2K-26-746/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-26-746/2015

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01017-07-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

gynėjui advokatui Vaidučiui Paliukui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalies, kuria R. N. ir R. S. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nutartis, kuria, atmetus Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Donato Puzino apeliacinį skundą, R. N. ir R. S. paliktas galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. išteisinamasis nuosprendis be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo R. N. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. N. ir R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad, veikdami kartu pagal iš anksto parengtą nusikalstamą planą, apgaule UAB „Š. v.“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – į valstybės biudžetą mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM).

R. N., būdamas UAB „Š. V.“ vieninteliu akcininku, 2006 m. gegužės 31 d. bendrovės direktoriumi, įdarbino R. S. ir, turėdamas tikslą apgaule, t. y. piktnaudžiaujant pasitikėjimu ūkinėje–komercinėje veikloje sukčiauti PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, surado bendrovei priklausančiam žemės sklypui bei pastatui, esančiam Šalčininkuose, J. Sniadeckio g. 11, pirkėją – UAB „VP Market“, už 8 128 637,11 Lt (2 354 216,03 Eur). R. N., žinodamas, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 straipsniu, už parduotą turtą iki 2006 m. birželio 25 d. UAB „Š. v.“ į valstybės biudžetą privalės sumokėti 1 239 961,59 Lt (359 117 Eur), parengė pirkimo–pardavimo dokumentus ir direktoriui R. S. davė nurodymus 2006 m. gegužės 31 d. pasirašyti šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį bei su šiuo sandoriu susijusius dokumentus ir deklaruoti 1 239 961,59 Lt (359 117 Eur) pridėtinės vertės mokestį. R. S., žinodamas, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 straipsnį už nurodytą parduotą turtą iki 2006 m. birželio 25 d. UAB „Š. v.“ į valstybės biudžetą privalės sumokėti 1 239 961,59 Lt (359 117 Eur), įvykdė šiuos jam R. N. duotus nurodymus. R. N., tęsdamas nusikalstamą veiką ir žinodamas apie UAB „I.“, UAB „G.“ realias finansines galimybes, UAB „Š. v.“ direktoriui R. S. nurodė sudaryti ekonomiškai nenaudingus sandorius – suteikti neapdraustas nuo praradimo paskolas: 2006 m. gegužės 31 d. beprocentę 4 243 779 Lt (1 229 083,35 Eur) paskolą UAB „I.“, kurios vadovu tuo metu dirbo pats R. N. ir kuriai dėl finansinių sunkumų negrąžinus paskolos 2006 m. liepos 5 d. buvo iškelta bankroto byla, o 2006 m. birželio 1 d. – 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskolą UAB „G.“, kurios pagrindinė akcininkė yra R. N. sutuoktinė M. V., su 1 proc. metinėmis palūkanomis UAB „G.“ įsipareigojant paskolą grąžinti iki 2008 m. birželio 1 d. R. S., iš R. N. žinodamas apie UAB „I.“, UAB „G.“ realias finansines galimybes, šiuos jam R. N. duotus nurodymus taip pat įvykdė. R. N. ir R. S. taip apgaule UAB „Š. v.“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 1 239 961,59 Lt (359 117 Eur) į valstybės biudžetą mokėtino PVM.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Egidijus Zuzevičius prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad iš byloje esančių akcijų, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, paskolų, laidavimo sutarčių matyti, kad trys fiziniai asmenys – J. M., R. M. ir G. J. – pardavė savo turėtas UAB „Š. v.“ akcijas UAB „I.“, kurios akcininku per IĮ „R.“ buvo R. N. Pasak kasatoriaus, UAB „I.“ lėšų sumokėti už akcijas neturėjo. Parduodant akcijas UAB „Š. v.“ turėjo nekilnojamąjį turtą, kurį ketino pirkti UAB „VP Market“ už 8 128 637,11 Lt (2 354 216,03 Eur), todėl, anot kasatoriaus, akcininkams mokėtinos lėšos už akcijas buvo pačios UAB „Š. v.“ paskolintos UAB „I.“, kuri atsiskaitė su buvusiais akcininkais už įsigytas akcijas. Kasatoriaus tvirtinimu, pardavus nekilnojamąjį turtą, UAB „Š. v.“ turėjo mokėti valstybei nuo parduotos sandorio sumos 1 239 961,59 Lt (359 117 Eur) PVM – ši suma ir buvo pervesta į UAB „Š. v.“ sąskaitą, tačiau su R. N. žmonos valdoma UAB „G.“, apie kurios realią finansinę būklę jis žinojo, buvo sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią UAB „G.“ laidavo, jog sumokės buvusiems akcininkams už parduodamas akcijas, jei to nepadarys UAB „I.“; kadangi UAB „VP Market“ pinigus už nekilnojamąjį turtą pervedė UAB „Š. v.“ nurodytiems fiziniams asmenims, t. y. buvusiems akcininkams, UAB „G.“ laidavimo neprireikė. Ši laidavimo sutartis, už kurios sudarymą UAB „Š. v.“ įsipareigojo UAB „G.“ suteikti 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskolą, kasatoriaus nuomone, buvo betikslė, nes, jei UAB „VP Market“ būtų atsisakiusi pirkti nekilnojamąjį turtą, buvusiems akcininkams nebūtų buvę sumokėta laiku, sandoris būtų laikomas negaliojančiu ir šie asmenys toliau būtų likę UAB „Š. v.“ akcininkais. Kasatorius pažymi, kad suteikiant paskolą UAB „G.“ R. N. ir R. S. žinojo, jog ši paskola nei po dvejų, nei po penkerių metų nebus grąžinta UAB „Š. v.“, kuri neturės galimybės sumokėti mokesčių valstybei.

Kasatorius nurodo, kad iš baudžiamosios byloje esančios specialisto išvados ir jo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, jog UAB „Š. v.“ direktorius R. S. iš UAB „VP Market“ už parduotą ilgalaikį turtą gautus pinigus pervedė UAB „G.“, palikdamas bendrovę be lėšų ir vengdamas sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Pasak kasatoriaus, prievolė sumokėti PVM UAB „Š. v.“ atsirado 2006 m. birželio 1 d., o jos įvykdymo terminas buvo 2006 m. birželio 25 d. Anot kasatoriaus, UAB „Š. v.“ už 2006 metų gegužės mėnesį deklaravo 1 239 962 Lt (359 117 Eur) pardavimo PVM, 66 458 Lt (19 247 Eur) pirkimo PVM ir 1 173 504 Lt (339 870 Eur) mokėtiną į valstybės biudžetą PVM. Kasatoriaus tvirtinimu, byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, kad UAB „Š. v.“ akcijos buvo įsigytos, o R. S. – paskirtas šios bendrovės vadovu turint vieną tikslą – sudaryti 2006 m. gegužės 31 d. bei birželio 1 d. sandorius ir daugiau jokios veiklos bendrovėje nevykdyti.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – apgaulę, nes apgaulę išvengiant turtinės prievolės nepagrįstai sutapatino su apgaule įgyjant turtą ar turtinę teisę arba panaikinant turtinę prievolę. Pasak kasatoriaus, R. N. ir R. S. savo veiksmais, „t. y., suteikdami 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskolą UAB „G.“, siekė išvengti situacijos, sudarančios prielaidą UAB „Š. v.“ būti priverstai valstybei sumokėti deklaruotą pridėtinės vertės mokestį“, ir tyčia sudarė situaciją, kad kreditorius (valstybė) negalėtų teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų turtinių teisių.

Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. N. ir R. S. bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į vieną esminių prokuroro skundo argumentų dėl R. N. ir R. S. panaudotos apgaulės išvengiant turtinės prievolės. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas apgaulę išanalizavo ir sutapatino su apgaule grobstant PVM, nors R. N. ir R. S. nebuvo kaltinami tokios veikos padarymu, taip pat teismas apgaulę išvengiant turtinės prievolės sutapatino su apgaule įgyjant turtą ar turtinę teisę arba panaikinant turtinę prievolę, nors prokuroras skunde buvo nurodęs, kad šios apgaulės sampratos yra netapačios.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų, padarytų nagrinėjant išteisintųjų R. N. ir R. S. bylą apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėsto apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį ir teigia, kad: iš byloje esančių akcijų, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, paskolų, laidavimo sutarčių matyti, kad trys fiziniai asmenys – J.

M., R. M. ir G. J. – pardavė savo turėtas UAB „Š. v.“ akcijas UAB „I.“, kurios akcininku per IĮ „R.“ buvo R. N.; UAB „I.“ lėšų sumokėti už akcijas neturėjo; parduodant akcijas UAB „Š. v.“ turėjo nekilnojamąjį turtą, kurį ketino pirkti UAB „VP Market“ už 8 128 637,11 Lt (2 354 216,03 Eur), todėl akcininkams mokėtinos lėšos už akcijas buvo pačios UAB „Š. V.“ paskolintos UAB „I.“, kuri atsiskaitė su buvusiais akcininkais už įsigytas akcijas; pardavus nekilnojamąjį turtą, UAB „Š. v.“ turėjo mokėti valstybei nuo parduotos sandorio sumos 1 239 961,59 Lt (359 117 Eur) PVM;

ši suma ir buvo pervesta į UAB „Š. v.“ sąskaitą, tačiau su R. N. žmonos valdoma UAB „G.“, apie kurios realią finansinę būklę jis žinojo, buvo sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią UAB „G.“ laidavo, jog sumokės buvusiems akcininkams už parduodamas akcijas, jei to nepadarys UAB „I.“; kadangi UAB „VP Market“ pinigus už nekilnojamąjį turtą pervedė UAB „Š. v.“ nurodytiems fiziniams asmenims, t. y. buvusiems akcininkams, UAB „G.“ laidavimo neprireikė; suteikiant paskolą UAB „G.“ R. N. ir R. S. žinojo, kad ši paskola nei po dvejų, nei po penkerių metų nebus grąžinta UAB „Š. v.“, kuri neturės galimybės sumokėti mokesčių valstybei; iš baudžiamosios byloje esančios specialisto išvados ir jo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad UAB „Š. v.“ direktorius R.

S. iš UAB „VP Market“ už parduotą ilgalaikį turtą gautus pinigus pervedė UAB „G.“, palikdamas bendrovę be lėšų ir vengdamas sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą; UAB „Š. v.“ už 2006 metų gegužės mėnesį deklaravo 1 239 962 Lt (359 117 Eur) pardavimo PVM, 66 458 Lt (19 247 Eur) pirkimo PVM ir 1 173 504 Lt (339 870 Eur) mokėtiną į valstybės biudžetą PVM; byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, kad UAB „Š. v.“ akcijos buvo įsigytos, o R. S. – paskirtas šios bendrovės vadovu turint vieną tikslą – sudaryti 2006 m. gegužės 31 d. bei birželio 1 d. sandorius ir daugiau jokios veiklos bendrovėje nevykdyti;

R. N. ir R. S. savo veiksmais, „t. y., suteikdami 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskolą UAB „G.“, siekė išvengti situacijos, sudarančios prielaidą UAB „Š. v.“ būti priverstai valstybei sumokėti deklaruotą pridėtinės vertės mokestį“ ir tyčia sudarė situaciją, kad kreditorius (valstybė) negalėtų teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų turtinių teisių; apeliacinės instancijos teismas apgaulę išvengiant turtinės prievolės sutapatino su apgaule įgyjant turtą ar turtinę teisę arba panaikinant turtinę prievolę, nors prokuroras skunde buvo nurodęs, kad šios apgaulės sampratos yra netapačios, ir pan.

Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – apgaulę, nes apgaulę išvengiant turtinės prievolės nepagrįstai sutapatino su apgaule įgyjant turtą ar turtinę teisę arba panaikinant turtinę prievolę. Pažymėtina, kad šie kasatoriaus teiginiai yra deklaratyvūs, nes iš esmės neargumentuoti. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to minėtas kasatoriaus skundo teiginys paliekamas nenagrinėtas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi

Esminis ir iš esmės vienintelis kasatoriaus argumentas yra tas, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. N. ir R. S. bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į vieną esminių prokuroro skundo argumentų dėl R. N. ir R. S. panaudotos apgaulės išvengiant turtinės prievolės.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pašalinti kilusias abejones bei prieštaravimus, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją J. A., balsu perskaitė ir prie bylos pridėjo išteisintojo V. N. gynėjo pateiktus sutarčių nuorašus, o 2014 m. kovo 10 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl prokuroro esminių skundo argumentų, tarp jų ir dėl kasatoriaus skunde nurodytųjų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 4 d. išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Kauno apygardos prokuratūros skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis