A-858-582-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-582/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01513-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), jo naudai priteisti 5 850 Lt neturtinę žalą.

Skunde nurodė, kad 2013 m. balandžio 19 d. apie 11.30 val. pareiškėjas buvo pristatytas į Ligoninę, kurioje pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas pietų metu jam nebuvo skirtas maitinimas. Tokiais neteisėtais veiksmais Ligoninė padarė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis vertino 350 Lt suma.

2013 m. balandžio 19 d. pareiškėjui atvykus į Ligoninę ir išvykstant 2013 m. balandžio 26 d. į Vilniaus pataisos namus apie tris valandas pareiškėjas buvo laikomas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančioje laikino paskirstymo kameroje. Dėl tokių neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, kurią vertino 600 Lt suma.

Ligoninėje nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. dar su dviem asmenimis pareiškėjas buvo laikomas palatoje Nr. 5, kurioje jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.4 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Ligoninės Terapijos skyriaus palatos Nr. 5 plotas yra apie 9 kv. m., todėl joje laikant tris asmenis teisės aktų reikalavimus atitinkantis palatos plotas nebuvo užtikrintas ir pareiškėjas prašo priteisti jam 1 400 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino ir iš to, kad Terapijos skyriaus pasivaikščiojimo kiemelis buvo duobėtas, lovų čiužiniai seni ir gumbuoti, prastos sąlygos prausykloje ir duše, trūko apšvietimo, buvo nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos. Dėl nurodytų pažeidimų patirtą žalą pareiškėjas vertino 3 500 Lt suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11-14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Ligoninės palatos Nr. 5 plotas, kurioje laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. buvo gydomas pareiškėjas, yra 12,14 kv. m. ir joje stovi trys lovos. Duomenų, kiek konkrečiai asmenų nurodytu laikotarpiu buvo gydoma palatoje Nr. 5, Ligoninė pateikti negali, nes tokios informacijos nerenka ir to daryti neįpareigoja teisės aktai. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintus reikalavimus minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas yra 3,6 kv. m. Atsakovo teigimu, visą gydymosi laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad laikino sulaikymo kameroje 2013 m. balandžio 19 d. buvo laikomas apie 3 val., nes pas gydytoją buvo nuvestas jau 12.40 val. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, 2013 m. kovo 16 d. ir 2013 m. kovo 14 d. patikrinęs Ligoninės patalpas, laikino sulaikymo patalpas, pažeidimų nenustatė. Ligoninės patalpų būklė atitinka teisės aktų reikalavimus, patalpos nuolatos dezinfekuojamos, Vidaus ligų skyriaus dušuose 2012 m. birželio 13 d. buvo atliktas kapitalinis remontas.

Nurodė, jog į Ligoninę atvykusių asmenų maitinimas vykdomas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės) 34 punkte nustatyta tvarka. Maitinimas vykdomas pagal patvirtintą dienotvarkę, kuri tvirtinama prieš dieną. Maistas pareiškėjui į patvirtintą dienotvarkę nebuvo įtrauktas, tačiau pagal galiojančią ir pareiškėjui žinomą tvarką jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl sauso davinio išdavimo, tačiau to pareiškėjas nepadarė. Nurodė, jog šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Ligoninės pareigūnai neteisėtai veikė (neveikė), bet ir ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 56-61) pareiškėjo T. K. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė Ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Ligoninės palatos plotas. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. būnant Ligoninėje pareiškėjas kildina iš to, kad: 1) atvykus į Ligoninę 2013 m. balandžio 19 d. jam nebuvo duoti pietūs; 2) atvykusiųjų laikino paskirstymo kamera neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, joje smirdėjo, sienos buvo pajuodusios, nebuvo ventiliacijos, netinkamas apšvietimas; 3) palatoje Nr. 5 pareiškėjas buvo laikomas kartu su dviem asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 5,1 kv. m. ploto reikalavimas; 4) lovų čiužiniai Ligoninėje yra gumbuoti ir labai seni; 5) Terapijos skyriaus pasivaikščiojimo kiemelis yra duobėtas; 6) Terapijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos.

Nurodė, jog maistas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems nuteistiesiems yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo valgyklos. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu (34 p.).

Kalinimo įstaigos, kurios perka maitinimo paslaugą, duomenų apie maitinamų asmenų skaičių pateikimo sąlygas numato sutartyse (Taisyklių 11 p.). Kaip patvirtino Ligoninė, apie gydomų ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai) Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas turi būti informuotas iki 13 val. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas į Ligoninę buvo konvojuotas 2013 m. balandžio 19 d. ir į gydymo įstaigą priimtas, t. y. hospitalizuotas, 2013 m. balandžio 19 d. 12.40 val. po gydytojo apžiūros. Ginčo dėl to, kad 2013 m. balandžio 20 d. ar vėliau pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas maitinas byloje, nebuvo.

Pažymėjo, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę 2013 m. balandžio 19 d. pagal sudarytas maisto tiekimo sutartis Ligoninės administracija negalėjo įtraukti jo į pacientų skaičių, kuriems tą dieną turi būti duodami pietūs. Šiuo atveju pareiškėjas turėjo teisę gauti sausą maisto davinį, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo. T. K. teigė, kad jam nebuvo žinoma apie galimybę gauti sausą maisto davinį, tačiau, kaip paaiškino Ligoninės atstovas, gydymo įstaigoje pareiškėjas buvo ne pirmą kartą, todėl ši tvarka jam buvo žinoma.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė teismui Vilniaus pataisos namų 2013 m. birželio 18 d. pažymą Nr. 42-488(1), kurioje nurodyta, kad į Ligoninę planine tvarka pareiškėjas vyko tik vieną kartą, t. y. 2013 m. balandžio 19 d., ir į pataisos namus buvo grąžintas 2013 m. balandžio 26 d. Teismo vertinimu, nurodyta Vilniaus pataisos namų pažyma negali būti objektyviu įrodymu išvadai, kad pareiškėjas į Ligoninę 2013 m. balandžio 19 d. buvo pristatytas pirmą kartą. Iš jos negalima spręsti, kokį laikotarpį pažyma apima.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia skunde išdėstytus argumentus. T. K. nepateikė teismui objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jam nebuvo žinoma apie galimybę atvykus į Ligoninę gauti sausą maisto davinį. Teismas nustatė, kad Ligoninė pareiškėjui atvykus negalėjo užtikrinti pietų maitinimo, į įstaigos administraciją dėl sauso davinio pareiškėjas nesikreipė. Be to, kaip nustatyta bylos teisminio nagrinėjimo metu, prieš išvykstant iš Vilniaus pataisos namų pareiškėjas apie 07.30 val. gavo pusryčius ir vėliau Ligoninėje apie 16.30 val. – vakarienę. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad nenustatyti Ligoninės administracijos neteisėti veiksmai, todėl valstybės pareiga atlyginti žalą kilti negali.

Pabrėžė, jog reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad atvykusiųjų laikino paskirstymo kamera neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, joje smirdėjo, sienos buvo pajuodusios, nebuvo ventiliacijos, netinkamas apšvietimas. Nurodė, jog laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Teismui pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 14 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-188 patvirtino, kad 2013 m. kovo 6 d. atlikus Ligoninės paskirstymo kamerų būklės atitikties Lietuvos higienos normų HN 76:2010, HN 47-1:2010 ir HN 47-2011 reikalavimams patikrinimą, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai higienos normų pažeidimų nenustatė. Teismas neturėjo pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais ir, įvertinęs tai, kad pareiškėjas savo argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, į Ligoninę buvo pristatytas praėjus 43 dienoms nuo patikrinimo atlikimo dienos, konstatavo, kad Ligoninės paskirstymo kamera atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų Ligoninės veiksmų, valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Pažymėjo, jog, kaip teisingai skunde nurodė pareiškėjas, Taisyklių 11.14 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtino, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d., pareiškėjas buvo laikomas palatoje Nr. 5. Iš pateikto Ligoninės II aukšto plano buvo matyti, kad palatos Nr. 5 plotas yra 12,14 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad šioje palatoje jis buvo laikomas kartu su dar dviem asmenimis. Ligoninė patvirtino, kad palatoje Nr. 5 yra galimybė apgyvendinti tris pacientus, tačiau nurodė, kad įstaiga duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių neturi. Teismas nurodė, jog, nesant objektyvių duomenų apie kartu su T. K. palatoje Nr. 5 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog T. K. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. palatoje Nr. 5 buvo laikomas kartu su dviem asmenimis, todėl minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m. – pareiškėjui nebuvo užtikrintas.

Pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (8 dienos), tai, kad palata buvo bendrabučio tipo ir pareiškėjas turėjo galimybę visą dieną (nuo 6 val. iki 22 val.) būti vidiniame Terapijos skyriaus kiemelyje, kitose Ligoninės patalpose, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant Ligoninėje pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatavo, kad T. K. galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas pabrėžė, jog minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas pareiškėjui nebuvo garantuotas 8 dienas, pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo kamerose ir turėjo galimybę visą dieną (nuo 6 val. iki 22 val.), laisvu nuo procedūrų metu būti vidiniame Terapijos skyriaus kiemelyje, pasivaikščioti, kvėpuoti grynu oru. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad santykinai mažą Ligoninės palatos plotą kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Nurodė, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad lovų čiužiniai Ligoninėje yra gumbuoti ir labai seni, Terapijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos, pasivaikščiojimo kiemelis – duobėtas. Teismas pabrėžė, jog duomenų, sudarančių pagrindą patikrinti šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra. Ligoninės atstovas teminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad nusidėvėję lovų čiužiniai įstaigoje yra nurašomi, nusiskundimų dėl to ar dėl duobių pasivaikščiojimo kiemelyje iš pareiškėjo nėra gavę, t. y. pareiškėjas į Ligoninės administraciją nėra kreipęsis. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo aspektu pareiškėjas apsiribojo išimtinai abstrakčiais teiginiais dėl patirtų nepatogumų Ligoninėje, tačiau konkrečiai ir aiškiai neapibrėžė, kuo šiuo atveju galėjo pasirėkšti administracijos veiksmų neteisėtumas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių skunde išdėstytus argumentus ir leidžiančių nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala. Skunde nurodytas aplinkybes dėl to, kad Terapijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos, paneigė Ligoninės pateiktas 2012 m. birželio 13 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-592, tvirtinantis, kad Vidaus lygų skyriaus, kuriame pareiškėjas gydytas, duše buvo atlikti remonto darbai: nuvalytos ir nudažytos lubos, sienos išklijuotos plytelėmis, nudažytos durys, langai, radiatorius, dušo grotelės ir vamzdžiai, dušo lange pastatytas elektrinis ventiliatorius. Neįrodžius Ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pareiga atlyginti žalą negali kilti.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė Ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Ligoninės palatos plotas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nebuvo nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Ligoninės neteisėti veiksmai, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III. Pareiškėjas T. K. apeliaciniu skundu (b. l. 66-67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl neturtinės žalos priteisimo, nebuvo atsižvelgta į liudytojų parodymus bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pažymi, jog pareiškėjas ir kiti su juo tuo metu buvę nuteistieji prašė pareigūnų jiems priklausančio maisto davinio, jiems buvo atsakyta, kad teks kentėti iki vakaro. Tai, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo ne pirmą kartą, yra neteisybė, pareiškėjo niekas nesupažindino ir neinformavimo apie tvarką, kaip jis turėtų gauti jam priklausantį maisto davinį.

Nurodo, jog tam tikrų aplinkybių (t. y. kad sienos buvo pajuodusios, nebuvo ventiliacijos, Terapijos skyriuje čiužiniai yra gumbuoti ir seni, kad pasivaikščioti normaliai negalima dėl ten esamų gilių įdubimų, kad prausykloje yra nežmoniškos sąlygos ir pan.) pareiškėjas negali įrodyti. Šiuos faktus gali patvirtinti kartu su pareiškėju tuo metu Ligoninėje buvę nuteistieji.

Pabrėžia, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. atvyko gydytis, o ne sekinti organizmo. Tai, kad Ligoninėje pareiškėjui nebuvo užtikrintas jam priklausantis plotas, sukėlė jam diskomfortą, nepatogumus, jis jautė nuovargį, depresiją, sutriko miegas. Atitinkamai, dėl šių patyrimų pareiškėjas prašo jam priteisti 5 850 Lt neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 75-76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog reaguojant į pokyčius įkalinimo įstaigose buvo keičiamas teisinis reglamentavimas, kuris įtakojo Ligoninės veiklą reglamentuojančias teisės normas, jų kaitą ir/arba pakeitimą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymi, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Pažymi, jog Ligoninė pareiškėjui užtikrino minimalų 3,6 kv. m. plotą.

Pabrėžia, jog Ligoninės vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Pareiškėjui buvo kompensuotas minimalaus ploto neatitikimas. Nurodo, jog pagrindinė Ligoninės paskirtis yra teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios pareiškėjui buvo teiktos ir/ar suteiktos tinkamos ir kokybiškos: žalos sveikatai nebuvo padaryta, netgi atvirkščiai, pareiškėjo sveikata pagerėjo. Atitinkamai, minimalaus ploto normos vienam asmeniui neatitikimas turi būti vertinamas kaip mažareikšmė veika, nesudaranti civilinės atsakomybės (pinigine prasme) sąlygos.

Nurodo, jog Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad didžiausia žala patiriama, asmenims laikomiems kamerose, kai yra pažeidžiami oro temperatūros (šilumos), santykinės oro drėgmės, natūralaus apšvietimo, oro cirkuliacijos (vėdinimo) nustatyti reikalavimai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai ne kartą tikrino Ligoninės palatas ir minėtų pažeidimų nėra konstatavę.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu jis grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Tarp pareiškėjo tariamai patirtos neturtinės žalos ir gydymosi Ligoninėje trumpą laiko tarpą, tik 7 dienas, priežastinio ryšio nėra, todėl neturtinės žalos priteisimui nėra pagrindo. Mano, jog teismo sprendimu visi pareiškėjo reikalavimai buvo išsamiai išnagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 5 850 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas T. K. kildino iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Teisėjų kolegija, įvertinusi į tai, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 (2010 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 1 punktą Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, ir pagal savo režimą jos yra priskirtinos laivės atėmimo vietoms, sprendžia, kad nurodyti išaiškinimai mutatis mutandis yra taikytini ir šiuo atveju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siejo su tuo, kad jam jo įvardintu laiku nebuvo skirtas maitinimas, apie tris valandas pareiškėjas buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančioje laikino paskirstymo kameroje, buvo laikomas palatoje nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų, be to, Terapijos skyriaus pasivaikščiojimo kiemelis buvo duobėtas, lovų čiužiniai seni ir gumbuoti, prastos sąlygos prausykloje ir duše, trūko apšvietimo, buvo nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kita vertus kitų neteisėtų veiksmų buvimo teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo nurodytų pažeidimų nekonstatavimu, priteistu neturtinės žalos dydžiu, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų atsakovo veiksmų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tuo, kad jam nebuvo skirtas maitinimas, kai pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. apie 11.30 val. buvo pristatytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 5 dalis. BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji taip pat aprūpinami nemokamai.

Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, (2011 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės), gana detaliai nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (1 p.). Maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (Taisyklių 5 p.). Taisyklių 32 punktas numato, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Tuo tarpu pagal Taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinimas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi neužtikrinti asmens maitinimo ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.

Kaip atsiliepime ir teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino atsakovo atstovas, maistas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems nuteistiesiems yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos. Kaip patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninė, apie gydomų ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai) Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas turi būti informuotas iki 13 val. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo konvojuotas 2013 m. balandžio 19 d. ir į gydymo įstaigą priimtas, t. y. hospitalizuotas, 2013 m. balandžio 19 d. 12.40 val. po gydytojo apžiūros. Ginčo dėl to, kad 2013 m. balandžio 20 d. ar vėliau pareiškėjui nebuvo pateiktas maitinimas byloje, nėra. Byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę gauti sauso maisto davinį ir galėjimu šia galimybe pasinaudoti ar jam buvo atsisakyta jį pateikti (b. l. 66-67).

Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių spęsti, kad pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę gauti davinį nurodytu laiku ar ši galimybė jam buvo išaiškinta prieš tai buvusių apsilankymų metu ir jis pats žinodamas apie šią galimybę nepasinaudojo teise gauti sauso maisto davinį. Atsakovas teigdamas, kad pareiškėjui buvo žinoma nurodyta tvarka, iš esmės jokių įrodymų ar pagrįstų argumentų dėl to nepateikia. Kita vertus, byloje pateikti įrodymai rodo, kad prašant maisto davinio, jis nebuvo pateiktas (b. l. 43). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas teigti, kad atsakovas neveikė tokiu būdu kaip jį veikti įpareigoja teisės aktai (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė ir tuo, kad 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėjui atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir išvykstant 2013 m. balandžio 26 d. į Vilniaus pataisos namus apie tris valandas pareiškėjas buvo laikomas higienos normos reikalavimų neatitinkančioje laikino paskirstymo kameroje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šiuo atveju byloje yra pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 14 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-188 (b. l. 21-23), kuriame nurodoma, jog 2013 m. kovo 6 d. atlikus Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirstymo kamerų būklės atitikties Lietuvos higienos normų HN 76:2010, HN 47-1:2010 ir HN 47-2011 reikalavimams patikrinimą, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai higienos normų pažeidimų nenustatė.

Paskirstymo kameros sutvarkytos, vizualiai švarios, oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus (b. l. 21-23). Teisėjų kolegija, vertindama įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, neturėdama pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais, įvertinusi tai, kad nėra pagrįstai argumentų paneigiančių nurodytas aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo pristatytas praėjus 43 dienoms nuo patikrinimo atlikimo dienos, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirstymo kamera neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų ir atitinkamai šiuo aspektu nustatyti neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus.

Nesant nustatytų šiuo aspektu neteisėtų veiksmų nėra pagrindo vertinti kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nes, kaip jau buvo minėta, norint konstatuoti deliktinę atsakomybę turi būti nustatyta visuma nurodytų sąlygų. Dėl šių priežasčių šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį ir dėl nurodytų veiksmų priteisti neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė ir tuo, kad jis nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. dar su dviem asmenimis buvo laikomas palatoje Nr. 5, kurioje jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Pasisakydama nurodytu aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. buvo laikomas palatoje Nr. 5, kurios plotas 12,14 kv. m. (3 lovos) (b. l. 11-14). Pats pareiškėjas nurodo, jog jis buvo laikomas su dar su dviem asmenimis (b. l. 1-3). Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas 5,1 kv. m. 8 dienas.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė ir tuo, kad lovų čiužiniai Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra gumbuoti ir seni, pasivaikščiojimo kiemelis – duobėtas Terapijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos (b. l. 1-3), tačiau pirmosios instancijos teismas šių nurodytų neteisėtų veiksmų nenustatė.

Vertindama šioje dalyje priimtą teismo sprendimą teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39 punktas numato reikalavimus prausykloms, numatant, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių.

Pastebėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, higienos normų laikymasi tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentus, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės Terapijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos, paneigia 2011 m. spalio 20 d. darbų priėmimo aktas Nr. LD-770 (b. l. 24-26), liudijantis, kad buvo tvarkoma palata Nr. 5 (sienos ir lubos buvo glaistomos, dažomos, grindys klijuojamos plytelėmis), taip pat Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktas 2012 m. birželio 13 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-592, patvirtinantis, kad Vidaus ligų skyriaus, kuriame pareiškėjas gydytas (b. l. 15), duše buvo atlikti remonto darbai: nuvalytos ir nudažytos lubos, sienos išklijuotos plytelėmis, nudažytos durys, langai, radiatorius, dušo grotelės ir vamzdžiai, dušo lange pastatytas elektrinis ventiliatorius. Atsižvelgiant į nurodytus remonto darbus, į laiką, kada pareiškėjas buvo laikomas, nesant įrodymų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja neteisėti veiksmai nurodytu aspektu. Neįrodžius Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pareiga atlyginti žalą nekyla. Nesant nustatytų šiuo aspektu neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo vertinti kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nes, kaip jau buvo minėta, norint konstatuoti deliktinę atsakomybę turi būti nustatyta visuma nurodytų sąlygų. Dėl šių priežasčių šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį ir dėl nurodytų veiksmų priteisti neturtinės žalos atlyginimo.

Administracinėje byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog nusidėvėję lovų čiužiniai įstaigoje yra nurašomi, nusiskundimų dėl to iš pareiškėjo nėra gavę, t. y. pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją nėra kreipęsis ir prašęs išduoti naują čiužinį ir informavęs apie galimai jo poreikius neatitinkantį čiūžinį (b. l. 11-14). Atitinkamai, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų.

Be to, pažymėtina, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18 punktą laisvės atėmimo vietų teritorija, be kita ko, turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama; teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Šiuo atveju nors pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščiojimo skyriaus kiemelis yra duobėtas, iš esmės nenurodė, kaip tokia aplinkybė sudarė prielaidas ir sąlygas, kokią žalą jis patyrė. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimo pažeidimo atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Taigi šioje dalyje pareiškėjas detaliai nepaaiškino ir nepagrindė sąlygų būtinų deliktinei atsakomybei kilti ir nėra pagrindo jų konstatuoti (b. l. 1-3, 66-67).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas), nesudarymas, maisto nesuteikimas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, maisto nesuteikimas nurodytu laikotarpiu, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydomas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias.

Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais, trumpą laiko tarpą, iš byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Be to, pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis (8 dienos), jo palata buvo bendrabučio tipo ir pareiškėjas turėjo galimybę visą dieną (nuo 6 val. iki 22 val.) būti vidiniame Terapijos skyriaus kiemelyje, kitose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose. Taigi jo judėjimo laisvė nebuvo visiškai suvaržyta ir visą laiką jis neturėjo praleisti tik savo palatoje. Be to, iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas šia galimybe naudojosi (b. l. 1-3).

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus,

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Atsižvelgus į gydymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (8 dienas), į tai, kad pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis (8 dienos) metu jo palata buvo bendrabučio tipo ir pareiškėjas turėjo galimybę visą dieną (nuo 6 val. iki 22 val.) būti vidiniame Terapijos skyriaus kiemelyje, kitose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose, į tai, kad pareiškėjui nebuvo pateiktas maitinimas laiku, bet, kaip nustatyta bylos teisminio nagrinėjimo metu, prieš išvykstant iš Vilniaus pataisos namų pareiškėjas apie 07.30 val. gavo pusryčius ir vėliau Laisvės atėmimo vietų ligoninėje apie 16.30 val. – vakarienę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurią atlyginti priteistina 200 Lt. Šiuo atveju manytina, jog patirta žala pareiškėjui negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė R. A. J. paaiškinimus (b. l. 69), tačiau nurodyti paaiškinimai iš esmės nėra susiję su nagrinėjama administracine byla, jie savaime nei paneigia, nei patvirtina byla reikšmingas aplinkybes. Šiame paaiškinime yra nurodomos aplinkybės, susijusios būtent su R. A. J. ir jo individualia situacija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo 1–3 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip:

„pareiškėjo T. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Lt (du šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimą.”

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys