A-728-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-728-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03459-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) priteisti 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos LAVL ir tokį reikalavimą grindė tuo, kad:

1) palatose jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis – palatose veisėsi tarakonai, žiurkės ir kiti graužikai, dėl to pareiškėjui kilo reali grėsmė užsikrėsti parazitų platinamomis ligomis, palatose kartu su pareiškėju buvo laikomi ir tuberkulioze sergantys asmenys, o palatos nebuvo kvarcuojamos ir dezinfekuojamos, dėl ko plito užkrečiamosios ligos, palatose nebuvo karšto vandens ir ventiliacijos, langai buvo užkalti ir neatsidarantys, o dėl džiovinamų drabužių, atvirų tualetų ir ventiliacijos nebuvimo palatose tvyrojo nuolatinė smarvė ir drėgmė;

2) pažeidžiant Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) 21 punkto reikalavimus palatų patalpose įrengti sanitariniai mazgai, atskirti tik 1,2 metro sienele, žemino pareiškėjo garbę ir orumą, nes jis buvo verčiamas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje;

3) pareiškėjui nebuvo suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, nes atvežtas sergantis į LAVL jis tik po 3 dienų buvo apžiūrėtas medikų, jam taip pat nebuvo suteiktos kvalifikuotos okulisto, stomatologo ir psichologo paslaugos;

3) LAVL pareigūnai, ignoruodami valstybinę kalbą ir vartodami necenzūrinius žodžius, įžeidė pareiškėją ir pažemino jo, kaip lietuvio, garbę ir orumą;

4) nuolatinis telefoninių pokalbių klausymasis kliudė pareiškėjui bendrauti su šeima;

5) duše pareiškėjas galėjo praustis tik vieną kartą per savaitę, naudojimosi dušu laikas buvo ribojamas iki 15 minučių, o dėl dušų trūkumo reikėdavo praustis po vienu dušu iš karto keliems asmenims, be to, tais pačiais dušais naudodavosi ir tuberkulioze sergantys asmenys;

6) palatose pareiškėjas buvo nuolat stebimas pareigūnų, tarp kurių buvo ir moterys, tuo pažeidžiant pareiškėjo savigarbą;

7) nuolat įjungtas naktinis apšvietimas palatose nakties metu sutrikdė pareiškėjo miegą;

8) palatos, kuriose jis buvo laikomas, buvo per mažo ploto, todėl ligoniams teko mažesnis plotas, nei reikalaujamas minimalus 4–5 kv. m plotas ir pareiškėjas dėl to turėjo kęsti nepatogumus, tuo buvo pažeistas jo orumas;

9) neatsižvelgiant į prastą pareiškėjo sveikatos būklę, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2013 m. liepos 5 d. jis buvo nuolat perkeliamas iš vienos palatos į kitą, kas neigiamai paveikė jo savijautą ir sutrikdė adaptacijos procesą;

10) LAVL nebuvo organizuojama jokia užimtumo veikla ir tai neigiamai paveikė pareiškėjo savijautą;

11) kamerose Nr. 19, Nr. 23 ir baudos izoliatoriuje nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų, todėl buvo suvaržyta pareiškėjo galimybė skubiai išsikviesti pagalbą. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nereagavimo į jo prašymus, biurokratizmo, tyčiojimosi, kankinimo, žiauraus ir nežmoniško, žeminančio elgesio ir baudimo laikomas LAVL jis patyrė nuolatinę įtampą, didelį stresą ir negatyvias emocijas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų LAVL veiksmų, todėl nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos, o Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarko taisyklių pakeitimo“ nustatyta Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam suimtajam ir/ar nuteistajam tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma – 5,1 kv. m.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių, numatytų 2009-2017 metų plane, įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų skaičiui, nes ji turi suteikti stacionarias asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems asmenims, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti teisės aktuose nustatytus izoliacijos reikalavimus ir laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį minimaliausiais terminais, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai, darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. LAVL kamerų tipo patalpose esantys sanitariniai mazgai atitinka (atitiks) Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 35.5 punkto reikalavimus, o higienos norma HN 76:2010 HN taikoma tik naujai rekonstruojamiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams, todėl sanitarinių mazgų įrengimui LAVL netaikoma (HN 76:2010 2 p.).

Unitazo (klozeto) uždengimo galiojantys teisės aktai nenumato. Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis higienos normos HN 76:2010 68 punkto ir Taisyklių 258 punkto nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, tuberkulioze sergantys pacientai prausiasi jiems nustatytą dieną atskirame duše, po to patalpos dezinfekuojamos ir valomos. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 dušų skaičiaus nereglamentuoja. Ligoninėje pacientų izoliavimas pagal medicinines indikacijas užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d.

įsakymu Nr. V-250, pacientai, kuriems diagnozuota tuberkuliozė, laikomi atskirai nuo kitų pacientų ir dėvi apsaugines kaukes, o ŽIV infekuoti asmenys izoliuojami tik jų prašymu arba esant sprendimui juos izoliuoti dėl nesaugaus/neatsargaus elgesio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas įrodymais, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, taip pat niekuo nepagrindė ir prašomos priteisti ieškinio sumos.

Be to, atsižvelgiant į pareiškėjo pirmos hospitalizacijos LAVL datą (2010 m. sausio 22 d.), pareiškėjas dėl tam tikrų gydymosi LAVL laikotarpių į teismą su skundu kreipėsi (2013 m. rugsėjo 6 d.) praėjus daugiau nei 3 metams nuo tariamai jo patirtos neturtinės žalos, todėl reikalavimams laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. yra suėjęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.127 1 d., 1.131 str. 1 d.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendime pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, bylą dalyje dėl reikalavimų atlyginti žalą laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 29 d., nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. vasario 12 d., nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2010 m. balandžio 6 d., nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. gegužės 7 d., nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. nutraukė, likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, atsižvelgus į skundo padavimo datą ir atsakovui prašant skundo reikalavimams atlyginti žalą laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 29 d., nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. vasario 12 d., nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2010 m. balandžio 6 d., nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. gegužės 7 d., nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas 3 metų senaties terminas ir byla šioje dalyje nutrauktina.

Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos, vertintino tai pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad pareiškėjas 191 dieną buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Dėl kitų higienos normų pažeidimų nurodė: teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nėra numatyta reikalavimo, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas; bylos medžiaga patvirtina, kad LAVL (užsakovas) su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis, kuria vykdytojas įsipareigojo atlikti sutartyje numatytų patalpų priežiūrą teikiant buitinių kenkėjų naikinimo paslaugas, su UAB „Švaros etalonu“ LAVL sudarė skalbimo paslaugų teikimo sutartis, kuriomis paslaugos teikėjas įsipareigojo atlikti skalbimo paslaugas. Pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, kaip ir numato teisės aktai, o dušų skaičius ir buvimo juose laikas teisės aktuose nereglamentuojamas. HN 76:2010 23 punktas numato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti įrengta dirbtinė naktinė apšvieta, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su nepatogumais dėl nuolatos įjungtos šviesos, negali būti vertinami kaip pažeidimas. Pareiškėjo argumentas, jog kai kuriose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko ir dėl to buvo suvaržyta jo galimybė skubiai išsikviesti pagalbą, nevertinamas kaip pažeidimas, galėjęs turėti įtakos pareiškėjo sveikatai ar žalos atsiradimui. Pagal HN 76:2010 21 punktą sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, todėl karšto vandens kameroje nebuvimas nevertinamas kaip pažeidimas. Remdamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 126 punkto ir 127 punkto analize konstatavo, kad įkalinimo įstaigų pareigūnai privalo kontroliuoti nuteistojo pokalbius, todėl pareiškėjo argumentai, kad taip kliudoma jam bendrauti, nevertinami kaip pažeidimas. Pareiškėjas teigdamas, kad LAVL pareigūnai vartojo nevalstybinę kalbą bei necenzūrinius žodžius ir tokiais savo veiksmais pažemino jo garbę ir orumą, nepagrįsti jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Dėl motyvo, kad pareiškėjui netinkamai buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, pažymėjo, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir ginčai, susiję su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei galimai dėl to atsiradusia neturtine žala, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose, todėl teismas plačiau tuo aspektu nepasisakė.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo) bei teismų praktiką, įvertinęs pažeidimo trukmę ir mąstą, teismas pripažino, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, dėl pareiškėjo laikymo per mažo ploto kamerose jam buvo padaryta tam tikra neturtinė žala, kurios dydį, atsižvelgęs į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, įvertino 2 000 Lt (579,24 Eur).

III. Pareiškėjas K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjui priteisti 50 000 Lt. neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo nurodytais laikotarpiais 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 29 d., nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. vasario 12 d., nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2010 m. balandžio 6 d., nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. gegužės 7 d., nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. taip pat patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Be to, LAVL yra pardavinėjami rūkaliai ir nuolat rūkoma. Pasak pareiškėjo, priteista 2 000 Lt suma yra neproporcinga pareiškėjo patirtai žalai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Laivės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 22 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 38). Jokių įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 44-48). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiais 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 29 d., nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. vasario 12 d., nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2010 m. balandžio 6 d., nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. gegužės 7 d., nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo Laisvės atėmimo ligoninėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 4 iki 2013 m. liepos 5 d., pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 11 d., nuo 2011 m. liepos 22 d. iki 2011 m. liepos 29 d., nuo 2011 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d., nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 27 d., nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2012 m. birželio 22 d., nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 27 d., nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d., nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d., nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. kovo 20 d. ir nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 5 d. (b. l. 44-45), iš viso – 199 paras.

Pažymėtina, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo palatose jam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Atsakovo atstovas nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tačiau iš esmės pripažino, jog kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista (b. l. 44-48). Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog remiantis bylos duomenis iš esmės galima spręsti, jog pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas. Pareiškėjas buvo gydomas 199 dienas kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir vidutiniškai buvo maždaug 2,36 kv. m. Taigi pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo ženkliai pažeista jo teisė į minimalų plotą.

Vertindama kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sąlygų bei veiksmingo gydymo suteikimo, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, teisingai bei pagrįstai išnagrinėjo visus aspektus, todėl nebekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų.

Pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad patyrė žalą, nes buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su kartu laikytų asmenų rūkymu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo laikymas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose, kuriose jam teko tik maždaug 2,36 kv. m palatos ploto, truko pakankamai ilgą laiko tarpą (iš viso – 199 paras). Be to, palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Taigi pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, galima spręsti, jog pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir gali būti laikomas Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma (2 000 Lt) nėra visiškai proporcinga padarytam teisės pažeidimui.

Nors byloje nėra duomenų, kad būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir tam tikras dvasines kančias. Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be to, pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas 199 paras ne ištisai, o skirtingais laikotarpiais, kurie truko nuo 8 parų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 160 Eur.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 160 Eur (4 005,25 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą pakeisti priteisti pareiškėjui K. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 160 Eur (tūkstantį šimtą šešiasdešimt eurų) (4 005,25 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius