A-146-1036-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1036/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00315-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-445 (11); 2) priteisti solidariai iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 4 863,26 Lt; 3) įpareigoti atsakovus ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą 396,28 Lt valstybinę pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija nuo 2010 m. sausio 1 d. taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas iki 2012 m. lapkričio mėnesio jam mokėjo sumažintą valstybinę pensiją, kurios dydis iki 2010 m. sausio 1 d. buvo 396,28 Lt. Dėl minėtos priežasties pareiškėjas per šį laikotarpį negavo 4 863, 26 Lt valstybinės pensijos. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką, tačiau atsakovas 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr.1D-445 (11) atsisakė tenkinti prašymą.

Pareiškėjas rėmėsi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Teigė, kad paskirtos pensijos dydžio ribojimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, pažeidžia konstitucinę teisę į nuosavybę. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, įskaitant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiėmė įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 18–20) paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui mokėjo valstybinę pensiją, taikydama šio įstatymo nuostatas. Pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo ir nėra perskaičiuojama, kadangi šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pensijos, kurios su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu neviršija ribinio dydžio – 650 Lt, nemažinamos. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjui mokama paskirto dydžio valstybinė pensija. Todėl pareiškėjas nepagrįstai prašo įpareigoti mokėti paskirtą valstybinę pensiją. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 30–33) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-445 (11) dalį, kuria pareiškėjo valstybinės pensijos apskaičiavimui taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 3 674,42 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 2/17-219 pareiškėjui nuo 2005 m. sausio 5 d. paskirta valstybinė pensija neterminuotai (b. l. 13). Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 14 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 17). Atsakovas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 1D-445 (11) atsisakė tenkinti prašymą (b. l. 14–15).

1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį.

Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgiant į Konstitucijos 107 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnį, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą ir jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. sausio 7 d. pažymos Nr. 1PP(P)-143 (b. l. 6) teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinę pensiją – 3 674,42 Lt (2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo išmokėta 12 680,96 Lt; 12 680,96– 9 006,54 =3 674,42).

Nustatęs, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-445 (11) dalį, kuria pareiškėjo valstybinės pensijos apskaičiavimui taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos.

Pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo mokėti pareiškėjui paskirtą 396,28 Lt pensiją, teismas atmetė. Motyvavo tuo, kad šis reikalavimas yra nukreiptas į ateitį, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu, ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Be to, nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui mokama paskirto dydžio valstybinė pensija. Tai patvirtina Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma (b. l. 6).

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantai), apeliaciniu skundu (b. l. 38–39) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų, ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai; jei apeliacinis skundas būtų atmestas, valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, susiformavusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Prašymą valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. apeliantas grindžia tuo, kad 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėjas E. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 44–45) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-445 (11), kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką; priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio mėnesio neišmokėtą valstybinę pensiją – 4 863,26 Lt; įpareigoti atsakovus ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą valstybinę pensiją – 396,28 Lt per mėnesį.

Nors atsakovas skunde teigė, kad atsakovas paskirtos valstybinės pensijos dydį ribojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio mėnesio, tačiau byloje yra duomenys apie tai, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. atsakovas pareiškėjui moka visą paskirtą valstybinę pensiją.

Byloje yra duomenys apie tai, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (396,28 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėjo mažesnę, taikydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo mažinama, kadangi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija yra mažesnė už ribinį valstybinės pensijos dydį – 650 Lt (Laikinojo įstatymo 2 str. 3 d.) nuo kurio numatytas valstybinės pensijos perskaičiavimas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, valstybinės pensijos nepriemoką (3 674,42 Lt), susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, t. y. įstatymo normą, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Teismas taip pat panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-445 (11) dalį, kuria šios įstatymo normos pagrindu atsakovas atmetė pareiškėjo prašymą grąžinti pensijos nepriemoką. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį, ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą administracinę bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi tai, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialiosios doktrinos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose, kurių aplinkybės dėl valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo yra tapačios arba labai panašios (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr.A261-860/2013, Nr.A502-931/2013, Nr.A552-958/2013, Nr.A261-1091/2013, Nr.A552-1109/2013, Nr.A552-1202/2013, Nr.A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr.A662-1260/2013, Nr.A520-1301/2013 ir kt.).

Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas apie paskirtos valstybinės pensijos dydį ribojančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas su skundu kreipėsi 2013 m. sausio 29 d., t. y. po to, kai gavo Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-445 (11), iš kurio sužinojo, jog pensiją mokanti institucija atsisako patenkinti jo pretenziją ir išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos apribojimo nėra susiklostę galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs procesinio termino reikalauti neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Ši aplinkybė pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymą sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą (žr., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr.A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje, iš esmės analogiškoje pirmiau minėtoms, byloje dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies grąžinimo neturi pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio atitikties Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija (396,28 Lt per mėnesį) 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad antikonstitucinės įstatymo normos pagrindu neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui turi būti priteista. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas nepagrįstai prašė priteisti jam 4 863,26 Lt valstybinės pensijos nepriemoką. Ši pareiškėjo nurodyta suma yra skirtumas tarp Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 7 d. pažymoje Nr. 1PP(P)-143 nurodytos pensijos sumos (13 869,80 Lt), kurią pareiškėjas turėjo gauti per 2010 m. sausio – 2012 m. lapkričio mėnesių laikotarpį (396,28 Lt x 35 mėn.) ir pareiškėjo gautos per 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesius valstybinės pensijos (9 006,54 Lt), apskaičiuotos pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (13 869,80 Lt – 9 006,54 Lt = 4 863,26 Lt). Tačiau byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo mažinama (šiais mėnesiais paskirtos ir jo faktiškai gautos pensijos dydis nesiskiria). Šie duomenys yra nurodyti Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 7 d. pažymoje Nr. 1PP(P)-143. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui, atsakovas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui moka visą paskirtą valstybinę pensiją. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui priteistiną valstybinės pensijos neprimoką (3 674,42 Lt) sudaro skirtumas tarp pensijos sumos, kurią pareiškėjas turėjo gauti 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais (396,28 Lt x 32 mėn.= 12 680,96) ir pensijos sumos, kurią jis gavo atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (9 006,54 Lt).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką priteisė iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-445 (11) dalį.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją (396,28 Lt per mėnesį), nes atsakovas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui moka tokio dydžio pensiją.

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. šio straipsnio pagrindu nebemažinama, dėl nepriemokos priteisimo nėra reikšminga. Šios įstatymo normos pašalinimas iš teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nekompensavo, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (turtinis praradimas) liko nepašalinti, neteisėtai neišmokėta 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu valstybinės pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pirmosios instancijos teismas, pašalindamas pareiškėjo teisių pažeidimo sukeltus padarinius (turtinį praradimą), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes šie padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių reikštų, kad ginčo šalių teisiniams santykiams valstybinės pensijos mokėjimo klausimu ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors pareiškėjas kreipėsi teisminės gynybos nepraleidęs termino. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios ir proceso teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti atsakovų apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Apeliantai prašyme nurodė argumentą, kad asignavimų lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui turėjo būti įtrauktos į 2014 m. valstybės biudžeto projektą. 2014 metų valstybės biudžetas patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) yra nebeaktualus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas gauna mažą valstybinę pensiją, priteista suma nėra didelė (3 674,42 Lt) ir ji negali turėti biudžetui pastebimos įtakos. Prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą tenkinimas šiuo atveju prieštarautų ir teisingumo bei protingumo kriterijams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas