A-858-1734-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1734/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01710-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas:

1) ištirti, ar nebuvo pažeistos jo teisės jam kalint Alytaus pataisos namuose nuo 2006 m. iki 2010 m. kovo 31 d., kai Alytaus pataisos namuose vidutiniškai 2006 m. buvo laikoma 1 124, 2007 m. – 1 070, 2008 m. – 1 122, 2009 m. – 1 230, 2010 m. – 1 316 nuteistųjų;

2) nustatyti, ar, kreipdamasis su prašymu į Alytaus pataisos namus, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio nuostatas.

Paaiškino, kad 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių su prašymu suteikti jam informaciją, ar nebuvo pažeistos jo teisės į gyvenamąjį plotą, kai jis buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose nuo 2006 m. iki 2010 m. kovo 30 d. Alytaus pataisos namai jam raštu atsakė, kad pareiškėjas pažeidė BVK 183 straipsnyje numatytus terminus, nors pats pareiškėjas įsitikinęs, kad BVK 183 straipsnis nenumato konkrečių terminų prašymams dėl informacijos pateikimo. Šiame straipsnyje numatyti tik apskundimo terminai. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pareiškėjui atsakė, kad Alytaus pataisos namai nuo 2006 m. iki 2010 m. nebuvo perpildyti ir pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Pareiškėjas nesutinka su tokiu Kalėjimo departamento atsakymu, nes, pasak jo, nuo 2003 m. liepos 2 d. iki 2010 m. balandžio 26 d. galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 194, kuriame nurodyta, kad Alytaus pataisos namuose didžiausias leidžiamas laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 700 nuteistųjų.

Atsakovas Kalėjimų departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 14–15) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.4 punktas (redakcija iki 2010 m. balandžio 30 d.) buvo priimtas kaip valstybės siekiamybė mažinti nuteistųjų skaičių, turėti mažas ir saugias laisvės atėmimo vietų įstaigas. Dar tuo metu galiojusiuose Teisinės sistemos reformos metmenyse, patvirtintuose Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-810, buvo nustatytas tikslas mažinti nuteistųjų skaičiaus vienoje įstaigoje normą, todėl Taisyklėse įtvirtintas skaičius negali būti traktuojamas kaip realiai įrengtų įstaigoje vietų skaičius.

Kalėjimų departamento direktorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma 76:1999) 6.15 punktu, 2001 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 17 „Dėl laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų vietų skaičiaus nustatymo“ 1.8 punktu Alytaus pataisos namuose nustatė 1 316 vietų.

Šis įsakymas buvo keistas 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-27 „Dėl vietų skaičiaus nustatymo laisvės atėmimo vietų įstaigose“, kuriuo Alytaus pataisos namuose nustatyta 1 512 vietų, nes 2003 m. Alytaus pataisos namuose buvo rekonstruotos gamybinės patalpos į gyvenamąsias patalpas, papildomai įrengiant apie 300 vietų. Nustatydamas laisvės atėmimo vietų skaičių įstaigose Kalėjimų departamento direktorius vertina konkrečios įstaigos gyvenamąjį plotą, kuris tuo metu turėjo būti ne mažesnis kaip 3 m2 (Higienos normos 76:1999 6.15 p.), taip užtikrindamas nuteistųjų teisę į saugias ir tinkamas gyvenimo sąlygas.

Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodo, jog Alytaus pataisos namuose didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičiaus viršijimas pažeidžia jo teises, tačiau nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio. Vien teiginys, kad buvo viršytas Taisyklių 11.4 punkte nustatytas Alytaus pataisos namų didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, nelaikytinas pakankamu pagrindu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą. Anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (adm. byla Nr. A4-246/2007).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 55–58) pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas iš rašytinių bylos duomenų nustatė, kad Kalėjimų departamente 2011 m. sausio 3 d. buvo gautas pareiškėjo 2010 m. gruodžio 30 d. prašymas dėl informacijos suteikimo, kuriame būtų pateikta informacija apie kalinčiųjų asmenų skaičių Alytaus, Kybartų, Pravieniškių 3-iuosiuose, Marijampolės, Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose, taip pat kiek nuteistųjų kalėjo Marijampolės pataisos namuose 2001 m., 2002 m., 2003 m., Alytaus pataisos namuose 2006 m., 2007 m., 2008 m., 2009 m., 2010 m. ir Pravieniškių 3-uosiuose pataisos namuose 2005 m. Kalėjimų departamentas 2011 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2S-207 pareiškėją informavo, kad Taisyklių 11 punktas nustato, kad šiuo metu didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti inter alia Alytaus pataisos namuose – 1 460. Alytaus pataisos namuose 2006 m. vidutiniškai buvo kalinami 1 224, 2007 m. – 1 070, 2008 m. – 1 122, 2009 m. – 1 230, 2010 m. – 1 316 nuteistieji. Iki 2003 m. liepos 2 d. (iki Taisyklių priėmimo) teisės aktais nebuvo reglamentuotas leistinas nuteistųjų skaičius pataisos įstaigose.

Pareiškėjas 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių, kad šis informuotų, ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės į gyvenamąjį plotą, jam kalint Alytaus pataisos namuose nuo 2006 m. iki 2010 m. kovo 30 d., tačiau Alytaus pataisos namų direktorius 2013 m. kovo 28 d. raštu Nr. 8-4068 atsisakė pareiškėjui pateikti prašomą informaciją, motyvuodamas, kad šis praleido BVK 183 straipsnio nustatytą pareigūnų veiksmų apskundimo terminą, kadangi laisvės atėmimo bausmių vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmus ir sprendimus 2006–2010 m. pareiškėjas galėjo apskųsti tuo metu, kai atliko bausmę Alytaus pataisos namuose. Nesutikdamas su minėtu Alytaus pataisos namų direktoriaus raštu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris pateikė 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2S-1551, kuriame pareiškėjui išaiškinta, kad Alytaus pataisos namų administracija į pareiškėjo prašymą atsakė vadovaudamasi BVK 183 straipsnio nuostatomis, nurodančiomis, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Tokiu atsakymu Alytaus pataisos namų administracija atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad 2006–2010 m. atlikdamas bausmę dėl galimai pažeidžiamų teisių galėjo kreiptis su skundais, taip pat nurodė, kad 2011 m. sausio mėnesį Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, suteikė informaciją, kad Alytaus pataisos namų didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 1 460. Pakartotinai pranešė, kad Alytaus pataisos namuose 2006 m. vidutiniškai buvo laikoma 1 224, 2007 m. – 1 070, 2008 m. – 1 122, 2009 m. – 1 230, 2010 m. – 1 316 nuteistųjų ir konstatavo, jog ši įstaiga nebuvo perpildyta ir pareiškėjo teisės dėl laikymo sąlygų nebuvo pažeistos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl Kalėjimų departamento atsakymo pareiškėjui, kuriuo buvo įvertintas Alytaus pataisos namų atsakymas pareiškėjui į jo 2013 m. kovo 25 d. prašymą, teisėtumo.

Minėta, jog pareiškėjas savo 2013 m. kovo 25 d. prašymu prašė Alytaus pataisos namų direktorių informuoti, ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės į gyvenamąjį plotą, jam kalint Alytaus pataisos namuose nuo 2006 m. iki 2010 m. kovo 30 d., t. y. prašymas yra susijęs su pareiškėjo teisių pažeidimu. Atsisakymas iš esmės išnagrinėti prašymą grindžiamas BVK 183 straipsniu.

Prašymo padavimo metu galiojo BVK 183 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1474) redakcija, kurios 1 dalis numato, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. BVK 183 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Taigi pareiškėjas, manydamas, kad Alytaus pataisos namų administracija pažeidžia jo teises jo nurodytu būdu – laiko jį pataisos įstaigoje, kurioje laikoma per daug, nei numatyta teisės aktuose, nuteistųjų, per vieną mėnesį nuo pažeidimo jam padarymo galėjo kreiptis į Alytaus pataisos namus. Įvertinus, kad pareiškėjas bausmę Alytaus pataisos namuose atliko iki 2010 m. kovo 30 d. dienos, paskutinis terminas paduoti skundą dėl jo teisių pažeidimo buvo 2010 m. balandžio 30 d. Jis prašymą Alytaus pataisos namams pateikė 2013 m. kovo 25 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą pažeistoms teisėms apginti. Tad tiek Alytaus pataisos namų atsisakymas išnagrinėti 2013 m. kovo 25 d. prašymą iš esmės, tiek atsakovo šio atsisakymo įvertinimas kaip teisėto, yra pagrįsti teisės normomis, todėl laikytini teisėtais, naikinti skundžiamą Kalėjimų departamento 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2S-1551 pagrindo nėra. Pagal BVK 64 straipsnį didžiausią pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Jas tvirtina Teisingumo ministerija.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą argumentuoja 2006 m. – 2010 m. kovo 30 d. laikotarpiu galiojusiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, pagal kurių 11 punktą didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti: <...> Alytaus pataisos namuose – 700 <...>. Taisyklių (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11 punktas numato, kad didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti: <...> 11.4 Alytaus pataisos namuose – 1 460 <...>.

Atsakovas nuteistųjų skaičiui, inter alia laikomam Alytaus pataisos namuose, pagrįsti remiasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2001 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 17 „Dėl laisvės atėmimo vietų ir kardomojo kalinimo įstaigų vietų skaičiaus nustatymo“, kuriuo nustatytas toks laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų vietų skaičius: <...> 1.8 Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje – 1 316 vietų <...>. Vėlesniu Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-27 „Dėl vietų skaičiaus nustatymo laisvės atėmimo vietų įstaigose“ buvo nustatytas toks skaičius laisvės atėmimo vietų įstaigoje: 1.1.1 Alytaus pataisos namuose – 1 512 <...>. Šis įsakymas yra priimtas ir vietų skaičius apskaičiuotas pagal Lietuvoje galiojusių (galiojančių) atitinkamų higienos normų reikalavimus. Tokia norma šiuo atveju yra Lietuvos higienos norma HN:76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (2004 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. V-79 redakcija (nuo 2004 m. gegužės 1 d.), 2009 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. V-591 redakcija (nuo 2009 m. liepos 26 d. iki 2010 m. balandžio 11 d.), neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.), kurios 6.15 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų minimalios patalpos ir ploto normos nurodytos 2 lentelėje. Pagal 2 lentelės „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpos ir jų ploto normos“ 1 punktą pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamasis kambarys 1 žmogui turi būti ne mažesnis kaip 3 m2.

Kalėjimų departamentas skundžiamu sprendimu suteikė pareiškėjui informacijos, kad Alytaus pataisos namuose 2006 m. vidutiniškai buvo laikoma 1 224, 2007 m. – 1 070, 2008 m. – 1 122, 2009 m. – 1 230, 2010 m. – 1 316 nuteistųjų. Teismas neturi pagrindo abejoti šios statistikos teisingumu, todėl konstatuotina, jog ši įstaiga pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu (2006 m. – 2010 m. kovo 30 d.) nebuvo perpildyta ir R. V. teisės dėl laikymo sąlygų (jas vertinant pagal cituotos higienos normos reikalavimus) nebuvo pažeistos. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde Alytaus pataisos namams, nei skunde Kalėjimų departamentui nekėlė problemos dėl jo paties laikymo sąlygų jam būnant konkrečiose gyvenamosiose patalpose Alytaus pataisos namuose neatitikimo reikalavimams, todėl teismas sutinka su atsakovo argumentacija, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodo, jog Alytaus pataisos namuose didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičiaus viršijimas pažeidžia jo teises, tačiau nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio. Vien teiginys, kad buvo viršytas Taisyklių 11.4 punkte nustatytas Alytaus pataisos namuose didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, nelaikytinas pakankamu pagrindu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą. Įvertinus pasakytą šiame teismo sprendime, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (b. l. 64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują, taip pat iškviesti jį į teismo posėdį tam, kad jis galėtų pateikti įrodymus.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas neįpareigojo Alytaus pataisos namų pateikti informacijos apie tai, kokioje sekcijoje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2006 m. iki 2010 m., nesiaiškino, koks tų sekcijų plotas, kiek jose gyveno asmenų. Pareiškėjo teigimu, jo teisės buvo pažeistos, nes nurodomu laikotarpiu sekcijoje, kurios plotas apie 20-22 m2, gyveno nuo 18 iki 20 žmonių. Be to, teismas neįvertino to, kad atsakovas rėmėsi 2001 m. įstatymu, kuris galiojo Alytaus griežto režimo pataisos namų kolonijoje. Apelianto manymu, teisėja (kolegijos pirmininkė) buvo iš anksto nusistačiusi prieš jį, nes savo elgesiu ir kalba rodė nepasitenkinimą byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde buvo pateikęs prašymą administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kiek tai susiję su pateiktu prašymu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog jis nori būti iškviestas į teismo posėdį, nes norės pateikti dokumentus, įrodančius, kaip buvo pažeidinėjamos jo teisės Alytaus pataisos namuose, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pareiškėjo nurodytus argumentus, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias teikti teismui apeliaciniame skunde minimus įrodymus net ir neatvykus į teismo posėdį, be to, jis tokių įrodymų konkrečiai nenurodė, jų nedetalizavo (b. l. 64), o šiuo atveju proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, kaip minėta, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Taigi šiuo atveju nebuvo nustatyta pagrindo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir administracinė byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas R. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar nebuvo pažeistos jo teisės jam kalint Alytaus pataisos namuose nuo 2006 m. iki 2010 m. kovo 31 d., kai Alytaus pataisos namuose vidutiniškai 2006 m. buvo laikoma 1 124, 2007 m. – 1 070, 2008 m. – 1 122, 2009 m. – 1 230, 2010 m. – 1 316 nuteistųjų, bei nustatyti, ar kreipdamasis su prašymu į Alytaus pataisos namus pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės ginčija dviem aspektais: kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįpareigojo Alytaus pataisos namų pateikti informacijos, susijusios su jo teisių pažeidimais, bei teismas administracinę bylą išnagrinėjo šališkai. Kita vertus, pastebėtina, jog pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Šiuo atveju atsižvelgusi į nustatytą teisinį reguliavimą ir teismui suteikiamas galias teisėjų kolegija vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nesivadovauja vien tik nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, nepagrįstumo.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad asmenys kreipdamiesi į teismą siekia apginti tikrai ar tariamai pažeistas subjektines teises. Subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjimo ginčo ribas ir klausimus ABTĮ numato reikalavimus pateikiamam skundui.

ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Taigi dispozityvumo principas lemia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.). Be to, pastebėtina, jog skundo reikalavimas, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, yra vienas esminių skundo turinio privalomų elementų, nes teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą.

Toks vertinimas, be kita ko, taip pat siejasi tuo, kad pareiškėjo suformuluotas skundo (prašymo) pagrindas ir dalykas nustato pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos bylos ribas ir nustato reikalavimus teismo priimamam sprendimui, t. y. kuriuo klausimu teismas turi pateikti vertinimą. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).

Apibendrindama nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, kad dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 7 ir 8 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Be to, pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Kaip minėta, pareiškėjas nagrinėjamu atveju kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą su skundu formulavo tokius reikalavimus: ištirti, ar nebuvo pažeistos jo teisės jam kalint Alytaus pataisos namuose nuo 2006 m. iki 2010 m. kovo 31 d., kai Alytaus pataisos namuose vidutiniškai 2006 m. buvo laikoma 1 124, 2007 m. – 1 070, 2008 m. – 1 122, 2009 m. – 1 230, 2010 m. – 1 316 nuteistųjų, bei nustatyti, ar kreipdamasis su prašymu į Alytaus pataisos namus pareiškėjas pažeidė BVK 183 straipsnio nuostatas (b. l. 1). Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas proceso metu (pirmosios instancijos teismo posėdžio metu) būtų procesiškai tikslinęs nurodytus skundo reikalavimus (b. l. 52-53).

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu ir teismo sprendime nurodė, jog administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymo pareiškėjui, kuriuo buvo įvertintas Alytaus pataisos namų atsakymas pareiškėjui į jo 2013 m. kovo 25 d. prašymą, teisėtumo (b. l. 52-53, 55-58). Teismas konstatavo, jog tiek Alytaus pataisos namų atsisakymas išnagrinėti 2013 m. kovo 25 d. prašymą iš esmės, tiek atsakovo šio atsisakymo įvertinimas kaip teisėto, yra pagrįsti teisės normomis, todėl laikytini teisėtais ir naikinti skundžiamą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2S-1551 pagrindo nėra (b. l. 55-58). Taigi, atsižvelgus į priimtą teismo sprendimą matyti, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į pareiškėjo aiškiai pateiktus minėtus reikalavimus, nepasiūlęs juos tikslinti, pats iš esmės nusistatė administracinės bylos dalyką ir šią bylą išnagrinėjo, nors spręsti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2S-1551 panaikinimo klausimo pareiškėjas neprašė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, vis dėlto teismo aktyvumas ir galios negali būti beribės. Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, paprastai negali išeiti iš reikalavimo ribų. Teismas pats neturėtų spręsti dėl skundo dalyko, nes tai taip pat galėtų sukelti abejonių teismo nešališkumu, pažeistų rungimosi, dispozityvumo principus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teismas, be kita ko, nepagrįstai pakeitė pareiškėjo skundo dalyką, išėjo iš administracinės bylos ribų. Pažymėtina, kad nustačius, jog pareiškėjo teisės nebus veiksmingai apgintos jo pasirinktu teisių gynimo būdu, teismas turi pareigą siūlyti pareiškėjui patikslinti skundą, atsižvelgęs į tai, ko siekia pareiškėjas, į tai, kad reiškiamas skundo dalykas atitiktų ABTĮ keliamus reikalavimus, kadangi, kaip jau minėta, skundo dalyko suformulavimas yra būtent pareiškėjo prerogatyva.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje teismo nutartyje konstatuoti procesiniai pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.), kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, pasiūlytų pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimus, o jam nesutikus, išnagrinėti administracinę bylą būtent atsižvelgus į pateikto skundo dalyką, be kita ko, įvertinus, ar pareiškėjo pateikti reikalavimai gali būti administracinės bylos dalyku, ar jie nėra suformuoti ydingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikto skundo išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, nepasiūlius pareiškėjui tikslinti pateikto skundo, šiuo atveju pažeistų ABTĮ 10 straipsnio nuostatą, numatančią, kad teismas turi padėti asmeniui įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su materialiniais ginčo teisiniais santykiais, nepasisako.

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas šališkumą sieja iš esmės su teisėjų kolegijos pirmininkės išankstiniu nusistatymu prieš pareiškėją, nes ji, pareiškėjo nuomone, savo elgesiu, kalbos maniera rodė nepasitenkinimą nagrinėjama byla (b. l. 64).

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, kai yra pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės ar laisvės. Pabrėžtina, jog ši konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą yra plati, ji, be kita ko, apima ir procesinę garantiją, kad asmeniui bus užtikrinta teisė į teisingą, nešališką teismą. Taigi asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo teisės į tinkamą teismo procesą, o teisė į tinkamą procesą apima ir tai, kad bylos būtų nagrinėjamos objektyviai, nešališkai.

Konkrečiai kalbant apie asmens konstitucinę teisę, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, pažymėtina, kad ši teisė iš esmės reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin and others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Be to, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip jau minėta, pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės siejo su teisėjų kolegijos pirmininkės išankstiniu nusistatymu prieš pareiškėją, nes, jo nuomone, teisėjų kolegijos pirmininkė savo elgesiu, kalbos maniera rodė nepasitenkinimą nagrinėjama byla, tačiau šių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo, plačiau jų nepaaiškino (b. l. 64). Be to, ABTĮ 47 straipsnis numato proceso šalių teisę reikšti nušalinimus teisėjų kolegijai ar kuriam nors iš teisėjų, tačiau pareiškėjas šia procesine teise nepasinaudojo, jis administracinės bylos nagrinėjimo metu nereiškė teisėjų kolegijai ar konkrečiam teisėjui nušalinimų ABTĮ 47 straipsnyje nurodytais pagrindais (b. l. 52-53). Be to, svarbu pabrėžti, kad, kaip matyti, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl nurodytų procesinių pažeidimų ir administracinė byla bus nagrinėjama iš naujo, taip iš esmės papildomai užtikrinant pareiškėjui teisę į teisingą, nešališką teismą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys