A-662-656-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-656/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01311-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1; 3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio I. P. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis I. P. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-353(00172) (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 28 d., ketindamas pradėti verslą ir užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, įsigijo 100 vienetų 100 % UAB „ALVARO LT“, įmonės kodas 302684621, įmonės adresas A. Gustaičio g. 23-255A, Vilnius, paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų. Siekdamas pradėti verslą, jį plėtoti, 2012 m. vasario 1 d. per Generalinį konsulą Gardine pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Migracijos departamentas 2012 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas 2012 m. rugsėjo 19 d. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos darbuotojai nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. vykdė UAB „ALVARO LT“ veiklos patikrą, pateikdami užklausas UAB „Accounting Outsourcing”, Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir „Sodra“), Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, nuvykdami atlikti patikrinimus UAB „ALVARO LT“ registracijos adresu, nuomojamų patalpų adresu bei jo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu. 2013 m. balandžio 12 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą. Su priimtu Sprendimu pareiškėjas nesutiko, manė, kad jis yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl prašė jį panaikinti.

Pareiškėjo nuomone, priimtas Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytam proporcingumo principui, išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas nėra proporcingas siekiamam tikslui. Paaiškino, kad siekdamas pradėti vystyti verslą, susirasti verslo partnerių, užmegzti naudingus verslo ryšius kelis kartus buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl dėl šių objektyvių priežasčių Migracijos valdyba per atliktus patikrinimus nerado jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu bei jis laiku negavo Migracijos valdybos kvietimo atvykti į Migracijos valdybą duoti papildomus paaiškinimus. Tačiau nurodė ketinantis sukurti ir išlaikyti ekonominį ir socialinį interesą Lietuvos Respublikoje, siekti plėtoti verslą bei užsitikrinti pastovias pajamas Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nėra nustatyta, kiek laiko užsienietis privalo praleisti Lietuvos Respublikoje, kad jam būtų leista gyventi jos teritorijoje. Paaiškino, jog leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavo Įstatymo 44, 45 straipsnių pagrindais – dirba Lietuvos Respublikoje ir užsiima teisėta veikla. Stengdamasis rūpintis savo verslu ir investicijomis, daug keliauja po Europos Sąjungos šalis, ieškodamas verslo partnerių. Pažymėjo ir tai, kad 2013 m. balandžio 18 d. sumokėjo vėluojamus sumokėti mokesčius, šiuo metu yra rengiamos visos privalomos pateikti valstybinės valdžios institucijoms deklaracijos bei kiti dokumentai. Nurodė, jog jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas, vykdant įmonės veiklą, o panaikinus jam teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis netektų finansinio suinteresuotumo vystyti savo įmonės veiklą Lietuvos Respublikoje, patirtų nuostolių dėl prarastos galimybės tinkamai rūpintis savo nuosavybe (bendrovės akcijomis). Pareiškėjo nuomone, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas pažeidžia proporcingumo principą, užkerta kelią jam toliau vystyti verslą.

Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad jam nebuvo nustatyti jokie papildomi terminai pastebėtiems pažeidimams pašalinti, nebuvo suteikta teisė pateikti papildomą informaciją, duoti paaiškinimus, todėl yra pažeistos VAĮ 20 straipsnio nuostatos. Rėmėsi Gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsniu, kuriame numatyta, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 20–22) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad įvertinus Vilniaus AVPK Migracijos valdybos tarnybinio patikrinimo medžiagą, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos gautą informaciją, duomenis apie pareiškėją „Sodra“ duomenų bazėje, nustatė, kad pareiškėjas įmonėje UAB „ALVARO LT“ nedirba, jo vadovaujama bendrovė nuo 2011 m. lapkričio 8 d. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčių deklaracijų neteikė, mokesčių nemokėjo. Todėl, atsakovo nuomone, duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, atitinkamai 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu leidimą laikinai gyventi pareiškėjui panaikino. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdyba aktyviai siekė bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas pareiškėjui pateikti paaiškinimus, tačiau pats pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai. Atsakovo nuomone, priimtas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus: priimtas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, todėl naikinti jo nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo Nigerijos Federacijos Respublikos piliečio I. P. A. skundą patenkino ir panaikino 2013 m. balandžio 12 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-353(00172) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, 25 ir 26 straipsnius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui buvo išduotas laikinas leidimas iki 2013 m. rugsėjo 19 d. gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau Migracijos departamentas Sprendimu nutarė panaikinti I. P. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punkte – jei yra nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą. Atsakovas Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nurodė konkrečius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus, kuriais remiantis nustatė, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygas, t. y. duomenis, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pripažino neatitinkančius tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.) ir nustatė, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).

Atkreiptas dėmesys, jog atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė 2013 m. balandžio 12 d. ir vienas iš atsakovo argumentų buvo aplinkybė, kad pareiškėjas neteikė mokesčių deklaracijų, nemokėjo mokesčių, kas, atsakovo vertinimu, rodė, jog pareiškėjas veiklos nevykdo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2013 m. balandžio 16 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateikta UAB „ALVARO LT“ metinė pelno mokesčio ataskaita (b. l. 134–137). Remiantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir Pelno mokesčio įstatymas) 51 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo įmonė metinę pelno mokesčio deklaraciją pateikė laiku, nes minėtame įstatyme numatyta, jog metinė pelno mokesčio ir (arba) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracijos kartu su finansinių ataskaitų rinkiniu (jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jis privalo būti sudarytas) pateikiamos pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio pirmos dienos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas, nepraleisdamas Pelno mokesčio įstatyme nustatyto termino, pateikė metinę UAB „ALVARO LT“ pelno mokesčio deklaraciją, iš kurios matyti, jog bendrovė mokestiniu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ūkinę veiklą vykdė. Be to, jau 2013 m. balandžio 18 d. mokėjimo nurodymu pareiškėjo įmonė UAB „ALVARO LT“ sumokėjo valstybinius socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčius (b. l. 9, 10) už laikotarpį 2012 m. rugsėjis – 2013 m. balandis. Tai, kad pareiškėjo bendrovė UAB „ALVARO LT“ net tik šiuo metu vykdo ūkinę-ekonominę veiklą, bet vykdė ir iki atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, patvirtina ir teismui pateiktos pareiškėjo sudarytos Transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartys su trečiaisiais asmenimis (b. l. 149–158), pinigų priėmimo kvitai ir sąskaitos faktūros (b. l. 143–148).

Teismas nurodė VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punkto bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punkto nuostatomis, VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, padaryta išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas yra netinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), t. y. sprendime nurodyti faktai apie nevykdytą veiklą ir neteikiamas deklaracijas prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, todėl Sprendimas naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str.).

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 175-178) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2013 m. balandžio 12 d., UAB „ALVARO LT“ metinės pelno mokesčių deklaracijos už 2011 m. ir už 2012 m. nebuvo pateiktos. Tai patvirtina teismui pateiktas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 4 d. raštas Nr. (4. 66)-46-MPD-962, kuriame rašoma, kad UAB „ALVARO LT“ nepateikė informacijos apie vykdomą veiklą nuo įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 8 d., mokesčių deklaracijų neteikė, mokesčių nemokėjo. Pareiškėjo su skundu pateiktoje metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodyta, kad ji Valstybinėje mokesčių inspekcijoje gauta 2013 m. balandžio 17 d., t. y. po Sprendimo priėmimo. Nurodo Pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnio 2 dalį ir teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad UAB „ALVARO LT“ Juridinių asmenų registre registruota 2011 m. lapkričio 8 d., ji privalėjo pateikti metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2011 metus iki 2012 m. birželio 1 d. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei Teismui nepateikė duomenų, kad UAB „ALVARO LT“ pateikė metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2011 metus.

Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, 3.4 punktas nustato, kad nedraudiminis laikotarpis – laikotarpis, kurio metu apdraustasis asmuo negauna pajamų, nuo kurių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka turi būti priskaičiuotos ir privalo būti sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat jis negauna įstatymų nustatytos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos valstybinio socialinio draudimo pašalpos. 2013 m. kovo 25 d. ir 2013 m. balandžio 11 d. išrašuose apie pareiškėją iš „Sodra“ duomenų bazės nurodyta, kad nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. įformintas nedraudiminis laikotarpis, nuo 2012 m. kovo 26 d. informacijos apie pajamas nėra. Taigi Migracijos departamentas turėjo aiškius, vienareikšmiškus ir neprieštaringus duomenis, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. (t. y. viso leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio metu) negavo pajamų, nuo kurių privalo būti priskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Atkreipia dėmesį į tai, jog Sprendime nurodyta, kad Sprendimas priimtas inter alia vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

Nurodo VAĮ 8 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad nėra jokių duomenų, jog Sprendimas pagrįstais ne objektyviais duomenimis, priešingai, pareiškėjo teismui pateikti duomenys patvirtina, kad mokesčių deklaracija Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta po priimto Migracijos departamento sprendimo (2013 m. balandžio 17 d.). Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad vėluojamus sumokėti mokesčius sumokėjo po Sprendimo priėmimo (2013 m. balandžio 18 d.). Taigi objektyviai Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nebuvo pateikęs deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat nebuvo sumokėjęs privalomų „Sodra“ įmokų (būtent šios faktinės aplinkybės ir nurodytos Sprendime). Teismas neteisingai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas atsižvelgė ne į aplinkybes, sudarančias ginčijamo sprendimo faktinį pagrindą, tačiau į naujai atsiradusias aplinkybes, kurios neegzistavo Sprendimo priėmimo metu.

Pažymi, kad pareiškėjas pateikė tik 2 sutartis, kurių sudarymo data nurodyta iki 2013 m. balandžio 12 d. (sutartyse nurodyta data – 2013 m. kovo 13 d. ir 2013 m. balandžio 1 d.). UAB „ALVARO LT“ Juridinių asmenų registre registruota 2011 m. lapkričio 8 d., leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas 2012 m. rugsėjo 19 d., tačiau pareiškėjas pateikė tik 2 tuo laikotarpiu sudarytas sutartis (sutartyse nurodyta, kad transporto priemonės įkainotos 600 Lt ir 300 Lt). Nėra pateikta jokių pinigų priėmimo kvitų ar sąskaitų faktūrų dėl transporto priemonių, nurodytų 2013 m. kovo 13 d. ir 2013 m. balandžio 1 d. sutartyse. Taigi nėra jokių apskaitos dokumentų ar kitų duomenų, patvirtinančių, kad šios ūkinės operacijos tikrai buvo. Teismas, priimdamas sprendimą, į šias reikšmingas aplinkybes neatsižvelgė. Pažymi, kad sutartys, sudarytos po ginčijamo Migracijos departamento sprendimo, neturi būti vertinamos. Sprendimo priėmimo metu objektyviai tokios sutartys nebuvo sudarytos. Tokių sutarčių reikšmė galėtų būti vertinama tik sprendžiant klausimą dėl naujo leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260, (toliau – ir Taisyklės) 71 punktas transporto priemonės valdytojo pasikeitimą išskiria kaip įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenų keitimo atvejį. Taisyklių 72 punktas nustato, kad pareiškėjas privalo kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų keitimo pasikeitus transporto priemonės valdytojui per 15 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo.

Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286, 22, 23 ir 29 punktai nustatė, kad būtent transporto priemonės valdytojas turi pareigą pranešti apie registro duomenų pasikeitimą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, ar minėtos transporto priemonės teisės aktų nustatyta tvarka buvo registruotos UAB „ALVARO LT“ vardu. Valstybės įmonės „Regitra“ Vilniaus filialo 2013 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. (1.5)-24-1408 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje turima informacija UAB „ALVARO LT“ vardu nėra įregistruotų, išregistruotų transporto priemonių, taip pat informuojama, kad Migracijos departamento rašte nurodytos priemonės nėra ir nebuvo registruotos UAB „ALVARO LT“ vardu.

Taigi teisės aktuose nustatyta pareiga pranešti apie transporto priemonės valdytojo pasikeitimą nėra įvykdyta. Teismas nenagrinėjo ir nevertino, ar sutartyse nurodytos transporto priemonės buvo registruotos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje. Tik išsamiai išnagrinėjus aplinkybes dėl transporto priemonių valdytojo duomenų neįregistravimo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje, sutarčių sudarymo ir ūkinių operacijų atlikimo aplinkybes, galima daryti išvadą, ar minėtos sutartys faktiškai buvo vykdomos, ar jos nebuvo fiktyvios.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nevertino, ar pareiškėjo veikla leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu tik formaliai atitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnyje nustatytą pagrindą (t. y. įsteigtas juridinis asmuo, pasirašyta darbo sutartis), ar realiai ir faktiškai vykdė teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A556-31/2012. Pažymi, kad pareiškėjas sutartis ir metinę pelno mokesčio deklaraciją pateikė, mokesčius sumokėjo tik po atlikto Migracijos departamento patikrinimo, susipažinęs su ginčijamame sprendime nurodytais motyvais ir pagrindais.

Migracijos departamento vertinimu, patikimesniais įrodymais laikytini pirminiai duomenys ir dokumentai. Teismas pateiktų įrodymų neįvertino pakankamumo ir patikimumo aspektais, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnį, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjas I. P. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3-5) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateikti įrodymai apie UAB „ALVARO LT“ vykdomą komercinę veiklą, mokamus socialinio draudimo mokesčius ir t. t. Apeliantas savo skunde pateikia naujus argumentus – aplinkybę, kad UAB „ALVARO LT“ įsigytos transporto priemonės nėra įregistruotos įmonės vardu. Šie argumentai yra nauji ir nebuvo nagrinėti teisme, todėl neturi būti vertinami, tačiau atsikertant į juos pažymi, kad UAB „ALVARO LT“ tikslas nėra autoparko kaupimas. Įmonė užsiima automobilių supirkimu, tvarkymu ir ardymu. Kaip pavyzdį pamini, kad 4 „VW Golf“ automobiliai buvo išardyti dalimis ir jų varikliai bei durys buvo parduoti UAB „Dezro LTD“. Vėliau tai pačiai įmonei buvo perparduoti dar 4 automobiliai. Šri Lankoje veikiančiai įmonei „Navin Enterprises Lanka“ buvo parduoti 5 „VW Golf“ automobiliai. Turimomis žiniomis, ši įmonė ruošiasi juos išvežti iš Lietuvos. Taip pat buvo vykdomos ūkinės operacijos ir su kitomis įmonėmis. Šiems teiginiams patvirtinti pateikia teismui sąskaitų faktūrų kopijas. Apelianto minimas nedraudiminis laikotarpis nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. apima laiką, kol pareiškėjui dar nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir fiziškas veiklos vykdymas buvo neįmanomas. Gavus leidimą gyventi Lietuvoje, nedraudiminis laikotarpis buvo nutrauktas.

Atsižvelgdamas į tai, kad Migracijos departamento išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojimo terminas yra pasibaigęs 2013 m. rugsėjo 19 d., naujo leidimo išdavimas iki bylos išnagrinėjimo yra sustabdytas, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje iki šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2013-04-12 sprendimo Nr. (15/4-1)3I-353 (00172), kuriuo panaikintas Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui I. P. A., gim. 1991-03-01, išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LT7311903, galiojantis iki 2013 m. rugsėjo 19 d.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamo pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija). Šio įstatymo 50 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Atsakovas ginčijamą sprendimą iš esmės grindžia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba < ... >) ir 5 (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) punktais. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 7 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 28 d. įsigijo 100 vnt., t. y. 100 procentų UAB „ALVARO LT“, įmonės kodas 302684621, paprastųjų vardinių akcijų. Išplėstiniame išraše iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro nurodyta, jog UAB „ALVARO LT“ įregistruota 2011 m. lapkričio 8 d. Ši bendrovė registruota adresu A. Gustaičio g. 23-255A, Vilniaus m. sav., Vilniaus m. Vieninteliu akcininku nuo bendrovės įregistravimo dienos pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenis nuo 2011 m. lapkričio 8 d. yra I. P. A..

Pareiškėjas 2012 m. vasario 1 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo išduotas 2012 m. rugsėjo 19 d. ir galiojo vienerius metus, t. y. nuo 2012-09-19 iki 2013-09-19.

Atsakovo atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog tarp UAB „ALVARO LT“ ir UAB „Accouting Outsourcing“ 2012 m. kovo 1 d. buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Atsakovo darbuotoja 2013 m. vasario 6 d. elektroniniu paštu kreipėsi į UAB „Accouting Outsourcing“, siekdama išsiaiškinti, ar UAB „ALVARO LT“ vykdo veiklą adresu Laisvės pr. 125-608, Vilnius. Iš šios bendrovės gautas atsakymas, jog pareiškėjo vadovaujama bendrovė nurodytose patalpose nedirba.

Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistė 2013-03-08 tarnybiniu pranešimu Nr. 10-27-PR5-578 informavo Vilniaus apskrities VPK Užsieniečių reikalų skyriaus viršininkę, kad nei įmonės registracijos adresu, nei adresu Laisvės pr. 125-608, Vilnius (sudaryta nuomos sutartis dėl negyvenamųjų patalpų nuomos), įmonės nėra, Sodrai nemokami nustatyto dydžio mokesčiai, asmuo negyvena daklaruotoje gyvenamojoje vietoje bei konstatavo, kad įmonė veiklos nevykdo ir I. P. A. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės tikslų. Taip pat buvo pasiūlyta asmens bylą išsiųsti Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui spręsti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Nigerijos Federacijos piliečiui I. P. A..

Atlikdamas tyrimą, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2013-03-26 raštu Nr. (15/4-7)10K-11375 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyrių, prašydamas informuoti, ar UAB „ALVARO LT“ iš tikrųjų vykdo veiklą, deklaruoja pajamas. Šis skyrius 2013-04-04 raštu Nr. (4.66)-46-MPD-962 informavo atsakovą, kad UAB „ALVARO LT“ nepateikė informacijos apie vykdomą veiklą nuo įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, t. y. nuo 2011-11-08, mokesčių deklaracijų neteikė, mokesčių nemokėjo. Jokios informacijos apie pareiškėjo gautas pajamas nebuvo fiksuota ir Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje.

Pareiškėjas kaip įrodymą, patvirtinantį, jog UAB „ALVARO LT“ vykdė veiklą, pateikė metinę pelno mokesčio deklaraciją, kuri užpildyta 2013-04-16, o pateikta Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2013-04-17. Tai reiškia, kad ši deklaracija jau buvo pateikta po ginčijamo sprendimo priėmimo. Apart šios deklaracijos byloje nepateikta jokių kitų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad UAB „ALVARO LT“ 2011 ir 2012 metais realiai vykdė veiklą. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovas, pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, kad UAB „ALVARO LT“ pateikė metinę pelno mokesčių deklaraciją už 2011 metus. Todėl vien tik pelno mokesčių deklaracijos už 2012 metus pateikimas, nesant byloje jokių kitų įrodymų, įrodymų teorijos kontekste nelaikytinas pakankamu ir patikimu įrodymu, patvirtinančiu, jog UAB „ALVARO LT“ vykdė veiklą.

Valstybinio socialinio draudimo duomenų bazės 2013-03-26 ir 2013-04-11 duomenimis, laikotarpis nuo 2012-03-26 iki 2012-11-30 įformintas kaip nedraudiminis bei informacijos apie pajamas nėra. Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-06-04 įsakymu Nr. V-243 3.4 punkte nustatyta, kad nedraudiminis laikotarpis - laikotarpis, kurio metu apdraustasis asmuo negauna pajamų, nuo kurių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka turi būti priskaičiuotos ir privalo būti sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau - įmokos), taip pat jis negauna įstatymų nustatytos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos valstybinio socialinio draudimo pašalpos. Apdraustojo poilsio ir švenčių dienos, per kurias apdraustasis nedirba, į nedraudiminį laikotarpį neįskaitomos. Taigi šioje duomenų bazėje taip pat nebuvo jokios informacijos apie tai, jog pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėjo draudžiamųjų pajamų.

Kiti įrodymai (transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartys, pinigų priėmimo kvitai) kurie pateikti po Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2013-04-12 sprendimo Nr. (15/4-1)3I-353 (00172) priėmimo nevertintini. Be to, jie nustatyta tvarka nėra patvirtinti, kas kelia abejonių dėl jų autentiškumo.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti jam laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje iki šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Pažymėtina, jog šis I. P. A. prašymas nelaikytinas reikalavimo užtikrinimo priemone Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio prasme, todėl šis klausimas teismo nespręstinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo I. P. A. skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo I. P. A. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius