktu, išnagrinėjo Bendrovių prašymą bei patikrino Inspekcijos Kauno skyriaus rašto pagrįstumą ir nustatė, jog minėto rašto dalis yra neteisėta. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 3 dalimi, Inspekcija yra kompetentinga nagrinėti skundžiamus jos teritorinių padalinių veiksmus bei priimtus administracinius sprendimus ir, nustačius jų neatitikimą teisės aktams, naikinti juos ar jų dalis.

Paaiškino, kad pareiškėjas teisingai pastebėjo, jog Rašte klaidingai yra nurodyta pagal Aplinkos ministerijos rezoliuciją gauto Bendrovių prašymo gavimo Inspekcijoje data „2013 m. vasario 12 d.“ ir šį netikslumą vertino kaip techninę klaidą, kuri esminės įtakos priimtam sprendimo teisėtumui neturi. Pažymėjo, kad Inspekcija panaikino Kauno skyriaus rašto 15-tą ir 18-tą pastraipas ir konstatavo, jog, aptariamu atveju, nėra numatyto draudimo rengti detalųjį planą vėjo jėgainių statybai, nesant parengto ir patvirtinto vėjo jėgainių išdėstymo specialaus plano.

Rėmėsi Įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, pažymėdama, kad įstatymo leidėjas imperatyviai nustatė baigtinį sąrašą atvejų, kai yra rengiami specialieji planai. Atsakovo teigimu, specialieji planai rengiami, kai juos rengti yra numatyta pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, kai bendrojo teritorijų planavimo dokumentai nėra parengti, kai galiojančių bendrojo ar detaliojo planavimo dokumentų sprendiniai planuojamai veiklai nėra parengti arba būtina detalizuoti bendrojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kai numatoma įgyvendinti ypatingos valstybinės svarbos projektus.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju atsinaujinančios energetikos klausimai, tarp jų ir vėjo elektrinių statybos klausimai, nagrinėti ir reglamentuoti Prienų rajono savivaldybės Bendrajame plane, bei į tai, kad nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas nenustato privalomo reikalavimo rengti vėjo elektrinių išdėstymo specialiuosius planus. Atsižvelgė į tai, kad Bendruoju planu yra išspręsti vėjo elektrinių plėtros klausimai, ir, vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, padarė išvadą, jog ginčo teritorijai neprivaloma rengti vėjo elektrinių išdėstymo specialiojo plano.

Atsakovas kompleksiškai vertino Bendrojo plano sprendinių 4.8, 2.4, 10 dalis ir pabrėžė, kad žemės ūkio paskirties teritorijos, kurios patenka į rekomenduojamas teritorijas atsinaujinančios energetikos jėgainių statybai arba yra ne toliau kaip 10 km atstumu nuo jų, specialusis planas vėjo jėgainių statybai nėra privalomas, nes šiuose žemės sklypuose yra rekomenduojama atsinaujinančios energetikos jėgainių statyba, t. y. numatyta atsinaujinančios energetikos jėgainių plėtra. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Bendrojo plano, kaip norminio teisės akto, sprendinius, žemės sklypams, kurie patenka į žemės ūkio paskirties teritorijas, kuriose atsinaujinančios energetikos jėgainių plėtra yra numatyta, nėra nustatyto draudimo rengti detalųjį planą nesant parengto ir patvirtinto vėjo jėgainių išdėstymo specialaus plano.

Klaidinančiu laikė pareiškėjo teiginį, kad Inspekcija padarė išvadą, jog tam tikra Bendrojo plano dalis „netaikytina“. Pabrėžė, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, Inspekcija minėtame rašte konstatavo ne tai, jog Bendrojo plano aiškinamojo 2.4 punkto nuostatos yra netaikomos nagrinėjimu atveju ir nagrinėjamai teritorijoje, o tai, kad nėra visų Bendrojo plano aiškinamojo 2.4 punkto nuostatuose nurodytų taikymo aplinkybių, todėl nagrinėjamuoju atveju neprivalu yra rengti specialaus plano. Atkreipė dėmesį, kad Rašte nurodyta, jog Prienų rajono savivaldybei nutarus detalizuoti Bendrojo plano sprendinius, gali būti priimtas sprendimas ir pradėtas rengti specialusis planas vėjo jėgainių ir (ar) kitų atsinaujinančios energetikos jėgainių išdėstymui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 19 d. kreipėsi į Inspekciją su raštu Nr. 10 „Dėl ginčų, kilusių detaliojo plano derinimo ir svarstymo procedūrų metu, išnagrinėjimo ir detaliojo plano sprendinių patikrinimo“, prašydamas išsamiai patikrinti Detaliojo plano sprendinius bei jų pagrįstumą, teisėtumą, išnagrinėti detaliojo plano sprendinių derinimo ir svarstymo metu iškilusius ginčus bei priimti atitinkamą sprendimą pavedant planavimo organizatoriui iš naujo apsvarstyti visuomenės pateiktus planavimo pasiūlymus arba išduoti neigiamą patikrinimo išvadą dėl detaliojo plano tvirtinimo. Į pareiškėjo pateiktą 2013 m. kovo 19 d. skundą – raštą atsakė Inspekcijos Kauno skyrius 2013 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (15.2)-2D-7874. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje 2013 m. birželio 10 d. buvo gautas Bendrovių prašymas „Dėl teritorijų planavimo dokumentų procedūrų, susidarius painiai situacijai dėl asociacijos „Dvylikių kaimo bendruomenė“ pasipriešinimo, išaiškinimo“. Aplinkos viceministrė 2013 m. birželio 10 d. rezoliucija pavedė Inspekcijai išnagrinėti pateiktą Bendrovių prašymą. Inspekcija, išnagrinėjusi Bendrovių prašymą ir patikrinusi Inspekcijos Kauno skyriaus rašto teisėtumą, 2013 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą Nr. (6.3)-2D-11211 „Dėl Inspekcijos Kauno skyriaus Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874 dalies panaikinimo“. Inspekcija šiuo sprendimu (raštu) panaikino Inspekcijos Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto 15-tą ir 18-tą pastraipas, nurodydama, kad Prienų rajono teritorijoje Bendruoju planu yra išspręsti vėjo elektrinių plėtros klausimai, ir, vadovaujantis įstatymo nuostatomis, šiai teritorijai neprivaloma rengti vėjo elektrinių išdėstymo specialiojo plano.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl Inspekcijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. (6.3)-2D-11211 „Dėl Inspekcijos Kauno skyriaus Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874 dalies panaikinimo“ teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas dėl to, jog Inspekcija negalėjo ir neturėjo teisės koreguoti (pakeisti, panaikinti) Inspekcijos Kauno skyriaus rašto bei dėl to, kad Inspekcija pateikė nepagrįstą teisės normų aiškinimą.

Teismas, pasisakydamas dėl Inspekcijos teisės naikinti Inspekcijos Kauno skyriaus rašto dalį, vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo reglamento 69.2 punktu, 68 punktu, Įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi (redakcija, aktuali ginčo nagrinėjimo metu), TPVPS nuostatų 6.14 punktu. Teismas konstatavo, kad iš teisinio reguliavimo matyti, jog atsakovas, vadovaudamasis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, yra kompetentingas nagrinėti skundžiamus jos teritorinių padalinių veiksmus bei priimtus administracinius sprendimus ir, nustačius jų neatitikimą teisės aktams, naikinti juos arba jų dalis, todėl pareiškėjo argumentus, kad atsakovas negalėjo revizuoti ir naikinti Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimo dalies, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad Inspekcijos 2013 m. liepos 12 d. raštu Nr. (6.3)-2D-11211 Inspekcija panaikino Inspekcijos Kauno skyriaus rašto 15-tą ir 18-tą pastraipas, nurodydama, jog, aptariamu atveju, nėra numatyto draudimo rengti detalųjį planą vėjo jėgainių statybai, nesant parengto ir patvirtinto vėjo jėgainių išdėstymo specialaus plano. Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos padarytomis išvadomis ir tvirtina, kad tik specialiojo plano pagrindu turi būti detalizuojami Bendrojo plano sprendiniai. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktais, konstatavo, kad įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė baigtinį sąrašą atvejų, kuomet yra rengiami specialieji planai.

Teismas nurodė, kad to paties Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus).

Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma. Darant išvadą, ar atsakovas priėjo teisingos išvados, jog nagrinėjamu atveju gali būti rengiamas detalusis planas vėjo jėgainių statybai, nesant parengto ir patvirtinto vėjo jėgainių išdėstymo specialaus plano, būtina įvertinti, ar Bendrojo plano sprendiniuose vėjų jėgainių klausimai buvo sprendžiami. Bendrojo plano sprendinių 4.8 dalyje „Atsinaujinanti energetika“ yra nurodyta, kad teritorijos, kurios tiktų vėjo jėgainių statybai, yra visoje rajono teritorijoje, tačiau palankiausios teritorijos yra rajono vakarinėje dalyje, o tinkamai išsprendus žemės savininkų ir verslininkų santykius vėjo energetikos versle ir vėjo jėgainių įjungimo į elektros tinklus klausimus, ši energetikos šaka Prienų rajone galėtų vystytis.

Pažymėta ir tai, kad pradėjus naudoti alternatyvius energijos gavybos būdus regiono teritorijoje atsirastų tinkamų objektų (vėjo jėgainės, saulės energijos jėgainės ir kt.), kurie papildytų esamą regiono kraštovaizdį. Siūlomos vėjo jėgainių statybos vietos buvo išskirtos atsižvelgiant į vidutinį vėjo greitį rajono teritorijoje. Akivaizdu, jog Bendrajame plane atsinaujinančios energetikos klausimai, nagrinėti ir reglamentuoti (www.kaunoplanas.lt/bendrieji_planai/prienu_rajono_bendrasis_planas). Teismas pažymėjo ir tai, kad Bendrojo plano sprendinių 2.4 ir 10 dalyse tarp nurodytų rengtinų specialiųjų planų, reikalingų Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimui, vėjo jėgainių išdėstymo specialiojo plano nėra.

Bendrojo plano sprendinių 4.8 dalyje nurodyta, kad teritorijos, kurios tiktų vėjo jėgainių statybai, yra visoje rajono teritorijoje; nei Įstatymas, nei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas nenustato privalomo reikalavimo rengti vėjo elektrinių išdėstymo specialiuosius planus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog būtina rengti vėjo jėgainių išdėstymo specialųjį planą, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 2 straipsnio 44 dalyje nustatyta, jog teritorijų planavimo dokumentų derinimas tai procedūra, kurios metu suderinami parengtų ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, patikrinama, ar laikytasi planavimo sąlygų ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ginčus, kilusius tarp planavimo sąlygas išdavusių institucijų ir (ar) planavimo organizatoriaus, taip pat derinimo ir svarstymo procedūros metu kilusius ginčus nagrinėja ir sprendimus priima teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos. Iš pareiškėjo skundo suprastina, kad pareiškėjas prašė Inspekcijos išsamiai patikrinti detaliojo plano sprendinius bei jų pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d.

įsakymu Nr. D1-904/3D-844 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tikrinimo tvarkos aprašas) 4 punkte nustatyta, kad Planavimo organizatorius ar jo įgaliotas asmuo raštu pateikia Priežiūros institucijai prašymą patikrinti teritorijų planavimo dokumentą, prie jo pridedami visi dokumentai, nustatyti teisės aktuose. Šio aprašo 5 punkte nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentas teikiamas tikrinti Inspekcijai pasibaigus nustatytam planavimo organizatoriaus atsakymo pasiūlymams dėl teritorijų planavimo dokumento pateikusiems asmenims apskundimo terminui.

Teritorijų planavimo dokumento tikrinimo metu patikrinama, ar dokumento sudėtis atitinka Įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus reikalavimus, dokumento rengimo, viešumo užtikrinimo ir kt. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad detalusis planas dviejų vėjo jėgainių statybai bus patikrintas, kai jis viešai apsvarstytas ir suderintas su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis bus pateiktas Inspekcijai. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Prienų rajono savivaldybės administracijoje 2012 m. spalio 11 d. užregistruota Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo- priėmimo sutartis Nr. (9.28)-D1-2012/576, 2012 m. lapkričio 12 d. išduotas planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti, pradėtas rengti detalusis planas 2012 m. lapkričio 12 d. užregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, tačiau nėra duomenų, kad Prienų rajono savivaldybės nuolatinei statybos komisijai prašymas dėl detaliojo plano derinimo būtų pateiktas.

Teismas konstatavo, kad ginčo sprendimas priimtas teisėtai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), yra pakankamai motyvuotas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai laikėsi nuostatos, kad Inspekcija yra kompetentinga nagrinėti skundžiamus jos teritorinių padalinių veiksmus bei priimtus administracinius sprendimus ir, nustačius jų neatitikimą teisės aktams, naikinti juos arba jų dalis. Teismas net neanalizavo, kokio skundo pagrindu buvo priimtas Inspekcijos Sprendimas, nors būtent ši faktinė aplinkybė yra viena iš esminių, sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo.

2. Inspekcijos Kauno skyriaus išdėstytos pozicijos koregavimas savo iniciatyva yra įstatymiškai nenumatytas, neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, toks valstybinės institucijos – Inspekcijos Kauno skyriaus – išdėstytos pozicijos koregavimas savo iniciatyva pažeidžia teisinio stabilumo, teisinio apibrėžtumo bei lygiateisiškumo principus. Akivaizdu, kad Inspekcijos Sprendimas buvo priimtas atsakant būtent į pareiškėjo 2013 m. kovo 19 d. skundą, bet ne į kokį nors kitą skundą. Tai matyti iš Inspekcijos Sprendimo turinio. Inspekcija šios aplinkybės neginčijo. Vien ta aplinkybė, kad Inspekcijos Sprendime yra minimas 2013 m. vasario 12 d. gautas UAB „Gintaro energija“ ir UAB „Lygumų vėjas“ prašymas, neleidžia daryti išvados, jog šis administracinis sprendimas yra priimtas šio prašymo pagrindu. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2013 m. vasario 12 d. Inspekcijos gautas prašymas galėtų būti būtent Inspekcijos nurodytas 2013 m. birželio 3 d. prašymas. Vien ta aplinkybė, kad 2013 m. vasario 12 d. prašymo ir 2013 m. birželio 3 d. prašymo pavadinimai sutampa, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog Inspekcijos Sprendime buvo remiamasi 2013 m. birželio 3 d. prašymu. Net jeigu teismas laikytų, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis šiame sprendime niekaip nenurodytu 2013 m. birželio 3 d. prašymu, svarbu įvertinti, ar šis prašymas gali būti laikomas skundu dėl Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimo. Pareiškėjo vertinimu, toks prašymas savo turiniu nėra skundas dėl Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimo ir negali būti pakankamas pagrindas tokį sprendimą revizuoti. Tokiu būdu Inspekcija pareiškėjo skundą nagrinėjo: (1) pakartotinai, be jokio teisinio pagrindo; (2) pačios Inspekcijos iniciatyva, išeidama už savo kompetencijos ribų; (3) praleidus įstatymuose įtvirtintus terminus.

3. Nepaisant procedūrinio pobūdžio pažeidimų, skundžiamo Sprendimo motyvuojamoji dalis yra grindžiama teisiškai nepagrįstu teisės aiškinimu. Skundžiamame sprendime teismas neanalizavo Inspekcijos Kauno skyriaus rašto 15 ir 18 pastraipose išdėstytų nuostatų turinio ir jų pagrįstumo. Inspekcijos Kauno skyriaus rašto dalis yra visiškai pagrįsta remiantis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo metu galiojusiomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis. Prienų rajono savivaldybės taryba 2013 m. vasario 28 d. sprendimu „Dėl alternatyviosios energijos šaltinių - vėjo jėgainių (pavienių, grupių, parkų) išdėstymo Prienų rajone schemos-specialiojo plano rengimo bei atitinkamo teisės akto sustabdymo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas) pritarė alternatyviosios energijos šaltinių - vėjo jėgainių (pavienių, grupių, parkų) išdėstymo Prienų rajone schemos-specialiojo plano rengimui bei sustabdė Prienų-rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. (7.7)-A3-2012/677 ,Dėl detaliojo plano rengimo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo“. Šis Tarybos sprendimas yra galiojantis ir nėra apskųstas nustatyta tvarka, todėl detaliojo plano rengimo procedūros šiuo metu negali ir negalėtų būti vykdomos, kol nebus pabaigtos specialiojo plano rengimo procedūros.

4. Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimo 15 pastraipoje yra konstatuojamos faktinės aplinkybės ir nėra teikiamas koks nors teisinis vertinimas, todėl šios teksto dalies naikinimas yra nepagrįstas ir šiuo aspektu. Be to, sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, turėtų būti vertinama ne tai, ar Bendrojo plano sprendiniuose vėjų jėgainių klausimai buvo sprendžiami, bet tai, ar Bendrojo plano sprendiniuose šie klausimai yra pakankamai detalizuoti, taip pat ar nėra kitų reikšmingų aplinkybių (kaip, pvz., galiojantis Tarybos sprendimas), kuris užkerta galimybę rengti detalųjį planą. Atsakovas netinkamai aiškino bei interpretavo Prienų rajono Bendrojo plano teiginius, išdėstytus Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto 2.4 bei 4.8 skyriuose. Iš cituojamų tekstų turinio akivaizdžiai matyti, jog būtent specialiojo plano pagrindu galėtų būti detalizuoti Bendrojo plano sprendiniai, kuriuose numatyta, kad: „Atsinaujinančios energetikos jėgainių vietos bendrajame plane yra preliminarios, todėl tinkamos vietos paieška joms statyti bus vykdoma 10 kilometrų spinduliu“. Tuo tarpu vietose, kuriose Bendrajame plane net ir preliminariai nėra numatyta atitinkama ūkinė veikla, tokia veikla apskritai nėra galima, nes ji prieštarautų Bendrojo plano sprendiniams. Šiame kontekste Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto 2.4 skyriaus nuostata, pagal kurią: „Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo prioritetą turinčiose teritorijose galima rengti specialiuosius planus, numatančius galimybę statyti rekreacinės paskirties statinius, vėjo jėgaines, bei specialiuosiuose planuose nurodytose vietose rengti detaliuosius planus šių statinių statybai“, yra sietina su tam tikros žemės sklypų funkcinės paskirties panaudojimo galimybių išplėtimu, jeigu yra parengti specialieji planai. Atsakovo išvada, kad Bendrojo plano (kaip norminio administracinio akto) tam tikra dalis yra „netaikytina“, yra teisinis nonsensas, nes Bendrojo plano (kaip norminio akto) taikymas aktualioje teritorijoje yra privalomas.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog 2013 m. birželio 3 d. prašymo pateikėjai, jo pavadinimas ir gavimo Inspekcijoje būdas (pagal Aplinkos ministerijos vadovybės rezoliuciją) atitinka Inspekcijos Sprendime nurodytas aplinkybes, pagrįstai pripažino, jog Inspekcijos Kauno skyriaus rašto teisėtumas buvo tikrinamas nagrinėjant 2013 m. birželio 3 d. prašymą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, neginčijo aplinkybės, kad Inspekcijos Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus 2013 m. birželio 3 d. prašyme keliamus klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, taip pat nekėlė klausimo dėl Inspekcijos pateiktų įrodymų, pagrindžiančių minėtą aplinkybę, pakankamumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 1 d.)). Atsižvelgdama į tai, Inspekcija neteikė pirmosios instancijos teismui papildomų įrodymų, pagrindžiančių, kad joks UAB „Gintaro energija“ ir UAB „Lygumų vėjas“ prašymas Inspekcijoje 2013 m. vasario 12 d. nebuvo gautas. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde keliamą naują klausimą ir vadovaudamasis ABTĮ 138 straipsnio 1 ir 3 dalimis, atsakovas teikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir pareiškėjui Inspekcijos dokumentų valdymo informacinės sistemos „Avilys“ ataskaitą apie visus Inspekcijos 2013 m. vasario 12 d. gautus dokumentus, kuri patvirtina, kad šią dieną Bendrovių prašymų Inspekcijoje nebuvo gauta nei tiesiogiai, nei iš Aplinkos ministerijos.

Kaip Inspekcija nurodė atsiliepime pirmosios instancijos teismui, atsakymas į Bendrovių 2013 m. birželio 3 d. prašymą buvo pateiktas Aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. (14-2)-D8-6365. Kaip matyti iš šio rašto turinio, jis buvo parengtas pagal Inspekcijos, kaip antrojo vykdytojo, pateiktas pastabas. Tuo tarpu Inspekcija, išnagrinėjusi 2013 m. birželio 3 d. prašyme keliamus klausimus ir nustačiusi, kad Inspekcijos Kauno skyriaus raštas yra iš dalies nepagrįstas, priėmė Inspekcijos sprendimą, jį adresavo pareiškėjui ir kitiems suinteresuotiems asmenims.

Inspekcijos sprendime pareiškėjui, kaip pirmajam adresatui, nurodyta, kad atsakoma į jo 2013 m. kovo 19 d. skundą. Aplinkos ministerijai adresuotame UAB „Gintaro energija“ ir UAB „Lygumų vėjas“ 2013 m. birželio 3 d. prašyme buvo keliamas klausimas dėl Inspekcijos skyriaus rašto teisėtumo ir pagrįstumo, taigi iš esmės 2013 m. birželio 3 d. prašymu buvo kreiptasi dėl UAB „Gintaro energija“ ir UAB „Lygumų vėjas“ pažeistų teisių ir teisėtų interesų. Inspekcija, pagal aplinkos viceministro rezoliuciją nagrinėdama šį prašymą, turėjo teisę tikrinti Inspekcijos Kauno skyriaus rašto teisėtumą, o nustačiusi, kad šis raštas iš dalies nepagrįstas, - panaikinti jo dalį.

Pažymi, kad pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. T3-44, kaip atskiras skundžiamo Inspekcijos sprendimo neteisėtumo pagrindas, nebuvo nurodytas, Tarybos sprendimo kopija pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta. Apeliaciniame skunde nurodyti nauji motyvai neturėtų būti nagrinėjami. Atkreipia dėmesį, kad Inspekcijos Sprendimu nebuvo sprendžiama dėl Tarybos sprendimo teisėtumo. Priežastis, dėl kurios Inspekcijos Sprendimu buvo panaikinta Inspekcijos Kauno skyriaus rašto dalis, buvo jos prieštaravimas Prienų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. T3-65 patvirtinto Prienų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams ir teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams.

Tai, kad Tarybos sprendimu nuspręsta sustabdyti Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. (7.7)-A3-2012/677 dėl detaliojo plano rengimo galiojimą ir šio įsakymo pagrindu pradėtą detaliojo planavimo procesą, neįrodo, jog Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo išdėstyta pozicija dėl galimybės rengti detalųjį planą nesant parengto ir patvirtinto vėjo jėgainių išdėstymo specialaus plano dėl motyvų, kurie išsamiai išdėstyti skundžiamame Inspekcijos Sprendime bei Inspekcijos atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde pateiktas Bendrojo plano sprendinių aiškinimas pagrįstas pareiškėjo nuomone, o ne konkrečiomis Bendrojo plano ar kitų teisės aktų nuostatomis, kuriose būtų imperatyviai įtvirtintas draudimas rengti detalųjį planą vėjo jėgainių statybai, nesant parengto ir patvirtinto vėjo jėgainių išdėstymo specialaus plano. Inspekcijos Sprendimas buvo priimtas kompleksiškai įvertinus Bendrojo plano aiškinamojo rašto 2.4 ir 4.8 skyrių nuostatas ir padaryta teisėta bei pagrįsta išvada, kad šiuo konkrečiu detaliojo plano atveju nei Bendrojo plano sprendiniuose, nei teisės aktuose nėra numatyto draudimo rengti detalųjį planą vėjo jėgainių statybai, nesant parengto ir patvirtinto vėjo jėgainių išdėstymo specialaus plano.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Teritorijų planavimo įstatymo 15 ir 16 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias specialiojo plano rengimo atvejus, bei Bendrojo plano sprendinius padarė pagrįstą išvadą, jog Bendrajame plane atsinaujinančios energetikos klausimai nagrinėti ir reglamentuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakant dėl ginčo santykiams taikyto bei taikytino teisinio kvalifikavimo atkreiptinas dėmesys į faktines bylos aplinkybes.

Pareiškėjo 2013 m. kovo 19 d. skundo valstybinei teritorijų planavimo priežiūrą vykdančiai institucijai esmė – nepriimtini detaliojo planavimo organizatoriaus atsakymai į pateiktus pasiūlymus bei pastabas detaliojo plano rengimo procese („<...> esame nepatenkinti gautais planavimo organizatoriaus atsakymais, esame priversti apskųsti juos ir iš naujo per valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančią instituciją užduoti planavimo organizatoriui iš esmės tuos pačius klausimus, taip pat išplėsti skundo turinį – nurodytojo detaliojo plano rengimą įvertinti plačiau bei išsamiau“ – Asociacijos „Dvylikių kaimo bendruomenė“ 2013 m. kovo 19 d. dokumento Nr. 10 5 lapas).

Taigi akivaizdu, jog detaliojo planavimo procese įvyko pasiūlymų teikimas, kuris buvo nepriimtinas detaliojo planavimo organizatoriui, dėl ko paduotas skundas ir išnagrinėtas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančios institucijos - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (2013 m. gegužės 20 d. atsakymas į 2013 m. kovo 19 d. dokumentą Nr. 10). Įvardytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad turėjo būti taikomas teisinis reguliavimas, apibrėžiantis visuomenės pasiūlymų teikimą bei nagrinėjimą, įtvirtintas Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje. Galiojusioje Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje (redakcija nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad planavimo organizatorius, išnagrinėjęs visuomenės pateiktus pasiūlymus, parengia priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinimo medžiagą su paaiškinimais, kaip atsižvelgta į visuomenės nuomonę, visuomenės pasiūlymų kopijas arba šių pasiūlymų kopijas kompiuterinėje laikmenoje ir kartu su parengtais teritorijų planavimo dokumentais teikia teritorijų planavimo dokumentą derinančioms institucijoms. Pasiūlymus pateikusiems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu. Atsakymas gali būti apskųstas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Valstybinę priežiūrą atliekanti institucija per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikia motyvuotą atsakymą, kuris įstatymų nustatyta tvarka gali būti apskųstas teismui.

Cituota taisyklė, vykstant detaliojo planavimo procesui, suteikė teisę visuomenei detaliojo planavimo organizatoriui teikti pasiūlymus, kuris turėjo pasiūlymus pateikusiems asmenims, juos apsvarsčius, motyvuotai atsakyti. Detaliojo planavimo organizatoriaus atsakymas galėjo būti skundžiamas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, kas ir buvo padaryta šiuo atveju, o pastarosios priimtas sprendimas įstatymų nustatyta tvarka teismui. Esamas reguliavimas pakankamai aiškus - valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai surašius atsakymą, kuris, visuomenės nuomone, nėra motyvuotas arba nepakankamai motyvuotas, suteikiama galimybė pasiūlymus pateikusiems asmenims pasinaudoti teismine gynyba.

Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas neskundė Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874, taip pripažindamas jį esant motyvuotu. Minėta situacija byloja, jog nurodyto teisinio reguliavimo buvo laikytasi, tačiau į 2013 m. gegužės 20 d. rašto turinį įsiterpė (bei jį koregavo) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 12 d. raštu Nr. (6.3)-2D-11211 „Dėl Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874 dalies panaikinimo“, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tam neturėdama pagrindo.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 12 d. dokumente Nr. (6.3)-2D-11211 nėra nurodomas konkretus skundas dėl 2013 m. gegužės 20 d. rašto, kurio pagrindu nuspręsta pradėti 2013 m. gegužės 20 d. atsakymo patikrinimą, t. y. ikiteisminė procedūra pratęsta neturint tam faktinio pagrindo. Bendrovių prašymas, adresuotas Aplinkos ministerijai ir joje registruotas 2013 m. birželio 10 d., yra ne skundas dėl 2013 m. gegužės 20 d. atsakymo, kadangi šiame prašyme tik kreipiamasi dėl konsultacijos (akivaizdu iš prašymo turinio bei pateiktų klausimų) detaliojo planavimo procese, bet ne skundžiamas 2013 m. gegužės 20 d. atsakymas. Įstatymų leidėjas apie teisinę galimybę savo iniciatyva centriniam valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiam teisiniam vienetui peržiūrėti vietos valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančio teisinio vieneto sprendimą nebuvo pasisakęs, todėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 12 d. raštas Nr. (6.3)-2D-11211 „Dėl Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874 dalies panaikinimo“ negalėjo būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

Antra vertus, Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje apskritai buvo pasisakyta tik dėl vienpakopės atsakymo į visuomenės pasiūlymus peržiūrėjimo tvarkos valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos, nepriklausomai nuo to, ar toks peržiūrėjimas buvo atliktas atitinkamo skyriaus. Po tokios vienos peržiūros pasiūlymus teikusiems asmenims įstatymų leidėjas iš karto suteikė teisę pasinaudoti teismine gynyba, kuria šioje administracinėje byloje nebuvo pasinaudota. Vadinasi, procesas dėl teiktų pasiūlymų bei atsakymų į juos išsamumo pasibaigė nebeturint teisinės galimybės į jį įsiterpti. Todėl nelieka jokių teisinių abejonių, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 12 d. raštas Nr. (6.3)-2D-11211 „Dėl Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874 dalies panaikinimo“, kaip prieštaraujantis ir teisinės valstybės principui, negalėjo būti surašytas.

Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų.

Dėl išdėstytų aplinkybių Vyriausiasis administracinis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo ginčo faktinę situaciją, dėl ko buvo pritaikytas ir netinkamas teisinis reguliavimas, suponavęs neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Asociacijos „Dvylikių kaimo bendruomenė“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 12 d. raštą Nr. (6.3)-2D-11211 „Dėl Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (15.2)-2D-7874 dalies panaikinimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius