A-507-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-507-756/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03843-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. G. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydamas: panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. SPR-83 dalį (toliau – ir Sprendimas), kurioje nuspręsta pripažinti pareiškėjo A. G. skundą dėl publikacijose „Kavarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ (2012 m. gruodžio 19 d., www.anyksta.lt), „Dėl mirusio žmogaus Kavarsko seniūnui širdies neskauda“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 20 d., Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 24 d.), „Kavarsko seniūnas dirba apgraibomis“ (www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 20 d.), šių publikacijų komentaruose ir publikacijose „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 22 d., Nr. 147/8585) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu bei nuspręsta įspėti pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo.

Nurodo, kad atsakovo priimtas sprendimas yra neaiškus, motyvuojamoji dalis prieštarauja rezoliucinei daliai, todėl yra neaišku, ar atsakovas pareiškėjui taikė nuobaudą, ar ne. Sprendimas naikintinas jau vien dėl to, kad yra nenuoseklus, prieštaringas, neaiškus jo turinys, sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Be to, nepagrįsta atsakovo išvada, kad pareiškėjas pareiškė nuomonę, jog A. G. yra nejautrus, abejingas ir ciniškas kito asmens gyvybei. Netiesa, kad pareiškėjas siekė A. G. pavaizduoti nejautriu, cinišku ir abejingu seniūnijos, kuriai jis vadovauja, vadovu, kadangi nei vienoje publikacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo kaltinamas nei tyčiniu M.

M. nužudymu, nei neatsargiu gyvybės atėmimu, nei kitų nusikalstamų veikų padarymu. Publikacijose buvo tik diskutuojama, ar seniūno veiksmai galėjo turėti įtakos asmens mirčiai ir, ar jis tinkamai atliko savo kaip seniūno pareigas. Antraštė „Kavarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ yra visiškai adekvati seniūno žodžiams. Žurnalisto A. L. pareikštą nuomonę, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepadarė visko, kad laiku būtų nuvalytas bendrojo naudojimo kelias tam, kad iki mirusiojo M. M. būtų privažiavusi greitoji pagalba, pagrįsta objektyviai egzistuojančiais faktais bei seniūno pareiškimais, paaiškinimais bei pokalbiais su Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro direktore ir Anykščių ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja V.

P.. Pareiškėjas detaliai skunde nurodė faktų ir įvykių seką, tvirtindamas, kad susiklosčiusioje situacijoje buvo labai svarbu, kad žmogui kuo greičiau būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas tik siekė pateikti sensacingą informaciją, bet ne sąžiningai informuoti visuomenę reikšmingu klausimu, nepagrįsta. Pareiškėjas veikė sąžiningai ir prieš skelbdamas publikacijas išklausė trečiojo suinteresuoto asmens, kurio pasisakymus praktiškai pateikė pažodžiui. Publikacijos buvo paskelbtos 2012 m. gruodžio 19 d., 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 22 d., t. y. tris dienas, todėl publikacijos nebuvo skelbiamos tendencingai.

Pareiškėjas, laikydamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatų, pateikė teisingą ir bešališką informaciją, jog Kavarsko seniūnijoje nuo miokardo infarkto mirė žmogus, kad dėl užpustytų kelių ilgą laiką iki ligonio negalėjo privažiuoti pagalba, kad ligonis ir artimieji daug kartų dėl nevalomų kelių skambino seniūnui, kad šis dėl įvykių nesijaučia visiškai nieko dėtas. Pareiškėjo teigimu, publikacijos antraštė „Dėl mirusio žmogaus Kavarsko seniūnui širdies neskauda“ yra visiškai teisinga, kadangi iš trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimų matyti, jog jis visiškai nejaučia savo kaltės ir pripažino, kad neišgyvena ir nejaučia jokios atsakomybės. Sprendimas naikintinas dar ir dėl to, kad atsakovas, pripažindamas, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatas, pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę.

Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo, todėl jam taikomos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, kad viešojo asmens kritika, kokia griežta ji būtų, yra leistina. Atsakovas atėmė pareiškėjo teisę kritikuoti vietos savivaldos pareigūnus, nes, pasak atsakovo, bet kokios, netgi pagrįstos objektyviai egzistuojančiais faktais, kritikos pareiškimas yra negalimas.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 43–46) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad Sprendimo motyvuojamoje dalyje yra aiškiai nurodytos priežastys, argumentai ir teisės aktų nuostatos, už kurių pažeidimą pareiškėjui buvo taikoma Įstatyme nustatyta atsakomybė. Motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad konstatuojama, jog skleisdamas nuomonę viešosios informacijos rengėjas ignoravo sąžiningam nuomonių reiškimui keliamus reikalavimus, t. y. pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, nustatantį, kad skleisdami informaciją visuomenei viešosios informacijos rengėjai neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių, ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams.

Pareiškėjas pats sau prieštarauja, nes skunde pripažįsta suprantantis, už kokių teisės aktų nesilaikymą jam buvo taikyta atsakomybė. Pareiškėjas nesąžiningai interpretuoja atsakovo priimtą Sprendimą, ir kaip taikytos atsakomybės pagrindą nurodo tai, jog įspėjimas jam buvo skirtas už kritiškos informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį skleidimą, nors Sprendime nedviprasmiškai konstatuota, kad skleidėjui taikyti atsakomybės už pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimą nėra pagrindo. Poveikio priemonės pareiškėjui buvo taikomos ne dėl kritiškos nuomonės apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbimo, bet dėl nesąžiningo naudojimosi teise skleisti informaciją – trečiojo suinteresuoto asmens jam pateiktos informacijos iškraipymo ir tendencingo jos paskelbimo.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad jis buvo įspėtas ir už interneto portale paskelbtus komentarus. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pateikti argumentai, motyvai ir skundžiamų publikacijų vertinimai, kuriuose matyti, kad pareiškėjui nebuvo taikyta atsakomybė už jo valdomame interneto portale paskelbtų komentarų turinį. Atsakovas neginčija pareiškėjo teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomones, tačiau šios teisės nulemia pareigą informaciją skleisti sąžiningai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Paaiškinimuose atsakovui pareiškėjas įrodinėjo, jog trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu publikacijose neformulavo kaltinimų dėl asmens mirties, tačiau skunde teismui nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo savo pareigas vykdė netinkamai: „Tačiau prieš tai daugiau kaip tris valandas nuo 6.36 val. iki 9.43 val. praktiškai nieko nubuvo daroma, kadangi „traktorininkas Artūras“ vis bandė užvesti traktorių, o trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. manė, kad arba „traktorininko Artūro“ traktorius kada nors užsives, arba kad kelių valyti bus pasiųstas kitas traktorius, tačiau „traktorininko Artūro“ traktorius taip ir neužsivedė, o kitas traktorius kelių valyti nebuvo pasiųstas“, „Tos kelios valandos, kai nieko nebuvo daroma, kad M.

M. būtų suteikta medicininė pagalba, neabejotinai buvo reikšmingos, o galėjo būti ir lemtingos“, „<...> A. G. iš pradžių net buvo suklaidinęs M. M., kad keliai bus valomi ir tik po kelių valandų pranešė, kad „traktorininkas Artūras“ neužveda traktoriaus. Jei M. M. ir jo artimieji būtų iš karto buvę informuoti, kad keliai nebus valomi, galimai būtų surasta kita išeitis, būtų buvę kreiptasi pagalbos į ūkininkus ar pan.“, „Akivaizdu, kad šią pareigą trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. vykdė netinkamai, kadangi jis, netgi žinodamas, kad yra ekstremalus įvykis – žmogui reikalinga skubi medicininė pagalba, kurios dėl užpustyto kelio negalima suteikti, tinkamai nepasirūpino, kad keliai būtų nuvalyti“, „<...> kad jis esą elgėsi tinkamai, daugiau kaip tris valandas, tikėdamasis (ir klaidindamas ligonį bei jo artimuosius), kad keliai bus nuvalyti“ ir tokiu elgesiu prisidėjo prie asmens mirties, iš esmės yra dėl jos kaltas.

Tokie pareiškėjo argumentai patvirtina, kad priimtas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjas, skleisdamas tokią informaciją, elgėsi nesąžiningai. Be to, pareiškėjo hipotetiniai svarstymai apie tai, jog „visuotinai žinoma, kad žmogui sergant širdies ligomis labai svarbu, jog kuo greičiau būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba“, yra nesąžiningi, kadangi pats ligonis į seniūną pagalbos kreipėsi žymiai vėliau ir tik paūmėjus būklei. Seniūnas, jau po ligonio pristatymo į gydymo įstaigą, susisiekė su ligonio artimaisiais ir teiravosi apie sergančio būklę.

Atsakovo teigimu, toks elgesys seniūno niekaip negalėtų būti vertinamas kaip aplaidus, ciniškas ar nerūpestingas, nors taip savo publikacijose ir skunde teismui nurodo ir įrodinėja pareiškėjas. Nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, valdydamas laikraštį „Anykšta“ ir interneto portalą www.anyksta.lt, turi teisę spręsti, kiek ir kokio turinio informacijos skelbti skirtingose visuomenės informavimo priemonėse, tačiau tai, kad pareiškėjas per trumpą laikotarpį šiose priemonėse paskelbė visą ciklą publikacijų, kurių antraštės, kaip konstatuota Sprendime, iš esmės yra panašaus pobūdžio ir stokoja faktinio pagrindimo, įrodo tendencingos ir nepagrįstos informacijos skleidimą, o ne sąžiningą ir garbingą pareiškėjo elgesį.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Sprendimu draudžiama reikšti kritišką nuomonę apie trečiąjį suinteresuotą asmenį. Atsakovas Sprendime kaip tik priešingai pažymėjo, kad kritiškos nuomonės apie viešąjį asmenį skelbimas yra galimas ir būtinas, tačiau teisė skleisti nuomonę nėra absoliuti ir skleidžiant informaciją turi būti paisoma tarptautiniais instrumentais ir nacionaliniais teisės aktais nustatytų nuomonės raiškos reikalavimų. Vienas pagrindinių reikalavimų – nuomonė turi būti pagrįsta, be to, ji negali būti sąmoningai iškreipta.

Juo labiau šių reikalavimų turi būti paisoma tuomet, kai nuomonė yra skelbiama publikacijos pavadinime. Pagal teksto sudarymo taisykles, publikacijos antrašte (pavadinimu) iš esmės yra nusakoma pagrindinė tema, kuri bus nagrinėjama, aprašoma ir atskleidžiama visame publikacijos tekste. Atsakovas, atsižvelgęs į publikacijų pavadinimų komunikaciniais aktais perteikiamą toną, pavadinimuose vartojamas sąvokas, akcentuojamas detales, padarė išvadą, jog pareiškėjas trečiąjį suinteresuotą asmenį siekė pavaizduoti nejautriu, cinišku ir abejingu vadovu seniūnijos, kuriai jis vadovauja, gyventojo sveikatai ir gyvybei, nors ir stokojo faktinio pagrindo tokiam vertinimui padaryti, be to, iškraipė trečiojo suinteresuoto asmens jam suteiktą informaciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu (b. l. 110–114) pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą tenkino: panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SPR-83 „Dėl publikacijose „Kavarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ (2012 m. gruodžio 19 d., www.anyksta.lt), „Dėl mirusio žmogaus Kavarsko seniūnui širdies neskauda“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 20 d., Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 24 d.), „Kavarsko seniūnas dirba apgraibomis“ (www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 20 d.), šių publikacijų komentaruose ir „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 22 d., Nr. 147/8585) paskelbtos informacijos“; priteisė pareiškėjui UAB „Anykštos redakcija“ iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 100 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 2 d. trečiasis suinteresuotas asmuo su skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išnagrinėti pareiškėjo jo atžvilgiu suformuotą situaciją ir pripažinti pareiškėją pažeidus teisės aktų nuostatas (b. l. 47–49, 67, 68–75). Skunde nurodė, kad pareiškėjo pateikti pareiškimai neatitinka tikrovės, paremti tik prielaidomis, publikacijose pateikta iškraipyta informacija, daromos išvados dėl žmogaus mirties priežasties, tačiau nesiremta jokiais faktais. Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-83 „Dėl publikacijose „Kavarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ (2012 m. gruodžio 19 d., www.anyksta.lt), „Dėl mirusio žmogaus Kavarsko seniūnui širdies neskauda“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 20 d., Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 24 d.), „Kavarsko seniūnas dirba apgraibomis“ (www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 20 d.), šių publikacijų komentaruose ir „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 22 d., Nr. 147/8585) paskelbtos informacijos“ (b. l. 82–88). Atsakovas Sprendimu nusprendė pripažinti A. G. skundą dėl anksčiau paminėtose publikacijose paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo.

Teismas rėmėsi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 5 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje pripažįstama, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 23 straipsnyje, įtvirtinančiame, jog įspėjimas kaip administracinė nuobauda pareiškiamas raštu arba įstatymų nustatytais atvejais įforminamas kitokiu nustatytu būdu. Skiriant įspėjimą už Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Ši norma pagal įstatymo analogiją taikytina ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą (LVAT 2012 m. balandžio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-1319/2012, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas adm. byloje Nr. A442-28/2013, 2013 m. liepos 16 d. sprendimas adm. byloje Nr. A520-767/2013).

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, dėl kurios paskelbimo atsakovas taikė pareiškėjai administracinę atsakomybę, buvo išplatinta 2012 m. gruodžio 19 d., www.anyksta.lt, „Anykšta“, 2012 m. gruodžio 20 d., Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 24 d. ir „Anykšta“, 2012 m. gruodžio 22 d., Nr. 147/8585 (b. l. 50–64). Atsižvelgiant į šias reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasi ATPK 35 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl publikacijų „Kavarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ (2012 m. gruodžio 19 d., www.anyksta.lt), „Dėl mirusio žmogaus Kavarsko seniūnui širdies neskauda“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 20 d., Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 24 d.), „Kavarsko seniūnas dirba apgraibomis“ (www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 20 d.), šių publikacijų komentaruose ir „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 22 d., Nr. 147/8585) paskelbtos informacijos UAB „Anykštos redakcija“ pagal Visuomenės informavimo įstatymą galėjo būti įspėta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo įtariamo teisės pažeidimo padarymo dienos – per laikotarpį iki 2013 m. birželio 24 d. Iš turimos medžiagos matyti, kad dėl minėtoje visuomenės informavimo priemonėje pažeistos jo garbės ir orumo trečiasis suinteresuotas asmuo į atsakovą kreipėsi 2013 m. sausio 2 d. (b. l. 47–49), 2013 m. vasario 25 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. šį skundą patikslindamas, tačiau administracinį sprendimą šiuo klausimu Žurnalistų etikos inspektorius priėmė tik 2013 m. rugpjūčio 27 d., t. y. pasibaigus asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn terminui.

Teismas daro išvadą, kad paskutinė diena įspėti pareiškėją apie Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimą buvo: 2013 m. birželio 19 d. (dėl publikacijos „Kavarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ (2012 m. gruodžio 19 d., www.anyksta.lt)), 2013 m. birželio 20 d. ir 2013 m. birželio 24 d. (dėl publikacijos „Dėl mirusio žmogaus Kavarsko seniūnui širdies neskauda“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 20 d., Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 24 d.)), 2013 m. birželio 20 d. (dėl publikacijos „Kavarsko seniūnas dirba apgraibomis“ (www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 20 d.)) ir 2013 m. birželio 22 d. (dėl publikacijos „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 22 d., Nr. 147/8585)), todėl atsakovas, ištyręs trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir pripažinęs jį iš dalies pagristu, vėliausiai nuo 2013 m. birželio 24 d. neteko teisinio pagrindo UAB „Anykštos redakcija“ taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos sankcijos.

Teismas taip pat konstatavo, kad tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai, susiję su minėtų publikacijų teiginių atitiktimi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms, nenagrinėjami, nes administracinės bylos baigčiai nebeturi lemiamos įtakos, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašė teismo panaikinti Sprendimo dalį, kurioje buvo nuspręsta pripažinti trečiojo suinteresuoto asmens A. G. skundą iš dalies pagrįstu bei pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo, t. y. pareiškėjas prašė panaikinti ne visą atsakovo Sprendimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, padarė esminį procedūrinį pažeidimą, bei vadovaudamasis teisėtumo principu, daro išvadą, kad turi būti panaikintas atsakovo Sprendimas visoje apimtyje.

Pareiškėjas prašė iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, bei bylos rašytine medžiaga, kuri patvirtina, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio (b. l. 12), teismas prašymą dėl žyminio mokesčio priteisimo tenkino.

III. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius apeliaciniu skundu (b. l. 116–117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą ir palikti galioti ginčijamą Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SPR-83.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis sprendimo priėmimo metu LVAT suformuluota praktika nagrinėjant bylas dėl žurnalistų etikos inspektoriaus taikytos poveikio priemonės – įspėjimo, t. y. LVAT 2014 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, kurioje konstatuota, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (ATPK 20 str.), jis nepriskiriamas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimas priskiriamas prie kitų poveikio priemonių grupės. Šioje nutartyje LVAT nustatė ir tai, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Taigi, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo LVAT suformuluota praktika analogiškose bylose, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas UAB „Anykštos“ redakcija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas galėtų būti tenkinamas iš dalies ir tik tuo atveju, jeigu administracinė byla apeliacine tvarka būtų išnagrinėta iki 2014 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjo teigimu, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 iš tikrųjų kitaip suformulavo administracinių teismų praktiką atsakovo sprendimu skiriamo įspėjimo bei sprendimo priėmimo termino klausimais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka minėtoje LVAT nutartyje suformuluotų taisyklių, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendimą turėtų priimti ne a priori, o atsižvelgdamas į LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 pateiktus išaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad terminas priimti sprendimą dėl poveikio priemonių taikymo yra 2 metai, o skundžiamos publikacijos priimtos 2012 m. gruodžio 19 d. – 2012 m. gruodžio 20 d., jeigu byla apeliacine tvarka nebus išnagrinėta iki 2014 m. gruodžio 22 d., pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti paliktas nepakeistas, nes sprendimas dėl šių publikacijų vis tiek negalėtų būti priimtas dėl suėjusios termino. Būtent taip pasielgė LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014. Kitu atveju, teismas, panaikinęs sprendimą, turėtų grąžinti bylą teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. SPR-83 dalies, kuria nuspręsta (1) pripažinti pareiškėjo A. G. skundą dėl publikacijose „Kavarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ (2012-12-19, www.anyksta.lt). „Dėl mirusio žmogaus Kavarsko seniūnui širdies neskauda“ („Anykšta“, 2012-12-20, Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012-12-20), „Kavarsko seniūnas dirba apgraibomis“ (www.anyksta.lt, 2012-12-20), šių publikacijų komentaruose ir publikacijoje „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai („Anykšta“, 2012-12-22, Nr. 147/8585) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu ir (2) įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Šį sprendimą atsakovas priėmė vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu.

Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, kad visuomenės informavimo rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą (ginčui aktuali 2009 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. XI-348 redakcija) atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius, be kita ko, gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.

Pirmosios instancijos teismas Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SPR-83 panaikino. Teismas priėjo prie išvados, kad įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai, kuri numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 23 straipsnyje, ir kuri pagal šio kodekso 35 straipsnio 1 dalį gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Ši norma pagal įstatymo analogiją taikytina ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą. Teismas rėmėsi 2012-2013 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais ir pripažino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas administracinį sprendimą priėmė pasibaigus asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn terminui.

Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis sprendimo priėmimo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika nagrinėjant bylas dėl žurnalistų etikos inspektoriaus taikytos poveikio priemonės – įspėjimo. T. y. LVAT 2014 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, kurioje konstatuota, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (ATPK 20 str.), jis nepriskiriamas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje.

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytoje administracinėje byloje, įvertinusi Visuomenės informavimo įstatymo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad jame nėra įtvirtinti terminai Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti, t. y. šiame įstatyme nėra nustatytas įspėjimo bei įpareigojimo paneigti informaciją skyrimo senaties terminas, ir tai laikytina teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad panašaus pobūdžio poveikio priemonės (įspėjimas) yra numatytos Vertybinių popierių įstatyme, Draudimo įstatyme, Finansinių priemonių rinkų įstatyme, Mokėjimo įstaigų įstatyme, Banko įstatyme ir kt., todėl yra pagrindas taikant įstatymo analogiją atsižvelgti būtent į šiuose įstatymuose įtvirtintas poveikio priemonių skyrimo terminų skaičiavimo taisykles. Pavyzdžiui, Vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, - nuo paskutinių pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju Visuomenės informavimo įstatyme konstatavus teisės spragą, būtent ši bendro pobūdžio taisyklė pagal įstatymo analogiją taikytina Žurnalistų etikos inspektoriui pagal Visuomenės informavimo įstatymą sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriant poveikio priemones (įspėjimą bei įpareigojimą paneigti informaciją).

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad A. G. į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą kreipėsi su 2012 m. gruodžio 28 d. skundu, kuris Tarnyboje gautas 2013 m. sausio 2 d. Atsižvelgiant į Žurnalistų etikos inspektoriaus pastabas A. G. savo skundą patikslino du kartus: 2013 m. vasario 25 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. Kaip jau buvo minėta, Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas Nr. SPR-83 įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo priimtas 2013 m. rugpjūčio 27 d., kurį pirmosios instancijos teismas panaikino 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu. Teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Be to, pirmosios instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių ir šalių argumentų, susijusių su publikacijose „Kavarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ (2012-12-19, www.anyksta.lt); „Dėl mirusio žmogaus Kavarsko seniūnui širdies neskauda“ („Anykšta“, 2012-12-20, Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012-12-20); „Kavarsko seniūnas dirba apgraibomis“ (www.anyksta.lt, 2012-12-20); šių publikacijų komentaruose ir publikacijoje „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai („Anykšta“, 2012-12-22, Nr. 147/8585) paskelbtos informacijos atitiktimi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms, nenagrinėjo, t. y. ginčo iš esmės neišsprendė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo surinkti ir ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Kadangi, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Atsakydama į pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, kad, neišnagrinėjus bylos apeliacine tvarka iki 2014 m. gruodžio 22 d., pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti paliktas nepakeistas, nes sprendimas (administracinis aktas) dėl šių publikacijų vis tiek negalėtų būti priimtas dėl suėjusio termino, ir būtent taip pasielgė LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, pažymi, kad minimoje byloje procesinė situacija buvo visiškai kitokia. Byla buvo nagrinėjama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atnaujinus procesą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas. Atsižvelgdama į teisėtų lūkesčių, res judicata, protingumo principų svarbą, taip pat į proceso atnaujinimo instituto išimtinumą ir jo paskirtį, į tai, kad yra suėjęs 2 metų senaties terminas Inspektoriaus Sprendimu pareiškėjui skirtoms poveikio priemonėms (įspėjimui bei įpareigojimui paneigti informaciją) taikyti, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamu atveju intervencija į užbaigtoje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą yra netikslinga ir negalima, kadangi ji paneigtų principines proceso atnaujinimo instituto nuostatas.

Šioje gi byloje atsakovo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. priimto sprendimo Nr. SPR-83 įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ panaikinimo nėra įsiteisėjęs.

Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė