A-848-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-848-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06806-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl įpareigojimo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 13–15), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 12).

Pareiškėja nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) sprendimu jai nuo 2009 m. gruodžio mėn. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta. Valstybinė pensija sumažinta taikant nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, taip pat Konstitucijos 52, 23 straipsniais ir teigė, kad jai turi būti grąžinta visa dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į skundą (b. l. 27–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai valstybinę pensiją vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis kitaip. Pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Todėl sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo mokama teisėtai ir pagrįstai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) atsiliepimu į skundą (b. l. 46–47, 51–52) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. perėmęs valstybinių pensijų Kalėjimų departamento pareigūnams mokėjimo funkciją taikė galiojančio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (vadovavosi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinių pensijų dydžio ribojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.) ir veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 65–70) atnaujino pareiškėjai skundo padavimo teismui terminą; atmetė pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas dėl kreipimosi į teismą terminų, nurodė, jog pareiškėja kreipėsi į teismą, siekdama atgauti dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nustatė, jog dėl pareiškėjos sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas nebuvo priimtas, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. kovo 20 d. Pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 12 d. (tą dieną išsiuntė skundą teismui paštu). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų procesinį terminą.

Teismas pažymėjo, jog, remiantis nurodyta teismų praktika, 3 metų kreipimosi į teismą terminas yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms teismas gali tokį terminą atnaujinti. Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, paaiškindama, kad nors pirmąją sumažintą valstybinę pensiją gavo 2010 m. kovo 20 d., tačiau kreipimosi į teismą terminą praleido dėl sveikatos būklės, nes serga onkologine liga, kuri paūmėja pavasarį ir rudenį. Teismas padarė išvadą, kad procesinis skundo padavimo terminas atnaujintinas.

Teismas nurodė, kad asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasmę, specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Tai reiškia, kad pareiškėja 2010 m. kovo mėn. gavusi pirmąją sumažintą pensiją, nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Taip pat Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, jiems bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nurodytas aplinkybes pripažino objektyviomis kliūtimis laiku paduoti skundą teismui.

Teismas, įvertindamas tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik paminėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, atsižvelgdamas į pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, taip pat pareiškėjos sveikatos būklę, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nusprendė, kad skundo padavimo teismui terminas atnaujintinas.

Teismas, spręsdamas dėl ginčo esmės, nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjos valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1, 4 dalimis, 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos). Nurodė, kad buvo nustatyta, jog Laikinasis įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos valstybinė pensija ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama tik remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo nuostatas priima laikinai ir nustato teisinį reguliavimą pensijoms, vertindamas valstybėje susiklosčiusią padėtį, t. y. kol objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, nustatomas sumažintų valstybinių pensijų teisinis reguliavimas. Įstatymų leidėjui kyla pareiga kiekvienais metais svarstant valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią situaciją ir įvertinti, ar turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos, nustatant tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą. Be to, kaip paminėjo Konstitucinis Teismas, lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, jeigu vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms būtų taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, viešuomenei reikšmingų tikslų ir tik tuo atveju, jeigu yra atsižvelgiama į konkrečias teisines aplinkybes, t. y. įvertinami asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Taigi dėl teigiamų visuomenei tikslų, vadovaujantis proporcingumo bei lygiateisiškumo principais, yra galimas skirtingas pensijų reglamentavimas. Valstybinės socialinio draudimo pensijos bei valstybinės pensijos (šiuo atveju – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) reglamentuojamos skirtingais įstatymais (Valstybinių pensijų įstatymu Nr. I-730 ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu Nr. I-549).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjos pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas ir pagrįstas. Todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai mokama paskirto dydžio valstybinė pensija, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Taigi pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas, be to, pažymėjo, jog, nepatenkinus pareiškėjos skundo, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 76–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas skundas, ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl jos teisės į pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2012 m. gruodžio 31 d., buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vadinasi, šiuo įstatymu iš esmės nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį gali būti ribojamos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nors Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau 2013 m. spalio 31 d. Konstitucinis Teismas priėmė Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (bylos Nr. 21/2013) ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 m. ir 2013 m., neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas sustabdo bylą, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją.

Atsižvelgiant į tai, kad dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo konstitucingumo yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą, todėl šios administracinės bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas iki kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Konstitucinio Teismo byloje Nr. 21/2013 ir įsigalios Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas. Kadangi šios administracinės bylos nagrinėjimas nebuvo sustabdytas, priimant sprendimą nebuvo sulaukta Konstitucinio Teismo bylos Nr. 21/2013 įsigaliojusio nutarimo dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo konstitucingumo, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimo dalį, kuria atmetė skundą, netinkamai taikė ABTĮ 57, 81, 86 straipsnius, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81–82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad teismas, išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs visus byloje esančius įrodymus bei įvertinęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo ribojama tik remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjos pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismas privalėjo sustabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės klausimą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo konstitucingumo, yra nepagrįsti. Skunde pareiškėja rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris, jos teigimu, pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, ir nekėlė klausimo dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. Nr. XI-1821; 2012 m. gruodžio 20 d. Nr. XII-92) konstitucingumo, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė pagal pareiškėjos pareikštų reikalavimų ribas, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas bei objektyviai ir išsamiai išnagrinėjęs visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių. Ginčo esmė - pareiškėjai paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjai taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai). Todėl konstatuotina, kad lemiamą reikšmę nagrinėjamai bylai turi teisės taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010-04-20 sprendimą, 2012-02-06 nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjos teisės buvo pažeistos. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytą bylą (Nr. 12/2013-21/2013-15/2015) dėl kelių redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų (kuriomis, be kita ko, šio įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ribojimo galiojimas buvo pratęstas iki 2013-12-31) atitikimo Konstitucijai, 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažino, kad jos neprieštaravo Konstitucijai.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodyto, pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo padaryto ABTĮ procesinio pobūdžio nuostatų pažeidimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis ir 98 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą šią bylą sustabdyti, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją. Aiškindama šias procesines normas lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, kolegija pirmiausia pažymi, kad jos yra adresuotos būtent tam teismui, kuris, nagrinėdamas individualią administracinę bylą, pats kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl šioje byloje taikytinos teisės normos konstitucingumo patikrinimo. Todėl šiuo aspektu konstatuotina, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas nurodyto procesinio reikalavimo nepažeidė. Antra vertus, pažymėtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu išsklaidė jam iškeltas abejones dėl paminėtų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų konstitucingumo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nukrypimas nuo administracinių teismų praktikos sustabdyti bylą ir tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti kitose panašaus pobūdžio bylose teismų iškeltą prašymą dėl byloje taikytinos teisės normos atitikimo Konstitucijai, nagrinėjamoje situacijoje negali būti pripažintas esminiu procesinės teisės normų pažeidimu ir ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nes, Konstituciniam Teismui priėmus paminėtą 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, konstatuotina, kad ši administracinė byla pirmosios instancijos teismo išspręsta teisingai.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė