A-428-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-428-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00933-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti ginklą ir šaudmenis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), kurį patikslino (b. l. 56), prašydamas: 1) panaikinti 2014 m. vasario 28 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) sprendimą Nr. 14-IL-40-01667-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo“; 2) įpareigoti Šiaulių AVPK grąžinti jam ginklą ir šaudmenis; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Paaiškino, kad Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimu pasiūlė panaikinti jam Šiaulių AVPK Pakruojo rajono policijos komisariato išduotą leidimą Nr. 86 laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams ir jam priklausantį šaunamąjį ginklą IZH-27EM 12x76/12x76 kal. Nr. 082751711 perduoti Šiaulių AVPK ginklų tinkamumo tolimesniam naudojimui nustatymo komisijai. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro licencijavimo poskyrį, prašydamas grąžinti ginklą ir šaudmenis, nes tapo nepriekaištingos reputacijos. 2014 m. balandžio 8 d. Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro licencijavimo poskyris raštu Nr. 40-12-S-162 atsisakė grąžinti ginklą ir šaudmenis. Pareiškėjo manymu, Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, be to, neteisėtas bei nepagrįstas yra Šiaulių AVPK 2014 m. balandžio 8 d. atsisakymas grąžinti ginklą ir šaudmenis. A. V. yra baustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalį dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, tačiau buhalterinę apskaitą tvarkė jo motina R. V.. Kadangi Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, pareiškėjas prašo teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes nėra padarytos išimtys dėl netyčinės veikos. Pareiškėjo teigimu, nėra pavojingumo aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą. Be to, nebuvo išsiaiškintos visos galimai padarytos veikos aplinkybės, nepasidomėta, jog buhalterinę apskaitą tvarkė jo įgaliotas asmuo ir jis, turėdamas įgaliotinį buhalterinės apskaitos tvarkymui, jokių veiksmų, netgi aplaidžių, neatliko.

Pareiškėjo A. V. atstovė R. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą.

Pareiškėjo A. V. atstovas R. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog priimant skundžiamą sprendimą buvo vadovautasi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio straipsnio atitikties Konstitucijos preambulėje išdėstytam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo atstovas nurodė Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą, taip pat paaiškino, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas, be pareiškėjo skunde nurodytų motyvų, dar prieštarautų ir dėl to, kad šiame straipsnyje nėra diferencijavimo, t. y. neatsižvelgiama, už kokius nusikaltimus asmuo yra teistas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), spręsdamas ankstesnius klausimus dėl pareiškėjo, buvo išaiškinęs, kad spręstinas klausimas, ar pareiškėjo padaryta veika pagal BK 223 straipsnį yra padaryta tyčia, ar dėl neatsargumo. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-664-283/2014 pasisakė, kad A. V. padarytos veikos turi neatsargų pobūdį. Iki Konstituciniame Teisme bus priimtas nutarimas, bylą būtų galima sustabdyti. Jei teismas būtų kitos nuomonės ir bylą nuspręstų nagrinėti iš esmės, anksčiau paminėtas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas turėtų turėti prejudicinę galią ir tuo pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą 2014 m. vasario 28 d.

Šiaulių AVPK sprendimą. Sprendimą dėl leidimo panaikinimo Šiaulių AVPK priėmė dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių, nurodė neaiškius pagrindus. Be to, atsakovas sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą galėjo priimti 2012 m. rugsėjo 19 d., nes, kaip teigia atsakovas, jis duomenis ėmė iš duomenų bazės – pareiškėjo ir jo atstovo žiniomis, visi nuosprendžiai yra registro duomenų bazėje. Iš Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas yra teistas anksčiau, t. y. 2012 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu.

Jei tuomet nebuvo reikalingumo panaikinti leidimą turėti šaunamąjį ginklą, tai ir 2014 m. vasario 28 d. reikalingumo panaikinti leidimą nebuvo. Pareiškėjas leidimą laikyti (nešiotis) ginklą yra gavęs tuo pagrindu, kad jis yra medžiotojas, medžiotojo bilietas iš pareiškėjo nėra atimtas, pareiškėjui teisė medžioti nėra apribota. Pareiškėjas ūkininkauja, nori apsaugoti savo pasėlius nuo laukinių gyvūnų, auginamus paukščius – nuo plėšrūnų.

Atsakovas Šiaulių AVPK su pareiškėju nesutiko ir atsiliepimais į skundą bei patikslintą skundą (b. l. 48–49, 67–68) prašė jų netenkinti.

Nurodė, kad Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo poskyryje iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro gautas išrašas apie tai, kad A. V. 2013 m. sausio 23 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. gegužės 7 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu (leidimai nešiotis ir leidimai laikyti ginklus, šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 str. 1 d. 3, 4, 5, 8, 10 p. ir (ar) 18 str. 2 d., išskyrus 18 str. 2 d. 8 p. numatytoms sąlygoms), 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos) ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą) buvo priimtas sprendimas A. V. panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. A. V., remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 106 punktu, pasiūlyta pateikti pasiūlymus dėl jam priklausančio ginklo IZH-27EM, 12x76/12x76 kal, Nr. 082751711 realizavimo. 2014 m. kovo 3 d. A. V. raštu Nr. 40-12-S-128 buvo informuotas apie priimtą sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą panaikinimo. 2014 m. balandžio 3 d. Šiaulių AVPK gautas A. V. prašymas grąžinti jam priklausantį medžioklinį šautuvą, nes, kaip nurodo A. V., šiuo metu yra nepriekaištingos reputacijos. A. V. 2014 m. vasario 28 d. Šiaulių AVPK sprendimu Nr. 14-IL-40-01667-e yra panaikintas leidimas laikyti šaunamuosius ginklus, jam 2014 m. balandžio 8 d. buvo išsiųstas pranešimas Nr. 40-12-S-162, kad ginklas nebus grąžintas, ir, kad jis gali pateikti pasiūlymus dėl jam priklausančio ginklo realizavimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 93–99) pareiškėjo A. V. skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo leidimo laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti ginklą bei šaudmenis.

Teismas nustatė, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams panaikintas ir pareiškėjui priklausantis šaunamasis ginklas perduotas Šiaulių AVPK ginklų tinkamumo tolimesniam naudojimui nustatymo komisijai skundžiamu Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 14-IL-40-01667-e, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos, kadangi turi teistumą: A. V. 2013 m. sausio 23 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. gegužės 7 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 metams ir 6 mėnesiams. Atsakovas vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 (2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 104 punktu.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. balandžio 25 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Iš esmės analogiškai nustatyta ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Taisyklių 92.3 punkte.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams buvo panaikintas, nes pareiškėjas sprendimo panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą priėmimo metu nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi turėjo teistumą (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Įsiteisėjusiu 2013 m. balandžio 18 d. (tai matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie asmenį (b. l. 28)) Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžiu (b. l. 31–35) A. V. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams. Taip pat, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, pastaruoju nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. gegužės 7 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, galutinę bausmę paskiriant laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams. Atkreiptinas dėmesys, kad įsiteisėjusiu 2012 m. rugsėjo 19 d. (tai matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie asmenį (b. l. 27)) Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu (b. l. 73–76) A. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti nuosprendžiai yra įsiteisėję, šiuo metu argumentai dėl to, kad pareiškėjas neteisingai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės. Šioje byloje teismas nenagrinėja, ar teisingai pareiškėjas pripažintas padaręs nurodytą nusikalstamą veiką, nes tai nėra administracinio teismo kompetencija, o spręsdamas dėl atsakovo sprendimo panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą teisinių pagrindų teismas vadovaujasi minėtais įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Kokie asmenys laikomi turinčiais teistumą, išaiškinta BK 97 straipsnyje. Kadangi pareiškėjas Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžiu (b. l. 31–35) ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu (b. l. 73–76) pripažintas padaręs neatsargų nusikaltimą, tai vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies 2 punktu, jis turinčiu teistumą laikomas bausmės atlikimo laikotarpiu. Teistumas – tai teisinė asmens padėties ypatybė, kurią sukelia teismo paskirtos bausmės atlikimas. Ši baudžiamajai atsakomybei būdinga teisinė pasekmė yra dvejopos prigimties: pirmiausia, teistumas turi reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ar atleidimo nuo jos klausimą teistam asmeniui, padariusiam naują nusikalstamą veiką; taip pat teistumas turi ir bendrų teisinių pasekmių, kurios atsiranda net ir nepadarius naujos nusikalstamos veikos. Pastaruosius žmogaus teisių ir laisvių suvaržymus nustato kitų teisės šakų normos. Kadangi pareiškėjas įsiteisėjusiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžiu (b. l. 31–35) buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už neatsargų nusikaltimą, atsakovas visiškai teisėtai ir pagrįstai šią aplinkybę pripažino juridiniu faktu, su kuriuo įstatymas sieja teistumo atsiradimą, ir 2014 m. vasario 28 d. priėmė teisės normomis bei faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams, nes pareiškėjas nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos. Atmestinas argumentas, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių ir neaiškių pagrindų.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamą, jei yra nustatomas kuris nors iš 40 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų. Pagal pastarojo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Todėl nurodytos aplinkybės, kad medžiotojo bilietas iš pareiškėjo nėra atimtas, pareiškėjui teisė medžioti nėra apribota, pareiškėjas ūkininkauja ir nori apsaugoti pasėlius nuo laukinių gyvūnų, auginamus paukščius – nuo plėšrūnų, neturi teisinės reikšmės. Be to, tai, kad sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams buvo priimtas ne iš karto atsiradus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytai sąlygai, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, o teiginiai, jog sprendimą dėl leidimo panaikinimo galėjo priimti anksčiau nei 2014 m. vasario 28 d. ir nėra reikalingumo panaikinti leidimą, yra neargumentuoti ir be teisinių motyvų, iš esmės paremti subjektyvia pareiškėjo ir jo atstovo nuomone.

Pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 14-IL-40-01667-e, kuriuo pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams buvo ne tik panaikintas, bet ir pareiškėjui priklausantis šaunamasis ginklas perduotas Šiaulių AVPK ginklų tinkamumo tolimesniam naudojimui nustatymo komisijai, ir įpareigoti atsakovą grąžinti ginklą ir šaudmenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra akivaizdu, kad panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams, ginklas negali būti grąžintas pareiškėjui (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 str. 1 d. 2 p.; Taisyklių 95 ir 104 p.; Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo, tinkamumo naudoti nustatymo, tolesnio jų panaudojimo bei perduotų realizuoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų vertės apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 1V-693, 17 p.).

Pasisakydama dėl argumento, kad Šiaulių AVPK 2014 m. balandžio 8 d. atsisakymas grąžinti ginklą ir šaudmenis yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes pareiškėjas tapo nepriekaištingos reputacijos asmeniu, teisėjų kolegija nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių AVPK 2014 m. balandžio 8 d. rašte Nr. 40-12-S-162 „Dėl prašymo grąžinti ginklą“ (b. l. 57) nurodyta, kad pareiškėjas gali teikti pasiūlymus dėl ginklo realizavimo. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui pagrįstai panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, kadangi jų legaliai šiuo metu laikyti pareiškėjas neturi teisės.

Pareiškėjo atstovas taip pat nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-664-283/2014 turi prejudicinę reikšmę ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-664-283/2014 nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimą, kadangi Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-664-283/2014 ginčas buvo kilęs dėl Šiaulių AVPK 2012 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 40-12-IL-491 „Dėl ginklo, šaudmenų ir leidimo laikyti ginklą paėmimo“, kuriuo nuspręsta paimti iš A. V. jam priklausantį šaunamąjį ginklą IŽ-27EM, 12x76/12x70 kalibro, Nr. 082751711, turimus šaudmenis ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 86, o skundžiamas sprendimas buvo grindžiamas faktiniais duomenimis, jog ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-9-025-12 A. V. 2012 m. balandžio 19 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-664-283/2014 nėra aktualus nagrinėjamai bylai, nes ginčai yra kilę dėl skirtingų Šiaulių AVPK sprendimų.

Prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybinės principui netenkintinas ir atitinkamai teismui nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei stabdyti bylą.

LVAT 2014 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-337/2014 nurodė, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija).

Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: yra teisėti ir būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos (LVAT 2014 m. sausio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-337/2014).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtintas visuotinai svarbus tikslas – žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas ginklų apyvartos srityje. Atsižvelgiant į šį tikslą ir į pateiktus išaiškinimus, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta sankcija – leidimo laikyti (nešiotis) ginklus ir šaudmenis panaikinamas asmeniui, kuris nėra nepriekaištingos reputacijos, nes turi teistumą (už neatsargų nusikaltimą), yra proporcinga poveikio priemonė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto neatitikties Konstitucijoje preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Atkreiptinas dėmesys, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (LVAT 2013 m. liepos 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A502-1122/2013).

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 101–103) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje išdėstytam teisinės valstybės principui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimu siūlė panaikinti pareiškėjui Šiaulių AVPK Pakruojo rajono policijos komisariato išduotą leidimą Nr. 86 laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams, o pareiškėjui priklausančius ginklus perduoti Šiaulių AVPK ginklų tinkamumo tolimesniam naudojimui nustatymo komisijai. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 3 d. prašymu dėl ginklų ir šaudmenų grąžinimo (nes tapo nepriekaištingos reputacijos) kreipėsi į Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro licencijavimo poskyrį, kuris 2014 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 40-12-S-162 atsisakė grąžinti ginklą ir šaudmenis. Pareiškėjo manymu, šis atsisakymas nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pareiškėjas nubaustas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, tačiau apskaitą tvarkė ne pareiškėjas, o jo motina.

2. Remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsniu („Nepriekaištingos reputacijos asmuo“), Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi (teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismas), Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, pareiškėjas nurodo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis 8 punktas prieštarauja nurodytoms Konstitucijos nuostatoms (dėl to, kad nėra išskirtos lengvos netyčinės veiklos), todėl jis Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jo padarytoje veikoje nėra pavojingumo, policija nesiaiškino veikos padarymo aplinkybių, nesidomėjo, kas tvarkė buhalterinę apskaitą. Taigi, ir atsakovo sprendimas nemotyvuotas.

3. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jam priklausančio ginklo tinkamumo klausimą spręstų policiją. Jeigu ginklas jam nebūtų grąžintas, pareiškėjas jį padovanotų asmeniui, turinčiam leidimą ginklui.

Atsakovas Šiaulių AVPK su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 108) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindžia tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, kad sutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 14-IL-40-01667-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintų „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių“ 104 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui A. V. išduotą leidimą laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą medžioklės tikslams bei jam priklausantį šaunamąjį ginklą perduoti Šiaulių AVPK ginklų tinkamumo tolesniam naudojimui nustatymo komisijai.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių“ (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. lapkričio 20 d.) 92.3 punkte nurodyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas (žr., LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota, koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu: 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atvejis, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris turi teistumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-845/2013, pasisakydama dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos (kuri yra analogiška nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintai šio punkto nuostatai), pažymėjo, kad minėtas įstatymas, kurio tikslas reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, savaime neapibrėžia, kas yra asmuo, laikomas turinčiu teistumą, palikdamas tai nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrajai daliai.

Kokie asmenys laikomi turinčiais teistumą, nurodoma Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 3 dalies 2 punktu (redakcija, galiojusi nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu), turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus, – bausmės atlikimo laikotarpiu.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad 2013 m. balandžio 18 d. įsiteisėjusiu (b. l. 28) Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžiu A. V. buvo pripažintas kaltu padaręs neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, t. y. už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą (b. l. 31–35). Minėtu Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, tačiau vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, pastaruoju nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. gegužės 7 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinę bausmę paskiriant laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams. Taigi Šiaulių AVPK 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 14-IL-40-01667-e priėmimo metu, priešingai nei teigia pareiškėjas, jo teistumas dar nebuvo išnykęs, todėl atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėję teismų nuosprendžiai, kuriais jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Atsakydama į apelianto teiginį, jog, šaunamojo ginklo jam negrąžinus, pareiškėjas norėtų pats spręsti jo realizavimo klausimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 104 punktą, kuriame nurodyta, jog jeigu leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra panaikintas ar pasibaigęs jo galiojimas ir yra priimtas teritorinės policijos įstaigos sprendimas realizuoti ginklus, šaudmenis, ginklas paimamas Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo, tinkamumo naudoti nustatymo, tolesnio jų panaudojimo bei perduotų realizuoti Ginklų fondui ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų vertės apskaičiavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka ir nedelsiant perduodamas įvertinti jo būklę ginklų tinkamumo naudoti nustatymo komisijai, kuri teritorinėje policijos įstaigoje sudaroma iš ne mažiau kaip 3 pareigūnų.

Komisija ginklo tinkamumą saugiai naudoti turi įvertinti ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų. Ginklas, kartu su aktu, dėl jo tinkamumo naudoti per 10 dienų turi būti grąžintas teritorinei policijos įstaigai, davusiai ginklą įvertinti. Pagal minėtų taisyklių 106 punktą, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie komisijos sprendimą, kad ginklas yra tinkamas naudoti, ginklo savininkas teritorinei policijos įstaigai turi pateikti pasiūlymus, kuriam prekybininkui ginklais perduoti realizuoti ginklą. Savininko lėšomis prekybininkams ginklais ginklus, šaudmenis su lydraščiu pristato policijos įstaigos, panaikinusios leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pareigūnas (-ai) kartu su ginklo savininku ar jo įgaliotu asmeniu (jei ginklo savininkas to pageidauja).

Jeigu ginklo, šaudmenų savininkas per nurodytą terminą nepateikia pasiūlymų dėl ginklo, šaudmenų realizavimo ar pateikia pasiūlymus, tačiau nesutinka su prekybininko (-ų) ginklais siūloma ginklo, šaudmenų kaina, arba raštu atsisako organizuoti ginklo, šaudmenų realizavimą, teritorinė policijos įstaiga savininko lėšomis ginklą, šaudmenis perduoda realizuoti Ginklų fondui. Apie priimtą sprendimą ginklus, šaudmenis atiduoti realizuoti į Ginklų fondą teritorinė policijos įstaiga raštu turi informuoti ginklo savininką.

Pažymėtina, kad veiksmai, susiję su ginklo perdavimu realizuoti, atliekami tik po to, kai išnaudojamos visos sprendimų apskundimo galimybės arba per nustatytus terminus sprendimai nėra skundžiami. Iki tol ginklas turi būti saugomas teritorinėje policijos įstaigoje.

Iš esmės analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 1V-693 patvirtinto Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo, tinkamumo naudoti nustatymo, tolesnio jų panaudojimo bei perduotų realizuoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų vertės apskaičiavimo tvarkos aprašo 17, 19, 20, 22 punktuose.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog nagrinėjamu atveju nurodytos tvarkos laikytasi. Į bylą pateiktas Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro licencijavimo poskyrio 2014 m. kovo 3 d. raštas Nr. 40-12-S-128 (b. l. 23), adresuotas pareiškėjui A. V., iš kurio matyti, jog pareiškėjui priklausantis šaunamasis ginklas pripažintas tinkamu tolimesniam naudojimui, todėl A. V. buvo suteikta galimybė per 30 dienų pateikti savo pasiūlymus dėl tolimesnio ginklo realizavimo.

Dėl pareiškėjo pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Ginklų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje išdėstytam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.) (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A525-2301/2013). Taigi, bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų (pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-2785/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui, todėl šis prašymas, kolegijos vertinimu, atmestas pagrįstai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad apeliaciniu skundu skundžiamu 2014 m. birželio 2 d. sprendimu Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė A. V. skundą bei patikslintą skundą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingas aplinkybes vertinio tinkamai, materialinės teisės normas taikė teisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė