A-534-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-534-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06765-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. T. (Č. T.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 3-5-3995(3.43.-5); 2) priteisti iš atsakovo 4 632,19 Lt turtinės žalos; 3) įpareigoti atsakovą išduoti jam vieną komplektą išeiginės tarnybinės uniformos bei kasdienės tarnybinės uniformos dalis, kurioms baigėsi dėvėjimo terminas.

Pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdyboje statutiniu valstybės tarnautoju, bei paaiškino, jog nuo 2008 m. sausio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio jam nebuvo išduotos pagal teisės aktus priklausiusios tarnybinės uniformos dalys. Dėl to pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą. Atsakovas 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. 3-5-3995(3.43.-5) informavo, kokios tarnybinės uniformos dalys pareiškėjui buvo išduotos, bei nurodė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397 patvirtintose Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normose ir dėvėjimo taisyklėse (toliau – ir Uniformos dėvėjimo taisyklės) kompensacijos mokėjimas vietoj neišduotos uniformos nebuvo nustatytas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo pareiga aprūpinti pareigūnus tarnybine uniforma nustatyta nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo tvirtinimu, nuo 2008 m. sausio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio neišdavus jam priklausančios uniformos, pareiškėjas įgijo teisę į kompensaciją pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“, todėl atsakovo atsisakymas išmokėti prašomą kompensaciją yra neteisėtas. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad, pasibaigus uniformos dėvėjimo terminui ar tos uniformos atskirų sudėtinių dalių dėvėjimo terminams, jis įgijo teisę į naują uniformą ar atskiras sudėtines jos dalis, tačiau, atsakovui nesilaikius prievolės ja (uniforma) aprūpinti, atsirado pagrindas atlyginti žalą. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėtų būti įpareigotas išduoti jam tarnybinę uniformą ir jos dalis, kurios nebuvo išduotos nuo 2008 m. sausio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio, o už likusias neišduotas tarnybinės uniformos dalis turėtų būti priteistas turtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas paaiškino, kad, neišdavus uniformos, turėjo tarnyboje dėvėti turimas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigęs, ir dėl to iškilo nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, lopyti, turėjo nešioti išblukusią uniformą, nuolat tarnyboje dėvėjo savo lėšomis įsigytus žieminius, demisezoninius batus, batelius, savo šaliką, pirštines, marškinius ir pan. Pareiškėjas nurodė, kad duomenų apie patirtas išlaidas nekaupė, kadangi tikėjosi, jog susidariusi situacija laikina ir trūkstamos uniformos dalys netrukus bus išduotos.

Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1709) 11 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad iki bus priimti ir įsigalios įstatymų patvirtinti statutinių valstybės tarnautojų statusą reglamentuojantys statutai, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. gruodžio 1 d., taikomi anksčiau priimti įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys statutinių valstybės tarnautojų statusą bei tarnybos ypatumus. Atsakovas atkreipė dėmesį į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnį ir nurodė, kad minėtoje teisės normoje nenustatyta prievolė mokėti kompensaciją vietoje neišduotos uniformos, tokia prievolė neįtvirtinta ir Uniformos dėvėjimo taisyklėse. Atsakovas nurodė, kad uniformų pirkimus centralizuotai vykdė Specialioji priešgaisrinė gelbėjimo valdyba. Atsižvelgęs į tai, atsakovas sprendė, kad jo veiksmuose nebuvo neteisėto neveikimo.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų dėl žalos buvimo fakto. Žalos pagrįstumo aspektu atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis už savo lėšas turėjo pirkti avalynę, marškinius ir t. t., o patirta žala negali būti preziumuojama – jos dydį privalo įrodyti pareiškėjas, priešingu atveju, civilinė atsakomybė atliktų ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu 3 metų ieškinio senaties terminu ir prašė šį terminą taikyti pareiškėjo reikalavimui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2013 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 3-5-3995(3.43.-5) „Dėl tarnybinių uniformų“, įpareigojo atsakovą išduoti pareiškėjui Č. T. vieną komplektą išeiginės tarnybinės uniformos ir vieną komplektą kasdieninės tarnybinės uniformos, priteisė pareiškėjui Č. T. iš atsakovo 1 390 Lt turtinės žalos, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalimi, Uniformos dėvėjimo taisyklių 3, 6 ir 15 punktais bei nagrinėjamu atveju aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010; 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-580/2009), nurodė, kad galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą. Teismas pažymėjo, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacijos išmokėjimas vietoje uniformos išdavimo yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu, bei akcentavo, kad Vidaus tarnybos statutas aiškiai įtvirtina atsakovui imperatyvią pareigą aprūpinti pareigūną uniforma. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovo neveikimas neišduodant pareiškėjui tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimas yra pasibaigęs, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl teismas atsakovą įpareigojo išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis, kurios sudaro vieną uniformos komplektą ir kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, o skundžiamą atsakovo sprendimą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2134/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012) bei bylos medžiaga, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti žalos atlyginimo institutą, bei nurodė, jog pareiškėjo patirta turtinė žala yra reali. Atsakovo argumentus, kad pareiškėjas turtinės žalos dėl neišduotos išeiginės uniformos dalies nepatyrė, kadangi tokia uniforma dėvima itin retai ir tik įstaigos vadovo nurodymu, teismas atmetė, kaip nepaneigiančius žalos padarymo fakto. Teismas sprendė, kad, atsakovui neįvykdžius pareigos aprūpinti pareiškėją išeigine uniforma, išeiginės uniformos tam tikrais atvejais pareiškėjas dėvėti negalėjo ir patyrė žalą, kuri turi būti atlyginta.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašomą priteisti turtinę žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl statutinių valstybės tarnautojų neaprūpinimo tarnybine uniforma laiku, teismas darė išvadą, jog 30 procentų nuo neišduotų tarnybinės uniformos dalių bendros 4 632,19 Lt sumos, kurią konkrečiai apskaičiavo atsakovas, t. y. 1 390 Lt, yra pagrįsta ir pakankama turtinės žalos suma. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui žala kilo būtent tarnybos teisiniuose santykiuose atsakovui netinkamai vykdant savo pareigą laiku išduoti tarnybinės uniformos dalis, teismas sprendė, kad tinkamu atsakovu pareiškėjo patirtai turtinei žalai atlyginti laikytinas pareiškėjo darbdavys atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba.

Dėl atsakovo prašymo taikyti senaties terminą teismas pažymėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai (uniformos dalių neišdavimas) laikytini tęstiniu pažeidimu (atsakovo neteisėti veiksmai tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 str.)), todėl atmetė atsakovo prašymą taikyti senaties terminą.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Atsakovas papildomai pažymi, kad nebuvo nustatęs kompensacijos mokėjimo vietoje neišduotos uniformos, todėl, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, nebuvo teisinio pagrindo vadovautis kitos institucijos įtvirtintu kompensavimo mechanizmu ir taikyti jį pagal analogiją šioje byloje. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas savo lėšomis įsigijo tik kai kurias tarnybinės uniformos dalis, bei į tai, kad pareiškėjas tarnyboje pagal tarnybinių pareigų pobūdį ir pagal sezoną gali dėvėti tik konkrečiai teisės aktuose nurodytas uniformos dalis (pvz., pareiškėjas tarnyboje niekuomet negalėtų dėvėti demisezoninių batų ar batelių, marškinių). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas niekaip negalėjo pagrįsti, kokią žalą jis patyrė dėl neišduotos išeiginės uniformos. Atsakovas tuo atveju, jei pareiškėjo reikalavimas būtų tenkinamas, pirmosios instancijos teismo prašė pareiškėjui priteisti ne daugiau kaip 10 procentų vertės tų tarnybinės uniformos dalių, kurias pareiškėjas įvardijo kaip realiai įsigytas, tačiau pirmosios instancijos teismas šio atsakovo prašymo nenagrinėjo.

Pareiškėjas Č. T. nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuris atitinka kilusiam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo Č. T. teisės gauti naujas tarnybinės uniformos dalis, pasibaigus tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, bei žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas; pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.

Pareiškėjas tarnauja Vilniaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje. Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės, taip pat Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos buvo patvirtintos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397 (2006 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 1-478 redakcija). Uniformos dėvėjimo taisyklių 3, 8–12 punktuose įtvirtinta valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų prievolė dėvėti uniformą (atitinkamą jos rūšį). Uniformos dėvėjimo taisyklių 6 punktas nustato, kad pareigūnams ir darbuotojams uniforma išduodama pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymu patvirtintas normas ir dėvėjimo terminus. Uniformos dėvėjimo taisyklių 15 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas pareigūnas gautą uniformą privalo saugoti ir tvarkingai ją dėvėti. Asmuo, vilkintis suglamžytais, nešvariais drabužiais, avintis nevalyta avalyne, žemina pareigūno įvaizdį visuomenėje.

Analogiško pobūdžio administracinėse bylose dėl institucijos pareigos nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybine uniforma Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad šioje teisės normoje įtvirtinta vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Teisės aktai neįtvirtina atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, todėl minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-580/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tam, jog pareigūnas atrodytų tinkamai ir tvarkingai bei galėtų vykdyti savo pareigas, jam turi būti išduodamas vienas pilnas uniformos komplektas, o kuriai nors uniformos komplekto daliai susidėvėjus ar pasibaigus jos dėvėjimo terminui – ji pakeičiama kita. Galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, o ne išduodant tiek uniformos dalių, kiek jų nebuvo išduota per visą praėjusį laikotarpį ir neatsižvelgiant į pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012, kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog imperatyvu statutinei įstaigai nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis, o pareigūnų teisė į aprūpinimą tarnybine uniforma gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2134/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, kt.).

Vadovaudamasi aptarta teismine praktika ir teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinių teismų praktikoje suformuluotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir šioje administracinėje byloje, kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 18 straipsnis, kuris buvo taikomas nagrinėjant anksčiau aptartas administracines bylas, iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, 2015 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-397-520/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad tos pačios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A-387-146/2015 ir Nr. A-397-520/2015, kuriose analogiškai kaip ir šioje byloje buvo nagrinėjami statutinių valstybės tarnautojų, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų, reikalavimai, susiję su jų teisės į aprūpinimą tarnybine uniforma valstybės lėšomis pažeidimu.

Pareiškėjas šioje byloje prašė teismo panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2013 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 3-5-3995(3.43.-5), kuriuo atsisakyta išmokėti kompensaciją už laiku pareiškėjui neišduotas tarnybinės uniformos dalis, priteisti iš atsakovo 4 632,19 Lt turtinės žalos, įpareigoti atsakovą išduoti jam vieną komplektą išeiginės tarnybinės uniformos bei kasdienės tarnybinės uniformos dalis, kurioms baigėsi dėvėjimo terminas.

Atsakovas tokios padėties susidarymą argumentuoja sunkia ekonomine situacija. Tačiau šios atsakovo nurodytos tarnybinės uniformos dalių neišdavimo priežastys vertintinos kaip teisiškai nereikšmingos nagrinėjamam ginčui, nes, kaip minėta, Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įtvirtino pareigą valstybės lėšomis aprūpinti vidaus tarnybos statutinius pareigūnus tarnybine uniforma pagal nustatytas normas, o Uniformos dėvėjimo taisyklės įpareigoja pareiškėją (statutinį pareigūną) tarnyboje dėvėti tarnybinę uniformą, t. y. nuostata dėl atsakovo pareigos nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis yra imperatyvi ir jokių išlygų neįtvirtina.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, pasibaigus šių jam išduotos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui. Teismas pagrįstai ir teisėtai įpareigojo atsakovą išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis, kurios sudaro vieną uniformos komplektą, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs ir kurios nebuvo išduotos pareiškėjui.

Pareiškėjo prašomos priteisti žalos aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai formuojamą poziciją, kad galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo turėtomis išlaidomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisant tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CK normas, kurios reglamentuoja civilinę atsakomybę už padarytą žalą. Pareiškėjo argumentų, kad dėl to, jog atsakovas teisės aktų nustatytais terminais neaprūpino jo tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminai buvo pasibaigę, jis patyrė nuostolių, nes teko savo lėšomis pirkti tarnybai tinkamus rūbus ir avalynę ir juos naudoti vietoj neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atsakovas nepaneigė.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, pagrįstai vadovavosi CK 6.249 straipsniu spręsdamas dėl atlygintinų nuostolių dydžio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, nagrinėdama iš esmės analogišką ginčą dėl tarnybinės uniformos dalių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišdavimo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, vertino, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjų patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjų patirtos žalos dydžio apskaičiavimas taikytas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose dėl tarnybinės uniformos dalių neišdavimo laiku statutiniams pareigūnams, kuriose pripažinta, kad, pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui, jų patirtų nuostolių dydis lygus minėtos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013, 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013, 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, kt.).

Atsižvelgdama į tai, kad Vidaus tarnybos statutas ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, kaip minėta, panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo, mutatis mutandis atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, pasirinktu pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodu – 30 proc. nuo bendros neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumos.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista kompensacija ir už neišduotą išeiginės uniformos komplektą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vidaus tarybos statuto 46 straipsnio ir Uniformos dėvėjimo taisyklių nuostatų prasme atsakovo pareiga aprūpinti pareigūnus tarnybine uniforma neįtvirtina išlygų dėl aprūpinimo atskiromis šios uniformos rūšimis, todėl atsakovas negali būti atleidžiamas nuo pareigos aprūpinti pareiškėją išeigine uniforma (jos dalimis). Juo labiau, kad Uniformos dėvėjimo taisyklių 9 punkte išvardytais atvejais pareigūnui nustatyta pareiga dėvėti išeiginę uniformą, kurios (pareigos) vykdymas šiuo atveju tiesiogiai priklauso nuo atsakovo pareigos aprūpinti pareigūną šia uniformos rūšimi vykdymo. Pagal pirmiau minėtą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose priteisiant turtinės žalos atlyginimą dėl pareigūnams priklausančių tarnybinės uniformos dalių neišdavimo laiku, išimtys dėl išeiginės uniformos dalių neišdavimo nedaromos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2008 m. sausio mėn. – 2013 m. rugpjūčio mėn.) nedėvėjo išeiginės uniformos (jos dalių) ir todėl jokių nuostolių dėl šios uniformos rūšies neišdavimo negalėjo patirti, juo labiau kad, kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2014 m. gegužės 23 d. pažymos apie pareiškėjui neišduotas tarnybines uniformos dalis (b. l. 98–99), pats atsakovo nurodė, kad išeiginė uniforma pareiškėjui turėjo būti išduodama. Pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, dydis (4 632,19 Lt) yra nustatytas ir grindžiamas šia pažyma, todėl atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo atlyginti patirtą turtinę žalą ir už tas tarnybines uniformos dalis, kurios pareiškėjas tarnybos metu niekuomet nedėvi.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į jo patirtų dėl tarnybinės uniformos neišdavimo laiku nuostolių atlyginimą visa apimtimi pagal ginčui aktualią nuosekliai formuojamą administracinių teismų praktiką. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 1 390 Lt (4 632,19 x 0,3) turtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma laikytina protinga ir proporcinga pareiškėjo patirtai turtinei žalai atlyginti, todėl atsakovo prašymas priteisti pareiškėjui 10 procentų nuo visos pareiškėjui neišduotų uniformos dalių sumos turtinės žalos atlyginimą atmetamas, kaip prieštaraujantis protingumo, proporcingumo principams bei nuosekliai suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teismui iš esmės teisingai įvertinus faktines aplinkybes, tinkamai taikant ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei atsižvelgiant į ginčui aktualią administracinių teismų praktiką, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys