A-146-160-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-160/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00184-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, veikiančios per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. P. dėl turtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų pritesimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, Lietuvoje veiklą vykdanti per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (toliau – ir draudikas, pareiškėjas), Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde (b. l. 4–7) prašė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 737,77 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. balandžio 9 d. apie 20 val. automobilio VW NEW BEETLE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja R. P. (duomenys neskelbtini) gatvėje, netoli (duomenys neskelbtini) gatvės, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Šiame eismo įvykyje buvo apgadinta transporto priemonė, kuri buvo apdrausta 2009 m. birželio 20 d. savanoriškojo draudimo sutartimi Nr. 2700051097/2009, sudaryta tarp šio automobilio savininkės R. P. (draudėjos) ir draudiko (pareiškėjo) (toliau – ir Sutartis Nr. 2700051097/2009).Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba (toliau – ir Kauno AVPK Kelių policijos valdyba) apžiūrėjo įvykio vietą ir 2010 m. balandžio 9 d. nutarimu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos (toliau – ir ATP byla) teiseną, kadangi vairuotojos veiksmuose nenustatė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimo sudėties. Draudėja R. P. informavo pareiškėją (draudiką) apie eismo įvykį ir automobiliui padarytą žalą, prašydama sumokėti draudimo išmoką įmonei, kuri remontavo transporto priemonę. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą – iš viso 737,77 Lt, kuriuos pervedė automobilį remontavusiai įmonei UAB „Autofortas“. Sumokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnį įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį, t. y. įgijo teisę reikalauti, kad žalą, atsiradusią dėl netinkamos kelio priežiūros, atlygintų kelio savininkas – Kauno miesto savivaldybė (Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, Kelių priežiūros tvarkos aprašo 8, 12 punktai). Be to, pareiškėjas rėmėsi CK 6.266 ir 6.271 straipsniais.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 49–52) teigė, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2010 m. balandžio 9 d. nutarime konstatuotas automobilio dešinės pusės priekinio rato apgadinimas nereiškia, jog apgadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į duobę, nes to nepatvirtina jokie liudytojai. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstai grindžiamas preliminariais skaičiavimais ir remonto įmonės sąmatomis, į skaičiavimus yra nepagrįstai įtrauktas PVM, neaišku kodėl neatskaičiuotas detalių nusidėvėjimo procentas. Be to, nė viename iš pateiktų dokumentų nėra nurodyta, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir būtent ji sukėlė nurodytus automobilio apgadinimus, ir kad būtent dėl to buvo patirta pareiškėjo reikalaujama atlyginti turtinė žala. Atsakovo nuomone, dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūti dalies. Taigi, esminės reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobė. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį, byloje nėra. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą, pervesdamas jį remonto įmonei, ir nepagrįstai siekia šios sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Atsakovo nuomone, dėl trečiojo suinteresuoto asmens transporto priemonės ir jai tariamai padarytos žalos yra privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo atliktas vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka) bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsnių reikalavimus.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos, o atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. P. teismo posėdyje (b. l. 75–76) palaikė pareiškėjo skundo argumentus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu (b. l. 77–83) pareiškėjo skundą patenkino visiškai, t. y. priteisė pareiškėjui Estijos draudimo bendrovei Seesam Insurance AS iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 737,77 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. kovo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą – 737,77 Lt pagal CK 6.1015 straipsnį (subrogacija), kuriame nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, teismas nustatė bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2009 m. birželio 20 d. pareiškėjas (draudikas) su trečiuoju suinteresuotu asmeniu (draudėju) sudarė transporto priemonių savanoriško draudimo sutartį Nr. 2700051097/2009) (b. l. 8), kuria iki 2010 m. birželio 20 d. buvo apdraustas automobilis VW NEW BEETLE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. balandžio 9 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) gatve, Kaune, įvyko eismo įvykis – draudėjo dukra, vairuodama nurodytą automobilį įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais ir ją pamatyti buvo sunku (prijungtos ATP bylos Nr. 07-10-4786785 duomenys). Dėl eismo įvykio automobilis buvo apgadintas. Kauno AVPK Kelių policijos valdyba nutarė nepradėto ATP bylos teisenos, kadangi nustatė, jog vairuotoja Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) nepažeidė. Draudėjas pateikė draudikui prašymą atlyginti patirtą žalą (b. l. 19, 47). Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą bei apskaičiavus remonto darbus buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 737,77 Lt (b. l. 14–17, 36–38), todėl pareiškėjas 2010 m. birželio 2 d. išmokėjo transporto priemonės savininkės (draudėjos) nurodytai remonto įmonei (b. l. 19, 20) 737,77 Lt (b. l. 21) pagal šios įmonės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 18).

Teismas vadovavosi CK 6.1015, 6.246-6.249 ir 6.271 straipsniais. Pažymėjo, kad valstybės ( savivaldybės) pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai (valstybės, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir, tuo pačiu, priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu pagal kurį viena iš savivaldybėms priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos (VSĮ 3 str. 8 d.). Ši savivaldybės funkcija įtvirtinta ir specialiame įstatyme - Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte, kuriame konstatuota, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims.

Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Kelių priežiūros tvarkos aprašas) 6 punkte numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Šio Aprašo 12 punktas numato, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą.

Neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, o medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę Kelių priežiūros tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (Aprašo 42 p.). Šiame Apraše nurodyta, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką.

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 straipsnyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Remdamasis minėtomis teisės aktų normomis, teismas konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 str.). CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių (šiuo atveju – ir Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021) nuostatų, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011 m.sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011 ir kt.).

Nagrinėdamas, ar šiuo atveju yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), teismas aiškinosi, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodytus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad turi būti vertintini teisės aktų reikalavimai, kuriais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, taip pat ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog eismo įvykio metu transporto priemonės vairuotoja pažeidė Saugaus eismo įstatymo, Kelių eismo taisyklų nuostatas (ABTĮ 57 str.).

Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ATP bylos teiseną, automobilio vairuotojos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėtis nenustatyta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje, kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta (neaptverta ar kitaip pažymėta) ir dėl to vairuotojui objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas bei galimybė išvengti duobės staigiai manevruojant. Tai suteikė pagrindą teismo išvadai, kad transporto priemonės vairuotojos veiksmuose nebuvo didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių. Ginčo atveju taip pat nebuvo nenugalimos jėgos poveikio.Policijos pareigūnai įvykio vietoje apžiūrėjo apgadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes: jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visetas patvirtina eismo įvykio faktą.

Proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str., 57 str.). Atsakovas savo argumentus, esą vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindė vien prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų lėmę autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikė, todėl teismas konstatavo, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą (ABTĮ 57 str.). Teismas akcentavo, kad duobė buvo intensyvaus transporto priemonių judėjimo gatvės važiuojamojoje dalyje, ji buvo nepažymėta, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdyje apklaustos liudytojos (vairuotojos) parodymai (ABTĮ 57 str.).

Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta. Atsakovas tik deklaratyviai nurodė, esą remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė.

Teismas konstatavo, kad iš foto nuotraukų, remonto sąmatos, ATP bylos dokumentų duomenys, liudytojos parodymai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės) gatvės, kurios savininkas yra atsakovas, važiuojamojoje dalyje, eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 str.). Kelių transporto priemonių savanoriškojo visų rizikų draudimo taisyklių Nr. 006, patvirtintų UADB „Seesam Lietuva“ generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. ĮS-B-11-2009 (toliau – ir Taisyklės Nr.006), 11.4 punktas numato, kad franšizė iš draudimo išmokos neišskaičiuojama, kai aiškus įvykio kaltininkas.

Pateiktų įrodymų visetas leido teismui prieiti prie išvadų, kad ginčo situacijoje nėra draudėjo, taip pat ir transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas – kelio savininkas (atsakovas) yra žinomas. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja to paties straipsnio 2 dalis, kuri suteikia teismui teisę, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių.

Teismas nenustatė aplinkybių, suteikiančių pagrindą sumažinti nuostolių dydį. Be to, pažymėjo, jog sąmatos, PVM sąskaitos faktūros duomenys, proceso dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad sugadintos detalės buvo keičiamos prastesnės kokybės (neoriginaliomis) detalėmis, sumontuotos padėvėtos padangos, todėl nusidėvėjimo procentas pagrįstai neišskaičiuotas iš keičiamų detalių vertės. Pažymėjo ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27).

Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti.

Teismas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese principo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį principą, teismas konstatavo, jog atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktais duomenimis dėl draudimo išmokos dydžio, pats atsakovas turėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis.

Remdamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 3, 27, 46 straipsnių nuostatomis, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuotą teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 straipsnis), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priteistina žala nemažintina PVM suma. Pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;

3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą – t. y. veikdamas kaip toks. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt. vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM.

Ginčo atveju teismas nustatė, kad automobilis buvo suremontuotas UAB „Autofortas“. Draudimo paslaugos PVM neapmokestinamos (PVM įstatymo 27 str.). Atsižvelgęs į tai, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog automobilis buvo suremontuotas, pateikta apmokėjimui PVM sąskaita faktūra, teismas nusprendė priteisti pareiškėjui iš atsakovo PVM, taip pat konstatavo, kad draudėjui pagrįstai buvo išmokėta draudimo išmoka (buvo pervesta automobilį remontavusiai įmonei) netaikant išskaitos ir PVM. Analogišką teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas akcentavęs, kad automobilis buvo visiškai suremontuotas ir pateikti visi remonto išlaidas patvirtinantys dokumentai, atsakovas savo argumentams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, atsakovo argumentus dėl vertintojų teisinio statuso pripažino teisiškai nereikšmingais (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas turtinę žalą kildina iš atsakovo neveikimo - t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos imperatyvios pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tokiu būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto savivaldybė, pirmiau minėtų teisės aktų pagrindais būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi – t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą – elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, esą riziką už automobilio sugadinimus, šiuo atveju turi prisiimti pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visumą bei atsižvelgdamas nurodytas teisės normas, teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino (duomenys neskelbtini) gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir, pasekmių prasme, saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kompensavo materialines išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Sprendžiant ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Konstatavęs, kad yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, teismas pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271 str.).

Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, teismas vadovavosi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl teismas priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2013 m. kovo 6 d. (skundo priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Motyvuodamas tuo, jog palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, teismas atsakovo argumentus dėl palūkanų nepriteisimo atmetė kaip nepagrįstus (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.).

Likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus teismas pripažino pertekliniais ir neturinčiais juridinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo, pažymėdamas, kad pagal LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartys administracinėse bylose: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 86–92) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinį skundą atsakovas iš dalies grindžia tais pačiais argumentais, kuriais jis rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas nurodo šiuos argumentus:

1.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, Lietuvos teismų suformuotą praktiką, nepaisė Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str., 85 str. 4 d., 86 str. 1, 2 d.), neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Byloje pateikti techninės apžiūros aktai, kuriais rėmėsi teismas, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios. Apelianto nuomone, dėl trečiojo suinteresuoto asmens transporto priemonės ir jai tariamai padarytos žalos turėjo būti pateiktas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo atliktas vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos reikalavimus (Vertės nustatymo tvarkos 14.1, 24.2, 26,28,29 punktai). Vertės nustatymo tvarkos 3 punktas numato, kad vertinti transporto priemones turi teisę tik įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Teismas, neatsižvelgė į tai, kad nei Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, nei ADB „Seesam Lietuva“, nei UAB „Autofortas“ nėra įtraukti į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą (www.atvi.lt).

3. Nė viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir sukėlė nurodytus automobilio apgadinimus, ir kad būtent dėl to buvo patirta prašoma priteisti žala (neįrodytas priežastinis ryšys).

4. Teismas nepagrįstai atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei. Transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis (CK 6.270 str. 1 d.), todėl teismas privalėjo ištirti ir tinkamai įvertinti vairuotojo veiksmus, siekiant išvengti eismo įvykio. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad už Kauno miesto savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių priežiūrą atsakingą ne tik Kauno miesto savivaldybė, kuri atlieka kelių priežiūrą pagal turimas finansines galimybes. Kauno miesto gatvių taisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija), taigi ir ji yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

6. CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos.

Pareiškėjas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, veikdamas per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 96–104) remiasi šiais argumentais:

1. Žalos dydis pareiškėjo, kuris CK 6.1015 straipsnio pagrindu pakeitė nukentėjusiojo asmens vietą žalos atlyginimo prievoliniame santykyje, gali būti grindžiamas ne tik į nepriklausomų turto vertintojų sąrašus įrašytų vertintojų pažymomis, bet ir sąmatomis, aktais, pažymomis bei kitais įrodymais. Pagal apelianto nurodytą Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką specialistų ir autoservisų turima informacija pripažįstama objektyvia ir tinkama vertinant kelių transporto priemones (16 p.). Be to, Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 4 punkte numatyta, kad transporto priemonės vertinamos naudojantis šalyje įteisinta vertinimo metodika ir informacine medžiaga, tarp jų ir EUROTAX, AUDATEX ir DAT kompiuterinėmis programomis. Ginčo atveju remonto sąmatą sudarė autoservisas, ji buvo sudaryta AUDATEX programa, o šią sąmatą revizavo ir sąmatoje nurodytus remonto darbus patvirtino pareiškėjo ekspertas E. C., turintis specialių žinių nustatant kelių transporto priemonėms padarytos žalos dydį. Todėl apelianto teiginiai, esą reikalaujamos priteisti žalos dydis nepagrįstas, nes jį galėjo nustatyti tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, atmestini kaip nepagrįsti.

2. Priešingai nė teigia apeliantas, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad šio ginčo atveju vairuotoja neturėjo galimybės pastebėti kelio važiuojamojoje dalyje esančios duobės ir sustoti ar kitaip jos išvengti. Apelianto abejonės grindžiamos tik prielaidomis, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių neteisėtus vairuotojos veiksmus, nepateikta.

3. Automobilio vairuotoja R. P. apie eismo įvykį iš karto pranešė policijai. Į eismo įvykio vietą atvykę pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą ir užfiksavo automobilio apgadinimus (sugadintas apdraustos transporto priemonės priekinis dešinys ratas – padanga ir ratlankis). Policijos ir draudiko užfiksuoti automobilio sugadinimai sutampa. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo pateiktos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 02-487378 išvadą, kad ginčo transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, ir liudytojos R. P. parodymus apie tvarkingą transporto priemonės būklę ginčo eismo įvykio metu.

4. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog Kauno miesto kelių priežiūrai skiriamas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas, nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga, todėl nesudaro pagrindo mažinti priteistinos žalos dydžio.

5. Atsakovui nepagrįstai atsisakius atlyginti pareiškėjo žalą, jis turėtų sumokėti 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl 737,77 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, veikianti per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, prašo priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.), atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje pateiktų įrodymų visetą, nustatė, kad 2010 m. balandžio 9 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) gatve, Kaune, įvyko eismo įvykis – draudėjo dukra, vairuodama automobilį VW NEW BEETLE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo aptverta ir nebuvo pažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais. Eismo įvykis buvo užfiksuotas Kauno AVPK Kelių policijos valdybos patrulio 2010 m. balandžio 9 d. val. sudarytoje eismo įvykio vietos schemoje, kurioje nurodyta konkreti eismo įvykio vieta, kelio važiuojamojoje dalyje esanti duobė (jos vieta, matmenys) bei draudėjo automobilis sugadintu dešinės pusės ratu. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2010 m. balandžio 9 d. nutarimu atsisakė pradėti ATP bylos teiseną, kadangi vairuotojos veiksmuose nenustatė ATP pažeidimo sudėties. Šio eismo įvykio metu galiojo transporto draudimo savanoriško draudimo Sutartis Nr. 0051097/2009, sudaryta tarp draudiko (pareiškėjo) ir automobilio savininkės (draudėjos R. P.). Pareiškėjas, remdamasis 2010 m. balandžio 13 d. gautu draudėjo pranešimu apie įvykį, taip pat UAB „Autofortas“ sudaryta 2010 m. gegužės 10 d. remonto sąmata ir šios įmonės išrašyta 2010 m. gegužės 10 d. PVM sąskaita-faktūra, serija AF Nr. 008575) (737,77 Lt, įskaitant 128,04 Lt PVM), 2010 m. birželio 1 d. surašė Išmokos potvarkį Nr. 10/270-2117, kurį patvirtino pareiškėjo ekspertas (žalų administratorius) ir kuriame nustatė, kad draudėjui (trečiajam suinteresuotam asmeniui) dėl eismo įvykio metu apgadinto automobilio padarytas nuostolis yra 737,77 Lt. Remdamasis Išmokos potvarkiu Nr. 10/270-2117, draudikas (pareiškėjas) 2010 m. birželio 2 d. draudėjo automobilio remontą atlikusiai UAB „Autofortas“ pervedė 737,77 Lt (įskaitant 128,04 Lt PVM).

Pareiškėjas Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio pagrindu reikalauja išmokėtos sugadinto automobilio draudėjui (pervestos automobilį remontavusiai įmonei) sumos (737,77 Lt) priteisimo iš, jo manymu, atsakingo už padarytą žalą asmens – Kauno miesto savivaldybės.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino visiškai. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, materialiųjų ir proceso teisės normų taikymu, teigia, kad jam nepagrįstai perkeliama pareiga atlyginti žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogacija), 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t.y. nenugalima jėga arba nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešajame registre nurodytas kaip jų savininkas. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A556-992/2014, atsižvelgdama į tai, kad įstatymu nustatyta, jog vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms (Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), konstatavo, kad atsakovui (savivaldybei) nepateikus įrodymų, kad žala atsirado dėl CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo), būtent atsakovas (savivaldybė), kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens (sugadinto automobilio vairuotojo jam įvažiavus į kelyje buvusią ir jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą duobę) patirtą žalą (CK 6.266 straipsnis). Apeliacine tvarka tikrinama byla pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisę visiškai analogiška minėtai administracinei bylai, todėl atsižvelgtina į šioje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktą teisės normų aiškinimą (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Byloje nėra ginčo dėl to, kad gatvė, kurioje įvyko nagrinėjamam ginčui aktualus 2010 m. balandžio 9 d. eismo įvykis, yra atsakovo nuosavybė.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu materialiosios teisės normų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., Kelių įstatymo 4 str. 3 d., Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6, 12, 42 p.) taikymu ginčo situacijoje. Pažymėtina, kad kiekviena iš išvardytų normų atskirai ir jų visuma nustato atsakovo, kaip vietinės reikšmės kelių ir gatvių valdytojo (savininko), atsakomybę už tinkamą jo valdomų kelių priežiūrą ir saugaus eismo juose organizavimą. Deliktinės atsakomybės taikymo prasme tai reiškia, kad būtent atsakovas yra atsakingas už žalos, atsiradusios dėl jo priežiūroje esančių kelių ir gatvių trūkumų, atlyginimą (CK 6.266 str.).

Be pirmosios instancijos teismo paminėtų teisės normų ginčo atveju yra aktualus ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnis, kuris nustato saugių eismo sąlygų užtikrinimo keliuose priemones. Pagal šio įstatymo 7 dalį kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Kelių įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Minėtoje įstatymo normoje nurodyta tvarka nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu Vyriausybės patvirtintu Kelių priežiūros tvarkos aprašu. Šio Aprašo 12 punkte, be kita ko, nurodyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi.

Pabrėžtina, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkte įtvirtinta kelio savininko (valdytojo) pareiga atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad atsakovas ginčui aktualioje gatvėje ((duomenys neskelbtini) plente ties (duomenys neskelbtini) gatve) neatliko pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintų kelio savininko (valdytojo) pareigų: nesutaisė gatvės važiuojamojoje dalyje atsiradusios duobės. Be to, duobė nebuvo paženklinta įspėjant eisimo dalyvius apie kliūtį kelyje. Tai lėmė, kad esant minėtoms aplinkybėms ir vykstant intensyviam eismui, kai vairuotojui dėl transporto srautų objektyviai pasunkėja galimybė pamatyti kelio defektą apie kurį neinformuoja įspėjamieji kelio ženklai, automobilio VW NEW BEETLE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja įvažiavo į minėtą atvirą duobę. Esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms Kauno miesto savivaldybei (kelio savininkui) CK 6.266 straipsnio prasme ir šio ginčo atveju nesant CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kurias turi įrodyti statinio savininkas, konstatuotina, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio – kelio savininkas, yra atsakingas už draudėjui priklausančiam automobiliui padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią 2010 m. balandžio 9 d. draudėjo automobiliui įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, apie kurią (kliūtį kelyje) vairuotojai kelio savininko nebuvo įspėti jokiais įspėjamaisiais ženklais.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriuose reiškiamos abejonės dėl trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui nustatytų sugadinimų ryšio su ginčui aktualiu kelio defektu (duobe), paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymai (ABTĮ 57 str. 6 d.). Pažymėtina, kad eismo įvykio faktas yra užfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kompetentingos institucijos (policijos) pareigūnui (Kauno AVPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registracijos skyriaus patruliui) budėtojo nurodymu pagal gautą pranešimą apie eismo įvykį išvykus į įvykio vietą, ją apžiūrėjus ir atikus veiksmus, kuriuos policijos patrulis turi atlikti eismo įvykio vietoje pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukciją (ginčui aktualiu laiku galiojo 2007 m. gruodžio 10 d.

įsakymo Nr. 5-V-804 redakcija), tarp jų: sudaryti (nubraižyti) patvirtintos formos blanke eismo įvykio vietos schemą; apžiūrėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir schemoje aprašyti jų apgadinimus; surašyti tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyti visas eismo įvykio aplinkybes, vairuotojų, nukentėjusiųjų, liudytojų duomenis, rastus daiktus ir pėdsakus, eismo, meteorologines sąlygas ir kt. Nagrinėjamu atveju policijos patrulis per 10 min. nuo pranešimo gavimo atvyko į eismo įvykio vietą ((duomenys neskelbtini) g. ties (duomenys neskelbtini) gatve, Kaune), kurioje rado draudėjos automobilį ir vairuotoją, sudarė eismo įvykio schemą, užfiksuodamas trečiojo suinteresuoto asmens automobilį sugadintu dešiniuoju ratu bei važiuojamojoje kelio dalyje duobę, kurią pagal automobilio važiavimo kryptį, automobilis buvo pervažiavęs. Policijos surinktoje medžiagoje nėra duomenų, kad duobė kelyje buvo kaip nors pažymėta (aptverta ar pastatyti kokie nors įspėjantys vairuotojus apie kliūtį kelyje ženklai).

Surinktą medžiagą išnagrinėjo AVPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registracijos skyriaus specialistas ir priėmė nutarimą nepradėti ATP bylos teisenos, nes nenustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Abejoti policijos pareigūnų užfiksuotais duomenimis nėra jokio pagrindo. Analogišką, kaip nustatytas policijos, draudėjo automobilio sugadinimą konstatavo draudiko atstovas. Taigi automobilio sugadinimo faktas, vieta ir priežastis (duobė atsakovui priklausančiame kelyje) byloje yra nustatyti leistinais ir patikimais įrodymais.

Teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus esą nustatant automobilio sugadinimus nebuvo laikytasi teisės aktų nustatytų taisyklių, atmeta kaip nepagrįstus vadovaudamasi Draudimo įstatymo 3, 88, 90 straipsnių, taip pat CK 6.987 ir 6.991 straipsnių bei 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą. Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka (90 str. 1 d. 8 p.).

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. CK nustato, kad draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.991 straipsnį, kuris nustato draudimo liudijimo (poliso) turinį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti nurodyta: draudimo grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris; draudimo rūšis; įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 14, 8, 10 p.).

Iš pateikto į bylą Automobilių savanoriškojo draudimo poliso Nr. 0051097/2009, matyti, kad 2009 m. birželio 12 d. sudarant automobilio VW NEW BEETLE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį, CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 006. Taisyklės Nr. 006 patvirtintos UADB „Seesam Lietuva“ generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. ĮS-B-11-2009 ir galioja nuo 2009 m. gegužės 1 d.

Draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad draudėjas supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija. Taisyklių Nr. 006, kurios pagal nurodytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis, 9 dalyje reglamentuojama Žalos nustatymo tvarka (9.1–9.4.4 punktai), kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Taisyklių Nr. 006 9.3.1 punkte nurodyta, kad kelių transporto priemonės sugadinimo ar sunaikinimo atveju tiesioginiai finansiniai nuostoliai atlyginami (draudimo išmoka išmokama) vadovaujantis draudimo sutarties sąlygomis, nustačius įvykio aplinkybes, gavus informaciją iš valstybinių institucijų, tiriančių įvykio aplinkybes, ekspertų išvadas, jei ekspertai buvo samdomi, ir Draudėjui pateikus mokėjimo dokumentus, patvirtinančius kelių transporto priemonės gelbėjimo, transportavimo, saugojimo ir remonto išlaidas.

Taisyklių Nr. 006 9.3.5 punkte įtvirtinta, kad pateiktinų dokumentų sąrašas, pateiktas šiose Taisyklėse bei Bendrosiose draudimo sutarties sąlygose, yra preliminarus. Draudikas turi teisę pareikalauti papildomų dokumentų, būtinų įvykio aplinkybėms ar nuostolių dydžiui nustatyti. Remiantis Taisyklių Nr. 006 9.3.11 punktu, kai dėl nuostolio dydžio ir įvykio priežasties kyla nesutarimai tarp abiejų šalių, Draudikas ir Draudėjas gali susitarti, kad nuostolio dydį ir įvykio priežastis nustatytų ekspertai. Iš minėtų Taisyklių Nr. 006 nuostatų matyti, kad paprastai draudikas žalą nustato savarankiškai, vadovaudamasis pirmiau nurodytų surinktų duomenų visuma ir pasinaudodamas savo specialistų (draudimo bendrovės darbuotojų) pagalba.

Nepriklausomi (išorės) ekspertai pasitelkiami tik tuo atveju, kai tarp draudimo santykio šalių (draudiko ir draudėjo) dėl nuostolio dydžio ir (ar) draudiminio įvykio priežasties nustatymo kyla nesutarimų. Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas (draudikas) ir trečiasis suinteresuotas asmuo (draudėja) dėl nuostolio sumos ir draudiminio įvykio priežasties sutarė, todėl jiems nebuvo pagrindo skirti nepriklausomą (išorės) ekspertizę.

Iš minėto įstatymais nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui (draudikui) pagal Draudimo įstatymą suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto (šiuo atveju transporto priemonės) vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto (transporto priemonės) vertinimą, kai įvyksta eismo įvykis. Todėl apelianto argumentai, esą teismas nagrinėjamo ginčo atveju turėjo vadovautis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, taip pat Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti. CK 6.1015 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių nuostatų, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Apelianto nurodyta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes tokia pareiga nekyla iš pirmiau minėtų Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų bei Taisyklių Nr. 006, kurios yra Sutarties Nr. 0051097/2009 neatskiriamoji dalis.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, pagrįstai nustatė, kad turtinės žalos dydis (737,77 Lt) įrodytas į bylą pateiktų įrodymų visuma.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą – t. y. padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Byloje nustatyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens automobilį remontavo UAB „Autofortas“. Iš remonto įmonės sudarytos remonto sąmatos turinio matyti, kad ji 2010 m. gegužės 10 d. buvo sudaryta remiantis AUDATEX programa, t. y. nuostolių sureguliavimo srityje (draudikų, remonto įmonių, ekspertų) naudojamu skaičiavimo moduliu, kuris pagal konkrečios transporto priemonės ir jos sugadinimų duomenis apskaičiuoja sugadintos transporto priemonės atkūrimo kaštus, į kuriuos, be kita ko, įjungiami atitinkami išardymo, surinkimo darbai, jiems atlikti reikalingos laiko sąnaudos.

Pabrėžtina, kad transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštų nustatymas naudojant AUDATEX sistemą yra įteisintas Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro ir susisekimo ministro bendru įsakymu (2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101), 36, 54, 55 punktuose. Pagal minėtu būdu apskaičiuotus sugadinto automobilio atkūrimo (remonto) kaštus (remonto sąmatą) UAB „Autofortas“ išrašė PVM sąskaitą – faktūra tai pačiai, t. y. remonto sąmatoje nurodytai 737,77 Lt sumai.

Draudiko, kuris savo veikloje taip pat remiasi AUDATEX programa, įgaliotas transporto žalų administratorius revizavo remonto įmonės UAB „Autofortas“ sudarytą sąmatą ir su ja sutiko, surašydamas 2010 m. birželio 1 d. išmokos potvarkį, kuriame nurodė, kad bendras nuostolio dydis ir išmoka – 737,77 Lt. Šią sumą pareiškėjas pervedė draudėjo automobilį remontavusiai UAB „Autofortas“. Remiantis AUDATEX programa, kurios vartojimas transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštų apskaičiavimo ir nuostolių sureguliavimo srityje yra numatytas teisės aktu, parengtas trečiojo suinteresuoto asmens automobilio grąžinimo į buvusią iki sugadinimo padėtį remonto dokumentas (sąmata), kuriame detalizuoti visi atstatymo kaštai, yra leistinas ir tinkamas įrodymas (ABTĮ 57 straipsnis) sprendžiant pareiškėjo iškeltą ginčą dėl žalos atlyginimo.

Sąmatoje nurodyti su įvykiu susiję transporto priemonės remonto darbai: keičiamos dalys (dešiniojo priekinė padanga, sujungimo traukė), ir dešiniojo priekinio rato remonto darbai (įskaitant nuėmimą, ratlankio tvarkymą, dažymą ir tam reikalingas medžiagas, rato sumontavimą, reguliavimą, laiko sąnaudas šiems darbams atlikti pagal įkainius). Minėta, kad eismo įvykio vietoje policijos pareigūnas užfiksavo trečiojo suinteresuoto asmens automobilio dešiniojo rato sugadinimą. Šis sugadinimas draudiko buvo užfiksuotas apgadintos transporto priemonės nuotraukose.

Taigi, į bylą pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui aktualaus įvykio metu buvo apgadinta automobilio priekinė dešinės pusės padanga su ratlankiu. Apelianto teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, yra tik atsakovo prielaida, kurią paneigia pirmosios instancijos ištirtų įrodymų visuma ir jais pagrįstos išvados, kad ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota įvykio vietos apžiūros dokumentuose, o automobilis buvo remontuojamas būtent dėl šiame įvykyje patirtų jo apgadinimų.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę dydžio (737,77 Lt) pagrįstumu.

Byloje nustatyta, kad UAB „Autofortas“ sąskaitą faktūrą už suremontuotą pateikė apmokėjimui su apskaičiuotu PVM (iš viso 737,77 Lt, įskaitant 128,04 Lt PVM. Pareiškėjas visą šią sumą pervedė trečiojo suinteresuoto asmens automobilį remontavusiai įmonei. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteistos sumos pagrįstai nemažino PVM suma. Pagal teismų praktiką, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM ( LAT 2006 m.birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, 2008 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (draudikas) skaičiavo išmoką draudėjui (bendrą nuostolio dydį) esant aplinkybėms, kai draudėjas pateikė dokumentus, kad automobilis suremontuotas UAB „Autofortas“ ir už atliktas paslaugas remonto įmonė apskaičiavo PVM. Pagal PVM įstatymo 57 straipsnyje, 58 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjo – draudimo įmonės – už trečiojo suinteresuoto asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti jai susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM teismo buvo pagrįstas pripažintinas draudimo įmonės (pareiškėjo) patirtu nuostoliu ir pagrįstai buvo priteistas iš atsakovo (neprižiūrėto kelio, kuriame buvo apgadintas ginčui aktualus draudėjo automobilis, savininko).

Apelianto argumentus, esą žalos atsiradimui ir jos padidėjimui didėjimui turėjo įtakos pačios vairuotojos, kuri įvažiavo į duobę, veiksmai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Apelianto teiginiai, esą automobilio vairuotoja buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, pagrįsti prielaidomis. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija šiuo klausimu iš naujo nepasisako. Primintina, kad Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2010 m. balandžio 9 d. nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ATP bylos teiseną, vairuotojos veiksmuose KET pažeidimų nenustatyta.

Apelianto argumentai dėl nepakankamo finansavimo ir nuomonės, kad už Kauno miesto gatvių priežiūra yra atsakinga ir Direkcija, atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo dalyką ir ribas, nenagrinėtini. Pabrėžtina, kad kitoms valstybės institucijoms nustatytos pareigos saugaus eismo užtikrinimo srityje negali būti traktuojamos kaip atleidžiančios kelio savininką (valdytoją) nuo būtent jam įstatymuose įtvirtintų pareigų prižiūrėti, taisyti nuosavybės teisėmis priklausančius viešuosius kelius ir gatves, užtikrinti jose saugų eismą ir, tuo atveju, jei kelio savininko pareigios neatliekamos teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl to asmenims atsiranda žala, neatleidžia nuo pareigos atlyginti tokią žalą įstatymų nustatyta tvarka (Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punktas, CK 6.266, 6.1015 straipsniai ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga atlyginti sugadinto automobilio draudikui dėl duobės kelyje kilusius nuostolius atsakovui nagrinėjamu atveju kilo ne tik dėl to, kad duobė kelyje) nebuvo sutaisyta, bet ir dėl to, kad atsakovas nesiėmė jokių saugų eismą užtikrinančių priemonių, siekdamas išvengti transporto priemonių įvažiavimo į duobę ir galimos žalos transporto priemonėms ar asmenims (duobė nebuvo aptverta ir/ar pažymėta įspėjančiais apie kliūtį ženklais).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes, jo manymu, CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatos ginčo atveju netaikytinos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62-1119/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556-992/2014; 2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662-1132/2014; ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (737,77 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo nurodytas proceso teisės normas (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str., 85 str. 4 d., 86 str. 1 ir 2 d.). Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad, priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, ištyrė ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė ištirtų įrodymų analize ir teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šio procesinio dokumento turiniui keliamus reikalavimus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas