A-1408-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1408-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02244-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. K. (D. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. birželio 16 d. buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad 23 val. per parą buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, dėl to pareiškėjui skaudėjo galvą, jis negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas, dažnai kildavo konfliktai. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog dėl nepakankamos medicininės priežiūros, t. y. stomatologo nebuvimo, jam sugedo ir iškrito dantys. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų jo laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–28) prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti reikalavimo senaties terminą ir jo skundą atmesti. Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. birželio 16 d., atlyginimo priteisimo. Atitinkamai iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pažymos matyti, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2011 m. birželio 20 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. Papildomai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų ir nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą. Todėl Šiaulių TI manė, kad šiuo atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 35–38) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas.

Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad jos yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista.

Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Šiame kontekste teismas konstatavo, kad pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2011 m. birželio 20 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų (tokio pobūdžio administracinės bylos su analogiškais reikalavimais teismuose yra masiškai nagrinėjamos jau nuo 2011 metų). Be to, Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovo prašymu, yra taikytinas 3 metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 9 d., o tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteista tik už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 9 d.

Tačiau iš Šiaulių TI pateiktos 2014 m. rugsėjo 24 d. pažymos Nr. 69/06-4215 matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. kovo 15 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2011 m. birželio 20 d. Todėl teismas, taikydamas atsakovo prašomą 3 metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį ir reikalavimą, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. birželio 16 d. (kaip nurodyta skunde, nors Šiaulių TI pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) yra taikytinas 3 metų senaties terminas ir skundas atmestinas.

III. Pareiškėjas D. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42–45), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikytinas senaties terminas, kadangi jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu žinojo ir galėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Kartu atkreipia dėmesį, jog apie tai, kad jo teisės pažeistos, pareiškėjas sužinojo tik 2014 m. rugsėjo mėn. bendraudamas su kitu nuteistuoju ir susipažinęs su jo laimėta administracine byla. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad jis nėra teisininkas, o Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Tačiau teismui nusprendus, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas yra praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 50–52) prašo jį atmesti. Šiaulių TI atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Šiaulių TI papildomai pažymi, kad pareiškėjui atvykus į įstaigą, jis buvo supažindintas su jo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, taip pat jam buvo įteiktas lankstinukas ir vyko pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais. Be to, akcentuoja, kad pareiškėjas argumentus dėl supažindinimo su jo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, nurodė tik apeliaciniame skunde, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl to visiškai nepasisakė. Šiaulių TI kartu nurodo, jog pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik subjektyviu bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių interpretavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. birželio 16 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. birželio 16 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 8 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 6), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. birželio 16 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis nėra teisininkas ir apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014 m. rugsėjo mėn. bendraudamas su kitu nuteistuoju bei susipažinęs su jo laimėta administracine byla. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. birželio 16 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė