AS-345-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-345-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05662-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja V. G. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. gruodžio 29 d. skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3979(11), 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9205(11) ir pažymas Nr. 2781 ir Nr. 6252 kaip neteisėtus ir nepagrįstus bei priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos visą pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 28 774,26 Lt, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taip pat pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, motyvuodama tuo, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki tol pareiškėja buvo įsitikinusi, kad valstybinės pensijos sumažinimas yra teisėtas bei laikinas ir, pasibaigus krizei, pensijos ne tik bus grąžintos į buvusį lygį, bet ir bus kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirti praradimai. Pažymėjo, jog 2013 m. gavusi VRM atsakymą į teismą nesikreipė, nes buvo suklaidinta rašte nurodyto neva suėjusio senaties termino, tačiau sužinojusi, kad šis terminas sukanka tik 2015 m. vasario 6 d. vėl kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir, gavusi jos atsakymą, į teismą. Teigė, jog tai, kad nėra praleistas kreipimosi į teismą terminas patvirtina ir advokatų kontoros „Greičius, Markevičius ir partneriai“ internetiniame tinklalapyje pateiktas išaiškinimas dėl neišmokėtos valstybinių pensijų dalies grąžinimo termino. Teismui manant, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, pareiškėja prašė praleistą skundo padavimo terminą atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių (Konstitucinio Teismo sprendimo ir jo paskelbimo), taip pat atsižvelgus į ginčo teisinių santykių srityje vyravusį (tebevyraujantį) teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą, kuris žymiai apsunkino asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 2 d. nutartimi (b. l. 18–22) netenkino pareiškėjos V. G. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti V. G. skundą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), kurioje yra konstatuota, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai, o jo pradžia laikoma pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena, nurodė, jog apie jos teises pažeidimą pareiškėja turėjo sužinoti 2010 m. vasario mėn., kuomet gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėn., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. gruodžio 23 d. (pagal spaudą ant voko), ir konstatavo, jog pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos pareikšti.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu ir 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu bei LVAT praktika (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 ir kt.). Pažymėjo, jog 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravusį teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl valstybinės pensijos priteisimo, taip pat į kiekvienu atveju pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Įvertinęs tai bei pareiškėjos nurodytas kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo termino praleidimo priežastis (jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išaiškinus kreipimosi į teismą dėl neišmokėtų valstybinių pensijų terminų klausimą), kurias teismas vertino kaip subjektyvias ir priklausiusias nuo pareiškėjos valios bei nepripažino jų svarbiomis ir pakankamomis, pažymėjo, jog pareiškėja nenurodė objektyvių termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių, todėl netenkino jos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pabrėžė, jog pareiškėja turėjo galimybę ginti savo teises teisme nuo sužinojimo apie tai, kad jai paskirta pensija yra perskaičiuota (nuo 2010 m. vasario mėn.) bei atkreipė dėmesį, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 26 d. nutarties, paskelbtos 2012 m. rugsėjo 21 d., priėmimo ir paskelbimo, taip pat nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių, kuriose išaiškintas skundo padavimo termino klausimas, t. y. nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, paskelbimo, su kuriais pareiškėja sieja sužinojimą apie savo pažeistas teises, praėjo pakankamai daug laiko, kad pareiškėja galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą.

Pažymėjo, kad per visą šį laiką pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, todėl tokį delsimą laikė nepagrįstai ilgu bei pripažino jį esant kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nors 2013 m. pareiškėja buvo kreipusis į Vidaus reikalų ministeriją, gavusi jos netenkinantį atsakymą, į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos ji nesikreipė.

Vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d., pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjai neprašant pratęsti termino skundui dėl VRM 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3979(11) paduoti, todėl atsisakė priimti šią pareiškėjos skundo dalį. Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9205(11) teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi vertino, jog pareiškėjo ginčijamas sprendimas nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui, ir negali būti savarankišku skundo reikalavimo objektu.

III. Pareiškėja V. G. padavė atskirąjį skundą (b. l. 24–28), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog pareiškėja neprašė atnaujinti termino skundui dėl VRM 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3979(11) paduoti, neteisingai interpretavo pareiškėjos prašymą.

Remiasi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, taip pat paaiškina maniusi, jog pensijų dydžio ribojimas yra laikinas ir bus panaikintas, nes 2001–2003 m. jau buvo susidūrusi su panašia situaciją, kuomet asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų buvo neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos, tačiau po Konstitucinio Teismo nutarimo visiems (net ir nesikreipusiems į teismą) buvo kompensuota neišmokėta pensijos nepriemoka, taip pat atsižvelgdama į tai, jog įstatymas yra laikinas, žiniasklaidoje buvo kalbama apie kompensavimą bei į Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Nurodo, kad tai ir buvo objektyvios kliūtys pareiškėjai laiku paduoti skundą į teismą. Taip pat nurodė, jog būta ir subjektyvių priežasčių – ligų, kurios taip pat sutrukdė laiku kreiptis į teismą, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja tikėjosi, kad po Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo asmenų patirti turtiniai praradimai bus išmokami be teisminės valdžios įsikišimo. Pažymi, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui įsigaliojus 2012 m. rugsėjo 21 d. neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol. Taip pat nurodo, jog pensijos yra priskirtinos prie periodinių išmokų, todėl šiems teisiniams santykiams turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas. Apibendrindama pareiškėja nurodo, kad atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo sudėtingumą, tai, jog teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose ji nėra įtvirtinta, taip pat į pareiškėjos socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo teisinių santykių socialinį jautrumą bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, manytina, jog terminas skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį, kuria teismas netenkino jos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) ir 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja 2014 m. gruodžio 23 d. išsiuntė teismui skundą (gautas teisme 2014 m. gruodžio 29 d.), kuriame prašė: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3979(11), 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9205(11) bei pažymas Nr. 2781 ir Nr. 6252 kaip neteisėtus ir nepagrįstus; 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos visą pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 28 774,26 Lt, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad pareiškėja siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka (bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka) asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 23 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjos reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėja į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. gruodžio, o ne rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjos kreipimasis į teismą vertintinas kaip jos neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Taip pat ir atskirajame skunde pareiškėjos papildomai nurodytos aplinkybės apie turėtas sveikatos problemas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jos galėjo sutrukdyti pareiškėjai laiku kreiptis į teismą. Aptariamoje pareiškėjos reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjos skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo taip pat ir dėl pareiškėjai nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92, t. y. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 metams ir 2013 metams. Pažymėtina, kad pareiškėja, kreipdamasi su skundu į administracinį teismą, prašė priteisti jai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki pat 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau iš byloje pateiktos 2014 m. gruodžio 10 d. pažymos apie V. G. 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-6252 duomenų matyti, jog pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai, o ne iki 2013 m. gruodžio 31 d., kaip nurodoma skunde.

Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Skundą teismui pareiškėja padavė (išsiuntė paštu) 2014 m. gruodžio 23 d., todėl konstatuotina, kad ji nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius, priteisimo. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje administracinėse bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (žr. jau minėtas LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014, kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties dalis, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, negali būti laikoma pagrįsta, todėl yra naikintina, ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su tuo, kokiu teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3979(11). Teismas vertino, jog yra praleistas skundo dėl šio reikalavimo padavimo terminas ir pareiškėja neprašo jo atnaujinti. Nepaisant to, kad, kaip atskirajame skunde nurodo pareiškėja, ji prašė atnaujinti skundo padavimo terminą visiems jos keliamiems reikalavimams, įvertinus pareiškėjos nurodytas kreipimosi į teismą termino praleidimo priežastis, kaip jau minėta, nėra pagrindo pripažinti jas pagrįstomis ir pateisinančiomis tokį ilgą pareiškėjos delsimą (dėl VRM 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei pusantrų metų). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1D-3979(11) panaikinimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, tačiau turėjo nurodyti, jog tai padaryta dėl to, jog yra praleistas skundo dėl šio reikalavimo padavimo terminas ir, nors pareiškėja prašo jį atnaujinti, įvertinęs jos nurodytas termino praleidimo priežastis, teismas šį prašymą atmeta.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priimti pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9205(11). Teismas vertino, kad reikalavimas dėl šio Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Iš Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 1D-9205(11) turinio matyti, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos 2014 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl jos valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Remdamasis 2014 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. 1D-9205(11) išdėstytais motyvais atsakovas konstatavo, kad išmokėti pareiškėjai nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad 2014 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. 1D-9205(11) atsakovas iš esmės išreiškė savo aiškų valinį sprendimą neišmokėti pareiškėjai jos reikalaujamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, teismas šį sprendimą nepagrįstai vertino kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Iš kitos pusės, pažymėtina, jog pareiškėjos pagrindinis siekis ir jos keliamo ginčo dalykas yra būtent Laikinojo įstatymo pagrindu jai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjos skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, tenkinimo atveju, tai tuo pačiu reikštų atsakovo atsisakymo išmokėti pareiškėjai nepriemoką (įforminto Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 1D-9205(11)) besąlyginį panaikinimą. Todėl, pareiškėjai nepraleidus Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. 1D-9205(11) nurodyto termino sprendimui apskųsti ir nesant kitų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti priimti šį pareiškėjos reikalavimą, pirmosios instancijos teismas turėjo šį pareiškėjos skundo reikalavimą priimti nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9205(11) kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, negali būti laikoma pagrįsta, todėl yra naikintina, ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja skunde, be kita ko, prašė teismo panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymas 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. 11DP(P)-6252 ir 2013 m. balandžio 17 d. Nr. 11PP(P)-2781 apie jos 2010–2013 m. pensijos dydį. Teismas skundžiamoje 2015 m. sausio 2 d. nutartyje atskirai nepasisakė dėl šių pareiškėjos skundo reikalavimų priimtinumo nagrinėti teisme. Tačiau įvertinus minėtų pažymų informacinį pobūdį, tai, kad jomis jokios teisės ir pareigos pareiškėjai nenustatytos, bei atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką dėl tokių informacinio pobūdžio dokumentų buvimo skundo administraciniam teismui dalyku, konstatuotina, kad pareiškėjos skundo reikalavimus, kuriais prašoma panaikinti nurodytas pažymas, atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtinus teismų administracinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos V. G. skundo dalį dėl atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 1D-9205(11) panaikinimo bei dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis