A-143-1227-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1227/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03063-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Litesko“, Bendrovė, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–23) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2013 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. O3-303 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“ (toliau – ir Nutarimas), įpareigoti Komisiją, laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (G*v) bei, atsižvelgiant į tai, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ karšto vandens kainų dedamąsias.

Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovei yra išduota šilumos tiekimo licencija, suteikianti teisę užsiimti šilumos tiekimo veikla, be kita ko, ir Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, o nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo ir karšto vandens tiekėju. Vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika), Bendrovės filialas „Palangos šiluma“ 2013 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 1.21-218 pateikė karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą (toliau – ir Projektas). 2013 m. liepos 11 d.

Komisijos Kainų ir investicijų skyrius, išanalizavęs pateiktą Projektą, Komisijos posėdžiui pateikė pažymą Nr. O5-251 (toliau – ir Pažyma), kurioje, apskaičiuodamas planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekį, taikė tik 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Šis dydis buvo parinktas vietoje pareiškėjo nurodyto, geriamojo vandens tiekėjų sąskaitomis pagrįsto ir pačios Komisijos pripažįstamo faktinio karšto vandens netekčių dydžio.

Faktinės Bendrovės nurodytos karšto vandens netektys per ataskaitinį laikotarpį (2012 m. II ketv.– 2013 m. I ketv.) buvo 13,8 proc. 2013 m. liepos 15 d. Bendrovė, susipažinusi su Pažymoje pateiktais karšto vandens netekčių skaičiavimais ir šių skaičiavimų pagrindimu, raštu Nr. 1.21-411 kreipėsi į Komisiją. 2013 m. liepos 18 d. organizuoto posėdžio metu Komisija neatsižvelgė į Bendrovės nurodytas pastabas ir pritarė Komisijos Kainų ir investicijų skyriaus Pažymoje pateiktiems karšto vandens netekčių bei planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimams bei siūlomo nutarimo projektui dėl karšto vandens kainų dedamųjų nustatymo Bendrovės Palangos filialui. 2013 m. liepos 18 d.

Komisija priėmė Nutarimą. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas nutarimas dėl karšto vandens tiesiogiai pažeidžia jo teises ir įstatymų saugomus interesus, kadangi juo Komisija apskaičiavo ir nustatė Bendrovei reikšmingai mažesnes karšto vandens pastoviąją ir kintamąją dedamąsias nei nurodytos pagal Metodiką parengtame pareiškėjo Projekte. To priežastis – apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje Bendrovės nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamų faktinio 13,8 proc. netekčių dydžio.

Taigi ginčijamas nutarimas Bendrovei sukelia ypač reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, užkertančias kelią ir tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui. Pareiškėjas pabrėžė, kad Nutarimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsnio, Metodikos 33, 39 punktų bei Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatoms.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 69–82) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 1.21-218 Komisijai pateikė Projektą. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, patikrino Bendrovės pateiktą Projektą, o išvadas užfiksavo Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. Pažymoje. Vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi ir Metodika, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą Projektą ir atsižvelgdama į Pažymoje išdėstytus Kainų ir investicijų skyriaus siūlymus, 2013 m. liepos 18 d. posėdyje Komisija priėmė ginčijamą nutarimą, kuriuo pareiškėjo filialui „Palangos šiluma“ nustatė karšto vandens kainos dedamąsias. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Komisija, apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjo nurodyto faktinio šių netekčių dydžio. Be to, pareiškėjo filialui „Palangos šiluma“ jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios Komisijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-249 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“. Vadovaujantis Komisijos Šilumos skyriaus 2009 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. O5-343 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ karšto vandens kainos dedamųjų“, nustatant karšto vandens dedamąsias, taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 104–116) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje spręstinas ginčas dėl Komisijos 2013 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. O3-303 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, 89 straipsniu, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Pabrėžė, kad, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl karšto vandens netekčių apskaičiavimo, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.). Todėl teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad Komisijos nutarimu nustatyta karšto vandens kaina neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos ir dėl tokio skaičiavimo mechanizmo pareiškėjas galbūt patirs 218,67 tūkst. Lt nuostolį. Teismas nurodė, kad ginčijamą sprendimą Komisija priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. balandžio 30 d. pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi ir Metodika bei atsižvelgusi į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. pažymą Nr. O5-251. Komisijai pateiktame projekte pareiškėjas pateikė pastoviosios karšto vandens kainos dedamosios skaičiavimą (su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema) ir kintamosios karšto vandens kainos dedamosios skaičiavimą (su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema). Pažymėjo, jog ginčo tarp šalių dėl apskaičiavimų ir kitų faktinių aplinkybių nėra. Iš esmės ginčas byloje kilęs dėl Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, CK 4.76 straipsnio, Metodikos 39 punkto taikymo, t. y. ar pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomas Metodikoje nurodytas karšto vandens netekčių dydis (5 proc.), ar pareiškėjo nurodytas faktinis netekčių dydis – 13,8 proc.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsniu, 32 straipsnio 2 dalimi, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, 17 straipsnio 1, 8 dalimis, CK 4.76 straipsniu. Pažymėjo, jog Komisijai yra suteikti įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę tvirtinant Metodiką. Teismas vadovavosi Metodikos 3, 33, 34, 39 punktais. Nurodė, kad Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, jog karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens netektis.

Priešingu atveju nebūtų pasiektas mažiausių sąnaudų principas, kartu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Be to, Metodikos 39 punkte nurodytos leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose yra būtent tos, kurios susidaro dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Todėl, teismo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens.

Pažymėjo, jog, skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, atsižvelgus į priežastis, lėmusias šio kiekio pasikeitimą ir prognozuojamą geriamojo vandens suvartojimo pasikeitimą. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino parduoti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis (Metodikos 37 p.).

Pagal Metodikos 39 punktą planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, paminėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis kitiems vartotojams nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą grindė aplinkybėmis, jog Metodikos 39 punktas įtvirtina taisyklę, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, o tų savivaldybių teritorijoje, kuriose esančių butų gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iš viso neegzistuoja, karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomas faktinis netekčių dydis. Teismas pažymėjo, kad Metodikoje nėra nustatyta, jog leistinos karšto vandens netekčių ribos gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys yra ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kam (karšto vandens tiekėjui ar vartotojui) nuosavybės teise jie priklauso. Metodikos 39 punktas, numatantis leistinas 5 ir 10 proc. netektis, pagal šio ginčo apimtį atitinka Šilumos ūkio įstatyme numatytus tikslus mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Metodikos 39 punkto nuostatos jau buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analizuotos analogiškose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013) (ABTĮ 13 str.). Teismas padarė išvadą, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Pareiškėjas yra įsipareigojęs daugiabučiuose namuose įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad Komisija nustatė nepagrįstus planuojamo realizuoti karšto vandens kiekius, todėl pareiškėjo reikalavimą panaikinti Nutarimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, be kita ko, prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas tiek, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 bei 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Pažymėjo, jog prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams išsprendimas yra individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl, teismui nekilus abejonių dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo, šis pareiškėjo prašymas buvo nepatenkintas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 120–144) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir patenkinti skundo reikalavimus bei prašymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normas, reguliuojančias planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio skaičiavimus. Teismas nemotyvavo dalies savo išvadų dėl pareiškėjo Nutarimo neteisėtumą įrodančių argumentų, dėl to sprendimas yra nemotyvuotas. Teismo išvada, kad Komisija galėjo nustatyti 5 proc. netekčių dydį, prieštarauja Metodikos 39 punkto nuostatoms. Padarydamas šią išvadą, teismas ignoravo (visiškai nevertino) pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisyklių. Išvada, kad metrologinės patikros klausimas niekaip nesusijęs su karšto vandens kainos nustatymu, prieštarauja taikytiniems teisės aktams ir neatitinka faktinių aplinkybių. Teismo pozicija be jokių motyvų nepasisakyti dėl pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria dėl Nutarimo taikymo, taip pat dėl pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos naujumo, yra neteisėta ir nepagrįsta.

2. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei atsisakė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškėjo prašymu ištirti paminėtos nuostatos teisėtumą. Nurodė argumentus, įrodančius poreikį kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Metodikos 39 punkto teisėtumą, nes jis prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

3. Teismas protokoline nutartimi nepagrįstai atsisakė byloje skirti ekspertizę, nors pareiškėjas nurodė aiškius ir išsamius argumentus dėl to, kad, vadovaujantis teismų praktika bylose, kuriose yra ginčijamos tam tikro nacionalinio reguliatoriaus nustatytos įvairios viešųjų paslaugų sektorių kainos (taigi ir nagrinėjamoje byloje), asmuo tokio reguliatoriaus sprendimus gali ginčyti tik įgaliotų specialistų išvados pagrindu. Teismas, atsisakęs byloje paskirti ekspertizę, paneigė pareiškėjo teisę ginčyti Nutarimo dėl karšto vandens neteisėtumą bei imtis tam tikrų gynybos priemonių. Teismas nurodė, kad pareiškėjo ekspertui keliami klausimai susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu, o tai nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149–163) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nesutinka su teiginiais, kad skundžiamas teismo sprendimas yra naikintinas dėl netinkamo materialinių teisės normų pritaikymo ir išaiškinimo. Teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes galiojančių materialinės teisės normų kontekste, sistemiškai bei, atsižvelgdamas į administracinių teismų praktiką administracinėse bylose šilumos energijos ir karšto vandens srityse, išanalizavo su nagrinėjama byla susijusius teisės aktus ir padarė tinkamas, teisės aktais pagrįstas išvadas.

2. Teismas pagrįstai nusprendė nesikreipti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes ir administracinių teismų praktiką analogiškose bylose. Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

3. Teismas nurodė, jog, išanalizavus pareiškėjo pateiktus klausimus ekspertui, nustatyta, kad jie susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu, o tai nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Toks sprendimas priimtas tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes, yra pagrįstas ir priimtas atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose administracinėse bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas skundžia atsakovo priimtą Nutarimą, kuriuo jam, kaip karšto vandens tiekėjui daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams, buvo nustatytos karšto vandens kainos pastovioji ir kintamoji dedamosios. Iš šio atsakovo Nutarimo matyti, kad jame nurodytos karšto vandens kainos pastovioji ir kintamoji dedamosios atsakovo buvo nustatytos, vadovaujantis jo patvirtintos Metodikos nuostatomis, tarp jų - Metodikos 39 punktu (2012-11-09 nutarimo Nr. O3-353 redakcija), kuriame yra nurodyta planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatymo taisyklė. Pagal šį punktą, planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. <...>.

Pareiškėjas, nekvestionuodamas atsakovo kompetencijos priimti tokio pobūdžio nutarimus ir būtinumo taikyti Metodikos nuostatas, sprendžiant klausimus dėl karšto vandens kainos pastoviosios ir kintamosios dedamųjų nustatymo, nesutikimą su jo skundžiamu atsakovo nutarimu grindžia, jo manymu, Metodikos 39 punkto nuostatų dėl leistinų karšto vandens netekčių ribojimo (10 ir 5 proc.) neteisėtumu. Pareiškėjo teigimu, susidarančios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų karšto vandens netektys yra fakto, o ne teisės reguliavimo klausimas. Šį savo teiginį pareiškėjas grindžia argumentais dėl aptariamų Metodikos 39 punkto nuostatų tiek, kiek jose nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, prieštaravimu jo nurodytoms aukštesnės galios teisės normoms (Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., CK 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams).

Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl Metodikos 39 punkto tariamo neteisėtumo, nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas klausimas dėl šios teisės normos atitikties aukštesnės galios teisės normoms, t. y. klausimas, kuris šioje administracinėje byloje gali būti išspręstas ABTĮ 112 straipsnio nustatyta tvarka.

Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Aiškindama šią straipsnio dalį, kolegija pirmiausia pažymi, kad kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Tai reiškia, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje tik bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į bylos šalies argumentus dėl būtinumo ištirti byloje taikytino norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumą ir pritaręs šiems ar paties teismo iškeltiems argumentams dėl tokio būtinumo, gali kreiptis į tam tikros pakopos administracinį teismą su prašymu ištirti tokio teisės akto (jo dalies) teisėtumą. Tai taip pat reiškia, kad teismas, nesutikdamas su tokį prašymą pateikusios bylos šalies argumentais, turi teisę jo nepatenkinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylos šalies prašymas kreiptis į administracinį teismą dėl byloje taikytino teisės akto (jo dalies) tariamo neteisėtumo ABTĮ taikymo požiūriu nelaikytinas savarankišku teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl bylą nagrinėjantis teismas neturi pareigos argumentuoti tokio prašymo nepatenkinimą taip, kaip iš jo yra reikalaujama ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamoje situacijoje, kalbant apie pirmosios instancijos teismo apsisprendimą nesikreipti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, tai reiškia, kad toks pirmosios instancijos teismo apsisprendimas negali būti apeliacinės instancijos teismo kvestionuojamas apeliacine skundo nagrinėjimo tvarka. Todėl apeliaciniame skunde nurodyta tokio pirmosios instancijos teismo apsisprendimo kritika teisės taikymo aspektu negali būti pripažinta pagrįsta.

Pasisakydama dėl paties apeliacinės instancijos teismo pozicijos pareiškėjo keliamo Metodikos 39 punkto teisėtumo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., 2012-06-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013-03-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013) buvo pasisakęs dėl tais pačiais argumentais, kaip ir šioje administracinėje byloje, grindžiamų pareiškėjo (administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012) ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija (administracinėje byloje Nr. A525-447/2013) prašymų patikrinti Metodikos 39 punkto teisėtumą. Paminėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, akcentuodamas karšto vandens kainodaros valstybės reguliavimo aspektą bei atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, vaidmenį šiame reguliavime, pateikė specialių teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl šios kainodaros (Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymų bei Metodikos normų), aiškinimą, kuriuo konstatavo, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos šių teisės aktų taikymo požiūriu yra teisėtos. Kolegija, iš esmės pritardama paminėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytiems argumentams ir sutikdama su šiose bylose pateiktu materialinės teisės normų aiškinimu, taip pat neįžvelgia būtinumo ABTĮ 112 straipsnio nustatyta tvarka patikrinti Metodikos 39 punkto teisėtumą (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo skirti byloje ekspertizę ir šiame prašyme jo siūlomų ištirti klausimų, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo tokios ekspertizės vertinimu, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo prašomas atlikti ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, todėl šiame pareiškėjo prašyme keliami klausimai nagrinėjamai bylai nepripažintini reikšmingais (ABTĮ 3 str. 2 d.). Pastebėtina, kad toks pats ekspertiniam tyrimui keliamų klausimų vertinimas buvo pateiktas ir paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A261-1651/2012 ir Nr. A525-447/2013, kuriose buvo keliami iš esmės tie patys ekspertinio tyrimo klausimai.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Pareiškėjo apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan