2K-331-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-331-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00494-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. D. ir A. U. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistosios R. U. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžių.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžiu nuteistos:

S. D. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 80 parų arešto, pagal 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 50 MGL (6500 Lt (1882 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 80 parų arešto;

R. U. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 80 parų arešto, pagal 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 50 MGL (6500 Lt (1882 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 80 parų arešto;

A. U. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 80 parų arešto, pagal 300 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties su UAB S suklastojimas) ir jai paskirta 50 MGL (6500 Lt(1882 Eur) bauda, pagal 300 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties su UAB „S“ suklastojimas) ir jai paskirta 50 MGL (6500 Lt(1882 Eur)) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 80 parų arešto.

Priteista solidariai iš L. K. ir A. U. 43 252,61 Lt (12 526,82 Eur), iš L. K. ir S. D. – 78 058,97 Lt (22 607,44 Eur), iš L. K. ir R. U. – 103 494,25 Lt (29 974,01 Eur) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti I. L., R. Š., Z. R., I. Z., D. D., V. R., S. P., J. V., A. P., L. K., G. J., D. R. ir G. B., E. K., S. T., vadovaujantis BK 303 straipsnio 5 dalies, 2 punktu, išteisinti, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o L. Š., R. T. ir A. P., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendis pakeistas:

S. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su darbu;

R. U. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį subendrinta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su darbu;

A. U. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 50 MGL (6500 Lt (1879 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už dvi nusikalstamas veikas), subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (6500 Lt (1879 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad siekdama apgaule įgyti maksimalią motinystės pašalpą ir motinystės (tėvystės) pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, veikdama bendrininkų grupe su L. K., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę, t. y. 2008 m. vasario 6 d. asmens, kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, vardu fiktyviai įdarbinus S. D. UAB „P“ darbininke, 2008 m. vasario 7 d. E. K. vardu fiktyviai įdarbinus S. D. UAB „K“ darbininke, žinodama, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2000 m. gruodžio 21 d. įstatymo redakcija) 6 straipsnio „Kompensuojamas uždarbis“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad „kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, buvusius prieš vaiko priežiūros atostogų pradžią...“ (galioja nuo 2009 m. sausio 1 d.), UAB „P“ 2008 m. vasario 13 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui 2008 m. vasario 7 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 23, nenustatytas asmuo G. B. vardu 2008 m. balandžio mėn., Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė UAB „P“ 2008 m. balandžio 8 d. Pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m. I ketvirtį Nr. 26, kuriame nurodė melagingus duomenis apie tai, kad S. D. per šį ketvirtį gavo 10 400 Lt (3012,05 Eur) pajamų, ir 2008 m. balandžio 9 d. pateikė šiuos duomenis VSDFV Kauno skyriui, esančiam Kaune, A. Mickevičiaus g. 42, UAB „K“ 2008 m. vasario 8 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui 2008 m. vasario 7 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 16, nenustatytas asmuo E. K. vardu 2008 m. balandžio mėn., Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė UAB „K“ 2008 m. balandžio 7 d. Pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m. I ketvirtį Nr. 18, kuriame nurodė melagingus duomenis apie tai, kad S. D. per šį ketvirtį gavo 10 400 Lt (3012,05 Eur) pajamų ir 2008 m. balandžio 7 d. pateikė šiuos duomenis VSDFV Šiaulių skyriui, esančiam Šiauliuose, Ežero g. 17.

S. D. 2008 m. liepos 25 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui savo 2008 m. liepos 25 d. prašymą skirti motinystės pašalpą, kuriuo remiantis VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2008 m. rugsėjo 3 d. priėmė sprendimą Nr. 8.37-3282 skirti S. D. 6266,52 Lt (1814,91 Eur) dydžio motinystės pašalpą nuo 2008 m. liepos 10 d. iki 2008 m. rugsėjo 3 d., kurią apskaičiavo pagal 2008 m. I ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš UAB „P“, ir 6266,52 Lt (1814,91 Eur), kurią apskaičiavo pagal 2008 m. I ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš UAB „K“.

S. D. 2008 m. spalio 20 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui UAB „P“ direktoriaus G. B. įsakymą bei savo 2008 m. spalio 20 d. prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kuriuo remiantis VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2008 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 8.36-12804 skirti S. D. 71 187,24 Lt (20 617,25 Eur) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. liepos 10 d., kurią apskaičiavo pagal 2008 m. I ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš UAB „P“, ir 71 187,24 Lt (20 617,25 Eur), kurią apskaičiavo pagal 2008 m. I ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš UAB „K“.

Taip S. D. ir L. K. nuo 2008 m. liepos 10 d. iki 2010 m. liepos 10 d. apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į 9759,70 Lt (2826,6 Eur) (atskaičius mokesčius) motinystės pašalpą ir į 110 049,24 Lt (31 872,46 Eur) (atskaičius mokesčius) motinystės (tėvystės) pašalpą.

Taip pat ji pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2008 m. vasario mėn. Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrą dokumentą: žinodama, kad UAB „P“ darbininke nedirbs, o sutartis surašoma tam, kad ji įgytų turtinę teisę į maksimalią motinystės pašalpą ir motinystės (tėvystės) pašalpą iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, 2008 m. vasario 6 d. Darbo sutartį Nr. 7, kurioje įrašyti žinomai melagingi duomenys apie priėmimą į darbą UAB „P“, patvirtino savo parašu.

R. U. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, siekdama apgaule įgyti maksimalią motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, veikdama bendrininkų grupe su L. K., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę: 2006 m. liepos 3 d. L. K. fiktyviai įdarbinus R. U. L. K. IĮ vadybininke, žinodama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2000 m. gruodžio 21 d. įstatymo redakcija) 6 straipsnio „kompensuojamas uždarbis, pagal kurį pašalpos dydis yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, prieš vaiko priežiūros atostogų pradžią...“, L. K. IĮ 2006 m. lapkričio 3 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui 2006 m. lapkričio 3 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 1; L. K. 2006 m. lapkričio mėn. Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė L. K. IĮ 2006 m. lapkričio 3 d. Pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2006 m. III ketvirtį Nr. 2, kuriame nurodė melagingus duomenis apie tai, kad R. U. per šį ketvirtį gavo 6000 Lt (1737,72 Eur) pajamų, ir 2006 m. lapkričio 3 d. pateikė šiuos duomenis VSDFV Kauno skyriui, esančiam Kaune, A. Mickevičiaus g. 42. L. K. 2007 m. balandžio mėn. Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė L. K. IĮ 2007 m. balandžio 6 d. Pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2007 m. I ketvirtį Nr. 4, kuriame nurodė melagingus duomenis apie tai, kad R. U. per šį ketvirtį gavo 16 617,03 Lt (4812,62 Eur) pajamų, ir 2007 m. balandžio 12 d. pateikė šiuos duomenis VSDFV Kauno skyriui, esančiam Kaune, A. Mickevičiaus g. 42.

R. U. L. K. pateikė savo asmens ir savo banko sąskaitos duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo surašė ir 2007 m. kovo 13 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui prašymą skirti motinystės pašalpą, kuriuo remiantis VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą Nr. 1463 skirti R. U. 22 541,97 Lt (6528,61 Eur) dydžio (atskaičius mokesčius – 16 801,23 Lt (4865,97 Eur) motinystės pašalpą nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2007 m. liepos 10 d., kurią apskaičiavo pagal 2006 m. III ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš L. K.

R. U. L. K. pateikė savo asmens ir banko sąskaitos duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo surašė 2007 m. liepos 11 d. R. U. vardu prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą ir pateikė VSDFV Kauno skyriui L. K. IĮ direktoriaus L. K. 2007 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 2 bei R. U. vardu surašytą prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kuriuo remiantis VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. 8.36-904, 2007 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 8.36-904/1, 2008 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 8.36-904/2, 2008 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą Nr. 8.36-8121, 2009 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 8.36-8121/1, 2009 m. sausio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 8.36-8121/25 skirti R. U. motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai: nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2009 m. gegužės 18 d. – 112 336,49 Lt (32 534,9 Eur) (atskaičius mokesčius – 86 693,02 Lt (25 108,03 Eur), kurią apskaičiavo pagal 2007 m. I ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš L. K. IĮ.

Taip R. U. ir L. K. nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2009 m. gegužės 18 d. apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į 16 801,23 Lt (4865,97 Eur) (atskaičius mokesčius) motinystės pašalpą ir į 86 693,02 Lt (25 108,03 Eur) (atskaičius mokesčius) motinystės (tėvystės) pašalpą.

Taip pat ji pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2006 m. liepos mėn. Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrą dokumentą, t. y. žinodama, kad L. K. IĮ vadybininke nedirbs, o sutartis surašoma tam, kad ji įgytų turtinę teisę į motinystės pašalpą, motinystės (tėvystės) pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, 2006 m. liepos 3 d. Darbo sutartį Nr. 1, kurioje įrašyti žinomai melagingi duomenys apie priėmimą į darbą L. K. IĮ, patvirtino savo parašu.

A. U. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad siekdama apgaule įgyti maksimalią motinystės pašalpą, motinystės (tėvystės) pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, veikdama bendrininkų grupe su L. K., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę, t. y. 2008 m. balandžio 17 d. asmeniui, kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, fiktyviai įdarbinus ją UAB „S“ darbininke, 2008 m. liepos 16 d. L. K. fiktyviai įdarbinus UAB „S“ darbininke, žinodama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2000 m. gruodžio 21 d.

įstatymo redakcija) 6 straipsnio „Kompensuojamas uždarbis“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad „kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, buvusius prieš vaiko priežiūros atostogų pradžią...“ (galioja nuo 2009 m. sausio 1 d.), UAB „S“ 2008 m. lapkričio 5 d. pateikė VSDFV Kėdainių skyriui 2008 m. lapkričio 5 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 23, asmuo, kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, 2009 m. sausio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė UAB „S“ 2009 m. sausio 12 d.

Pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m. IV ketvirtį Nr. 26, kuriame nurodė melagingus duomenis apie tai, kad A. U. per šį ketvirtį gavo 1557,89 Lt (451,2 Eur) pajamų, ir 2009 m. sausio 12 d. pateikė šiuos duomenis VSDFV Kėdainių skyriui, esančiam Kėdainiuose, Knypavos Rinka 1, UAB S 2008 m. rugsėjo 2 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui 2008 m. rugsėjo 2 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 1; L. K. 2008 m. spalio mėn. Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė UAB S 2008 m. spalio 10 d.

Pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m. III ketvirtį Nr. 11, kuriame nurodė melagingus duomenis apie tai, kad A. U. per šį ketvirtį gavo 11 500 Lt (3330,63 Eur) pajamų, ir 2008 m. spalio 14 d. pateikė šiuos duomenis VSDFV Kauno skyriui, esančiam Kaune, A. Mickevičiaus 42; L. K. 2009 m. sausio mėn. Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė UAB S 2009 m. sausio 13 d. Pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m. IV ketvirtį Nr. 13, kuriame nurodė melagingus duomenis apie tai, kad A.

U. per šį ketvirtį gavo 4500 Lt (1303,29 Eur) pajamų, ir 2009 m. sausio 15 d. pateikė šiuos duomenis VSDFV Kauno skyriui, esančiam Kaune, A. Mickevičiaus 42.

A. U. 2009 m. kovo 23 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui savo 2009 m. kovo 23 d. prašymą skirti motinystės pašalpą, kuriuo remiantis VSDFV Kauno skyrius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą Nr. 8.37-2126 skirti A. U. 8082,30 Lt (2340,8 Eur) (atskaičius mokesčius – 6613,51 Lt (1915,4 Eur) motinystės pašalpą nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2009 m. gegužės 12 d., kurią apskaičiavo pagal 2008 m. III ir IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš UAB S ir pagal 2008 m. IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš UAB „S“.

A. U. 2009 m. gegužės 27 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui UAB S direktoriaus L. K. 2009 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 09/01 bei savo 2009 m. gegužės 27 d. prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kuriuo remiantis VSDFV Kauno skyrius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą Nr. 8.36-5791 skirti A. U. 44 968,72 Lt (13 023,84 Eur) (atskaičius mokesčius – 36 700,53 Lt (10 629,21 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. vasario 3 d., kurią apskaičiavo pagal 2008 m. III ir IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas, gautas iš UAB „S“ ir UAB „S“.

Taip A. U. ir L. K. nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2011 m. vasario 3 d. apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į 6613,51 Lt (1915,4 Eur) (atskaičius mokesčius) motinystės pašalpą ir į 36 700,53 Lt (10 629,21 Eur) (atskaičius mokesčius) motinystės (tėvystės) pašalpą.

Taip pat ji pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2008 m. lapkričio mėn. Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrą dokumentą: žinodama, kad UAB „S“ darbininke nedirbs, o sutartis surašoma tam, kad ji įgytų turtinę teisę į maksimalią motinystės pašalpą ir motinystės (tėvystės) pašalpą iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, 2008 m. lapkričio 4 d. Darbo sutartį Nr. 10, kurioje įrašyti žinomai melagingi duomenys apie priėmimą į darbą UAB „S“, patvirtino savo parašu.

Taip pat ji pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2008 m. liepos mėn. Kaune, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrą dokumentą: žinodama, kad UAB S darbininke nedirbs, o sutartis surašoma tam, kad ji įgytų turtinę teisę į maksimalią motinystės pašalpą ir motinystės (tėvystės) pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, 2008 m. liepos 16 d. Darbo sutartį Nr. 2008/01, kurioje įrašyti žinomai melagingi duomenys apie priėmimą į darbą UAB „S“, patvirtino savo parašu.

Kasaciniu skundu nuteistosios S. D. gynėjas advokatas D. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje atmestas nuteistosios S. D. gynėjos apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžių dalis, kuriose S. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 dalį, nes nuosprendyje tik atkartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas bei motyvus, į esminiuos apeliacinio skundo argumentus neatsakė. Taip pat pažymėtina, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajai S. D., o kilusių abejonių nevertino jos naudai.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. D. teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik netiesioginiai įrodymais, o būtent tuo, kad UAB „P“ akcininkas L. K. neįrašė apie darbo užmokesčio priskaitymą ir išmokėjimą S. D. 10 400 Lt (3012,05 Eur) ir nepateikė Kauno apskrities VMI metinių GPM deklaracijų už 2006, 2007 ir 2009 metus apie darbuotojams išmokėtus atlyginimus, o 2008 m. – nepateikė pelno deklaracijos; taip pat teismas nepagrįstai vadovavosi 2010 m. vasario 23 d. specialisto išvada dėl UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, kurioje nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, jog bendrovė nuo 2008 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. spalio 1 d. vykdė veiklą, bei nenuosekliais L. K. bei liudytojo R. K. parodymais, UAB „P“ buvusių fiktyviai įdarbintų I. Z., E. B., J. M. parodymais ir UAB „K“ buvusių fiktyviai įdarbintų Z. R., V. R. parodymais, kuriuose jos pripažino dirbusios fiktyviai.

Kasatorius pažymi, kad nuteistoji S. D. kaip darbuotoja negali atsakyti už darbdavio veiksmus tvarkant įmonės dokumentaciją, teikiant atitinkamas ataskaitas kitoms institucijoms ir pan. Be to, nė vienas asmuo nepaneigė S. D. parodymų, kad ji dirbo L. K. vadovautose įmonėse, tai patvirtina ir oficialūs dokumentai, kuriuose įforminti S. D. darbo santykiai, tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai nesiėmė jokių priemonių S. D. parodymams apie jos darbą patikrinti. Antai, nebuvo net apžiūrėtas butas Kaune, Žaliakoalnio mikrorajone, kuriame S. D. galbūt dirbo; ji nebuvo parodyta atpažinti to buto savininkui.

Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą vieną pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nes S. D. nuteisė nesant jos veikoje nusikaltimo sudėties. Byloje esantys parodymai patvirtina, kad S. D. teisėtai įsidarbino ir dirbo pagal darbo sutartį (2008 m. vasario 6 d. darbo sutartis patvirtina, kad S. D. UAB „P“ įdarbinta darbininke, dviejų mėnesių laikotarpiui buvo nustatytas 6900 Lt (1998,38 Eur) atlyginimas, nustatyta 4 valandų darbo dienos trukmė). Be to, byloje esantys UAB „P“ 2008 m. vasario-kovo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad vasario mėnesį S. D. dirbo vadybininke 10 dienų, likusias dienas sirgo, kovo mėnesį dirbo 18 dienų. Iš viso šiuo laikotarpiu S. D. apskaičiuotas darbo užmokestis UAB „P“ – 11 400 Lt, vėlesniais mėnesiais, t. y. 2008 balandžio, gegužės, birželio mėnesio darbo užmokesčio žiniaraščiai patvirtina, jog buvo mokamas 30-40 Lt atlyginimas. Be to, tuo pačiu metu kitoje įmonėje – UAB „K“ deklaruota, kad S. D. už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 7 d. iki 2008 m. kovo 31 d. apskaičiuota 10 400 Lt darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad rašytiniai įrodymai – darbo sutartys, pranešimai apie darbo sutartis „Sodrai“, dokumentai apie privalomųjų įmokų sumokėjimą už darbuotoją S. D. – nebuvo ir nėra pripažinti civilinio ar administracinio proceso tvarka negaliojančiais, kuo nors ydingais ar pan., o nurodytos darbo sutartys ne tik nenuginčytos, bet ir nebuvo ginčijamos kokia nors teisine tvarka – civilinio proceso tvarka ar pan.

Kasaciniu skundu nuteistosios A. U. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje atmestas nuteistosios A. U. apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžių dalis, kuriomis S. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kasatorius teigia, kad A. U. nepagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jos veikoje nėra nusikaltimo sudėties, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 dalį, nes į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė, o nuosprendyje tik atkartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas bei motyvus, o įrodymų neanalizavo ir nevertino. Taip pat skunde minima, kad nuosprendžiai neatitinka BPK 301, 305-307 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

Nuteistoji A. U. apeliaciniame skunde teigė, kad buvo nuteista remiantis vien tik netiesioginiais įrodymais. Formalaus pobūdžio duomenys, t. y. VSDFV skyriaus pareiškimas apie įtariamas nusikalstamas veikas, tikėtino pobūdžio specialisto išvada apie įmonių, su kuriomis nuteistoji buvo sudariusi darbo sutartis, buhalterinę apskaitą, tų įmonių turtinę būklę ir pan., ir tai, kad tų įmonių savininkas L. K. su kitomis jo minėtose ir kitose įmonėse įdarbintomis darbuotojomis iš tiesų vykdė sukčiavimo veiksmus bei klastojo dokumentus, siekiant nepagrįstai gauti išmokas iš VSDFV, nepatvirtina, kad nuteistoji A. U. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Kasatorius pabrėžia, kad teismai nevertino tiesioginio pobūdžio įrodymų, patvirtinančių, jog A. U. realiai dirbo nurodytose įmonėse (darbo sutartys, pranešimai „Sodrai“ apie jos įdarbinimą, dokumentai apie mokesčių už ją, kaip darbuotoją, sumokėjimą bei pan., liudytojų, kurie nesuinteresuoti bylos baigtimi, E. M., I. D., T. R., parodymai). Minėti dokumentai nebuvo ir nėra pripažinti civilinio ar administracinio proceso tvarka negaliojančiais, darbo sutartys niekada nebuvo ginčytos civilinio proceso tvarka. Be to, nuteistoji A. U. viso proceso metu teigė, kad dirbo įvairiuose objektuose. Antai Alytaus r., Kumečių k., vykdant statybos remonto darbus dviejų aukštų name, dažė ir tapetavo sienas, valydavo ir išnešdavo statybines atliekas. Taip pat ji dirbo statybos objekte Kauno r., Šlienavos k., remontuojant namo antrą aukštą. Už darbą kas mėnesį jai „į rankas“ mokėdavo vidutiniškai apie 3000 Lt (868,86 Eur), tačiau nereguliariai, pagal atliktų darbų kiekį. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, rėmėsi prielaidomis, o įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajai.

Pažymėtina, kad teismai aplinkybę, jog negalima nustatyti pajamų, įformintų sąskaitose faktūrose, realumo ir to, ar sąskaitose faktūrose buvo užfiksuotos realiai įvykusios ūkinės operacijos, vertino ne nuteistosios A. U. naudai, nors visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Kasaciniu skundu nuteistoji R. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžių dalis, kuriomis R. U. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kasatorė teigia, kad bylos aplinkybės neišnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, pažeisti BPK 20 straipsnio ir 242 straipsnio 1 dalies reikalavimai dėl įrodymų ištyrimo bei vertinimo, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio reikalavimai dėl nuosprendžio surašymo, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Anot kasatorės, teismai priimtus nuosprendžius grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, o įrodymų visumos nevertino. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išvardyti įrodymai, tačiau nepateikta išvadų ir motyvų, kurie iš jų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą ir dėl kokių priežasčių vieni kaltinimo duomenys pripažįstami įrodymais, o jiems aiškiai prieštaraujantys atmetami, taip pat nepateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai.

Skunde nurodoma, kad kasatorė nepagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jos veikoje nėra šios veikos sudėties požymių. Kasatorė teigia, kad sudarydama darbo sutartį negalėjo žinoti, jog laukiasi kūdikio, nes net nebuvo pastojusi. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji rugsėjo mėnesį sužinojo, jog laukiasi. Bylos duomenys patvirtina, kad darbo sutartis su L. K. IĮ buvo sudaryta 2006 m. liepos 3 d., o kasatorė pastojo tik 2006 m. rugsėjo viduryje, vaikas gimė 2007 m. gegužės 18 d. Tai paneigia kaltinimą, kad kasatorė į darbą buvo priimta fiktyviai, siekiant ateityje gauti padidintą motinystės pašalpą. Taip pat kasatorė jokiais savo veiksmais neturėjo įtakos sprendimų suteikti ir išmokėti pašalpas priėmimui, kurie būtų vertintini kaip apgaulės priemonė ar būdas neteisėtai gauti pašalpą. Ji neteikė L. K. prašymų suteikti motinystės (tėvystės) atostogas, nepasirašinėjo ant įsakymų suteikti motinystės atostogas, neteikė įmonės savininkui medicininių dokumentų, neteikė ir nepasirašinėjo VSDFV Kauno skyriui prašymų skirti pašalpas, juose nurodyti net ne kasatorės telefono numeriai (Lietuvos teismo ekspertizės aktas Nr. 11-3223 (12) patvirtina, kad R. U. vardu prašymuose skirti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas rankraštinius įrašus įrašė ir pasirašė ne R. U.), jokių įgaliojimų jokiam asmeniui savo vardu pateikinėti prašymus ji nedavė, tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Be to, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta prielaida, kad kasatorė pateikė medicininę pažymą L. K., tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog ši aplinkybė byloje nebuvo tirta, ji nenurodyta kaltinime. Taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys, BPK 242 straipsnio 1 dalis bei 301 straipsnio 1 dalis, numatanti, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tik pakartojo pirmosios instancijos teismo pripažintas įrodytomis aplinkybes, taigi toks nuosprendžio argumentavimas negali būti pripažintas tinkamu. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kokie konkretūs įrodymai patvirtina kasatorės dalyvavimą inkriminuotose nusikalstamose veikose, kodėl atmetami kaltinimą paneigiantys duomenys. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl veikimo bendrininkų grupe ir vieningos tyčios. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų nei apie kasatorės bendrininkavimą su kitais asmenimis, nei apie vieningos tyčios buvimą. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo ir taip padarė esminį BPK nuostatų pažeidimą, suvaržė jos teises bei priėmė neteisingą, neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Kasatorės teigimu, neįrodyta, kad ji L. K. pateikė savo asmens ir banko sąskaitos duomenis būtent nusikalstamai veikai daryti. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad tas pačias aplinkybes dėl skirtingų kaltinamųjų teismas vertino skirtingai. Išteisintieji asmenys, kurių parašai prašymuose skirti ligos pašalpas buvo suklastoti, pasitikėdami L. K. pateikė jam savo asmens ir banko sąskaitos duomenis, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neįrodyta, kad jie duomenis pateikė nusikalstamai veikai daryti. Tai leidžia teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, o bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Kasatorė pažymi, kad L. K. yra jos uošvio gyvenimo draugės brolis, todėl ji savo asmens ir banko sąskaitos duomenis jam suteikė pasitikėdama, tačiau nieko neįgaliojo atlikti pinigines operacijas jos sąskaitoje, todėl tas, kad neteisėtai vykdė operacijas su jos banko duomenimis, pateikė operacinei sistemai ir bankui save kaip kitą asmenį ir apgaule įgijo VSDFV lėšas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2009 m., kai jau kaltinimo požiūriu motinystės pašalpa buvo išmokėta nenustatytam asmeniui, tačiau tyrimo metu asmuo, kuris atlikinėjo veiksmus su banko sąskaita, nebuvo nustatinėjamas.

Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai savo išvadas dėl kasatorės kaltės iš esmės grindė vieninteliu įrodymu – 2009 m. lapkričio 10 d. specialisto išvada dėl L. K. įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų. Tačiau vertinant specialisto išvadą turi būti patikrintas ne tik duomenų liečiamumas ir leistinumas, bet ir specialistui patektos medžiagos išsamumas ir pakankamumas, pateiktų pradinių duomenų teisingumas ir t. t. Pažymėtina, kad specialistas, neturėdamas įmonės dokumentų, negalėjo duoti kategoriškų išvadų dėl įmonės veiklos, o juo labiau – dėl darbuotojų darbo (nedarbo), nustatinėti faktines bei teisines bylos aplinkybes, kurios nėra priskiriamos jo kompetencijai.

Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai netinkamai taikė BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu. Kasatorė nurodo, kad veikos padarymo metu galiojusio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 3 dalis nustatė, jog pašalpos gavėjo vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. To paties Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „<...> pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sukanka vieneri metai“. Tuo tarpu nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 6 straipsnio nuostatos jau tiesiogiai reglamentavo kompensuojamo uždarbio apskaičiavimo tvarką, tačiau kartu šis straipsnis buvo papildytas nauja 3 dalimi, kurioje numatyta, kad „jeigu apdraustasis laikotarpį (pagal kurį skaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis) buvo nėštumo ar gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose, jo prašymu <...> nauja tėvystės ar motinystės pašalpa gali būti apskaičiuojama iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota ankstesnė (pirmesnė) <...> pašalpa“. Atitinkamomis sąlygomis buvo papildyti ir Nuostatai, kurių redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 27 d., 8 punkte buvo papildomai nurodyta, kad „jeigu laikotarpiu, iš kurio draudžiamųjų pajamų Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka turi būti apskaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės arba motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui nustatyti, apdraustasis buvo nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogose, nauja pašalpa gali būti apskaičiuota iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota atitinkama ankstesnė (pirmesnė) motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa“. Taip pat Įstatymo 20 straipsnyje numatyta, kad „<...> pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sueis dveji metai“.

Kasatorė pažymi, kad ji 2006 m. liepos 3 d., t. y. darbo sutarties sudarymo metu, negalėjo ne tik žinoti, bet ir numatyti, jog 2008 m. bus atlikti tokie teisės aktų pakeitimai, kad motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas bus pratęstas nuo vienerių iki dvejų metų. Be to, ji negalėjo numatyti, kad teisės aktais pašalpų mokėjimas bus pakeistas ir nauja motinystės (tėvystės) pašalpa bus apskaičiuojama iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota atitinkama ankstesnė (pirmesnė) motinystės (tėvystės) pašalpa. Todėl, net ir darant prielaidą, kad kasatorė padarė nusikalstamą veiką ir kartu su įmonės savininku neteisėtai susitarė padidinti motinystės (tėvystės) išmoką 2006 m., jų tiesioginė tyčia galėjo būti nukreipta ir apimti tik tas galimas pasekmes ir naudą, kurias numatė 2006 m. galioję teisės aktai – motinystės (tėvystės) pašalpos gavimą už vaiką iki tol kol jam sueis vieneri metai.

Kasatorė teigia, kad ji yra nepagrįstai nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. BK 300 straipsnio dispozicija numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tačiau nei kaltinamajame akte, nei teismų nuosprendžiuose nebuvo motyvuota, kokie būtent klastojimo nusikaltimo sudėties požymiai yra įrodyti, byloje nesurinkta jokių objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad kasatorė darbo sutartį pasirašė tvirtindama žinomai melagingus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas tik nurodė, kad apylinkės teismo išvada, jog kasatorė padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra pagrįsta ir teisėta, tačiau jos nemotyvavo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis BK straipsnis buvo inkriminuotas tik vienam asmeniui, nors darbo sutartis yra dvišalis sandoris. Anot kasatorės, pasirašydama darbo sutartį ji ne tik kad negamino netikro dokumento, bet ir neklastojo esamo, nes sutartį pasirašė vadovaudamasi Darbo kodekso nuostatomis, turėdama tikrus ketinimus sukurti darbo teisinius santykius. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pardavimų vadybininko darbas yra organizacinio pobūdžio, tokie darbai negali būti užfiksuoti dokumentuose, todėl neturėtų būti daroma prielaida, kad, įmonei neturint darbuotojų statybos darbams atlikti, negalima dirbti ir vadybininko darbo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Kauno apygardos Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Donatas Puzinas prašo kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai bei prašymai nėra pagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų priimti sprendimai yra teisėti. Sukčiavimo neteisėtai įgijus motinystės (tėvystės) pašalpą bylose kaip apgaulės elementas įrodinėtina aplinkybė yra darbo santykių fiktyvumas. Šioje byloje teismai darbo santykių fiktyvumą konstatavo tinkamai ištyrę ir įvertinę bylos duomenų visumą, t. y. teismai nustatė, kad nusikalstamos veikos organizatoriaus L. K. realiai valdomos įmonės buvo fiktyvios, jokios veiklos nevykdančios bendrovės, buvo tik surašomi dokumentai apie apskaičiuotą darbo užmokestį nuteistiesiems siekiant, kad jie gautų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas iš biudžeto.

Nuteistosios R. U. ir nuteistųjų S. D. bei A. U. gynėjo advokato kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl teismų padaryto BPK 20 straipsnio pažeidimo prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios R. U. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, buvo įrodyta kitos nuteistosios J. V., liudytojų J. K., J. M. parodymais, 2009 m. lapkričio 10 d. specialisto išvada dėl L. K. įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo protokolais bei kita rašytine medžiaga.

Nuteistosios S. D. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, buvo įrodyta 2010 m. vasario 24 d. specialisto išvada dėl UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, 2010 m. vasario 23 d. specialisto išvada dėl UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, kitų nuteistųjų bei išteisintųjų šioje byloje parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, kratos protokolu bei kita rašytine bylos medžiaga.

Nuteistosios A. U. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (2 epizodai), buvo įrodyta kitų nuteistųjų šioje byloje bei liudytojų E. B., D. Š., S. M. parodymais, 2010 m. vasario 25 d. specialisto išvada dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, 2009 m. spalio 29 d. specialisto išvada dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, kratos protokolu bei kita rašytine bylos medžiaga. Apkaltinamajame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų R.

U., S. D., A. U. kaltumą, išdėstyti ir kiti byloje surinkti įrodymai, paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Tiek nuteistąsias teisinantys, tiek jas kaltinantys įrodymai teismų sprendimuose aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo ir bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, t. y. išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pirmosios instancijos teismas ir šio teismo atliktą įrodymų vertinimo pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdami į byloje surinktų įrodymų visumą, motyvuotai atmetė nuteistųjų parodymus. Kasacine tvarka apskųstuose nuosprendžiuose atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams, nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl skunduose nurodytų procesinių pažeidimų

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad S. D., A. U. ir R. U. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistos nepagrįstai, nes jos L. K. bendrovėse įsidarbino ne fiktyviai – siekdamos apgaule įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, o atliko realius darbus. Be to, teismas vertino tik jas kaltinančius įrodymus, o neanalizavo įrodymų visumos. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir kaltinamųjų S. D., A. U. ir R. U. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados dėl faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių nustatymo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys kaltinamųjų S. D., A. U. ir R. U. parodymai, o kitais įrodymais – specialisto išvadomis, liudytojų (A. P., D. Š., L. K. ir kt.), kurios patvirtino, kad nedirbo (nors buvo apiformintos) kito nuteistojo šioje byloje L. K. įmonėse, parodymais remiamasi. Teismas kasatorių kaltę, kad jos padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad bylose, kai kaltininkas sukčiavimo būdu siekia gauti atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, sprendžiant, ar darbo santykiai buvo fiktyvūs, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: kaltininko realią galimybę atlikti sutartyje sulygtą darbą, nustatyto atlyginimo dydį, ar įmonė turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti, ar naudinga buvo įmonei mokėti nustatytą atlyginimą darbuotojui, ar darbuotojas atliko darbo sutartyje sulygtą darbą ir gavo už jį darbo užmokestį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-103/2013).

Teismas nustatė, kad kaltinamosios S. D., A. U. ir R. U. realiai nedirbo, nes, kaip nustatyta specialistų išvadomis, bendrovės veiklos nevykdė, taigi neturėjo lėšų mokėti darbuotojams atlyginimų. Be to, pačios kaltinamosios negalėjo tiksliai paaiškinti, kokius darbus įmonėse dirbo, koks buvo jų darbo pobūdis. Kaltinamųjų S. D., A. U. ir R. U. versijos, kad jos atliko darbo sutartimis sulygtą darbą ir gavo už jį užmokestį, paneigtos byloje surinktais įrodymais.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistosios A. U., R. U. ir S. D. gynėjas teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į nuteistųjų A. U., R. U. ir S. D. gynėjo apeliacinių skundų argumentus, kuriais jos siekė pagrįsti darbo santykių realumą, išanalizavo darbo sutarčių turinį, nustatytus darbo užmokesčius ir darbų pobūdį bei pateikė detalius argumentus į kiekvieno apeliacinio skundo esminius argumentus, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis.

Antai iš byloje esančios R. U. darbo sutarties su L. K. IĮ matyti, kad ji dirbs pardavimų vadove, jai nustatyta 8 valandų darbo diena ir 5800 Lt (1679,8 Eur) darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad R. U., turinčiai vidurinį išsilavinimą, nuvykus tik į vieną objektą (kaip nurodė pati nuteistoji) darbo sutartyje numatyto dydžio atlyginimas negalėjo būti mokamas ir nebuvo mokamas.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog faktą, kad nuteistoji A. U. įsidarbino fiktyviai, siekdama neteisėtai gauti išmokas iš VSDFV biudžeto, patvirtina ir sudarytų darbo sutarčių sąlygos, nustatytas atlyginimas bei darbo laikas. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji UAB „S“ dirbo darbininke, jai nustatyta 5 valandų darbo diena, o darbo užmokestis 800 Lt (231,7 Eur); tuo tarpu iš darbo sutarties, sudarytos tarp nuteistosios ir UAB „S“, matyti, kad ji dirbo darbininke nustatant jai 6 valandų darbo dieną, už liepos mėnesį mokant 3500 Lt (1013,67 Eur), o už kitus – 4000 Lt (1158,48 Eur). Akivaizdu, kad dviejuose darbuose nuteistoji A. U. tuo pačiu metu negalėjo dirbti.

Vertindamas nuteistosios S. D. darbo santykių realumą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios darbo sutarties, sudarytos tarp nuteistosios ir UAB „P“, matyti, jog ji buvo įdarbinta darbininke, nustatant 4 valandų darbo dienos trukmę ir 6900 Lt (1998,38 Eur) atlyginimą; be to, tuo pat metu nuteistoji dirbo ir UAB „K“, kur jai nuo 2008 m. vasario 7 d. iki 2008 m. kovo 31 d. priskaičiuota 10 400 Lt (3012,05 Eur) darbo užmokesčio, nors bendrovė jokios veiklos nevykdė ir lėšų mokėti darbo užmokestį neturėjo. Akivaizdu, kad dvejuose darbuose nuteistoji S. D. tuo pačiu metu negalėjo dirbti.

Taigi teismo išvados dėl darbo santykių fiktyvumo ir neįgyvendinamumo, jų imitavimo turint tikslą gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF biudžeto, pagrįstos išsamia byloje esančių duomenų analize, logiškai motyvuota. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai kruopščiai patikrino nuteistųjų versijas dėl darbo santykių realumo ir motyvuotai jas paneigė. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų S. D., A. U. ir R. U. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Šio teismo nuosprendžio turinys paneigia kasatorių teiginį, kad teismai nevertino svarbaus fakto, jog nuteistosioms buvo mokamas darbo užmokestis ir jos dirbo realius darbus, ir taip esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas išsamiai išnagrinėjo visas su S. D., A. U. ir R. U. darbo santykiais L. K. įsteigtose bendrovėse susijusias faktines aplinkybes (ar darbo sutartis ir kiti su jų įdarbinimu susiję dokumentai atitinka tikrąsias faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą darbą, darbinės veiklos rezultatus, darbo užmokesčio gavimą bei kt.) ir tik išanalizavęs surinktų įrodymų visumą padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorių darbo santykiai bendrovėse buvo fiktyvūs. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamieji ir jų gynėjai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis, susiejantis minėtus sukčiavimo objektyviuosius požymius su didele verte.

Sukčiavimo nusikaltimo padarinys – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose (precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas), kai kaltininkas sukčiavimo būdu siekia gauti atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-588/2012, 2K-243/2012, 2K-38/2011, 2K-331/2011, 2K-448/2010, 2K-606/2010). Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDFV pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad apgaulė reiškėsi fiktyviai įdarbinant nuteistąsias S. D., A. U. ir R. U. fiktyviose L. K. bendrovėse siekiant apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę į VSDFV lėšas, suklastojant darbo sutartis, siekiant gauti daug didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, ir surašant bei pateikiant VSDFV Kauno skyriui fiktyvius dokumentus, patvirtinančius minėtų nuteistųjų darbo faktą atitinkamose bendrovėse, dirbtus laikotarpius, jų pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą joms suteikė teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas. Taip pat teismai motyvuotai pasisakė, kodėl sudarytos darbo sutartys laikytinos suklastotomis siekiant patvirtinti fiktyvų darbo faktą. Pažymėtina, kad nuteistosios suvokė ir žinojo, kad nereiks dirbti pagal darbo sutartis, tačiau jas pasirašė, t. y. patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, ir tai darė siekdamos įgyti teisę į motinystės pašalpas. Tokios veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Nuteistosios R. U. kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, neva byloje nėra duomenų apie jos bendrininkavimą su kitais asmenimis (L. K.) bei vieningos tyčios buvimą, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad analogiškas argumentas buvo nurodytas ir nuteistosios apeliaciniame skunde, į kurį apeliacinės instancijos teismas atsakydamas pažymėjo, jog nustačius, kad R. U. realiai nedirbo, tačiau turėjo tikslą gauti pašalpas, pagal L. K. prašymą davė jam savo atidarytos sąskaitos banke duomenis bei prašymui VSDFV pateikti reikalingą pažymą iš gimdymo namų, darytina išvada, kad buvo susitarimas bendrai veikti. Ta aplinkybė, kad ne pati R. U. teikė VSDFV Kauno skyriui prašymus dėl pašalpų skyrimo, nepaneigia jos ir L. K. bendrininkavimo sukčiaujant. R. U. žinojo, kad ji įdarbinta fiktyviai, dėl to atiduodama L. K. savo atidarytos sąskaitos banke duomenis bei prašymui VSDFV pateikti reikalingą pažymą iš gimdymo namų, suvokė, kokiu tikslu L. K. juos panaudos (be šių duomenų pateikimo negalimas motinystės pašalpos paskyrimas ir mokėjimas), todėl yra sukčiavimo nusikaltimo bendravykdytoja.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes S. D., A. U. ir R. U. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip realioji nusikaltimų sutaptis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (nes apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę) ir 300 straipsnio 1 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas joms pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 3 straipsnio nuostatų taikymo

Nuteistoji R. U. nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 3 straipsnio nuostatas, nes ji 2006 m. liepos 3 d. (darbo sutarties sudarymo metu) negalėjo žinoti ir numatyti, jog 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymu bus pakeistas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (įsigaliojęs nuo 2008 m. sausio 1 d.), kurio 20 straipsnyje bus nustatyta, kad motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama iki vaikui sueis dveji metai (įsidarbinant įstatymas numatė jog pašalpa mokama iki vaikui sukanka vieneri metai).

Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šios bendrosios taisyklės, kad taikomas veikos padarymo metu galiojęs įstatymas, vieną išimčių numato BK 3 straipsnio 2 dalis, kur nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tai reiškia, kad keičiantis įstatymui, turi būti palyginama, kurios redakcijos nuostatos yra palankesnės, ir taikomos būtent jos. Tačiau pažymėtina, kad įstatymas turi atgalinio veikimo galią tik taikant palankesnį baudžiamąjį įstatymą – BK nuostatas.

Kadangi ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas reglamentuoja socialinės ir darbo teisės vieną iš sričių – nurodo asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, tai taikant šį įstatymą negalioja BK 3 straipsnyje nustatytos įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos, skirtos išimtinai baudžiamajam įstatymui.

Kas liečia kasatorės R. U. argumentą dėl tiesioginės tyčios kryptingumo, tai motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sueis dveji metai jai buvo apskaičiuota 86 693,02 Lt (25108,03 Eur) (atskaičius mokesčius). Šią pašalpą skaičiuojant iki vaikui sukaks vieneri metai, ji sudarytų pusę minėtos sumos (46 346, 51 Lt (12 554 Eur), o tai nekeičia R. U. veikos kvalifikavimo. Taigi šis kasatorės argumentas yra teisiškai nereikšmingas.

Dėl nenagrinėtinų skundų argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad jų skunduose yra argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasatorių teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų S. D. ir A. U. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistosios R. U. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas