A-1128-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1128-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00206-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 20–23), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2013 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. 28-1023(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) direktoriaus pavaduotojo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 2S-6264 „Dėl Jūsų skundo nagrinėjimo“; 3) panaikinus skundžiamus teisės aktus, priteisti solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento, turtinės žalos atlyginimą – pareigūno A. I. gautą visų rūšių naudą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d., o jei ši suma nebus nustatyta – 10 000 Lt, ir turtinės žalos atlyginimą – pareigūno D. M. gautą visų rūšių naudą už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., o jei ši suma nebus nustatyta – 10 000 Lt; 4) priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt; 5) ištirti, ar Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-82 patvirtintos Nuteistųjų, atliekančių nuobaudas kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, dienotvarkės (toliau – ir Dienotvarkė) 2 punkto 1 pastabos dalis, kuria nuteistiesiems be teisėto pagrindo nustatytas draudimas apsikloti, atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį aktą.

Pareiškėjas nurodė, kad nepadarė inkriminuojamo pažeidimo, 2013 m. spalio 15 d. apie 10.00 val. baudos izoliatoriaus prižiūrėtojas atnešė į kamerą laikraštį, kurį jis, gulėdamas lovoje, skaitė. Kojas buvo užsiklojęs lovatiese. Matė, kaip apie 10.05 val. atsidarė ir greitai užsidarė kameros stebėjimo langelis. Vėliau sužinojo, kad kameras stebėjo Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, kuris nurodė surinkti iš nuteistųjų pasiaiškinimus, kodėl šie miegoję. Nors pareigūnas M. U. (M. U.) pats kamerų nestebėjo, tačiau, vykdydamas direktoriaus pavaduotojo nurodymą, melagingai surašė tarnybinį pranešimą. Draudimo apsikloti antklode joks įstatymas nenumato ir nenurodo tokį draudimą nustatyti įstatymą įgyvendinančiu teisės aktu. Taigi pataisos įstaigos teisės aktu nustatytas draudimas prieštarauja Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 daliai pagal kompetencijos prasmę bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime suformuluotai doktrininei nuostatai pagal konstitucingumo prasmę. Be to, kalinimas esant temperatūrai, lygiai lauko temperatūrai, yra nežmoniškas elgesys, o draudimas apsikloti esant tokioms sąlygoms yra kankinimas. Taigi neteisėtais Vilniaus pataisos namų direktoriaus veiksmais ir sprendimais bei Kalėjimų departamento direktoriaus neteisėtu sprendimu ir pareigų neatlikimu jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Turtinė žala kildinama iš Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime įvardyto bendrojo teisės principo: „Teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo“, bei Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 2 dalies šį teisės principą įgyvendinančios nuostatos – „Jei atsakingas asmuo iš neteisėtų veiksmų gavo naudą, kreditoriaus reikalavimu nauda pripažįstama nuostoliais“. Nauda, kurią gavo atsakingi asmenys, – tai pareigūnų už pareiškėjo teisių pažeidimą ir tarnybos pareigų neatlikimą gautas darbo užmokestis, priedai, priemokos, kompensacijos, premijos, dovanos, draudimo įmokos ir t. t. Savo ruožtu atsakovas Lietuvos valstybė iš neteisėtai veikusių pareigūnų gautos neteisėtos naudos gavo mokesčius. Visos šios sumos privalo būti pripažintos padaryta turtine žala.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 51–53) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus pataisos namai nurodė, kad nutarimas priimtas remiantis Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo M. U. 2013 m. spalio 15 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-1333(1), kuriuo pareigūnas informavo, jog 2013 m. spalio 15 d. apie 10.05 val. 3-iojo būrio nuteistasis pareiškėjas apėjimo metu baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2 apsirengęs, apsiklojęs miegojo savo nepaklotoje lovoje. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 117 straipsniu, nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinės reabilitacijos renginių, taip pat psichologinei terapijai skirtą laiką. Nuteistųjų dienotvarkė nustatoma pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu. Tokia dienotvarkė Vilniaus pataisos namuose patvirtinta direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-82. Pataisos namų direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nurodyta, kad lova turi būti paklota nuo 7.20 val. iki 20.40 val., nuteistieji gali gulėti lovose apsirengę, bet neapsikloję antklode, paklode, lovatiese, pledu ar pan. Atsižvelgiant į Nuteistųjų, atliekančių nuobaudas kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, dienotvarkę, 9.30 val.–11.30 val. vyksta pareigūnų lankymasis. Būtent pareigūnų apėjimo metu 2013 m. spalio 15 d. apie 10.05 val. ir buvo pastebėtas pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2 apsirengęs, apsiklojęs, miegantis savo nepaklotoje lovoje. Pareiškėjas dėl psichologinių problemų, susijusių su paskirta nuobauda, į Vilniaus pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus skunde aktualiu laikotarpiu iki dabar nesikreipė. Psichologinės tarnybos specialistė E. B. pareiškėją konsultavo tik 1 kartą – 2013 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas nepateikė skunde įrodymų ir argumentų, jog paskirta drausminė nuobauda turėjo įtakos jo psichinei sveikatai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 37–40) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad, įvertinus surinktą dokumentinę medžiagą, joje aprašytas įvykio aplinkybes, konstatuota, jog nuteistasis pareiškėjas savo veiksmais pažeidė skundžiamame nutarime nurodytus Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.6 punkto bei Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-82 patvirtintos Dienotvarkės reikalavimus. Prieita prie išvados, kad Vilniaus pataisos namų direktorius, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, 2013 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 28-1023(1) pagrįstai pareiškėjui paskyrė nuobaudą ir šios nuobaudos panaikinti nėra pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta norma – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, yra principinė, nukreipianti į kitus teisės aktus ir taikoma kartu su vidaus tvarką nustatančiais norminiais aktais. Šiuo atveju – su Taisyklių 73.6 punktu bei Dienotvarke. Pažeidimo faktą liudija Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas M. U., surašęs 2013 m. spalio 15 d. tarnybinį pranešimą Nr. 43-1333 (1) „Dėl drausmės pažeidimo“. Pareiškėjas jokių įrodymų dėl žalos nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Šio ginčo atveju pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Priešingai, pareiškėjas pats atliko neteisėtus veiksmus – nesilaikė nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, dėl to jam teisėtai bei pagrįstai buvo paskirta drausminio poveikio priemonė – nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 98–103) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 28-1023(1) paskirtos nuobaudos (draudimo 1 mėnesį pirkti maisto produktus) už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą teisėtumo ir pagrįstumo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Taigi šiuo aspektu teismui buvo svarbu nustatyti, ar pareiškėjas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų buvimą įkalinimo įstaigose, ar yra jo kaltė dėl nustatyto pažeidimo, ar atsakovas nepažeidė teisės normų ir taisyklių, užtikrinančių nuobaudų skyrimą nuteistiesiems.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 110 straipsnio 3 dalimi, 142 straipsnio 1, 2 dalimis, 143 straipsnio 1, 2, 7, 8, 10 dalimis, Taisyklių 73.6 punktu, Dienotvarke.

Teismas nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktorius 2013 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 28-1023(1) nuteistajam pareiškėjui už 2013 m. spalio 15 d. baudos izoliatoriuje padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą skirti nuobaudą – draudimą 1 mėnesį pirkti maisto produktus. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 3-83 reikalavimus, nes 2013 m. spalio 15 d. apie 10.05 val. buvo pastebėtas miegant apsirengęs, apsiklojęs savo nepaklotoje lovoje. Nutarimas priimtas atlikus tarnybinį tyrimą. Tarnybinis tyrimas pradėtas gavus Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo M. U. 2013 m. spalio 15 d. tarnybinį pranešimą dėl drausmės pažeidimo, kuriame nurodyta, kad 2013 m. spalio 15 d. apie 10.05 val. apėjimo metu BI-2b kameroje pareiškėjas apsirengęs, apsiklojęs miegojo savo nepaklotoje lovoje. Dėl šio įvykio pareiškėjas 2013 m. spalio 16 d. pateikė paaiškinimą. Paaiškino, kad 2013 m. spalio 15 d. apie 10.00 val. budintis pareigūnas atnešė laikraštį ir 10.05 val. jis šį laikraštį skaitė gulėdamas lovoje. Apie 10.05 val., išgirdęs atsidarant kameros stebėjimo langelį, atsikėlė lovoje ir klausėsi, ar kamerą stebintis pareigūnas ko nepasakys. Kameros langelis buvo uždarytas nieko nepasakius, todėl toliau skaitė laikraštį, buvo aiškiai matyti, kad nemiegojo. Nurodė, jog melagingi teiginiai buvo parašyti sąmoningai. Pareiškėjas dėl ginčijamo nutarimo padavė skundą Kalėjimų departamentui, kuris 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 2S-6264 pareiškėjo skundą atmetė. Teismo posėdyje buvo apklausti kaip liudytojai Vilniaus pataisos namų pareigūnas M. U., K. K. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi.

Sisteminė nurodytų teisės normų analizė ir bylos įrodymų ištyrimas teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, Dienotvarkės reikalavimo negulėti lovoje apsiklojus antklode (nuo 7.20 val. iki 20.40 val.). Pareiškėjo veiksmus, už kuriuos jis nubaustas, neabejotinai patvirtino pareigūno M. U. tarnybinis pranešimas, teisme duoti parodymai, iš kurių buvo aiškiai matyti, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 15 d. apie 10.05 val. miegojo lovoje apsiklojęs. Abejoti pareigūno liudijimo tikrumu, nešališkumu teismas neturėjo pagrindo. Pareiškėjas neneigė gulėjęs apsiklojęs antklode, tačiau teigė, kad toks draudimas yra neteisėtas, prilyginamas kankinimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojo K. K. parodymai yra prieštaringi, nes, viena vertus, jis teigė, kad pareiškėjas lovoje gulėjo neapsiklojęs, tačiau, kita vertus, nurodė, jog jo ir pareiškėjo kojos buvo po antklode. Atlikdamas nustatytus veiksmus, pareiškėjas pažeidė skundžiamame nutarime nurodytus bausmės atlikimo režimo reikalavimus, todėl už padarytą pažeidimą jam pagrįstai paskirta nuobauda.

Teismas pažymėjo, jog, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas skundo argumentais nurodė, kad baudos izoliatoriuje buvo šalta, oro temperatūra neatitiko higienos reikalavimų, todėl reikalavimas gulėti neapsiklojus antklode prilygsta kankinimui, ir taip pateisino Dienotvarkės reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo skundo argumentus dėl temperatūros baudos izoliatoriuje, dėl to nei į pataisos įstaigos administraciją, nei į kitas tam tikro pobūdžio pažeidimus nustatančias institucijas nesikreipė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjas buvo laikomas kankinimo sąlygomis.

Teismui nekilo abejonių dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 3-82, kuriuo patvirtinta Dienotvarkė, teisėtumo, todėl pareiškėjo prašymo dėl šio norminio akto teisėtumo ištyrimo nepatenkino. Vilniaus pataisos namų direktoriaus teisė įsakymu nustatyti nuteistųjų dienotvarkę įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso 117 straipsnio 2 dalyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinės reabilitacijos renginių, taip pat psichologinei terapijai skirtą laiką.

Teismas, remdamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, nusprendė, kad ginčo nutarimas yra pagrįstas teisės aktais, motyvuotas, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimus. Nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę skirti nuobaudą, paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, adekvati padarytam pažeidimui, todėl teismas neturėjo pagrindo panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 28-1023(1) ir Kalėjimų departamento 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 2S-6264.

Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Pažymėjo, jog viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-499/2007. Teismas nustatė, kad nuobauda pareiškėjui yra paskirta teisėtai ir pagrįstai. Nenustačius byloje neteisėtų Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmų, nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinei atsakomybei atsirasti ir nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 108–110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė jo teisę į teisingą teismą, taip pat teisę kreiptis teisminės gynybos. Teismas be jokių motyvų atsisakė nagrinėti skundo pagrindą sudarantį klausimą – ištirti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-82 patvirtintos Dienotvarkės 2 punkto 1 pastabos dalies teisėtumą. Įstatyme nenumatyti nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimai yra negalimi. Bausmių vykdymo kodekso 117 straipsnis apibrėžia pataisos įstaigų dienotvarkę. Byloje yra ginčijamas specialus draudimas, nustatytas Dienotvarkės 2 punkto 1 pastaboje, – „Minėtu laiku nuteistieji gali gulėti lovose apsirengę, bet neapsikloję antklode, paklode, lovatiese, pledu ar pan.“. Draudimas apsikloti, tuo pačiu pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punkto reikalavimą dėl temperatūros režimo gyvenamosiose patalpose, apskritai yra nusikaltimas. Daugiau jokioje įkalinimo įstaigoje tokio draudimo nėra. Visiems nuteistiesiems to paties režimo įstaigose kalinimo sąlygos privalo būti vienodos. Pareiškėjo teigimu, teismas neišnagrinėjo jo skundo iš esmės, taip pažeisdamas paminėtas jo konstitucines teises.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116–118) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus pataisos namai nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog pareiškėjo veiksmus, už kuriuos jis nubaustas, neabejotinai patvirtina pareigūno M. U. tiek tarnybinis pranešimas, tiek ir teisme duoti parodymai, iš kurių aiškiai matyti, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 15 d. apie 10.05 val. miegojo lovoje apsiklojęs. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė skundžiamame nutarime nurodytus bausmės atlikimo režimo reikalavimus, todėl už padarytą pažeidimą jam pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda. Pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta, skiriant nuobaudą jokie esminiai procedūriniai pažeidimai nebuvo padaryti, todėl panaikinti paskirtą nuobaudą nėra jokio teisinio pagrindo. Reikšmingas yra paties pareiškėjo pripažinimas, kad jis gulėjo apsiklojęs antklode, prieštaringai vertinami ir liudytojo K. K. parodymai, jog pareiškėjas lovoje gulėjo neapsiklojęs, tačiau jo kojos buvo po antklode. Pažymi, kad Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi nebuvo jokio pagrindo svarstyti dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją ir priimtas teisingai, įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad jame yra pareikšti du tarpusavyje susiję reikalavimai: 1) reikalavimas dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos – draudimo 1 mėnesį pirkti maisto produktus – pripažinimo neteisėta (ši nuobauda pareiškėjui paskirta jo skundžiamu Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-10-21 nutarimu); 2) reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 20 000 Lt dydžio turtinę žalą ir 20 000 Lt neturtinę žalą. Kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, be kita ko, jo yra siejamas su paminėtos nuobaudos paskyrimo neteisėtumu. Todėl šiuo aspektu šis reikalavimas laikytinas išvestiniu iš kolegijos išskirto pirmojo reikalavimo.

Pasisakydama dėl pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo, kolegija pažymi, jog jis yra grindžiamas tuo, kad (pagal pareiškėją) atsakovo Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas M. U. 2013 m. spalio 15 d. tarnybiniame pranešime melagingai nurodė, jog 2013 m. spalio 15 d. apie 10.05 val. jis (pareiškėjas) miegojo savo nepaklotoje lovoje. Pareiškėjas, neigdamas tai, be kita ko, nurodė, kad jam pritaikyta Dienotvarkės nuostata, pagal kurią, nurodytu laiku gulėdamas lovoje, jis neturėjo teisės apsikloti antklode, yra neteisėta ta prasme, kad tuomet kameroje esant lygiai lauko temperatūrai, toks draudimas laikytinas nežmonišku elgesiu ir kankinimu. Atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo argumentus, kolegija išskiria šioje bylos dalyje du teismui būtinus išaiškinti aspektus: fakto nustatymo bei šio fakto vertinimo paminėtos Dienotvarkės nuostatos taikymo prasme (tuo pačiu ir paminėtos atsakovo pareiškėjui pritaikytos Dienotvarkės nuostatos teisėtumo) aspektus.

Pasisakydama pirmuoju iš nurodytų aspektu, kolegija pažymi, kad (kalbant apie pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą) nagrinėjamoje byloje yra keliamas bylai reikšmingo fakto nustatymo klausimas. Todėl byloje esantys paminėto pareigūno M. U. 2013 m. spalio 15 d. tarnybinis pranešimas, jo parodymai teisme, teismo apklausto liudytojo K. K. parodymai, taip pat paties pareiškėjo 2013 m. spalio 16 d. paaiškinimai bei jo paaiškinimai teisme laikytini ir vertintini kaip įrodymai šioje administracinėje byloje. Šie įrodymai teismo turi būti įvertinami pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aiškindama šias nuostatas, kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina, teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, šalindamas byloje apklaustų liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimus, kolegijos manymu, galėjo ir turėjo įvertinti šiuos parodymus ir patikimumo aspektu. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimas nelaikytinas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytos taisyklės dėl neleistinumo suteikti įrodymams išankstinę galią pažeidimu.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo atlikta jų analizė yra išsami ir visapusiška. Todėl, sutikdama su teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei jų nekartodama, kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo šių įrodymų įvertinimo išvadomis. Tuo pačiu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo skundžiama drausminė nuobauda paminėtos Dienotvarkės nuostatos taikymo požiūriu jam paskirta pagrįstai.

Pasisakydama dėl antrojo iš pirmiau išskirtų aspektų, kolegija pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog minėtos normos konstrukcija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, kurie nustato konkrečias nuteistųjų elgesio taisykles (režimo reikalavimus). Todėl, sprendžiant dėl nuobaudos nuteistajam paskyrimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, turi būti nustatyta ne tik tai, kokį bendrojo pobūdžio reikalavimą, nurodytą blanketinėje įstatymo normoje, pažeidė nuteistasis, o ir tai, kokių būtent Bausmių vykdymo kodekso normas įgyvendinančių teisės aktų konkrečias nuostatas jis pažeidė.

Taisyklių 73.6 punkte (redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu) įtvirtinta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Pagal Dienotvarkės 2 punktą, (nuteistojo) lova turi būti paklota nuo 07.20 val. iki 20.40 val., nuteistieji gali gulėti lovose apsirengę, bet neapsikloję antklode, paklode, lovatiese, pledu ir pan. (b. l. 55). Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad nagrinėjamo įvykio metu (2013-10-15 apie 10.05 val.) jis gulėjo lovoje apsiklojęs, kai pagal Dienotvarkę lova turėjo būti paklota ir jis negalėjo gulėti lovoje apsiklojęs. Šiame kontekste pažymėtina, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas sąlygoja tam tikrus ribojimus ir draudimus bei pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 113 straipsnį, viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra dienotvarkė. Pabrėžtina, jog nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinės reabilitacijos renginių, taip pat psichologinei terapijai skirtą laiką (Bausmių vykdymo kodekso 117 str. 1 d.). Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu (Bausmių vykdymo kodekso 117 str. 2 d.). Taigi, įvertinus minėtas nuostatas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog atsakovo direktoriaus įsakymu nustatyta dienotvarkė yra neteisėta, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad kolegijai nekyla abejonių dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtintos dienotvarkės teisėtumo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvada ir konstatuoja, kad Bausmių vykdymo kodekso taikymo požiūriu pareiškėjui paskirta (jo skundžiama) nuobauda yra teisėta.

Kaip pasakyta pirmiau, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo yra išvestinis iš pirmojo, kolegijos aptarto ir pripažinto nepagrįstu reikalavimo dėl nuobaudos pripažinimo neteisėta. Todėl kolegija konstatuoja, kad ir šis skundo reikalavimas pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis