A-438-1026-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1026/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01828-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritoriniam skyriui, Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–2), kurį patikslino (I t., b. l. 38–40), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, NDNT, tarnyba) 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. R-10311, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjo darbingumo lygio priežastį iš „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“, ir įpareigoti pakeisti darbingumo lygio priežastį į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“, panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija, Komisija) 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. SD-649 ir įpareigoti ją išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 3 d. skundą.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Nefridos“ klinikos 2013 m. kovo 6 d. siuntimu Nr. N103, su 2013 m. kovo 13 d. prašymu kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinį skyrių, prašydamas pakeisti jo darbingumo lygio priežastį iš „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“. Atlikus tokį pakeitimą, jis įgytų teisę į našlaičių pensiją, į kurią teisę įgijo 2012 m. spalio 30 d. mirus tėvui P. M. L.. Pareiškėjo prašymą ir bylą minėtas Klaipėdos teritorinis skyrius persiuntė atsakovui, kuris 2013 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. R-10311 atsisakė pakeisti pareiškėjo darbingumo lygio priežastį. Šį atsakovo sprendimą pareiškėjas apskundė Ginčų komisijai, kuri 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. SD-649 (toliau – ir Komisijos sprendimas) atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 3 d. skundą, nes tarnybos 2013 m. kovo 22 d. raštas Nr. R-10311 negali būti tapatinamas su sprendimais, kuriuos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171 patvirtinto Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo tvarka) 6.1–6.5 punktais, pareiškėjas turėtų teisę skųsti, be to, skundas dėl NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 243 pateiktas praleidus nustatytą 30 kalendorinių dienų apskundimo terminą. Pareiškėjo vertinimu, Komisija nustatė ne visas reikšmingas faktines aplinkybes, skundžiamas tarnybos aktas yra sprendimas dėl atsisakymo pakeisti darbingumo priežastį, t. y. Komisija nepagrįstai nepripažino atsakovo 2013 m. kovo 22 d. akto Nr. R-10311 sprendimu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/ISAK-487 patvirtinto Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punktą „asmuo ar jo tėvai, globėjai (rūpintojai) ar jo įgalioti kiti asmenys (toliau – asmuo) kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigos jį gydantį gydytoją ir pateikia laisvos formos prašymą dėl siuntimo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą“. Pareiškėjas 2013 m. kovo 13 d. prašyme nurodė, kad jis 1983 m. susirgo cukriniu diabetu (jam tuo metu buvo 14 metų). Iš 1983 m. epikrizės kopijos matyti, kad jam buvo diagnozuota sunki cukraligės forma, kefacitozė. Pagal ligos atsiradimo metu galiojusius teisės aktus, diagnozavus cukrinį diabetą, iš karto būdavo nustatomas invalidumas. Vaikams invalidumo grupė iki 16 metų, kaip nurodyta Komisijos atsiliepime į pareiškėjo skundą, nebūdavo nustatoma. Vaikams nuo 16 metų invalidumą nustatydavo ne gydytojų konsultacinė komisija, o Medicininės socialinės ekspertizės komisija. Tai, kad jam buvo nustatytas invalidumas iki 18 metų, įrodo įrašai ligos istorijoje, nes gydytojų komisijos sprendimu jis būdavo atleidžiamas nuo egzaminų laikymo mokykloje, buvo skiriama speciali fizinio parengimo grupė. Iš ligos istorijos matyti, kad pareiškėjas buvo dispancerizuotas, kas reiškė, jog buvo nuolatinėje medikų priežiūroje, atsižvelgiant į tai, jam turėjo būti nustatytas ir invalidumas. Diagnozavus cukrinį diabetą, jis kas mėnesį gaudavo pašalpą, mokamą vaikams invalidams. Invalidumo pašalpa buvo mokama per tuo metu veikusį Taupomąjį banką, bet įrodymų pateikti negali, nes taupomojo banko knygutės neišsaugojo. Nors tarnybos sprendime nurodyta, kad darbingumo priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ gali būti nustatyta tuo atveju, kai tarnybai pateikiami minėtos priežasties egzistavimo faktą patvirtinantys dokumentai, pavyzdžiui, invalidumo pažymėjimas, tačiau, pareiškėjo nuomone, šį faktą patvirtinančiu dokumentu turėtų būti laikoma ir 1983 m. ligos epikrizės kopija, išrašai iš ligos istorijos.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (I t., b. l. 47–48) prašė teismo dėl jo spręsti savo nuožiūra.

Atsakovas nurodė, kad NDNT Klaipėdos I teritorinis skyrius 2007 m. sausio 23 d. pareiškėjui nustatė 25 proc. darbingumo lygį dėl priežasties „ligos arba būklės“ iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos. Nesutikdamas su nustatyta darbingumo lygio priežastimi, pareiškėjas 2007 m. vasario 5 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyriui pateikė prašymą Nr. G-1468 peržiūrėti minėto teritorinio skyriaus sprendimą. Jį išnagrinėjus nustatyta, kad pirmą kartą į Klaipėdos I medicininės socialinės ekspertizės komisiją pareiškėjas kreipėsi 1992 m., būdamas 23 metų amžiaus. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 27.2 punktu, pareiškėjui nustatytas 20 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos (NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 243). Pareiškėjas raštu buvo informuotas apie priimto sprendimo apskundimo tvarką, tačiau nei į Komisiją, nei į teismą nesikreipė. Po priimto sprendimo praėjo 6 metai. 2013 m. kovo 13 d. tarnyba gavo pareiškėjo prašymą pakeisti darbingumo lygio priežastį iš „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“. Dokumentai, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“, tarnybai nebuvo pateikti. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo byloje esančius dokumentus, 2013 m. kovo 22 d. raštu Nr. R-10311 pareiškėjui išsamiai paaiškino, kodėl negali būti nustatyta jo prašoma darbingumo lygio priežastis. 2004 m. balandžio 29 d. rašte Nr. R-931 Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija pareiškėjui taip pat nurodė, kad pagrindo nustatyti darbingumo lygio priežastį „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“, nėra.

Atsakovas taip pat paaiškino, kad anksčiau galiojusi sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarka reglamentavo, kad asmenų iki 16 metų invalidumas buvo nustatomas asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas vaikams, gydytojų konsultacinėje komisijoje. Nustačius invalidumą, asmeniui buvo išduodami tai patvirtinantys dokumentai – invalidumo pažymėjimas ir kiti dokumentai, suteikiantys teisę jo savininkui naudotis valstybės nustatytomis socialinėmis garantijomis. Atsakovo nuomone, asmens prašymas dėl priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ nustatymo negali būti tenkinamas, nes nėra dokumento, patvirtinančio šios priežasties egzistavimą.

Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (II t., b. l. 25–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Komisijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą „Dėl atsisakymo priimti nagrinėti skundą (prašymą)“ Nr. SD‑649 palikti galioti.

Ginčų komisija pažymėjo, kad teisė gauti našlaičių pensiją vyresniems nei 18 metų mirusiojo vaikams siejama su dviem sąlygomis: 1) jie iki 18 metų sukakties atitinkamos kompetentingos valstybės institucijos turi būti pripažinti neįgaliais; 2) visą laiką nuo 18 metų sukakties turi būti nedarbingi ar iš dalies darbingi. Komisija nustatė, kad 2013 m. kovo 6 d. UAB „Nefridos“ klinikos siuntimu Nr. N103, pareiškėjui reikalaujant, jis buvo nukreiptas į tarnybą. 2013 m. kovo 13 d. pareiškėjas prašė pakeisti jo darbingumo lygio priežastį iš „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius sprendimo dėl pareiškėjo prašymo nepriėmė, nes pareiškėjas neprašė atlikti jo darbingumo lygio vertinimo. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2013 m. kovo 22 d. raštu „Dėl Jums nustatyto darbingumo lygio ir netekto darbingumo priežasties“ Nr. R-10311 pareiškėjui paaiškino, kad 2007 m. vasario 12 d. jam buvo nustatytas 20 procentų darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, ši priežastis nustatyta atsižvelgiant į tai, jog pirmą kartą į Klaipėdos I medicininės socialinės ekspertizės komisiją jis kreipėsi 1992 metais (būdamas 23 metų amžiaus). Komisija, atsižvelgdama į tai, jog darbingumo lygio priežastis gali būti nustatoma tik nustačius asmens darbingumo lygį, pareiškėjas neišreiškė pageidavimo raštu, kad jo darbingumo lygis būtų vertinamas pakartotinai, pareiškėjo darbingumo lygį nebuvo atsisakyta vertinti, nuo 2007 m. vasario 3 d. pareiškėjo darbingumo lygis pakartotinai nebuvo vertinamas, skundas dėl darbingumo lygio priežasties buvo pateiktas tik 2013 m. balandžio 3 d. (jau suėjus 30 kalendorinių dienų sprendimo apskundimo terminui), bei pažymėdama, kad tarnyba, kaip darbingumo lygio nustatymo (jo priežasties) institucija (tiek teritorinis, tiek Sprendimų kontrolės skyrius), nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko ir termino, nėra užpildžiusi Darbingumo lygio vertinimo aktų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (II t., b. l. 45–49) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 243 pareiškėjui buvo nustatytas 20 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos. Šiame sprendime pasisakyta, kad pareiškėjui negali būti nustatyta priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“, nes Tvarkos aprašo IV dalies 27.15 punktas numato, jog ši priežastis nustatoma tik asmenims, kuriems pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“; nurodyta, kad NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo raštiško sprendimo įteikimo asmeniui dienos gali būti skundžiamas Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė, praleido jo apskundimo terminą.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, remdamasis UAB „Nefridos“ klinikos 2013 m. kovo 6 d. siuntimu Nr. N103, su 2013 m. kovo 13 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti jo darbingumo lygio priežastį iš „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi praėjus 6 metams nuo jo atžvilgiu priimto prieš tai paminėto sprendimo. Atsakovas 2013 m. kovo 22 d. surašė pareiškėjo ginčijamą aktą, kuriame paaiškino, kad darbingumo priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“, gali būti nustatyta tuo atveju, kai tarnybai pateikiami minėtos priežasties egzistavimo faktą patvirtinantys dokumentai (pavyzdžiui, invalidumo pažymėjimas, kuriame nurodyta „vaikas invalidas nuo vaikystės“). Pažymėjo, kad pareiškėjui iki 23 metų invalidumas nebuvo nustatytas, todėl nėra teisinio pagrindo priežasties keitimui. Pareiškėjo taip pat paprašyta, kad jeigu jis pageidautų, jog darbingumo lygis būtų įvertintas pakartotinai, apie tai informuoti. Galiojusi Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarka reglamentavo, kad asmenų iki 16 metų invalidumas buvo nustatomas asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas vaikams, gydytojų konsultacinėje komisijoje. Nustačius invalidumą, asmeniui buvo išduodami tai patvirtinantys dokumentai – invalidumo pažymėjimas ir kiti dokumentai, suteikiantys teisę jo savininkui naudotis valstybės nustatytomis socialinėmis garantijomis. Byloje nėra dokumento, iš kurio būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvęs nustatytas invalidumas. Taigi, teismo vertinimu, skundžiamas aktas yra teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir įpareigoti atsakovą pakeisti pareiškėjo darbingumo lygio priežastį.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas su 2013 m. balandžio 3 d. skundu kreipėsi į Ginčų komisiją, kuri 2013 m. gegužės 3 d. priėmė sprendimą Nr. 649 atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, nes priėjo išvadą, kad tarnybos 2013 m. kovo 22 d. raštas Nr. R-10311 negali būti tapatinamas su sprendimais, kuriuos, vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir Ginčų nagrinėjimo tvarkos 6.1–6.5 punktais, pareiškėjas turi teisę skųsti Komisijai, o Komisija – nagrinėti ir priimti vieną iš minėto įstatymo 23 straipsnio 13 dalyje nurodytų sprendimų. Ginčų komisija akcentavo, kad atsakovas nepriėmė sprendimo dėl darbingumo lygio ir nenustatinėjo jo priežasčių, be to, skundas pateiktas 2013 m. balandžio 3 d., t. y. jau suėjus 30 kalendorinių dienų apskundimo terminui.

Teismo vertinimu, atsakovas 2013 m. kovo 22 d. aktu Nr. R-10311 iš tiesų nenustatinėjo pareiškėjo darbingumo lygio ir jo priežasčių. Pagal Ginčų nagrinėjimo tvarką pareiškėjas turi teisę apskųsti Komisijai tarnybos priimtus sprendimus dėl: 6.1. neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino; 6.2. darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino; 6.3. profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio asmenims iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenims, vyresniems kaip 18 metų; 6.4. neįgaliųjų darbo pobūdžio ir sąlygų. Pagal Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo 12 punktą pradėtos skundų (prašymų) bylos perduodamos Komisijos pirmininkui, kuris sprendžia, ar priklauso Komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą), ar skundas (prašymas) paduotas nepraleidus skundo (prašymo) padavimo termino, ir paveda komisijos nariui nagrinėti skundą (prašymą). Pagal Tvarkos aprašo 41 punktą, jeigu asmuo nesutinka su NDNT direktoriaus sprendimu dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo, skundas (prašymas) Komisijai gali būti paduotas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo raštiško NDNT priimto sprendimo gavimo dienos. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, NDNT nustato darbingumo lygį, o ginčus dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatomo nagrinėja ir sprendžia Komisija (20 straipsnio 2 dalis). Taigi ginčijamas Ginčų komisijos sprendimas pagrįstas, teisėtas, jį naikinti ir Ginčų komisiją įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo skundą pagrindų nėra.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 54–57), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: jo skundą tenkinti ir įpareigoti atsakovą pakeisti darbingumo lygio priežastį į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik atsakovo ir Ginčų komisijos paaiškinimais (jis pats teismo posėdyje dalyvauti ir teikti savo paaiškinimus negalėjo, nes dėl traumos buvo reabilitacijos ligoninėje), padarė nepagrįstą išvadą, jog jis turėjo skųsti NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 243. Šiuo sprendimu jau buvo pakeista darbingumo lygio priežastis iš „bendrų ligų“ į „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, nors 2004 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. R‑931 tarnyba teigė, kad pakeisti invalidumo priežasties negalima. Be to, šioje byloje jis skundė ne NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 243, o 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. R-10311. Į tarnybą kreipėsi teisės aktų nustatyta tvarka su nauju prašymu, kad būtų pakeista darbingumo netekimo priežastis. Šis jo prašymas turėjo būti išnagrinėtas ir dėl jo turėjo būti priimtas sprendimas.

Akcentuoja, kad pateikė įrodymus, jog diabetu sirgo nuo vaikystės. Šią aplinkybę gali patvirtinti ne tik invalidumo pažymėjimas, bet ir pareiškėjo pateikta 1983 m. ligos epikrizė, išrašai iš ilgos istorijos. Visiems vaikams, kuriems buvo nustatytas cukrinis diabetas, buvo suteikta invalidumo grupė.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1992 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtinta Medicininės išvados vaikui invalidui iki 16 metų išdavimo tvarka, iš kurios 4 punkto aišku, jog cukriniu diabetu jis sirgo dar vaikystėje ir jam buvo nustatytas invalidumas.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 67–69) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Taip pat pažymi, kad pagal Tvarkos aprašo 27.15 punktą darbingumo lygio nustatymo priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios iki vaikystės“, nustatoma tuo atveju, kai asmenims buvusi Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisija pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustačiusi invalidumo priežastį „nuo vaikystės“. Tarnyba disponuoja Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos papildytais dokumentais nuo 1992 m., kuriuose pareiškėjo invalidumo priežastimi nurodomos „bendrosios ligos“ (nuo 2005 m. – „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų)“, o duomenų apie pareiškėjui nustatytą invalidumo grupę dėl invalidumo priežasties „nuo vaikystės“ tarnyba neturi.

Be to, šiuo atveju yra svarbus ne ligos atsiradimo ar diagnozavimo laikas, o darbingumo lygio (invalidumo) nustatymo momentas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. SD-649 teisėtumo ir pagrįstumo, nurodytos komisijos pareigos išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 3 d. skundą bei NDNT 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. R-10311 teisėtumo ir pagrįstumo ir NDNT pareigos pakeisti pareiškėjo darbingumo lygio priežastį į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ .

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės konstatavęs, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktą skundą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taikė ir aiškino ginčo santykiams aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Kiek tai susiję su Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. SD-649, kuriuo ji nepriėmė nagrinėti pareiškėjo skundo, nurodžiusi, kad NDNT 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. R-10311 vertinimas iš esmės nepatenka į jos kompetenciją, be to, pareiškėjo skundas dėl NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 243 pateiktas praleidus įstatymų nustatytą terminą, pažymėtina, jog nurodytus ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2011 m. liepos 13 d. redakcija) (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, kad ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir NDNT nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171 (2005 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašas), detalizuoja tokių ginčų nagrinėjimo tvarką.

Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo 6 punktas numato, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos NDNT priimtus sprendimus dėl: 6.1 neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino; 6.2 darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino; 6.3 profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio asmenims iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenims, vyresniems kaip 18 metų; 6.4 neįgaliųjų darbo pobūdžio ir sąlygų; 6.5 bendro pirminio neįgaliųjų specialiųjų poreikių nustatymo.

Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo 12 punktas numato, kad pradėtos skundų (prašymų) bylos perduodamos Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmininkui, kuris sprendžia, ar priklauso komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą), ar skundas (prašymas) paduotas nepraleidus skundo (prašymo) padavimo termino, ir paveda komisijos nariui nagrinėti skundą (prašymą).

Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija nagrinėti atitinkamus ginčus yra apribota ir ji kiekvieną kartą turi įvertinti, ar kilusio klausimo sprendimas yra priskirtinas jos kompetencijai. Teisėjų kolegija taip pat pastebi jog Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-479 (2013 m. sausio 13 d. redakcija) (toliau – ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas), 2 punkte numatyta, kad NDNT nustato darbingumo lygį, o ginčus dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pati Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio vertinimo neatlieka. Pastebėtina, jog priešingas veikimas būtų nesuderinamas su teisinės valstybės principu, kadangi institucijos turi veikti laikydamosios teisės aktų nustatytų įgaliojimų ir savo kompetencijos ribų ir plečiamasis nurodytos kompetencijos aiškinimas šiuo atveju nėra galimas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad NDNT 2013 m. kovo 22 d. sprendime Nr. R-10311 yra nurodoma, jog NDNT buvo gauta pareiškėjo byla su jo prašymu darbingumo lygio priežastį pakeisti į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“. Buvo nurodyta, kad 2007 m. vasario 12 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyriuje pareiškėjui buvo nustatytas 20 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“ iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos. NDNT 2013 m. kovo 22 d. sprendime Nr. R-10311 pabrėžė, jog iki 23 metų invalidumas pareiškėjui nebuvo nustatytas, todėl teisinio pagrindo priežasties keitimui nėra. Be to, pažymima, jog, jeigu pareiškėjas pageidauja, kad jo darbingumo lygis būtų įvertintas pakartotinai, prašoma apie tai informuoti raštu ir remiantis pateiktais dokumentais bus atlikta vertinimo procedūra (I t., b. l. 11).

Atsižvelgusi į pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d. prašymų, NDNT 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. R-10311, 2013 m. balandžio 3 d. skundo turinį teisėjų kolegija sutinka su skundžiame Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendime Nr. SD-649 nurodytais teiginiais, kad skundžiamas NDNT 2013 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. R-10311 negali būti tapatinamas su NDNT direktoriaus sprendimu, priimtu išnagrinėjus asmens skundą dėl atitinkamo NDNT teritorinio skyriaus priimto sprendimo, nes jame buvo iš esmės plačiau paaiškinti 2007 m. vasario 12 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus motyvai, nurodyta, kad pareiškėjo prašomu būdu neinicijuojant atitinkamų procedūrų, nepateiktus atitinkamų dokumentų darbingumo lygio priežastis jam negali būti pakeista. Taigi nurodytu sprendimu nebuvo priimtas sprendimas dėl darbingumo lygio ir nenustatyta jo priežastis. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neginčijo fakto, kad jo darbingumo lygis buvo nevertintas, o tik prašė atstatyti teisybę – nustatyti darbingumo lygio priežastį į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ (I t., b. l. 15–16). Šiuo atveju remiantis nurodytais išaiškinimais darytina išvada, jog Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundžiame akte pagrįstai taip pat nurodė, jog ji pati darbingumo lygio vertinimo neatlieka, o veikia kaip išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Pastebėtina, jog nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jis NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 243 neskundė, tačiau jis prašė pakeisti šiuo sprendimu klaidingai jam nustatytą darbingumo lygio priežastį, teigė, kad jis į komisiją turėjo būti pasiųstas dar vaikystėje (I t., b. l. 15–16). Taigi pagrįstai Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendime Nr. SD-649 buvo pažymėta, kad pareiškėjo skundas dėl NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 243 yra pateiktas praleidus įstatymų nustatytą terminą.

Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir atitinkamai nėra teisinio pagrindo įpareigoti Ginčų komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 3 d. skundą iš naujo.

Kiek tai susiję su skundžiamu NDNT 2013 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. R-10311 bei atsakovo pareiga pakeisti pareiškėjo darbingumo lygio priežastį į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ , pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 2 punktas numato, kad darbingumo lygį nustato NDNT. Aprašo II skyrius reguliuoja dokumentų, reikalingų darbingumo lygiui nustatyti, pateikimą. Aprašo 8 punktas numato, kad asmenį gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia NDNT elektroniniu būdu šiuos dokumentus: 8.1 asmens prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti; 8.2 užpildytą siuntimą į NDNT; 8.3 medicininių tyrimų išrašus (instrumentinių, laboratorinių), patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozę, prireikus išrašus iš Gydymo stacionare ligos istorijos (forma Nr. 003/a), asmens sveikatos istorijos (forma Nr. 025/a); bei priklausomai nuo asmens organizmo funkcijų sutrikimo pobūdžio pateikiamus dokumentus (8.4 p.). Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 9, 10 punktai taip pat numato atitinkamų dokumentų pateikimą esant šiame punkte numatytiems atvejams. Tuo tarpu Aprašo III skyrius gana detaliai numato pačią darbingumo lygio nustatymo procedūrą.

Pažymėtina, jog darbingumo lygio vertinimas taip pat gali būti atliekamas pakartotinai. Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo VI skyrius reguliuoja būtent pakartotinio darbingumo lygio vertinimą. Pagal nurodyto aprašo 35 punktą NDNT atlieka pakartotinį darbingumo vertinimą: 35.1 baigiantis nustatytam darbingumo lygio terminui, bet ne vėliau kaip paskutinę nustatyto darbingumo lygio termino dieną; 35.2 pasikeitus asmens sveikatos būklei, darbingumo lygio priežastims; 35.3 asmeniui ir/ar pensiją ar išmoką mokančiai institucijai nesutinkant su NDNT priimtu sprendimu; 35.4 vykdant Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą; 35.5 jeigu atlikus NDNT teritorinių skyrių priimtų sprendimų patikrinimą paaiškėja, kad sprendimas priimtas nepagrįstai. Tuo atveju, kai asmens pakartotinis darbingumo lygis vertinamas pasikeitus jo sveikatos būklei, darbingumo lygio priežastims, turi būti pateikti dokumentai, nurodyti šio tvarkos aprašo 8, 9 ir 10 punktuose (Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 36 p.).

Taigi nurodytas reguliavimas gana išsamiai numato darbingumo lygio, pakartotinio darbingumo lygio nustatymo procedūrą, dokumentus, kurie turi būti pateikiami šios procedūros metu.

Be to, pažymėtina, jog Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 27.15 punktas numato, kad darbingumo lygio priežastis ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės, nustatoma asmenims, kuriems pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“. Pakartotinai vertinant šių asmenų darbingumo lygį dėl termino pasibaigimo, nurodoma ši priežastis.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d. prašymų turinio matyti, kad pareiškėjas siekė, kad jam būtų pakeista darbingumo lygio priežastis į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ pateikiant argumentus dėl neteisingai nustatytos darbingumo lygio priežasties (I t., b. l. 59, 66). Šiuo atveju pagrįstai NDNT paaiškino, jog pareiškėjo darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24“ iki senatvės pensijos sukakties dienos buvo nustatytas 2007 m. vasario 12 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus skyriuje. NDNT pagrįstai nurodė, kad darbingumo priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ gali būti nustatyta tuo atveju, kai NDNT pateikiami minėtos priežasties egzistavimo faktą patvirtinantys dokumentai (pvz. invalidumo pažymėjimas, kuriame nurodyta „vaikas invalidas nuo vaikystės), tačiau nebuvo pateikta tokių dokumentų. Pastebėtina, jog byloje taip pat nėra pateikta duomenų apie pareiškėjui nustatytą invalidumo grupę dėl priežasties „invalidumas nuo vaikystės“. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad 2013 m. kovo 13 d. prašymais buvo prašoma pareiškėjo darbingumo lygį įvertinti pakartotinai (I t., b. l. 59). Atitinkamai, pagrįstai pareiškėjui buvo paaiškinta, jeigu jis vis dėlto pageidautų, jog darbingumo lygis būtų įvertintas pakartotinai, jis prašomas apie tokį pageidavimą informuoti ir bus pradėtos teisės aktuose numatytos procedūros. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog skundžiamas NDNT 2013 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. R-10311 yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir NDNT įpareigoti pakeisti pareiškėjo darbingumo lygio priežastį teisinio pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyto vertinimo nepaneigia prie pareiškėjo apeliacinio skundo pateikti Epikrizė (ligos istorijos Nr. 2347/2013) (II t., b. l. 58), 2013 m. spalio 22 d. raštas iš „Swedbank“, AB Nr. SR/13-35898 (II t., b. l. 59), pažymėjimas Nr. 081661 (II t., b. l. 61). Pažymėtina, jog Epikrizė (ligos istorijos Nr. 2347/2013) (II t., b. l. 58), 2013 m. spalio 22 d. raštas iš „Swedbank“, AB priimti po skundžiamų sprendimų ir iš esmės nėra nustatyta, kaip jie galėtų patvirtinti skundžiamų aktų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Šių aplinkybių nepaaiškino ir pareiškėjas. Pastebėtina, jog pažymėjimas Nr. 081661 yra išduotas E. J. ir nėra nurodyta, kaip jis yra susijęs su pareiškėju ir administracinės bylos esme (II t., b. l. 61).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl naikinti priimto teismo sprendimo nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys