A-552-818-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-818/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03081-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5966 ir Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių vykdyti 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6-24-33863 jame nurodytomis sąlygomis nuo skundžiamo Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 priėmimo iki motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pareiškėjai pabaigos, t. y. 2010 m. rugsėjo 26 d.; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad Valdybos Vilniaus skyrius 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 6-24-33863 visam pareiškėjos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d. apskaičiavo ir paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą, tačiau už 2010 m. liepos mėn. pareiškėjai buvo išmokėta dar kartą ženkliai sumažinta išmoka. Valdyba 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5966 informavo, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 10 straipsnio nuostatas Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą tokiu būdu: iki vaikui sueis 2 metai taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį.

Kadangi tokiu būdu apskaičiuota pašalpa viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, iki vaikui sukaks 2 metai mokama sumažinta pašalpa. Pareiškėja pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintomis nuostatomis įstatymų leidėjas įtvirtino naujai priimto įstatymo nuostatų galiojimą atgal, t. y. galiojimą pagal ankstesnį teisinį reguliavimą jau paskirtų socialinių pašalpų gavėjų atžvilgiu. Pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį, t. y. 2008 m. gruodžio mėn., Vyriausybės patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis sudarė 1488 Lt.

Vyriausybei 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtinus naują 1170 Lt einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, galiojantį nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjai buvo perskaičiuota ir sumažinta 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimu paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa. Nuo 2010 m. liepos 1 d., remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsniu, dar kartą buvo perskaičiuota ir sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa – nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa (iki vaikui sukaks 2 metai) sudarė ne 85 proc., o 75 proc. kompensuojamojo uždarbio.

Taip pat šios pašalpos maksimalus dydis iki vaikui sukaks 2 metai buvo apribotas iki 75 proc. Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (iki 2010 m. liepos 1 d. pašalpos dydžio maksimali riba visą pašalpos mokėjimo laikotarpį buvo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma). Pareiškėja darė išvadą, jog sukurtas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal ir kitiems principams, suformuotai Konstitucinio Teismo praktikai, pažeidžia pareiškėjos, kaip motinystės socialinės pašalpos gavėjos, nuosavybės teisę į paskirtą pašalpą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2008 m. gruodžio 1 d., todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, pareiškėjai kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal jos 2008 metų II ketvirtį turėtas draudžiamąsias pajamas. Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2008 metų gruodžio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumą bei 2008 metų gruodžio mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 354,29 Lt, todėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 6-24-33863 pareiškėjai, taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį – 354,29 Lt, paskirta maksimali 7351,52 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vieneri metai ir maksimali 6248,79 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-805 buvo perskaičiuota pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį – 278,57 Lt, pareiškėjai iki vaikui sukaks dveji metai paskirta maksimali 4913,28 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa (278,57 Lt x 20,75 d. d. x 85 proc.).

Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis, Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų, taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pagal 359,52 Lt vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų (359,52 Lt x 75 proc. x 20,75 d. d. = 5595,03 Lt) viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų paskirta 3510,00 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Valdyba pažymėjo, kad, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą nuo vaiko 1 iki 2 metų taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai – 5595,03 Lt, viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą 3510 Lt, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai pareiškėjai paskirta 3510 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Nuo 3510 Lt sumos atskaičiavus 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmoką (210,60 Lt) bei 15 proc. gyventojų pajamų mokestį (519 Lt, pritaikius 50 Lt neapmokestinamąjį pajamų dydį) Valdybos Vilniaus skyrius iki vaikui sukaks 2 metai pagrįstai pareiškėjai mokėjo 2780,40 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, paskirtos ir mokamos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 3 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, nustatė, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2008 m. gruodžio 1 d., t. y. iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Valdybos Vilniaus skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas, 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų, taikant 75 proc. kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį, todėl pareiškėjai buvo atitinkamai sumažintas kompensuojamasis uždarbis, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, nuo 85 iki 75 procentų. Teismas pareiškėjos argumentus dėl Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, galimo neteisėtumo ir prieštaravimo Konstitucijai, atmetė.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai paskirta pašalpa viršijo 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 ši pašalpa buvo perskaičiuota mokant pašalpą, neviršijančią Lietuvos Respublikos patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, teismas darė išvadą, kad dėl šio sumažinimo pareiškėjai jau buvo pritaikytos nuostatos, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teismas pažymėjo, kad Valdyba 2013 m. gegužės 28 d. rašte Nr. (1.14)3-65359 nurodė, jog už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. dėl prieštaraujančių Konstitucijai nuostatų taikymo susidarė 1650,50 Lt (atskaičius mokesčius - 1303,88 Lt) pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka ir pateikė tai patvirtinančią 2013 m. balandžio 11 d. pažymą Nr. 11-875. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja šio nustatyto nepriemokos dydžio neginčijo. Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1969 nuspręsta J. B. išmokėti 1303,88 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 dienos ir ši nepriemoka 2013 m. gegužės 24 d. buvo išmokėta.

Teismas, įvertinęs tai, jog tiek Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721, tiek Valdybos 2010 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. (11.1) I-5966 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ priimti vadovaujantis jų priėmimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, o dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų taikymo susidariusi motinystės pašalpos nepriemoka pareiškėjai buvo išmokėta 2013 m. gegužės 24 d. ir ginčo šioje dalyje iš esmės neliko, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl nurodytų sprendimų panaikinimo. Dėl tų pačių aplinkybių teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių vykdyti 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6-24-33863 jame nurodytomis sąlygomis nuo skundžiamo Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 priėmimo iki motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pareiškėjai pabaigos.

Kadangi pareiškėjos skundą atmetė, teismas neturėjo pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja J. B. apeliaciniu skundu (b. l. 100-104) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valdybos 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5966 ir Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721; įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių vykdyti 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6-24-33863 jame nustatytomis sąlygomis nuo skundžiamo Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo priėmimo iki motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pareiškėjai pabaigos, t. y. 2010 m. rugsėjo 26 d., išmokant neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką; priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas priėmė sprendimą tik vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, nepasisakė dėl visų pareiškėjos argumentų, nevertino jos motyvų, kad perskaičiavus galiojusių teisės aktų pagrindu jau pareiškėjai paskirtą socialinio draudimo pašalpą, buvo pažeista jos teisė į nuosavybę, konstituciniai valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal principai. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino Laikinojo įstatymo galiojimo laike, tuo pažeisdamas įstatymo negaliojimo atgal principą. Teismas nepasisakė dėl teisėtų lūkesčių principo, nevertino pareiškėjos argumentų dėl jos teisės į nuosavybę, šeimos, motinystės bei tėvystės apsaugos principo pažeidimo, neatsižvelgė į tai, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalyse, 10 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu paneigiama valstybės pareiga laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų mokėti pareiškėjai galiojančių teisės aktų pagrindu paskirtas nustatyto dydžio socialinio draudimo pašalpas, pažeidžiami pareiškėjos, kuriai paskirta pašalpa, teisėti interesai, teisėti lūkesčiai, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Pareiškėjos teigimu, jai paskirta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa savo esme panaši į netekto darbingumo pensiją, todėl neturėtų būti daromas skirtumas suteikiamų socialinės apsaugos požiūriu panašių išmokų skyrime ir mokėjime. Pareiškėjos manymu, sprendimas naikintinas taip pat atsižvelgiant į tai, kad Laikinuoju įstatymu nustatyta ad hoc bazinių dydžių ir koeficientų kaita neturi savyje proporcingumo elementų ir nenumato skirtingų šio Laikinojo įstatymo socialinių kategorijų tarpusavio priklausomybės, tuo nustatydama neproporcingą naštą Laikinojo įstatymo subjektams. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas konstatavo, jog jai paskirtos pašalpos sumažinimas tuo pagrindu, kad pašalpa negali viršyti 75 proc. Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, buvo neteisėtas, tačiau pareiškėjos skundą atmetė visa apimtimi, taip pat atmetė pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111-114) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Valdyba remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, pažymi, kad Valdybos Vilniaus skyrius po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo išmokėdamas pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pašalino ginčą, nes pareiškėja neteko teisinio suinteresuotumo dėl Valdybos Vilniaus skyriaus ir Valdybos sprendimų panaikinimo. Valdybos manymu, esant patenkintam pareiškėjos reikalavimui įpareigoti valdybos Vilniaus skyrių išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, pareiškėjos skundžiamų sprendimų panaikinimas nesukeltų jai jokių teisinių pasekmių. Valdyba pabrėžia, kad ginčijamą sprendimą priėmė remdamasis tuo metu galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Valdyba pažymi, kad atmetus pareiškėjos skundą negali būti tenkintas jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 116-118) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo kitaip traktuoti Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nei juo yra išaiškintos pareiškėjai taikytos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsakovo manymu, teismas, nustatęs, kad valdybos Vilniaus skyrius išmokėjo pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, pareiškėjos skundą atmetė pagrįstai, nes išmokėjus pareiškėjai šią nepriemoką pareiškėjos skundžiami sprendimai buvo įgyvendinti ir pareiškėja neteko teisinio suinteresuotumo dėl ginčijamų sprendimų galiojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos vaiko priežiūros atostogų metu dydžio ribojimo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d. pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 6-24-33863 (b. l. 17-18) pareiškėjai nuo 2008 m. gruodžio 1 d. buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui: po 7 351,52 Lt kol vaikui sueis vieneri metai (iki 2009 m. rugsėjo 26 d.) ir po 6 248,79 Lt kol vaikui sueis dveji metai (iki 2010 m. rugsėjo 26 d.).

Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendime Nr. 6-26-805 nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdamas į Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. 1771 nutarimu patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt. Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. 1771 nutarimas, kuriuo patvirtintas nuo 2010 m. sausio 1 d. einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt, nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Skundžiamu atsakovo 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 (b. l. 40), vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d. mokėti J. B. sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, nesutikdama su motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimu ir siekdama atgauti paminėtu būdu sumažintą pašalpos dalį, 2010 m. rugsėjo 10 d. skundu (b. l. 46-51) kreipėsi į Valdybą. Valdyba 2010 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1)I-5966 (b. l. 19-20), kuriame nurodyta, kad Valdybos Vilniaus skyrius pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai taikant 75 proc. kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui prašė panaikinti šį Valdybos 2010 m. spalio 11 d. sprendimą, taip pat panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių vykdyti 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6-24-33863 jame nustatytomis sąlygomis nuo skundžiamo Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 priėmimo iki motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pareiškėjai pabaigos, t. y. 2010 m. rugsėjo 26 dienos.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjai paskirta ir mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje bei 10 straipsnyje nustatytus ribojimus. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors remiantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėja įgijo teisę reikalauti išmokėti jai nepriemoką, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, tačiau Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1969 nusprendė pareiškėjai išmokėti 1 303,88 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 dienos.

Iš pareiškėjos argumentų matyti, kad ji teigia, jog jai neturėjo būti taikomi įstatymuose nustatyti ribojimai.

Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tuo tarpu taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, kuriomis buvo pripažintos prieštaraujančiomis pirmiau minėtos Konstitucijai Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, 2013 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. PA- SP3-1969 išmokėti J. B. 1303,88 Lt motinystės pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, nustatė, kad J. B. nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutrauktos vaiko priežiūros atostogos) ir 2013 m. gegužės 24 d. šį savo sprendimą įvykdė, pervesdamas šią sumą į pareiškėjos sąskaitą (b. l. 73-76).

Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektas, sumokėdamas pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, pats savo veiksmais pritaikė Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes ex tunc, t. y. retroaktyviai, ir faktiškai atkūrė padėtį, buvusią iki teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir dėl procesinės teisės pažeidimų. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, pareiškėja vertina pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą kaip sprendimą be motyvų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai, įvertino skundžiamų viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą ir bylos aplinkybes ir padarė išvadą, kad atsakovui sumokėjus pareiškėjai dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų taikymo susidariusią pašalpos nepriemoką, ginčo šioje dalyje iš esmės neliko. Pabrėžtina, jog laikoma, kad sprendimas (nutartis) yra be motyvų, kai jis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat remiasi Konstitucinio Teismo praktika, išvystyta pensinio aprūpinimo srityje, ir teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa, kaip nuosavybė, saugoma pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsakydama į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su jai paskirtos pašalpos sumažinimo teisėtumo Konstitucijos 23 straipsnio prasme, atmestini.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pateikia argumentus dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja teisingai nurodo, jog atsakovas, pervesdamas dalį sumos, iš esmės pripažino pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, tačiau ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareiškėjas gali reikalauti išlaidų atlyginimo tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundo neatsisakė, todėl neturi teisės ir reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį.

Nepatenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas apeliantės prašymas priteisti apeliaciniame procese turėtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas