A-822-1336-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1336/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01132-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. S., dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2199,06 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Raudondvario pl. 108, A. S., vairuodama trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę VW „Jetta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepažymėtą duobę ir apgadino automobilį, t .y. dešinės pusės priekinį ir galinį ratus. Į įvykio vietą atvykę Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patruliai nubraižė Eismo įvykio vietos schemą bei surašė tarnybinį pranešimą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties (prijungta eismo įvykio medžiaga). Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“, 2012 m. rugsėjo 3 d. buvo pranešta draudimo įmonei apie eismo įvykį. UAB DK „PZU Lietuva“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo apgadintas automobilis, išmokėjo 2 199,06 Lt dydžio draudimo išmoką UAB „Autojuta“.

Teigė, kad pareiškėjas Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio, 6.266 straipsnio ir 6.271 straipsnio pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį, todėl UAB DK „PZU Lietuva“ 2013 m. kovo 21 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei pretenziją Nr. 23/10-26199 dėl 2199,06 Lt žalos, tačiau atsakovas jos neatlygino.

Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą, t.y. neaišku kada, kur, nuo ko ir per kiek laiko atsirado nurodomo automobilio apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad, vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą, buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, t.y. vertinti transporto priemones turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę vertis transporto priemonių vertinimo veikla, taip pat turi būti pateikta pagal galiojančius teisės aktus atlikto transporto priemonės vertinimo ataskaita. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos yra atsakingas ir pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus iškilus grėsmei eismo saugumui. Vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Vadovaujantis Draudimo įstatymo nuostatomis, draudimo įmoka yra paskaičiuojama įvertinus draudimo riziką, ši įmoka yra panaudojama draudimo rizikos dengimui. Transporto priemonei padaryta žala 100 procentų negali būti išmokėta, nes tai prieštarautų Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 daliai dėl draudimo rizikos prisiėmimo, nes tokiu atveju draudimo rizikos nebelieka. Šiuo atveju iš draudimo santykių pareiškėjas yra gavęs 820 Lt draudiminę įmoką, vadinasi pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos įmokos, todėl pareiškėjo nuostoliai šioje byloje iš esmės yra mažesni, nei reikalaujama. Pagal eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo.

Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes, t. y. ji yra priklausoma nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos skiriamų lėšų, todėl ne tik atsakovas, bet ir ši institucija yra atsakinga už Kauno gatvių priežiūrą, atitinkamai už kilusios žalos atsiradimą. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3 p., 5.3. p. (5.3.1., 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21,29,94 straipsnių nuostatoms.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą tenkino – priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 199,06 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas konstatvo, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. neužtikrino savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros taip, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus teiginius, kad civilinė atsakomybė turėtų būti netaikoma dėl automobilio vairuotojos veiksmų, t. y. dėl neatsargumo, teismas vertino kaip nepagrįstus, nesant pagrindo nesivadovauti Kauno apskrities VPK 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad dėl eismo įvykio nėra vairuotojos kaltės ir eismo įvykio medžiagoje fiksuotais duomenimis, kurie patvirtina, kad duobė, į kurią įvažiavo automobilis, nebuvo pažymėta jokiai kelio ženklais.

Atsakovo argumentus, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmetė kaip nepagrįstus.

Atsakovo argumentą, kad visiškas draudimo išmokos kaip žalos priteisimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką, nes jos nebelieka, taip pat atmetė. Paaiškino, kad išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys, t. y. nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalos padariusio asmens atlyginti žalą. Tačiau toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo išmokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes, priešingu atveju, susidarytų teisiškai nelogiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo, taip sudarant sąlygas šiam išvengti atsakomybės.

Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog bendras žalos dydis – 2199,06 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Konstatavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz. 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013), todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjui iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2 199,06 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

Atsakovo prašymą sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3, (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, atmetė, nes atsakovo nurodyti teisės aktai netaikytini sprendžiant šį ginčą.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti Kauno savivaldybės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3 p., 5.3. p. (5.3.1., 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21,29,94 straipsnių nuostatoms.

Pažymi, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų automobilio remonto išlaidas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą, į kurį įtrauktas PVM, nors, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, UAB DK „PZU Lietuva“ yra PVM mokėtojas, o teismų praktikoje yra konstatuota, kad „kai prekes ir paslaugas įgyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu“ (žr., pav. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006).

Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes, t. y. ji yra priklausoma nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos lėšų, todėl ne tik atsakovas, bet ir ši institucija yra atsakinga už Kauno gatvių priežiūrą, atitinkamai už kilusios žalos atsiradimą.

Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad dėl transporto priemonės sugadinimų kilusios žalos dydį patvirtina į bylą pateikta PVM sąskaita-faktūra Nr. 32089713. Transporto priemonė buvo realiai suremontuota, t. y. suteiktos remonto paslaugos pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, todėl atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM, dėl ko PVM suma laikoma realiai patirta žala ir turi būti atlyginta.

Nurodo, kad Kelių transporto vertinimo tvarkos preambulėje nustatyta, jog ši tvarka patvirtinta ją suderinant su Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Įstatymo nuostatuose nėra draudžiama draudimo įmonėms atlikti turto vertinimą. Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms (Įstatymo 2 str. 13 d.). Pagal Įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami nepriklausomus turto ar verslo (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Draudimo kompanijos darbuotojas laikytinas vidaus turto vertintoju minėto įstatymo prasme. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pav. 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013). Todėl draudimo kompanijai yra leidžiama atlikti draudžiamo turto vertinimą

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 str.), žalai (CK 6.249 str.) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A556-992/2014 dėl žalos, atsiradusios automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią duobę, atlyginimo, 2014 m. liepos 3 d. nutartyje konstatavo, kad keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas. Taigi klausimas dėl žalos atlyginimo spręstinas vadovaujantis statinių savininko (valdytojo) atsakomybę nustatančiu Civilinio kodekso 6.266 straipsniu, pagal kurio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės (nenugalima jėga (force majeure), nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas), o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1-3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas.

Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo nuostatų pagrindu, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė šių pareigų tinkamai neįvykdė.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Raudondvario pl. 108, A. S., vairuodama trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę VW „Jetta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepažymėtą duobę ir apgadino automobilį, t. y. dešinės pusės priekinį ir galinį ratus. Atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusios A. S. neatsargumo ir neatidumo taip pat pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kad transporto priemonės vairuotoja pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to kilo aptariamas eismo įvykis. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Taigi Kelių policijos valdyba tirdama eismo įvykį nustatė, kad vairuotoja savo veiksmais Kelių eismo taisyklių nepažeidė, negalėjo numatyti, kad gatvės važiuojamojoje dalyje bus nepažymėtų kliūčių, todėl dėl eismo įvykio kilimo vairuotojos kaltės nėra. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) ar kitų aplinkybių (CK 6.253, 6.282 straipsniai). Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas privalo atlyginti žalą dėl automobilio apgadinimo. Pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, jog žalos dydis realiai pagrįstas bei įrodytas.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įtraukė į žalą pridėtinės vertės mokestį, pažymi, kad transporto priemonės draudėjas G. S. nėra PVM mokėtojas, todėl išlaidos transporto priemonei suremontuoti pagrįstai apskaičiuotos su nustatyto dydžio PVM, kaip galima spręsti ir pagal apeliaciniame skunde nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, „kai paslaugas įgyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Priešingu atveju, <…> toks asmuo ir susigrąžintų PVM iš biudžeto ir gautų kaip draudimo išmoką iš draudiko, tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą. Taigi priklausomai nuo to, kas teiks paslaugas ir prekes (PVM mokėtojas ar ne), kas pirks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), nuostolių dydis skirsis”. Kadangi transporto priemonės draudėjas nėra PVM mokėtojas, jo nuostoliai, remontuojant automobilį, pripažintini remonto verte su PVM.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz. 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3, (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, yra atmestinas, kadangi atsakovo paminėti teisės aktai nėra taikomi nagrinėjant šią administracinę bylą, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d., 57 str.).

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 2 d.)

Nagrinėjamu atveju UAB DK „PZU Lietuvos” prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė