A-602-542-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A602-542/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01540-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.2; 9.7; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. V., I. M. ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gegužės 13 d. gautu skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. S-64(7-45/2013) (MGK bylos VI t., b. l. 112-121), kuriuo buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. 68-14 (b. l. 35-42) dėl 2012 m. gruodžio 4 d. pareiškėjo skundo dėl Vilniaus apskrities VMI 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-175 (MGK bylos I t., b. l. 19-30), kuriuo patvirtintas 2012 m. lapkričio 19 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-256-175 (MGK bylos I t., b. l. 75-84; b. l. 35-42) dėl nurodomų sumokėti į biudžetą 93 119 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM, V. M. už pareiškėją sumokėjo 14 599 Lt GPM, todėl faktiškai mokėtinas 78 520 Lt GPM), 69 293,90 Lt GPM delspinigių, 23 556 Lt GPM baudos.

Paaiškino, kad MGK sprendimas priimtas nevisiškai išnagrinėjus visas teisingam apmokestinimui reikšmingas aplinkybes, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio 1 dalyje. Manė, kad vietinio, centrinio ir mokesčių administratorių ir MGK sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes juose nenurodyta, kodėl priimant sprendimus nebuvo vadovautasi Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-61/2010 padaryta išvada, kad V. V. ir I. M. persikėlė pareigą mokėti GPM nuo 381 096,5 Lt azartinių lošimų laimėjimų iš V. M. sau, o valstybė įgijo teisę į minėtą turtinę prievolę iš šių asmenų, kurie sąmoningai ir savanoriškai ją prisiėmė. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat ir mokestinį tyrimą atliekančiam mokesčių administratoriui ar skundą dėl mokesčių administratoriaus sprendimo nagrinėjančiai MGK (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir TĮ) 9 straipsnis). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnis nustato atvejus, kai atitinkamos aplinkybės ir faktai yra neįrodinėtini. Prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinomis aplinkybėmis (faktais) pripažįstamos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu, teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai.

Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad pareiškėjas neįgijo prievolės mokėti GPM nuo ikiteisminio tyrimo metu nustatytų 373 474,57 Lt (381 096,50 Lt – 7 621,93 Lt V. V. ir I. M. sumokėtas 2 proc. atlygis) azartinių lošimų laimėjimų, įregistruotų minėtų asmenų vardu, todėl ši suma mokesčių administratoriaus nepagrįstai įtraukta į pareiškėjui priskirtinų azartinių lošimų laimėjimų apmokestinamas pajamas. Eliminavus šią kitų asmenų vardu įregistruotą 373 474,57 Lt sumą, lieka 365 072,11 Lt suma, iš kurios atėmus 435 850 Lt išlaidas, patirtas 2005 metais įsigyjant lošimo žetonus, matyti, kad iš azartinių lošimų gautų apmokestinamųjų pajamų 2005 m. pareiškėjas neturėjo ir todėl pareiga deklaruoti pajamas ir mokėti mokestines prievoles pareiškėjui neatsirado.

Tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, t. y. įsiteisėję sprendimai, juose nustatyti faktai ir jų pagrindu padarytos išvados. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatuota, kad „V. ir V. M. neįgijo prievolės mokėti gyventojų pajamų mokesčius, nes byloje neįrodyta, kad jų 2005 metų pajamos iš lošimo kazino būtų viršijusios išlaidas <...>“.

MGK sprendime, neatsižvelgiant į aukščiau minėtus teismų sprendimus, (MGK sprendimo 9 psl. 2 pastraipa) cituojamos vietinio ir centrinio mokesčių administratoriaus išvados dėl to, kad mokestinis ginčas vyksta ne tik dėl 381 096,50 Lt azartinių lošimų laimėjimų, registruotų kitų asmenų vardais, bet ir dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų ir pareiškėjo vardu registruotų 365 072,11 Lt laimėjimų, tačiau lieka neaišku, kaip ši išvada paneigia būtinybę remtis įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytu faktu, kad pareiškėjas neįgijo prievolės mokėti GPM nuo kitų asmenų vardais registruotos 381 096,50 Lt sumos.

Padarytos išvados, kad 373 474,57 Lt (atėmus 2 proc. dydžio atlygį, sumokėtą nurodytiems asmenims) azartinių lošimų laimėjimus, registruotus V. V. ir I. M. vardais, gavo pareiškėjas, todėl jam tenka pareiga mokėti GPM nuo šių laimėjimų, yra nepagrįstos ir neteisėtos, nes teismai baudžiamojoje byloje konstatavo, t. y. nustatė prejudicinę reikšmę turinčius faktus, kad V. ir V. M., pagal GPM įstatymą turintys pareigą sumokėti 33% mokesčio nuo laimėtos sumos, šią savo prievolę perleido kitiems asmenims, t. y. I. M. ir V.

V., o šie ją savanoriškai prisiėmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis) ir valstybė įgijo teisę į turtinę prievolę iš šių asmenų, kurie sąmoningai ją prisiėmė (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendis). Tokiu būdu du teismai vienareikšmiškai pasisakė dėl fakto, kad pareiškėjas neturi prievolės mokėti GPM. Minėti faktiniai duomenys sudarė pagrindą mokesčių administratoriui, skaičiuojant galimai pareiškėjui tenkantį mokėti GPM, nenustatinėti minėtų faktinių duomenų ir netirti jų iš naujo.

Manė, kad minėti asmenys, perimdami turtinę prievolę, kartu prisiėmė pareigą deklaruoti pajamas ir mokėti GPM.

Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, 31, 109 straipsnių nuostatomis. Mokesčių administratorius, gavęs teismo išteisinamąjį nuosprendį, privalėjo vadovautis jame išspręstais klausimais ir pareiškėjo atžvilgiu paskaičiuoti jam tenkantį GPM, jei toks būtų susidaręs, o ne inicijuoti naują įrodinėjimo procesą mokestiniame ginče. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-110/2012 konstatuota, kad mokesčių administratoriaus sprendimuose negalėjo ir neturėjo būti atliekamas įrodinėjimo procesas iš naujo, nes negalėjo būti kvestionuojami nuosprendyje nustatyti faktai.

Pareiškėjas manė, kad mokesčių administratorius savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnį. Vietinis ir centrinis mokesčių administratoriai, priskirdami V. V. ir I. M. vardais įregistruotą 381 096,5 Lt sumą pareiškėjo apmokestinamosioms pajamoms, pareiškėjo atžvilgiu buvo šališki ir neobjektyvūs. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, laikomasi nuostatos, kad įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais leistinais faktiniais ir nekeliančiais abejonių duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius. Visos abejonės, aiškinamos mokesčio mokėtojo naudai. Mano, kad MGK, patvirtindama ginčijamus vietinio ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimus, pažeidė savo pareigą objektyviai išnagrinėti skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-54/2012).

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus prašymus, argumentus. Paaiškino, kad iš skundžiamų sprendimų nėra aišku, kaip apskaičiuotos pareiškėjo pajamos ir išlaidos už 2005 metus, nes pagal pareiškėjo atstovo apskaičiavimus, 2005 m. išlaidos viršijo pajamas, o dėl to pareiškėjas negalėjo būti apmokestintas.

Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 125-126) paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad prievolė mokėti GPM yra perleista V. V. ir I. M. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atlikto ikiteisminio tyrimo medžiaga ir baudžiamosios bylos Nr. 1A-61/2010 medžiaga patvirtina, kad 2005 m. birželio mėnesį uždarojoje akcinėje bendrovėje „Olympic Casino Group Baltija“ (toliau – ir UAB „Olympic Casino Group Baltija“), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjo lošimų automatais laimėtos 381 096,5 Lt pinigų sumos buvo įregistruotos kitų asmenų vardais, t. y. V. V. vardu įregistruota 263 771 Lt suma, I. M. vardu įregistruota 117 325,50 Lt suma. UAB „Olympic Casino Group Baltija“ pildomame registracijos žurnale ir išrašytose didelių laimėjimų išmokėjimo pažymose įrašyti duomenys apie tariamus V. V. ir I. M. laimėjimus, nors išmokėtus pinigus gavo tikrasis laimėtojas – pareiškėjas.

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo apklausos protokoluose (2005 m. liepos 27 d., 2005 m. rugpjūčio 8 d., 2005 m. rugpjūčio 18 d., 2006 m. gegužės 15 d.) užfiksuotas pareiškėjo patvirtinimas, kad nurodytas laimėtas pinigų sumas, įregistruotas kitų asmenų vardais, gavo jis. V. V. ir I. M. įtariamųjų apklausos protokoluose (2005 m. liepos 26 d., 2006 m. birželio 5 d. ir 2006 m. sausio 12 d., 2006 m. birželio 8 d.) taip pat patvirtino, kad šių sumų jie negavo, tačiau didelių laimėjimų išmokėjimo pažymose pasirašė šalia įrašo „Laimėtojas“. I. M. 2006 m. sausio 12 d. įtariamojo apklausos protokole užfiksuota, kad lankydamasis kazino iš kitų klientų girdėjo, kad galima užsidirbti, įforminant kitų klientų laimėjimus savo vardu, 2005 m. birželio mėn. jis pasiūlė pareiškėjui jo laimėjimą forminti I. M. vardu. Pareiškėjui išlošus nemažą sumą, jis sutiko su I. M. pasiūlymu. I. M. nurodė, kad didelių laimėjimų išmokėjimo pažymose (bendra suma – 117 325,50 Lt) nurodyti laimėjimai yra laimėti ne jo, o tik užregistruoti jo vardu, tikrasis laimėtojas – pareiškėjas. V. V. 2005 m. liepos 26 d. įtariamojo apklausos protokole užfiksuota, kad jis duodavo savo pasą pareiškėjui ir kitiems asmenims, laimėjusiems pinigus, tam, kad laimėjimai būtų įforminti jo vardu, ir už tai gaudavo apie 3 proc. nuo laimėtos sumos. V. V. patvirtino, kad didelių laimėjimų išmokėjimo pažymose (bendra suma – 263 771 Lt) jis tik pasirašė, tikrasis laimėtojas ir pinigų gavėjas yra pareiškėjas. UAB „Olympic Casino Group Baltija“ išmokėtus V. V. ir I. M. loterijų, azartinių lošimų laimėjimus už 2005 m. deklaravo pateiktoje formoje FR0471 apie B klasės pajamas gavusius asmenis. Pastarieji asmenys metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2005 metus nepateikė, gautų pajamų nedeklaravo ir į biudžetą GPM nesumokėjo. Todėl būtent pareiškėjas tikrintinu laikotarpiu (2005 m.) gavo azartinių lošimų laimėjimus, kurie buvo įforminti kitų asmenų vardais.

Dėl Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2012 išdėstyto argumento „kad V. ir V. M. neįgijo prievolės mokėti gyventojų pajamų mokesčius, nes byloje neįrodyta, kad jų 2005 m. pajamos iš lošimo kazino būtų viršijusios išlaidas“, atsakovas paaiškino, kad teismas, įvertinęs tik ikiteisminio tyrimo metu nustatytus pareiškėjo azartinių lošimų laimėjimus 381 096,50 Lt, registruotus V. V. ir I. M. vardu, bei pareiškėjo pateiktus 161 vnt. kasos aparato kvitus, pagrindžiančius 435 850 Lt patirtas išlaidas, padarė išvadą, kad pareiškėjui nėra prievolės mokėti GPM. Tačiau mokestinis ginčas vyksta ne tik dėl baudžiamojo proceso metu nustatytų 381 096,50 Lt azartinių lošimų laimėjimų, registruotų V. V. ir I. M. vardu, bet ir dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų pareiškėjo vardu registruotų 365 072,11 Lt azartinių lošimų laimėjimų ir kitų su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių pareiškėjas nedeklaravo ir GPM nuo šių pajamų nemokėjo.

Dėl pareiškėjo argumento, kad mokesčių administratorius negalėjo kvestionuoti nuosprendžiuose nustatytų faktų, atsakovas paaiškino, kad skunde cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-110/2012 nurodyta, kad ginčijamu atveju „pareiškėjas nuteistas teismo nuosprendžiu būtent už mokesčių įstatymų pažeidimus“. Pareiškėjo atveju vykusio baudžiamojo proceso metu buvo sprendžiamas pareiškėjo ir V. M. baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl nusikalstamų veikų – sukčiavimo (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamosios kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį) ir dokumentų klastojimo (pagal BK 300 straipsnio 1 dalį).

Baudžiamojo proceso metu buvo siekiama nustatyti, ar minėti asmenys turėjo tikslą tyčia apgauti valstybę, ar jų įvykdyti veiksmai atitiko sukčiavimo sudėtį, ar dėl minėtų asmenų apgaulės valstybė būtų praradusi prievolės reikalavimo teisę apskritai (pavyzdžiui, jeigu pareiga mokėti prievolę dėl konkretaus laimėjimo būtų perkelta ne V. V. ir I. M., o perkelta neegzistuojančiam ar visai nežinančiam apie laimėjimo faktą ar prievolę asmeniui). Taigi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-61/2010 buvo išspręstas pareiškėjo ir V.

M. inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės klausimas. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2100/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 pažymėjo, kad pareiga „mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini.

Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato“. Todėl net ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį pareiškėjo atžvilgiu, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi būti vertinama kaip šalinanti pareiškėjo mokestinę atsakomybę.

Pajamų mokestį moka pajamas gavęs gyventojas (GPM įstatymo 3 straipsnis). Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje išdėstyti motyvai, ginčo medžiagoje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu gavo azartinių lošimų pajamų – laimėjimus, kurie buvo įforminti kitų asmenų vardais (baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V.

V. ir I. M. grąžino pareiškėjui jo laimėtas sumas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-13/2012).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (b. l. 128) pareiškėjo skundo prašė netenkinti. Paaiškino, kad sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. atsiliepime į skundą (b. l. 134) paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. V. M. išloštų pinigų neėmė, juos grąžino faktiniam laimėtojui V. M. už simbolinį atlygį. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad faktinis laimėtojas yra V. M.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pagal bylos medžiagą nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo aktas yra surašytas antrą kartą atliekant pakartotinį patikrinimą, kurį pavesta atlikti VMI 2012 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 68-101 (anksčiau buvo surašyti patikrinimo aktai – 2006 m. lapkričio 28 d. aktas Nr. 27-06-42-34 ir 2010 m. gegužės 28 d. aktas Nr. (21.26)-04-77-41). Pakartotinio patikrinimo metu buvo vertinami Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. 2K-226/2012.

Baudžiamojoje byloje pareiškėjas pripažino, jog laimėtas ginčo sumas jis gavo, o V. V. ir I. M. patvirtino, kad tų sumų jie negavo, tik didelių laimėjimų išmokėjimo pažymose pasirašė šalia įrašo „Laimėtojas“. Pastarieji asmenys patvirtino, kad už tai jie gavo iš pareiškėjo atitinkamą užmokestį. Atsižvelgdama į baudžiamosios bylos medžiagos duomenis, Vilniaus apskrities VMI padarė išvadą, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu gavo azartinių lošimų pajamų, kurios buvo įformintos kitų asmenų vardais. Vilniaus apskrities VMI savo išvadas grindė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d.

įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis. Nedeklaruodamas pajamų iš azartinių lošimų laimėjimų (ir įregistruotų pareiškėjo vardu, ir įregistruotų V. V. ir I. M. vardu), pareiškėjas siekė nuslėpti gautas pajamas iš azartinių lošimų laimėjimų ir išvengti mokesčių mokėjimo. Pareiškėjas gavo 373 474,57 Lt pajamų (laimėjimų), kuriuos užregistravo kitų asmenų vardais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 14 dalimi pajamos, gautos iš azartinių lošimų, yra apmokestinamos atsižvelgus į viso mokestinio laikotarpio lošimų rezultatą (metinį skirtumą tarp įmokėtos ir laimėtos sumos).

Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi pareiškėjo 2005 m. gautos azartinių lošimų apmokestinamosios pajamos sudarė 302 696,68 Lt (738 546,68 Lt – 435 850 Lt). Pajamos apmokestintos 33 proc. mokesčio tarifu, įvertinus sumokėtą GPM (7 677 Lt), su darbo santykiais susijusias pajamas (6 225 Lt), metinį neapmokestinamą pajamų dydį, tai apskaičiuotas GPM sudaro 93 119 Lt, o įvertinus V. M. 2005 m. rugpjūčio 8 d. GPM sumą (14 599 Lt), pareiškėjui apskaičiuota 78 520 Lt GPM. Nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigiai – 69 293,9 Lt.

Pareiškėjui skirta 30 procentų dydžio bauda – 23 556 Lt.

VMI 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 68-14 patvirtintas Vilniaus apskrities VMI sprendimas. VMI sprendime nustatyta, pagal baudžiamosios bylos medžiagą 2005 m. pareiškėjo lošimų automatais laimėta 381 096 Lt suma įregistruota kitų asmenų vardais. Šiame sprendime yra paaiškinama, kaip mokesčių administratorius vertina baudžiamojoje byloje priimtus galutinius sprendimus. t. y. kad baudžiamojoje byloje buvo vertinami tik tie pareiškėjo laimėjimai, kurie buvo įregistruoti kitų asmenų vardais, ir jie sudaro 381 096,50 Lt, tačiau mokestinio patikrinimo eigoje dar papildomai nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. savo vardu gavo 365 072,11 Lt azartinių lošimų laimėjimų ir kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nenurodė ir į biudžetą GPM nuo tų pajamų nesumokėjo. Iš VMI sprendimo turinio (6 sprendimo lapas) teismas darė išvadą, kad apskaičiuojant mokesčio bazę nuo kitų asmenų vardais registruotų laimėjimų sumos buvo atimta 2 proc. suma, nes Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje yra nuspręsta iš V. V. ir I. M. konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus (atitinkamai 5 976,84 Lt ir 2 369,70 Lt). VMI sprendime konstatuojama, kad pareiškėjas 2005 metais gavo 738 546,68 Lt azartinių lošimų laimėjimų ir kitų su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, iš šių pajamų atimamos azartiniams lošimams patirtos išlaidos – 435 850 Lt ir tokiu būdu nustatoma pareiškėjo GPM bazė – 302 696,68 Lt. Nuo šios bazės ir apskaičiuotas 93 119 Lt GPM, kuris buvo sumažintas atsižvelgiant į sumokėtas sumas. VMI sprendime yra argumentuotas paaiškinimas dėl to, kad pareiškėjo 2005 m. patirtos išlaidos neviršijo pajamų – nurodoma, kad metų pradžioje pareiškėjas galėjo turėti 465 142,40 Lt lėšų likutį iš 2004 m., 2005 m. gavo 757 191,50 Lt pajamų, patyrė 812 416,03 Lt išlaidų, t. y. bendra pareiškėjo pajamų suma 2005 m. viršijo išlaidas. VMI remėsi tuo, kad pareiškėjas, vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, privalo nuginčyti nurodytas mokesčių sumas, jeigu su jomis nesutinka, tačiau nurodoma, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog klaidingai apskaičiuotas mokestis.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad GPM apskaičiuotas pagrįstai. Pagal GPMĮ (redakcija, galiojusi pajamų gavimo momentu) 2 straipsnio 14 dalies nuostatas, pajamomis laikoma: per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. Kadangi GPM turėjo būti sumokėtas iki 2006 m. gegužės 1 d., GPM dydis pagrįstai buvo apskaičiuojamas pagal tas GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios galiojo mokant tą mokestį už 2005 m., nes vėliau, keičiant GPMĮ 6 straipsnį buvo nurodoma, kokiam mokestiniam laikotarpiui galioja nauji mokesčių tarifai. GPMĮ 6 straipsnyje buvo pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai mokesčio tarifas sudarė 15 procentų, o 3 dalyje buvo nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nenurodytoms pajamoms taikomas 33 procentų pajamų mokesčio tarifas. Lošimų laimėjimai 2 dalyje nepaminėti, todėl 33 proc. tarifas taikytas pagrįstai. GPMĮ 3 straipsnis nustatė, kad pajamų mokesčio mokėtojas yra pajamų gavęs gyventojas. GPMĮ 5 straipsnis nustatė, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (1 d.). Šio ginčo atveju apmokestinimui yra svarbus momentas, nuo kada laikoma, kad asmuo gavo pajamas. GPMĮ 8 straipsnis „Pajamų pripažinimas“ nustatė, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu (1 dalis). Kadangi GPMĮ 22 straipsnio 2 dalyje aiškiai padaryta išimtis azartinių lošimų laimėjimams, tokie laimėjimai priskiriami B klasės pajamoms, nuo kurių pajamų mokestį deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo iki kitų kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos.

Teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nebuvo tiriamas klausimas, ar teisingai apmokestinti kiti V. M. laimėjimai 2005 m., nes tai neturėjo reikšmės sprendžiant, ar teisingai kvalifikuota pareiškėjo veika pagal BK straipsnį. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kurioje V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (11 nusikalstamų veikų), BK 182 straipsnio 1 dalį (11 nusikalstamų veikų), priimtas išteisinamasis nuosprendis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi kasacinis skundas buvo atmestas. Nuosprendyje analizuojama BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikaltimo sudėtis ir daroma išvada, kad V. M. inkriminuotas sukčiavimo požymis yra turtinės prievolės, t. y. GPM, išvengimas panaudojant apgaulę. Nurodoma, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė. Tai reiškia, kad dėl juridinio ar fizinio asmens suklaidinimo valstybė iš viso turi prarasti reikalavimo teisę į gyventojų pajamų mokestį, t. y. atvejis, kai pareiga mokėti mokestį būtų perkelta neegzistuojančiam ar visai nežinančiam apie laimėjimus asmeniui, dėl ko prievolės nebūtų galima nustatyti ar išieškoti. Nuosprendyje daroma išvada, kad šiuo atveju esminės žalos valstybė nepatyrė. Nurodoma, kad šiuo atveju nėra problematiška valstybei išieškoti mokestį, nes kiti asmenys save identifikavo kaip laimėjusius asmenis, persikėlė pareigą iš V. M. sau, o valstybė įgijo teisę į turtinę prievolę iš šių asmenų, kurie sąmoningai tą prievolę prisiėmė, t. y. tą pareigą prisiėmė realūs asmenys V. V. ir I. M., tiek, kiek tai susiję su ginčo suma. Nurodoma, kad tokiu būdu valstybė teisės į privalomų mokėjimų gavimą neprarado, nes V. M. savo pareigą perleido kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje kasacine tvarka nagrinėjami teisės taikymo klausimai, t. y. nusikaltimo kvalifikavimas. Nurodoma, kad V. M. veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes apgaulė nebuvo esminė – jis turėjo prievolę pagal GPMĮ sumokėti 33 proc. mokestį nuo laimėtos sumos, tačiau šią prievolę perleido kitiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad baudžiamosios bylos sprendimuose buvo sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, kur esminę reikšmę nusikaltimui kvalifikuoti turėjo aplinkybė, ar valstybė galėtų mokesčių reikalauti ir iš tų asmenų, kuriems perduotas laimėjimų įregistravimas, tačiau baudžiamosios bylos sprendimuose nekonstatuota, kad valstybė apskritai prarado teisę reikalauti GPM ir iš to asmens, kuris realiai gavo laimėjimus. Mokesčių apskaičiavimo, išieškojimo ir kiti mokesčių klausimai yra reglamentuojami ne BK nuostatomis, o mokesčių įstatymais, tarp jų ir MAĮ.

Teisės aktai numato mokesčių mokėtojo teisę perkelti mokestinę prievolę kitam asmeniui, tačiau tokios teisės įgyvendinimo tvarką nustato mokesčių įstatymai. MAĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys. Tokiems asmenims taikomos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir išieškojimą reglamentuojančios mokesčių įstatymų nuostatos, kurios būtų taikomos mokesčių mokėtojui. Ši tvarka yra nustatyta Finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51 patvirtintose Mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklėse (2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1K-184 redakcija), t. y. pagal nurodytas taisykles, mokestinė nepriemoka perimama sudarius sutartį su perimančiu asmeniu, turi būti gautas vietos mokesčių administratoriaus sutikimas.

Pareiškėjas ir jo atstovas teigė, kad šios nuostatos netaikytinos, nes perduota (perkelta) pati prievolė mokėti GPM, o ne nepriemoka. Kadangi pareiškėjas neneigia gavęs laimėjimų pinigines sumas, kurios įregistruotos kitų asmenų vardais (šios aplinkybės patvirtintos baudžiamojoje ir mokestinėje byloje), teismas sprendė, kad formalus laimėjimo įregistravimas kito asmens vardu nereiškia, kad pajamų gavėjas neturi pareigos sumokėti mokesčio sumas. Taigi nagrinėjamu atveju susidarė mokesčio nepriemoka, kurią pareiškėjas galėjo perduoti tretiesiems asmenims, tačiau laikantis nurodytuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Šiuo atveju, nei asmenys, kurių vardu įregistruoti laimėjimai tik formaliai, nei mokesčių administratorius nustatyta tvarka nesutiko, kad mokestinė nepriemoka būtų perduodama asmenims, kurie realiai jokių pajamų negavo, o tik leido formaliai įregistruoti laimėjimus jų vardu. Nors pareiškėjas teigia perkėlęs savo mokestinę prievolę, tačiau neneigia, kad gavo laimėjimų sumas, netvirtina, kad laimėjimų sumas kaip pinigines lėšas realiai perdavė V. V. ir I. M., t. y. pareiškėjas neginčija, kad jis realiai gavo ir tas laimėjimų sumas, kurias jo sutikimu 2005 m. birželio mėnesį savo vardu įregistravo V. V. ir I. M. Taigi pareiškėjas neneigia apmokestinimui pagal GPMĮ nuostatas esminės aplinkybės – pareiškėjas laimėjimų sumas 2005 m. birželio mėnesį gavo.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, aplinkybę, kad pareiškėjas MAĮ nustatyta tvarka neperkėlė V. V. ir I. M. pareigos sumokėti GPM, taip pat byloje esančius duomenis, t. y. FNTT atlikto ikiteisminio tyrimo medžiagą (baudžiamoji byla Nr. 1A-61/2010), kurioje nustatyta, kad pareiškėjo lošimų automatais 2005 m. birželio mėnesį laimėtos sumos, kurios sudaro iš viso 381 096,5 Lt, buvo įregistruotos kitų asmenų vardais (MGK byla, I t., b. l. 131–161); specialisto 2006 m. lapkričio 24 d. išvadą Nr. 5-1/193, kurioje nustatyta, kad V. M. 2005 m. 12 kartų žaidė azartinius lošimus, gavo pajamų iš azartinių laimėjimų ir užregistravo laimėjimus ne savo vardu bendrai 381 096,50 Lt sumai; įtariamojo apklausos protokolus, kuriuose V. M. patvirtino, kad tas sumas gavo ir kad jos įregistruotos V. V. ir I. M. vardais; V. V. ir I. M. apklausos protokolus, kuriuose jie patvirtino, kad minėtų sumų negavo; teismas sprendė, kad realiai nurodytas pajamas (pinigines lėšas) gavo pareiškėjas, todėl jam ir kyla pareiga nuo jų mokėti jam papildomai apskaičiuotą GPM sumą. Pareiškėjas, kaip to reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nenuginčijo apskaičiuotos mokesčio sumos teisingumo, o mokesčių administratorius mokesčio sumą apskaičiavo, pateikdamas visus įrodymus apie gautų pajamų ir išlaidų dydį, atėmė iš pajamų sumos tą sumą, kurią pareiškėjas sumokėjo už paslaugas (po 2 proc. V. V. ir I. M.). Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2005 m. birželio mėnesį gautų pajamų iš azartinių lošimų įregistruotų kitų asmenų vardais pagrįstai apskaičiuotas GPM.

Atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas V. M. 2013 m. rugsėjo 15 d. gautu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 167-172) paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jis prieštarauja procesinės ir materialinės teisės normų reikalavimams, suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir dėl to byla išspręsta neteisingai. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnį, 58 straipsnio 4 dalį, 81 straipsnio 1 ir 2 dalį, 87 straipsnio 4 dalį, nesilaikė suformuotos administracinių teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A556 -646/2010, A822 -107/2009, A63-74/2009, A442-367/2010), todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir neteisingą sprendimą.

Pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį prie teismo procese neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų yra priskiriamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kuris yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Prejudicinę galią turi visų rūšių nuosprendžiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-646/2010).

Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai nenagrinėjo apelianto skundo, nepasisakė dėl esminių skundo argumentų. Teismas netinkamai vertino Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-61/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2012 padarytą išvadą, kad V. V. ir I. M. apeliantas perkėlė pareigą mokėti GPM nuo 381 096,5 Lt azartinių lošimų laimėjimų, valstybė įgijo teisę į minėtą turtinę prievolę iš šių asmenų, kurie sąmoningai ir savanoriškai ją prisiėmė. Ši įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta išvada yra tiesiogiai susijusi su mokestinio patikrinimo dalyku – 2005 m. gautų azartinių lošimų laimėjimų apmokestinamųjų pajamų dydžio nustatymu. Kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad apeliantas neįgijo prievolės mokėti GPM nuo ikiteisminio tyrimo metu nustatytų 373 474,57 Lt (381 096,5 Lt – 7 621,93 Lt V. V. ir I. M. sumokėtas 2 proc. atlygis) azartinių lošimų laimėjimų, įregistruotų minėtų asmenų vardu, todėl ši suma mokesčių administratorių, MGK ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nepagrįstai įtraukta į azartinių lošimų laimėjimų apmokestinamąsias pajamas.

Pareiškėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė MAĮ 86 straipsnį ir be pagrindo sprendė, ar pareiškėjas galėjo perkelti mokestinę nepriemoką, nes mokesčio mokėjimo terminas nebuvo pasibaigęs.

Pareiškėjo tvirtinimu, administraciniame ginče buvo neteisingai paskirstyta įrodinėjimo našta.

Atsakovas VMI nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui (b. l. 185-187).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pritaria atsakovo argumentams (b. l. 179).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus apskrities VMI 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-175 (b. l. 23–33) patvirtino 2012 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-27, kuriame pareiškėjui V. M. papildomai apskaičiuota 93 119 Lt GPM suma (mokėtina suma 78 520 Lt), apskaičiuota 69 293,90 Lt GPM delspinigių bei skirta 23 556 Lt GPM baudą.

VMI 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 68-14 patvirtino Vilniaus AVMI 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą (b. l. 35-42).

MGK 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. S-64(7-45/2013) patvirtino VMI 2013 m. sausio 17 d. sprendimą (MGK bylos VI t., b. l. 112-121).

Mokesčių administratorius priėmė sprendimą, kuriuo V. M. papildomai apskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio sumą patikrinęs minėto mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už 2005 metus.

Iš Vilniaus apskrities VMI sprendimo ir bylos medžiagos nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo aktas yra surašytas antrą kartą atliekant pakartotinį patikrinimą, kurį pavesta atlikti VMI 2012 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 68-101 (anksčiau buvo surašyti patikrinimo aktai – 2006 m. lapkričio 28 d. aktas Nr. 27-06-42-34 ir 2010 m. gegužės 28 d. aktas Nr. (21.26)-04-77-41). Skundžiamame Vilniaus apskrities VMI sprendime konstatuota, kad pakartotinio patikrinimo metu įvertintas Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. 2K-226/2012.

Vilniaus apygardos teismas (toliau – ir VAT) 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nuosprendį, kuriuo V. M. ir V. M. buvo nuteisti pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį (sukčiavimas) ir 300 straipsnį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad V. M. ir V. M. padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. VAT panaikino nuosprendžio dalį, kuria į biudžetą priteista: iš V. M. – 125 762 Lt, iš V. M. – 50565 Lt. VAT panaikino nuosprendžio dalį, kuria V. V., I. M. ir R. D. buvo nuteisti pagal Baudžiamojo kodekso 24 straipsnį, 182 straipsnį (sukčiavimas) ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad minėti asmenys padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. VAT paliko nuosprendžio dalį, kuria V. V., I. M. ir R. D. yra nuteisti pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnį. VAT paliko nenagrinėtą VMI ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi išnagrinėjo bylą kasacine tvarka ir atmetė skundą dėl VAT 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sumų, kurias 2005 m. birželio mėnesį laimėjo pareiškėjas UAB „Olympic Casino Group Baltija“ ir kurios buvo įregistruotos kitų asmenų vardais: V. V. vardu įregistruota 263 771 Lt suma, I. M. vardu įregistruota 117 325,50 Lt suma, iš viso tai sudaro 381 096,50 Lt. Pareiškėjas neneigia, kad jis šias sumas laimėjo lošimo automatais būdu, tačiau aiškina, kad neturi mokestinės prievolės, nes šią mokestinę prievolę pareiškėjas perkėlė minėtiems asmenims, kadangi taip ir buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje (baudžiamojoje byloje Nr. 2K-538/2010 priimta nutartis, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka). Pareiškėjas nurodo, kad ir VAT 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje patvirtino, jog valstybė įgijo teisę į turtinę prievolę iš V. V. ir I. M., nes jie sąmoningai tokią prievolę prisiėmė.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas gavo 373 474,57 Lt (nuo 381 096,50 Lt sumos atimtos V. V. ir I. M. sumokėtos sumos) pajamų (laimėjimų), kurias užregistravo kitų asmenų vardais, t. y. pareiškėjas nuslėpė dalį 2005 m. pajamų iš azartinių lošimų, nedeklaravo gavęs 365 072,11 Lt apmokestinamų pajamų iš azartinių lošimų. Mokesčių administratorius įvertinęs visas minėtas pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas, paskaičiavo gyventojų pajamų mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nedeklaruodamas pajamų iš azartinių lošimų laimėjimų (ir įregistruotų pareiškėjo vardu, ir įregistruotų V. V. ir I. M. vardu) pareiškėjas siekė nuslėpti gautas pajamas iš azartinių lošimų laimėjimų ir išvengti mokesčių mokėjimo.

Mokesčių administratorius mokestinę prievolę konstatavo GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies, 6 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. apmokestino pajamas, gautas iš azartinių lošimų atsižvelgus į viso mokestinio laikotarpio lošimų rezultatą (metinį skirtumą tarp įmokėtos ir laimėtos sumos) 302 696,68 Lt (738 546,68 Lt – 435 850 Lt).

Todėl Vilniaus apskrities VMI nusprendė, kad už 2005 m. apskaičiuota 93 119 Lt GPM suma tvirtintina, dalis tos sumos jau sumokėta, todėl lieka 78 520 Lt GPM. Nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigiai – 69 293,9 Lt. Pareiškėjui skirta 30 procentų dydžio bauda – 23 556 Lt.

Minėta, kad skundžiamame Vilniaus apskrities VMI sprendime konstatuota, kad pakartotinio patikrinimo metu įvertintas Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. 2K-226/2012.

VAT nuosprendyje analizuojama BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikaltimo sudėtis ir daroma išvada, kad V. M. inkriminuotas sukčiavimo požymis yra turtinės prievolės, t. y. GPM, išvengimas panaudojant apgaulę. Nurodoma, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė. Tai reiškia, kad dėl juridinio ar fizinio asmens suklaidinimo valstybė iš viso turi prarasti reikalavimo teisę į gyventojų pajamų mokestį, t. y. būtų atvejis, kai pareiga mokėti mokestį būtų perkelta neegzistuojančiam ar visai nežinančiam apie laimėjimus asmeniui, dėl ko prievolės nebūtų galima nustatyti ar išieškoti. Nuosprendyje daroma išvada, kad šiuo atveju esminės žalos valstybė nepatyrė. Nurodoma, kad šiuo atveju nėra problematiška valstybei išieškoti mokestį, nes kiti asmenys save identifikavo kaip laimėjusius asmenis, persikėlė pareigą iš V. M. sau, o valstybė įgijo teisę į turtinę prievolę iš šių asmenų, kurie sąmoningai tą prievolę prisiėmė, t. y. tą pareigą prisiėmė realūs asmenys V. V. ir I. M. kiek tai susiję su ginčo suma). Nurodoma, kad tokiu būdu valstybės teisės į privalomų mokėjimų gavimą neprarado, nes V. M. savo pareigą perleido kitiems asmenims.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje kasacine tvarka nagrinėjami teisės taikymo klausimai, t. y. nusikaltimo kvalifikavimas. Nurodoma, kad V. M. veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes apgaulė nebuvo esminė – jis turėjo prievolę pagal GPM įstatymą sumokėti 33 proc. mokestį nuo laimėtos sumos, tačiau šią prievolę perleido kitiems asmenims. GPM apmokestinama suma yra skirtumas tarp įmokėtos ir laimėtos sumos, o byloje neįrodyta, kad pareiškėjo 2005 m. pajamos iš lošimo kazino būtų viršijusios išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodoma, dėl kokių sumų V. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį: visi epizodai, kai V. M. įregistravo laimėjimus UAB „Olympic Casino Group Baltija“ V. V. ir I. M. vardais 2005 m. birželio mėnesį. Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nuosprendžio (baudžiamoji byla Nr. I-42-365-2009) matyti, kad, kiek tai liečia V. M., baudžiamojoje byloje buvo sprendžiama dėl 117 325,50 Lt sumos, įregistruotos I. M. vardu, ir 263 771 Lt sumos, įregistruotos V. V. vardu (nuo tų sumų buvo apskaičiuotas 2 proc. atlygis), t. y. ši suma nesikeitė nei nuosprendžiuose, nei mokesčių administratorių sprendimuose ir būtent dėl jos apmokestinimo yra ginčas – tai 381 096,50 Lt laimėjimų suma, įregistruota kitų asmenų vardu, nuo tos sumos dar apskaičiuota (atimta) po 2 proc., kuriuos pareiškėjas mokėjo nurodytiems asmenims.

V. Esminiai pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu, kuriuo jam konstatuota mokestinė prievolė, yra tai, kad nei mokesčių administratorius, nei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos neatsižvelgė į įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimus išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas gautas gyventojo pajamas ir iš to atsirandančias mokestines prievoles perleido kitiems fiziniams asmenims, kurie galėtų įvykdyti mokestinę prievolę.

Įsiteisėjusių teismo nuosprendžių baudžiamojoje byloje įtaka nagrinėjamai administracinei bylai yra aiškiai apibrėžta Administracinių bylų teisenos įstatyme. Pažymėtina, kad ne teismo administraciniame procese (taip pat ir mokestiniuose ginčuose) analogiškas klausimas – ir įsiteisėjusių teismo nuosprendžių baudžiamojoje byloje įtaka viešojo administravimo subjekto nagrinėjamai administracinei bylai, nėra sureguliuotas, todėl manytina, kad turėtų būti vadovaujamasi teismo administracinį procesą reglamentuojančiomis taisyklėmis.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis prie teismo procese neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų priskiria įsiteisėjusį teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuris yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Ši nuostata reiškia, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi prejudicinę galią tik asmeniui, kurio atžvilgiu nuosprendis buvo priimtas, be to, reikšmingi yra tik tie tokio asmens veiksmai, nustatyti teismo nuosprendžiu, kurie sukelia administracines teisines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-107/2009). Kitaip tariant, nebereikia iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamos veikos pasekmių, esančių administracinės bylos įrodinėjimo dalyko sudėtyje. Taigi ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis pagal savo turinį prie teismo procese neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų priskiria įsiteisėjusį teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje ir nustato tik apkaltinamojo, bet ne išteisinamojo nuosprendžio prejudicinę reikšmę, kas yra logiškas ir suprantamas įstatyme įtvirtintas administracinės teisės ir baudžiamosios teisės santykis, neabejotinai pripažįstantis apkaltinamojo nuosprendžio galią, kaip vienintelį pagrindą kuriuo gali būti konstatuojamas nusikaltimo padarymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602144/2013). Konkrečiu atveju baudžiamosios bylos, kurioje priimta nutartis, įrodinėjimo dalykas buvo įtariamojo pareiškėjo ir kitų minėtų asmenų nusikalstama veika pagal Baudžiamojo kodekso182 straipsnį (sukčiavimas) ir 300 straipsnį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Pareiškėjas VAT nuosprendžiu buvo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl atsižvelgiant į tai, jog minėtas nuosprendis buvo išteisinamasis, remtis baudžiamojoje byloje nustatytais faktais kaip prejudiciniais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Pareiškėjo nurodyti procesiniai dokumentai iš baudžiamosios bylos dalyje dėl VMI civilinio ieškinio neturi res judicata galios todėl, kad baudžiamojoje byloje buvęs pareikštas civilinis ieškinys yra paliktas nenagrinėtas, t. y. ginčas nėra išspręstas iš esmės, ieškinio palikimas nenagrinėtu nedraudžia kelti tapačių reikalavimų pakartotinai (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p., 96 str. 4 d., 101 str. 2 p.). Pareiškėjo nurodyti procesiniai dokumentai iš baudžiamosios bylos dalyje dėl VMI civilinio ieškinio neturi taip pat ir prejudicinės reikšmės todėl, kad baudžiamojoje byloje buvęs pareikštas civilinis ieškinys yra paliktas nenagrinėtas, todėl administracinėje byloje nėra pagrindo vadovautis ir ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi dėl teismo sprendimu nustatytų prejudicinių faktų civilinėje byloje.

Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika dėl teismo nuosprendžio prejudicinės reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-646/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis yra priimta administracinėje byloje, kurios aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Minėtoje byloje buvo konstatuota asmens mokestinė prievolė atsižvelgiant į baudžiamuoju įsakymu konstatuotas asmens nusikalstamų veiksmų pasekmes. Taigi minėtoje byloje buvo spręsta dėl apkaltinamojo nuosprendžio prejudicinės reikšmės.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjas gautas pajamas, o tuo pačiu ir mokestinę prievolę perdavė kitiems asmenims, turi būti vertinami mokesčių teisės prasme, nes yra konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų įtaka administracinei bylai, būtent nagrinėjamam mokestiniam ginčui.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjas gautas pajamas, o tuo pačiu ir mokestinę prievolę, perdavė kitiems asmenims, yra susiję su klausimu, kas nagrinėjamu atveju laikytinas mokesčių mokėtoju.

Mokesčio mokėtojas yra vienas iš esminių (pagrindinių) atitinkamo mokesčio elementų, kuris gali būti nustatomas (apibrėžiamas) tik įstatymu (pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimus). Tai taip pat implikuoja, jog atitinkamame mokesčio įstatyme pateikta mokesčio mokėtojo sąvoka (jos turinys) negali būti aiškinama plečiamai (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602-200/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytinais GPMĮ 2 straipsnio 3 dalimi, 3 ir 4 straipsniais (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX 1007 redakcija), konstatuotina, jog GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju (ši nuostata įtvirtina, jog „pajamų <...> gavimo momentu laikomas momentas <...>, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“) GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas (konkretus fizinis asmuo), kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

Mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą dėl mokestinės prievolės atsiradimo, vertina, ar yra pagrindas taikyti mokestinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tai yra sprendžia, ar asmens atlikti veiksmai sudaro pagrindą konstatuoti pareigą mokėti tam tikrą mokestį. Šios mokesčių administratoriaus kompetencijos nepaneigia teismo procesiniai sprendimai, kuriais nėra išspręstas klausimas, kaip yra nagrinėjamu atveju, dėl mokesčių priteisimo į valstybės biudžetą. Priešingai, mokesčių administratoriui, turint informacijos, kad pagal tam tikrą mokestį reglamentuojantį įstatymą, asmeniui atsiranda mokestinė prievolė, kurios asmuo nėra įvykdęs, privalo spręsti klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, nustatęs, kad pajamas faktiškai gavo pareiškėjas, turėjo teisėtą pagrindą spręsti, kad mokesčių mokėtoju GPMĮ prasme yra pareiškėjas, o ne kiti asmenys. Tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nustatė, kad pajamas faktiškai gavo pareiškėjas. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija pajamų gavimo fakto, bet tvirtinta, kad šias pajamas kartu su mokestine prievole perleido kitiems asmenims. Todėl byloje surinkti faktiniai duomenys sudarė pakankamą pagrindą pareiškėją pripažinti GPM mokėtoju ginčo pajamų apmokestinimo tikslais.

Minėta, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nuosprendis, kuriuo V. V., I. M. ir R. D. yra nuteisti pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnį už tai, kad klastodami dokumentus identifikavo save kaip laimėjusius asmenis (nors iš tikrųjų patys nurodytų sumų nelaimėjo), suklastoję dokumentus sąmoningai ir laisvanoriškai prisiėmė iš kitų asmenų – M., pareigą sumokėti mokestį į biudžetą. Ši nuosprendžio dalis patvirtina, kad dokumentai, kuriais, pareiškėjo tvirtinimu, jis perleido savo laimėjimus kitiems asmenims, yra suklastoti. Tai yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo yra konstatuotos nusikalstamos teisinės pasekmės V. V., I. M. ir R. D. atžvilgiu (ABTĮ 58 str. 4 d.). Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatavus, kad tam tikri dokumentai, būtent dokumentai, kuriuos surašius pareiškėjui neatsirado (ar išnyko) mokestinė prievolė, yra suklastoti, mokesčių administratorius negalėjo jais vadovautis kaip dokumentais paneigiančiais pareiškėjo mokestinę prievolę. Todėl minėta nuosprendžio dalis, pareiškėjo manymu nustatanti kitų asmenų mokestinę prievolę, ne tik nepaneigia pareiškėjo mokestinės prievolės, o ją patvirtina.

Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus nustatytos, pirmosios instancijos teismo patikrintos aplinkybės paneigia apelianto motyvus, jog baudžiamojoje byloje aiškiai pasisakyta, kad pareiškėjui neatsiranda mokestinė prievolė. Šiuos motyvus išnagrinėjo centrinis mokesčių adminsitratorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą. VMI sprendime pagrįstai konstatuota, kad 2005 m. pareiškėjo lošimų automatais laimėta 381 096 Lt suma įregistruota kitų asmenų vardais (pagal baudžiamosios bylos medžiagą). Šiame sprendime yra paaiškinama, kad baudžiamojoje byloje buvo vertinami tik tie pareiškėjo laimėjimai, kurie buvo įregistruoti kitų asmenų vardais, ir jie sudaro 381 096,50 Lt. Tačiau mokestinio patikrinimo eigoje papildomai nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. savo vardu gavo 365 072,11 Lt azartinių lošimų laimėjimų ir kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nenurodė ir į biudžetą GPM nuo tų pajamų nesumokėjo. Mokesčių administratorius, įvertinęs visas tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas, pagrįstai konstatavo mokestinę prievolę.

Neturi esminės reikšmės šios bylos išsprendimui pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė MAĮ 86 straipsnį ir sprendė, kad pareiškėjas mokestinę nepriemoką galėjo perkelti tik šiame straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. galėjo ją perkelti tik leidus mokesčių administratoriui, nes nepriemoka laikytina tik tokia suma, kurios mokėjimo terminas yra pasibaigęs. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nedeklaravęs gautų pajamų, nevykdė savo mokestinės prievolės, atsirandančios pagal įstatymą. Minėta, kad atsiradus faktiniam pagrindui mokėti tam tikrą mokestį, mokesčių mokėtojas negali elgtis bet kokiu būdu ir pats nuspręsti dėl jam tenkančio mokėti mokesčio, tačiau mokesčių mokėtojas gali elgtis pagal viešosios teisės normos nustatytas taisykles, kurios nagrinėjamu atveju nenumatė galimybės pasielgti pareiškėjo pasirinktu būdu – įforminti vėliau suklastotais pripažintais dokumentais gautas pajamas kitų asmenų vardu ir laikyti, kad šių neteisėtų veiksmų pagrindu galinti atsirasti mokestinė nepriemoka gali būti teisėtai perkeliama minėtiems asmenims. Todėl minėtas pirmosios instancijos motyvas, nors ir be pagrindo pritaikius MAĮ 86 straipsnį, iš esmės patvirtino pareiškėjo pozicijos nepagrįstumą.

Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad byloje yra neteisingai paskirstyta įrodinėjimo pareiga.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575‑146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinė teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, ir kt.).

Jeigu mokesčių mokėtojas nerealizuoja savo pareigų dėl mokesčių deklaravimo arba realizuoja jas netinkamai, ir todėl negalima nustatyti apmokestinimui reikšmingos visos ar dalies faktinės situacijos, mokesčių administratorius nesivadovauja tikrovės neatitinkančiais dokumentais ir atlieka mokestinį patikrinimą. Tokiu atveju, kai įrodymų, kuriais gali vadovautis mokesčių administratorius, nepakanka, papildoma įrodinėjimo priemonė yra įvertinimas (MAĮ 70 straipsnis). Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-409/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui visų dokumentų, reikiamų mokestinės prievolės dydžio nustatymui, nedeklaravo gautų pajamų, todėl nagrinėjamu atveju buvo MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos apskaičiuoti pareiškėjo mokėtinų prievolių dydį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Todėl spręstina, kad mokesčių administratorius įvykdė savo pareigą pagrįsti sprendimą įrodymais, o pareiškėjas šių skaičiavimų nei teikiamais dokumentais, nei savo paaiškinimais nepaneigė (MAĮ 67 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimą laikė teisėtu.

Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad teismas tik perrašė mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų motyvus, tačiau bylos neišnagrinėjo. Pažymėtina, kad administracinis teismas kontrolės modelio bylose tikrina viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumą, todėl šiam teismo procesui yra būdinga tai, kad teismas tikrina, ar viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį aktą, nepažeidė materialinės ar proceso teisės normų, ar neperžengė savo kompetencijos ribų, ar nėra nustatyti kiti administracinio akto negaliojimo pagrindai (ABTĮ 3 str., 89 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų faktinių aplinkybių (su tam tikrais netikslumais, kurie neturi įtakos sprendimo pagrįstumui), įvertino, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas, nenustatė procedūrų pažeidimo ar kompetencijos peržengimo, todėl teismas neturėjo pagrindo naikinti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo.

Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų skundo argumentų. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių bylos aspektų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2012 m. kovo 26 d. Nr. A602-1252/2012, 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo skirta 30 proc. papildomai apskaičiuotų mokesčių dydžio bauda. Mokesčių administratorius vidutinio 30 proc. dydžio baudą skyrė vadovaudamasis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe mokesčių administratorius pripažino bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi mokestinio patikrinimo metu. Atsakomybę didinančia aplinkybe pripažino pažeidimo padarymo būdą, t. y. mokesčių slėpimą, kuris lėmė MAĮ 70 straipsnio taikymą.

Baudos skyrimo taisyklės yra įtvirtintos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, jog jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo <...> ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra pasisakęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tuomet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą skiriantį baudą motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261‑214/2008).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu pažeidimo padarymo būdą kvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinančią ir baudą didinančią aplinkybę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šitaip aiškinant situaciją, pareiškėjo atsakomybė būtų nepagrįstai apsunkinta jo paties padaryta neleistina veika. Kadangi už patį pažeidimą yra baudžiama, todėl pripažinti tą pažeidimą atsakomybe didinančia aplinkybe bei sudarančia prielaidas didinti skirtiną baudą, yra nepagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2285/2012, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-409/2014 ).

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kas, priešingai nei anksčiau analizuoti teiginiai, įstatymo leidėjo expressis verbis įvertinta kaip baudą mažinanti aplinkybė, jam paskirtoji bauda, vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu, mažintina iki minimalios (10 proc.), t. y. 7 852 Lt GPM baudos (78 520 Lt x 10 proc.) baudos.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą, tiek ikiteisminių institucijų, tiek pirmosios instancijos teismo iš esmės buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės ir pagrįstai buvo nurodyta pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių ir jų delspinigių sumas. Tuo tarpu dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta ir patvirtinta bauda už mokesčių įstatymų pažeidimus, sprendimas yra keistinas, nes viešojo administravimo subjektas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias baudų skyrimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šį pažeidimą (ABTĮ 143 straipsnis).

Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme – 1500 Lt atstovavimo išlaidų ir 50 Lt žyminio mokesčio. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką apskaičiuojant atstovavimo paslaugų išlaidų atlyginimą, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 000 litų. Rekomendacijų 8.10 punkte už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, nustatytas koeficientas – 2. Taigi maksimali priteistina išlaidų už apeliacinio skundo parengimą suma yra 2 000 Lt (2 x 1 000 Lt). Pareiškėjas teigia, kad patyrė 1 500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, ši suma neviršija maksimalios ribos, nustatytos Rekomendacijose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad kai skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010). Minėta proporcija, jei įmanoma, dažniausiai nustatoma kaip matematinis tenkintos (atmestos) skundo reikalavimo dalies santykis su visais skunde keltais materialiniais teisiniais reikalavimais ir išreiškiama dalimis arba procentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-457/2011, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo apskaičiuota 93 119 Lt GPM suma (dalis tos sumos jau sumokėta, todėl liko 78 520 Lt GPM) bei nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigiai – 69 293,9 Lt ir skirta 30 procentų dydžio bauda – 23 556 Lt, teismas tenkindamas apeliacinį skundą iš dalies priteistiną baudą sumažino, todėl galima laikyti, jog vieną iš trijų sumų teismas sumažino iš dalies. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjui turi būti atlyginta 1/3 dalis jo turėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjui priteistina suma apskaičiuotina sudedant pareiškėjo turėtas atstovavimo išlaidas ir sumokėtą žyminį mokestį (1 500 Lt + 50 Lt = 1 550 Lt) ir apskaičiuojant trečdalį šios sumos (1 550 Lt x 1/3 = 517 Lt). Taigi galutinė priteistina suma už apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 517 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-175 dėl patikrinimo akto paskirtą baudą sumažinti iki 7 852 Lt (septynis tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt du litai) gyventojų pajamų mokesčio baudos.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 517 Lt (penki šimtai septyniolika litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė