AS-822-1033-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-1033/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03710-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Banginis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Banginis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. liepos 16 d. nutarimą Nr. 2S-7, kuriuo atsakovas pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 „Dėl žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 9 bei 22 punktai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo dienos pakeisti arba panaikinti Taisyklių 9 ir 22 punktus.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki įsiteisės teismo sprendimas sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 2S-7 galiojimą.

Pagrįsdamas prašymą, pareiškėjas nurodė, kad ūkio subjektams 2014 metams yra paskirstyta 75 procentai Lietuvos Respublikai 2014 metams tenkančių žvejybos kvotų. Lietuvos Respublikai 2014 metais neišnaudojus jai skirtos žvejybos kvotų dalies, Lietuvos Respublika neturi teisės 2014 metais neišnaudotos žvejybos kvotos išnaudoti 2015 metais, todėl nesustabdžius skundžiamo nutarimo galiojimo nebebūtų aiškios likusios 2014 metams Lietuvos Respublikai tenkančios ir dar nepaskirstytos žvejybos kvotos dalies paskirstymo tvarkos. Kyla reali rizika, kad vykdant skundžiamą nutarimą jai bei kitiems ūkio subjektams nebus paskirta likusi 2014 metams Lietuvos Respublikai tenkanti žvejybos kvotos dalis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas vertino, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, o su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Jei skundo patenkinimo atveju, atsirastų neigiamų pasekmių, tai nepasunkintų sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galės būti išieškoma įstatymo nustatyta tvarka, todėl sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, taigi taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netikslinga.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šį prašymą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnį. Teismui nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar pasidarys neįmanomas. Ginčijamą aktą įvykdžius būtų panaikinti norminio administracinio teisės akto reikalavimai – Taisyklių 9 ir 22 punktai. Taigi, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo būtų panaikintas ginčijamas aktas, Taisyklių 9 ir 22 punktai jau būtų panaikinti ir teismo sprendimas nebeturėtų įtakos jų teisėtumui ir galiojimui bei jomis suteiktoms ūkio subjektų teisėms. Atsižvelgus į tai teigtina, kad nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo nebebūtų galimas buvusios padėties iki ginčijamo akto atkūrimas.

Vykdant ginčijamą aktą panaikinus Taisyklių 9 ir 22 punktus nebebūtų galimas likusių žvejybos kvotų 2014 metams paskirstymas ūkio subjektams (25 procentų Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos kvotų), nes Taisyklių 9 ir 22 punktai yra tiesiogiai taikomi skirstant žvejybos kvotas. Taigi, Lietuvai nepanaudojus 2014 metais skirstų žvejybos kvotų, nebebūtų galimas minėtų kvotų paskirstymas 2015 ar vėlesniais metais. Teismo sprendimu pripažinus ginčijamą aktą negaliojančiu, ūkio subjektams nebebūtų galimas 2014 metais nepaskirstų žvejybos kvotų paskirstymas, kas tiesiogiai prieštarautų ne tik pareiškėjo teisėms, bet ir viešajam interesui, nes Lietuva neišnaudotų jai Europos Komisijos Reglamentu skirtos žvejybos kvotos 2014 metams dalies.

Pareiškėjo nuomone, teismas nutartyje nurodydamas, kad pareiškėjas atsiradusią žalą dėl užtikrinimo priemonių nepritaikymo galės išieškoti įstatymo nustatyta tvarka, neatsižvelgė į proporcingumo, proceso šalių interesų balanso principus. Kilusio ginčo atveju nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo pareiškėjas ne tik negautų likusių žvejybos kvotų 2014 metams, dėl ko būtų iš esmės sutrikdyta žvejyba, patirti finansiniai nuostoliai, tačiau kartu nebebūtų aiški tolimesnė perleidžiamosios žvejybos teisės skyrimo tvarka. Ūkio subjektams šiuo metu galiojanti perleidžiamoji žvejybos teisė paskirta remiantis istoriškumo principu – t. y. ūkio subjekto praeities pagavimų statistika. Taigi, ūkio subjektams nepaskyrus likusių 25 proc. Lietuvai skirtų žvejybos kvotų 2014 metais būtų iš esmės apsunkintas perleidžiamosios žvejybos teisės tolimesnis nustatymas.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Konkurencijos taryba mano, jog taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo, nes pareiškėjo argumentai yra susiję su privačiais ūkio subjekto interesais, be to abstraktūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl nepagrindžia išimtinių išskirtinių aplinkybių, kurios neabejotinai rodytų, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės kiltų reali grėsmė, jog teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps negalimu.

Pažymi, kad Taisyklės buvo patvirtintos žemės ūkio ministro įsakymu ir įpareigojimai susiję su taisyklių atitinkamų nuostatų pakeitimu ar panaikinimu buvo nustatyti Žemės ūkio ministerijai. Atsižvelgiant į tai, Žemės ūkio ministerijai kyla pareiga pačiai spręsti, kokiu būdu ir kada įgyvendinti Konkurencijos tarybos nutarimu nustatytus įpareigojimus. Taigi, aplinkybė, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo privačius interesus, prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo galiojimą, negali paneigti Žemės ūkio ministerijos teisių ir pareigų pačiai apsispręsti dėl Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo.

Konkurencijos tarybos nutarimu nustatytų įpareigojimų tikslas yra skirtingų konkurencijos sąlygų pašalinimas, bet ne ribojimas ūkio subjektams vykdyti ūkinę veiklą. Taigi, aplinkybė, jog Žemės ūkio ministerija įpareigota pakeisti arba panaikinti Taisyklių 9 ir 22 punktus, savaime neužkerta kelio ūkio subjektams skirstyti kvotas, tačiau kvotas skirstyti būtina užtikrinant sąžiningą konkurenciją. Be to, nors pareiškėjas kalba tik apie Taisyklių atitinkamų nuostatų panaikinimą, tačiau Konkurencijos taryba numatė, jog šios nuostatos gali būti ir pakeistos, taigi Žemės ūkio ministerija, atsižvelgusi į ūkio subjektų interesus, gali pasirinkti proporcingiausią ir optimaliausią nutarimo įvykdymo būdą.

Vien privačių ūkio subjektų interesų gynimas, negali paneigti viešojo intereso gynimo. Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymo atsiradusią žalą ūkio subjektas galėtų išsiieškoti įstatymų nustatyta tvarka. Konkurencijos taryba nutarimu nustatytais įpareigojimais nepaneigia perleidžiamosios žvejybos teisės įtvirtinimo, tačiau šiuo metu nustatytas teisinis reguliavimas, kai perleidžiamosios žvejybos dydis, pagal kurį skiriamos kvotos ūkio subjektams, nustatomas atsižvelgus vien tik į istorinius žuvų sugavimo rodiklius, neužtikrina sąžiningos konkurencijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo dėl jo spręsti teismo nuožiūra.

Atkreipia dėmesį, kad ministerija 2014 m. gegužės 16 d. rašte Konkurencijos tarybai Nr. 2D-2266(24.19) „Dėl tyrimo dėl žvejybos kvotų skyrimo Baltijos jūroje” sutiko panaikinti Taisyklių 9 ir 22 punktus. Taip pat pažymėjo, kad nepriklausomai nuo reikalavimo užtikrinimo priemonės (ne)taikymo, nepaskirstytoji Lietuvos Respublikai 2013 m. lapkričio 19 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1180/2013, kuriuo nustatomos 2014 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos Baltijos jūroje galimybės (OL 2013 L 313, p. 4), 2014 metams skirta žvejybos kvota privalo būti paskirstyta ir panaudota (išgaudyta) ne vėliau kaip 2014 metais. Priešingu atveju, didelė tikimybė, kad neišgaudytoji žvejybos kvotos dalis bus paprasčiausiai prarasta, o tai turės didelį rezonansą ir neigiamas pasekmes žvejybos verslui. Žvejybos verslo specifika lemia tai, kad intensyviausia verslinė žvejyba Baltijos jūroje vykdoma būtent rudens mėnesiais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo dėl jo spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad vadovaujantis 2013 m. lapkričio 19 d. Tarybos Reglamentu Nr. 1180/2013, kuriuo nustatomos 2014 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos Baltijos jūroje galimybės, Lietuvai 2014 metais skirtos atitinkamos žvejybos Baltijos jūroje kvotos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 3D-253 „Dėl žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 „Dėl Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1 punkte numatytu įpareigojimu Komisija, 2014 m. gegužės 12 d. protokolu Nr. ŽKB-17(6.1), ūkio subjektams paskirstė 50 procentų likusių nepaskirstytų Lietuvai 2014 m. skirtų žvejybos galimybių Baltijos jūroje (25 procentus Lietuvai skirtų žvejybos kvotų Baltijos jūroje 2014 metams). Pažymėtina, kad žvejybos kvota Lietuvai skiriama vieneriems metams ir turi būti panaudota tik tais pačiais kalendoriniais metais (t. y. likę nepaskirstyti 25 procentai žvejybos kvotų negali būti paskirstyti ar panaudoti 2015 metais). Lietuvai neišnaudojus skirtų žvejybos kvotų, sekančiais metais Lietuvos Respublikai gali būti skirta mažesnė žvejybos kvota Baltijos jūroje.

Atsakovas Konkurencijos taryba 2014 m. spalio 9 d. pateikė papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjo atskirojo skundo, kuriuose nurodė, kad žemės ūkio ministras 2014 m. rugsėjo 25 d. priėmė įsakymą Nr. 3D-647 „Dėl žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 „Dėl žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2014 m. rugsėjo 26 d. Šis įsakymas priimtas atsižvelgus į pareiškėjo apskųstą Konkurencijos tarybos nutarimą, įsakymo 3.1 ir 3.2 punktais buvo panaikinti Taisyklių 9 ir 22 punktai, kurių atžvilgiu byloje ginčijamu nutarimu buvo nustatyti įpareigojimai Žemės ūkio ministerijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tapo nebeaktualus, nes Žemės ūkio ministerija jau atliko veiksmus minėtų nuostatų atžvilgiu.

Pareiškėjas prašo neatsižvelgti į atsakovo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, teigia, kad turi būti vertinamos aplinkybės, buvusios ginčijamos nutarties priėmimo metu, o ne po to. Nurodo, kad po ginčijamos nutarties priėmimo nėra pasikeitusios aplinkybės, lemiančios ginčijamo akto neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 2S-7, kuriuo atsakovas pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 „Dėl žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 9 bei 22 punktai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo dienos pakeisti arba panaikinti Taisyklių 9 ir 22 punktus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje atskirąjį skundą padavęs pareiškėjas prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti skundžiamo atsakovo nutarimo galiojimą.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi išsprendęs pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo kaip nepagrįstą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005).

Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007).

Teisėjų kolegija nurodo, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus. Asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Pažymėtina, kad akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007). Laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą paprastai galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011; 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-290/2009).

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, jį panaikinus nebebūtų galimas buvusios padėties atkūrimas. Teismo sprendimu pripažinus ginčijamą aktą negaliojančiu, ūkio subjektams nebebūtų galimas 2014 metais nepaskirstų žvejybos kvotų paskirstymas, kas tiesiogiai prieštarautų ne tik pareiškėjo teisėms, bet ir viešajam interesui, nes Lietuva neišnaudotų jai Europos Komisijos Reglamentu skirtos žvejybos kvotos 2014 metams dalies. Kilusio ginčo atveju nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo pareiškėjas ne tik negautų likusių žvejybos kvotų 2014 metams, dėl ko būtų iš esmės sutrikdyta žvejyba, patirti finansiniai nuostoliai, tačiau kartu nebebūtų aiški tolimesnė perleidžiamosios žvejybos teisės skyrimo tvarka.

Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. priimtas žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3D-647 „Dėl žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 „Dėl žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2014 m. rugsėjo 26 d. Įsakymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. liepos 16 d. nutarimą Nr. 2S-7/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, ir siekiant užtikrinti nenutrūkstamą verslinės žvejybos veiklą ir nustatyti žvejybos kvotų, kurių atsisako jas gavę ūkio subjektai, paskirstymo tvarką.

2014 m. rugsėjo 25 d. įsakymo 1 punktu pakeistas 2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 2 punktas, nustatant, kad Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisija ūkio subjektams skiria likusias nepaskirstytas Lietuvai 2014 m. skirtas žvejybos galimybes (vietoj iki tol nustatytų 50 procentų); 2 punktu pakeistas ankstesnio įsakymo 3 punktas, nustatant, kad šiuo įsakymu patvirtintos Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklės galioja iki 2014 m. gruodžio 31 d.(ankstesnė redakcija – iki 2014 m. spalio 31 d.); 3.1 ir 3.2 punktais pripažinti netekusiais galios Taisyklių 9 ir 22 punktai, 3.3 punktu pakeistas Taisyklių 27 punktas, išdėstant jį taip: „Dėl perleidžiamųjų žvejybos teisių atšaukimo arba kvotos atsisakymo ar kvotos sumažinimo pagal šių taisyklių 10 ir (arba) 14 ir (arba) 24 ir (arba) 25 punktus susidariusi nepaskirstyta žvejybos kvota komisijos sprendimu paskirstoma likusiems perleidžiamąsias žvejybos teises turintiems naudotojams proporcingai jų turimų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiui.“

Kaip matyti, nagrinėjamoje situacijoje ginčijamas aktas, kurio galiojimą prašo sustabdyti pareiškėjas, t. y. Konkurencijos tarybos 2014 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 2S-7, kuriuo pripažinus, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Taisyklių 9 bei 22 punktai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir žemės ūkio ministerija įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo dienos šiuos Taisyklių punktus pakeisti arba panaikinti, yra įvykdytas, priėmus žemės ūkio ministro 2014 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 3D-647, kurio 3.1 ir 3.2 punktais, kaip jau minėta, Taisyklių 9 ir 22 punktai pripažinti netekusiais galios. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtimi ir teismų praktika, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo tenkinimas nesukurtų jo siekiamų rezultatų, t. y. įvykdyto akto galiojimo sustabdymas būtų beprasmis. Pastebėtina ir tai, kad žemės ūkio ministerija, priimdama 2013 m. kovo 15 d. įsakymo pakeitimus, atsižvelgė į susidariusią situaciją ir ėmėsi priemonių Taisyklių 9 bei 22 punktų panaikinimo padariniams sušvelninti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju negalima daryti išvados, jog byloje yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl atskirasis skundas yra atmestinas ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Banginis“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė