A-568-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-568-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01495-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 33.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. R. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas išieškoti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) pagal 2007 m. rugsėjo 24 d. pasirašytą paramos sutartį Nr. 065D1005142211 (toliau – ir Sutartis) neišmokėtą 6 905,67 Lt paramos ir 1 400,15 Lt PVM.

Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra, neišmokėdama jam priklausančios paramos, pažeidė Sutarties 2 straipsnio reikalavimus. Pagal Sutarties 2.2.1.4 punktą dėl padarytos klaidos 2008 m. lapkričio 10 d. mokėjimo prašyme (perkeliant duomenis iš PVM sąskaitos faktūros į mokėjimo prašymą per klaidą išlaidose „sodinukų sodinimas“ išlaidų suma buvo padidinta 201,92 Lt) neišmokėta 470,93 Lt. Agentūra vietoje to, kad išlaidas sumažintų 201,92 Lt, jas sumažino 672,75 Lt. Vėliau atsakovas klaidą pripažino ir apie tai 2009 m. balandžio 29 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-6012 informavo, jog 470,93 Lt yra kompensuotina suma.

Žemės ūkio ministerija 2009 m. birželio 1 d. rašte Nr. 30N-R-428-866 taip pat pripažino tinkama kompensuoti už patirtas išlaidas neišmokėtus 470,93 Lt, tačiau Agentūra, vadovaudamasi neteisingai atlikto sklypo matavimo rezultatais, šios paramos sumos neišmokėjo. Pagal Sutarties 2.2.2.1 punktą už įveisto miško priežiūrą ir apsaugą 2009 m. pareiškėjui turėjo būti išmokėta 2 948,68 Lt paramos, tačiau Agentūra neišmokėjo 631,83 Lt. Pagal Sutarties 2.2.3.1 punktą už įveisto miško priežiūrą ir apsaugą 2010 metais priklausė gauti 2 948,68 Lt paramos, Agentūra neišmokėjo 631,93 Lt.

Pagal sutarties 2.2.4.1 punktą už įveisto miško priežiūrą ir apsaugą priklausė gauti 2 948,68 Lt ir pagal 2.2.4.2 punktą už prarastų pajamų kompensavimą – 2 205 Lt (iš viso 5 153,68 Lt). Agentūra neišmokėjo 5 153,68 Lt. Už 2010 metus nesumokėta 75,13 Lt PVM, už 2011 metus nuo 2 948,68 Lt nesumokėta 617,40 Lt PVM. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2009 m. sausio 27 d. patikros vietoje ataskaitoje Nr. AM/P-IVS-344 nurodoma, jog buvo matuotas apsodintas medeliais plotas ir mineralizuota juosta. Pagal žemės ūkio ministro 2006 m. liepos 16 d.

įsakymu Nr. 3D-429 patvirtintas taisykles, įveisto miško plotą sudaro medeliais apsodintas plotas, mineralizuota juosta ir apsauginė juosta nuo kaimyninių sklypų. Atlikdamas patikrą, Agentūros specialistas apsauginės juostos nuo kaimyninių savininkų sklypų nematavo. Pareiškėjas darė išvadą, kad Agentūros vyr. specialistas nevykdė Agentūros direktoriaus 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. BR1-321 patvirtinto Kontrolės procedūrų aprašo 31 priedo „Patikros vietoje atlikimas“ 4.5 punkto reikalavimų. Tai, kad šis punktas buvo pažeistas, patvirtino Seimo kontrolierius 2010 m. gegužės 11 d. pažymoje Nr. 4D-2010/1-141.

Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. sausio 27 d. patikros neteisingumą patvirtina 4 vėlesnės atliktos mišku įveisto sklypo patikros. Atlikus šias patikras ir matavimus vietoje, nustatyta, kad mišku įveisto sklypo plotas yra 6,8 ha. Toks plotas buvo įveisiant mišką 2008 metais ir atliekant matavimus 2009 m. sausio 27 dieną. Miško įveisimo projekte nurodytas plotas – 7 ha. Nuo projekto buvo nukrypta todėl, kad iš įveisiamo miško ploto nebuvo pašalintas savaiminis miško plotas (0,12 ha) ir keliukas (0,7 ha) į sodybą, už kuriuos parama nemokama ir į įveisiamo miško sudėtį neturi įeiti.

Matuojant bendrą plotą, atėmus savaiminį miško plotą ir keliuką, faktinis mišku įveisto sklypo plotas yra 6,8 ha. Pareiškėjas tvirtino, kad 5 153,68 Lt skola susidarė už 2011 metus (sutarties 2.2.4 p.), nes tiek priklausė išmokėti pagal sutartį, o Agentūra šios sumos neišmokėjo. Už miško priežiūrą pagal sutartį priklauso 2 948,68 Lt, kuri yra išmokama darbų rangovui A. G. individualiajai įmonei ir 2 205 Lt priklauso miško savininkui kaip prarastų pajamų kompensavimas (iš viso 5 153,68 Lt). Taigi, už miško priežiūrą priklauso 2 948,68 Lt parama ir nuo šios sumos yra skaičiuojamas PVM.

Miško sodinimo ir priežiūros darbus atlieka A. G. individualioji įmonė, su kuria 2007 m. spalio 11 d. sudaryta privačios žemės apželdinimo mišku ir miško želdinių priežiūros sutartis Nr. 15, todėl visą gautą paramą iš Agentūros, išskyrus 2 205 Lt už prarastų pajamų kompensavimą, pareiškėjo teigimu, atsakovas privalo pervesti A. G. individualiajai įmonei.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2006 m. gruodžio 14 d. pateikė paraišką Nr. 065D1005142211 paramai gauti pagal Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“, kurioje nurodė, kad bendras sklypo, kuriame numatoma įveisti mišką, plotas – 7 ha. Pareiškėjas su Agentūra 2007 m. rugsėjo 24 d. pasirašė paramos sutartį Nr. AAP-AM/S-065D100514221. Parama buvo apskaičiuota ir skirta už paraiškoje deklaruotą 7 ha plotą. Agentūros Kontrolės departamentas 2008 m. gruodžio 22 d. atliko patikrą vietoje ir sklype (unikalus Nr. 7380-0004-0014) vietoje pareiškėjo deklaruotų 7,00 ha rado 6,28 ha. 2009 m. sausio 26–27 d. atlikus patikrą vietoje, minimame sklype vietoje deklaruotų 7,00 ha buvo rasti 6,13 ha.

Atsakovas paaiškino, kad sklypas buvo matuotas remiantis dirbtiniais riboženkliais bei natūraliomis ribomis. Apsauginis plotas nuo kitų žemės savininkų nebuvo atskirtas ir tinkamai pažymėtas, buvo neprižiūrėtas – apžėlęs krūmais ir piktžolėmis, jame neįrengta dirbtinių riboženklių, nebuvo įmanoma nustatyti to ploto ribų. Natūralių jo ribų taip pat nebuvo įmanoma nustatyti, nes greta esantis kaimyninis sklypas taip pat buvo apžėlęs ir nebuvo įmanoma atskirti, kur baigiasi pareiškėjo sklypas ir prasideda kaimyninis.

Atsižvelgiant į tai, buvo matuotas apsodintas medeliais plotas ir mineralizuota juosta, t. y. tiek, kiek buvo įmanoma objektyviai išmatuoti remiantis dirbtiniais riboženkliais ir natūraliomis ribomis. Pareiškėjas 2009 m. sausio 26–27 d. patikros vietoje ataskaitoje Nr. AM/P-IVS-344 nurodė, kad apsauginė zona nėra visiškai nušienauta ir kai kur neiškirsti krūmai, taigi sutiko su tuo, jog apsauginė juosta nuo kaimyninių žemės sklypų nebuvo tinkamai įrengta. Taip pat, kaip nurodyta 2009 m. sausio 26–27 d. patikros vietoje ataskaitoje Nr. AM/P-IVS-344, iš bendro ploto buvo atimtas keliukas, vedantis į sodybą, ir savaime apaugęs miškelis. 2012 m. vasario 10 d.

Agentūroje gautas pareiškėjo raštas Nr. 3, kuriame jis prašė pripažinti 2009 m. sausio 27 d. patikros vietoje ataskaitą Nr. AM/P-IVS-344 niekine. Jam atsakyta Agentūros 2012 m. kovo 9 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-1997, kuriuo pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas. Nesutikdamas su tokiu Agentūros atsakymu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde keliami reikalavimai jau ne kartą buvo nagrinėti jam pateikus skundus tiek Agentūrai, tiek Žemės ūkio ministerijai, tiek Komisijai bei administraciniams teismams.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi, Agentūros atlikta patikra vietoje, kurios duomenimis remiantis pareiškėjui yra skaičiuojama mokėtina paramos suma, yra teisėta, o jos pagrindu priimami sprendimai taip pat yra teisėti, pagrįsti ir nėra teisinio pagrindo juos keisti. Atsakovas pažymėjo, kad Agentūros 2012 m. kovo 9 d. rašte Nr. BR6-(1.14)-1997 pareiškėjui dar kartą buvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių jo prašymas panaikinti 2009 m. sausio 26–27 d. patikros vietoje rezultatus negali būti tenkinamas.

Priminta, kad pareiškėjo atžvilgiu yra atnaujintas skolos išieškojimas, dėl to, vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, likusią skolos dalį jis privalo grąžinti. Atsakovas nurodė, kad, gavęs Seimo kontrolieriaus 2010 m. gegužės 11 d. pažymą Nr. 4D-2010/1-141, išnagrinėjo joje pateiktas rekomendacijas ir apie nagrinėjimo rezultatus informavo Seimo kontrolierių 2010 m. birželio 14 d. raštu BR6-(2.48)-3587.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu bylos dalį, , kuria prašoma išieškoti iš Agentūros pagal Sutartį 2011 m. neišmokėtą paramą, nutraukė. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2495-561/2009 atmetė pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė įpareigoti Agentūrą pervesti į jo sąskaitą 2008 m. neišmokėtos paramos dalį. Teismas konstatavo, kad Agentūra tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, susijusius su pareiškėjui priklausančios paramos dalies (470,93 Lt) panaudojimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl 2009–2010 m. paramos lėšų išmokėjimo kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Komisijos 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Minėtame sprendime teismas konstatavo, kad pareiškėjas kelia tuos pačius reikalavimus, kurie jau buvo išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1379-281/2010. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2665-624/2012 buvo išnagrinėtas pareiškėjo A. J. R. skundas atsakovui Agentūrai, be kita ko, ir dėl reikalavimo įpareigoti Agentūrą laikytis Sutartyje nurodytų reikalavimų. Minėtu sprendimu Agentūra įpareigota perskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną paramos sumą pagal jo 2011 m. lapkričio 28 d. mokėjimo prašymą vadovaudamasi nuostata, kad faktinis pareiškėjo įveisto miško plotas yra 6,80 ha. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1011/2014 šio sprendimo dalis, kurioje nustatytas įpareigojimas Agentūrai, palikta nepakeista.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu ir darė išvadą, kad bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Agentūrą išmokėti 2008–2011 m. pareiškėjo nurodytą paramos dalį nutrauktina, kadangi šiuo klausimu yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai tarp tų pačių šalių. Teismas pabrėžė, kad tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis.

Teismas vadovavosi Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 37, 46 punktais ir darė išvadą, kad iš Kaimo rėmimo programos lėšų kompensuotinas PVM yra tiesiogiai susijęs su tinkamomis kompensuoti pripažintomis paramos išmokomis. Teismas, konstatavęs, kad ginčas dėl 2008–2010 m. pareiškėjui mokėtinų paramos išmokų buvo išspręstas minėtais teismų sprendimais (pareiškėjo reikalavimai dėl 2008–2010 m. neišmokėtos paramos dalies buvo atmesti), taip pat įvertinęs tai, kad tiek reikalavimas dėl paramos dalies, tiek dėl PVM išieškojimo yra grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 2008–2010 m. neišmokėtos PVM dalies išieškojimo negali būti patenkintas, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas pažymėjo, kad iš Agentūros 2014 m. balandžio 29 d. rašte pateikiamos informacijos matyti, jog atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2665-624/2012 priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota ir 2014 m. balandžio 11 d. išmokėta 177,73 Lt PVM suma. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje reikalavimas dėl 2011 m. neišmokėtos PVM dalies išieškojimo nebuvo keliamas, o Agentūra įpareigota apskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną paramos sumą ketvirtaisiais projekto vykdymo metais (2011 m.) skaičiuojant, kad faktinis įveisto miško plotas yra 6,80 ha. Todėl pareiškėjas, manydamas, kad Agentūros 2014 m. balandžio 11 d. išmokėta 177,73 Lt PVM suma yra apskaičiuota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, šį atsakovo sprendimą gali ginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas A. J. R. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir įpareigoti Agentūrą vykdyti 2012 m. spalio 4 d. teismo sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis neteisingai atliktos 2009 m. sausio 27 d. patikros vietoje ataskaita ir priėmė neteisingą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad šią ataskaitą Seimo kontrolierius 2010 m. gegužės 11 d. pripažino niekine. Pareiškėjo manymu, teismas nesivadovavo Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse nurodytais kriterijais – pagalbos žmogaus teisėms, teisingumo, protingumo, objektyvumo ir sąžiningumo principais. Pareiškėjo teigimu, būtina išsiaiškinti, ar žemės ūkio ministro 2006 m. liepos 16 d. įsakyme Nr. 3D-429 4 punktas atitinka teisės aktų reikalavimus ir Agentūros dokumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl 2008 - 2011 metais skirtinos paramos miško savininkui už įveistą miško plotą dydžio.

A. J. R. iš esmės nesutinka su Agentūros administruojant Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ pareiškėjo sklype 2009 m. sausio 26 – 27 d. atliktos patikros vietoje duomenimis. Šios patikros metu, anot pareiškėjo, neteisingai buvo nustatytas žemės apsodintos mišku plotas (6,13 ha), nes 2010 m. gegužės 5 d. Agentūros atliktos patikros metu buvo nustatytas didesnis (6,80 ha) mišku apželdintas plotas. Taigi pareiškėjas siekia, kad paramos išmoka nuo 2008 metų būtų skaičiuojama remiantis pareiškėjui palankesnės 2010 m. patikros rezultatais.

Pirmosios instancijos teismas bylos dalį nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, o likusius pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės lakoniškai pakartoja savo pradinio skundo argumentus, papildomai iškeldamas ir Žemės ūkio ministro įsakymo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams klausimą.

Visų pirma pažymėtina, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusius ginčus šiuo klausimu nuo 2009 metų ne kartą nagrinėjo administraciniai teismai, Vyriausioji administracinių ginčų komisija bei kitos institucijos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2495-561/2009 atmetė pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė įpareigoti Agentūrą pervesti į jo sąskaitą 470,93 Lt ir delspinigius, t. y. 2008 m. neišmokėtos paramos dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1379-281/2010 atmetė pareiškėjo skundą dėl įpareigojimo Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos perskaičiuoti pareiškėjui 2008-2010 metais skirtiną paramą atsižvelgiant į naujai pamatuoto sklypo ribas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad esant galiojančiam Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimui Nr. BR6-(3.82)-10068, Agentūra negali būti įpareigojama perskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną paramos sumą.

Dėl 2009–2010 m. paramos lėšų išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu šis Komisijos sprendimas paliktas nepakeistas. Minėtame sprendime teismas konstatavo, kad pareiškėjas kelia tuos pačius reikalavimus, kurie jau buvo išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1379-281/2010. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2665-624/2012 įpareigojo Agentūrą ketvirtaisiais projekto vykdymo metais (2011 m.) apskaičiuoti paramą vadovaujantis tuo, kad faktinis pareiškėjo įveisto miško plotas yra 6,80 ha, ši sprendimo dalis (dėl įveisto miško ploto) įsiteisėjo LVAT 2014 m. vasario 26 d. priėmus nutartį ir buvo įvykdyta Agentūros 2014 m. balandžio 11 d.

Šioje byloje dalis iš pareiškėjo reikalavimų buvo taip pat susiję su įpareigojimu atsakovui išmokėti 2008–2011 m. pareiškėjo nurodytą paramos dalį , t.y. 6905,67 lt.

Darytina išvada, kad šiuo klausimu yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1dalies 2 punktą ir nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Agentūrą išmokėti paramos dalį už 2008–2011 metus

Antrąja savo reikalavimo dalimi pareiškėjas prašė įpareigoti Agentūrą išmokėti PVM nuo tos paramos lėšų sumos, kuri turėjo būti išmokėta.

Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių 37 ir 46 punktai pridėtinės vertės mokesčio kompensavimą tiesiogiai sieja su išmokamos paramos lėšomis. Pareiškėjas taip pat savo reikalavimą dėl PVM kildina iš neteisėtai, jo manymu, neišmokėtos paramos sumos. Atsižvelgiant į šioje nutartyje paminėtus ankstesnius administracinių teismų sprendimus, kurias pareiškėjo reikalavimai dėl paramos lėšų už 2008-2010 metus perskaičiavimo, buvo atmesti, šis pareiškėjo reikalavimas taip pat negalėjo būti tenkinamas. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo, perskaičiavus pareiškėjui skirtiną paramą už 2011 metus, buvo perskaičiuota bei išmokėta papildoma PVM suma.

Pasisakydama dėl Žemės ūkio ministro 2006 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-429 4 punkto teisėtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 111 straipsnį administracinės bylos šalys turi teisę prašyti ištirti norminių teisės aktų atitikimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, kai teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Tačiau pareiga tirti norminio akto teisėtumą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl Žemės ūkio ministro 2006 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-429 4 punkto teisėtumo, juolab kad ši teisės norma , apibrėžianti miško želdinimo ploto apskaičiavimą, buvo taikoma ir atliekant 2010 metų patikrą, su kurios rezultatais pareiškėjas sutinka. Dėl šios priežasties šis apelianto prašymas netenkintinas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius