A-442-512-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-512/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02437-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.4; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas) 2012 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. KS-4020 (toliau – ir sprendimas Nr. KS-4020); 2) panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 219 (toliau – ir sprendimas Nr. 219); 3) įpareigoti Vilniaus filialą įregistruoti pareiškėjo buto šildymo būdo pakeitimą paprastojo remonto darbais; 4) iš atsakovo priteisti sumokėtą žyminį mokestį bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Sprendime Nr. 219 nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Vilniaus filialą su tuo pačiu prašymu ir tuo pačiu pagrindu, kai atsakovas buvo priėmęs 2012 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. KS-3819. Iš tikrųjų, sprendime Nr. KS-3819 buvo nurodyti pareiškėjo pateiktos deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą trūkumai, todėl 2012 m. birželio 18 d. pateikė tinkamai užpildytą 2011 m. birželio 18 d. deklaraciją. Laikė, kad pateikė naujus faktinius duomenis. Teigė, kad pareiškėjo prašymo atmetimo pagrindas (nepateiktas statybą leidžiantis dokumentas) Vilniaus filialo sprendime Nr. KS-4020 yra nepagrįstas.

Pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakyme Nr. D1-828 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir STR 1.11.01:2010) redakciją įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato šildymo, dujų ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas jokių statybą leidžiančių dokumentų nereikėjo. Be to, statytojas privalo užpildyti deklaraciją apie statybos užbaigimą, kai užbaigiami darbai, nes pagal STR 1.11.01:2010 43 punktą statybos užbaigimo data laikoma akto ar deklaracijos pasirašymo data.

Nurodė, kad šildymo būdo pakeitimo statybos darbai užbaigti 2001 m, o deklaruoti 2010 m. spalio 1 d. Pažymėjo, jog ir pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu, tačiau tuo metu nebuvo įgyvendinta. Tokia padėtis susidarė šioje byloje, kai pareiškėjas, užbaigęs šildymo būdo keitimo paprastojo remonto darbus 2011 m. birželio mėnesį, tačiau tik 2012 m. pateikęs 2011 m. birželio mėnesį užpildytą deklaraciją apie šildymo keitimo paprastojo remonto statybos darbų užbaigimą, galėjo įgyvendinti savo teisę įregistruoti atliktus paprastojo remonto darbus pagal jų atlikimo ir deklaracijos užpildymo metu galiojusius teisės aktus, kurie nereikalavo jokio statybą leidžiančio dokumento.

Pareiškėjas rėmėsi Komisijos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 109, kuriame buvo panaikintas analogiškas nagrinėjamam atvejui teritorinio registratoriaus sprendimas. Teigė, kad pareiškėjo bute buvo atlikti darbai, kurie pagal statybos darbų deklaravimo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalį priskirtini statinio paprastajam remontui. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėmis administracinėmis bylomis Nr. I756-8/2012, Nr. I438-35/2012, tvirtino, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimais, pagrįstais Šilumos ūkio įstatymą detalizuojančiomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, nes šios taisyklės negali teisėtai reglamentuoti šildymo būdo pakeitimo paprastuoju remontu darbų, kadangi statybos darbų reglamentavimas nėra šių taisyklių paskirtis.

Atsakovas nesirėmė įrodymais apie pareiškėjui faktiškai patiektą šilumos energiją ir Statybos įstatymo redakcija, galiojusia šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbais metu 2001 m. bei redakcija, galiojusia deklaravimo metu 2010 m. spalio mėn.

Atsakovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo kartu su 2012 m. birželio 12 d. prašymu pateikta 2011 m. birželio 18 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, užpildyta pagal STR 1.11.01:2010 5 priede nustatytą formą, galiojusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., buvo tinkamas teisinis pagrindas įregistruoti buto šildymo būdo pakeitimą Nekilnojamojo turto kadastre. Nurodė, kad Buto kadastro duomenų byloje užfiksuota, jog buto rekonstravimo pradžia – 1998 m., pabaiga – 2008 m. Pareiškėjas 2001 m. rugpjūčio 30 d. atjungė radiatorius nuo bendros šildymo sistemos, nesilaikydamas tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas, pakeisdamas šildymo būdą, turėjo laikytis specialių procedūrų, nustatytų tuo metu galiojusiuose teisės aktuose. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2656/2011 pažymėjo, jog šilumos energijos vartotojo veiksmai valstybės reglamentuojamoje energetikos srityje vienaip ar kitaip paliečia viešąjį interesą, todėl teisės taikymo požiūriu jie turi būti vertintini energetikos veiklą reglamentuojančių teisės aktų taikymo prasme (Lietuvos Energetikos įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kurias tvirtino Ūkio ministerija, šiuo metu – Energetikos ministerija).

Rėmėsi bute atliktų statybos darbų metu (2001 m. rugpjūčio 30 d.) galiojusių 2000 m. sausio 12 d. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 9, 9.1 bei 14.4 punktais ir teigė, kad teisinio pagrindo įregistruoti šildymo pakeitimo būdą, nepateikus atitinkamų bute atliktų statybos darbų teisėtumą patvirtinančių dokumentų, nėra. Taip pat nebuvo teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad 2001 m. rugpjūčio 30 d. atlikto šildymo būdo pakeitimo statyboms darbams taikytina tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d.

įsakyme Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir STR 1.07.01:2010) nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija. Šios nuostatos neįteisina 2001 m. rugpjūčio 30 d. atliktų šildymo būdo pakeitimo statybos darbų, o taip pat neturi grįžtamosios galios. Pažymėjo, jog tikslindamas skundą, pareiškėjas vienoje skundo vietoje nurodė, kad buto šildymo būdo keitimo darbus baigė 2011 m. birželio mėn., kai užpildė darbų atlikimo deklaraciją, o kitoje – kad darbai atlikti 2001 m., deklaruoti 2010 m. spalio 1 d., o su 2012 m. gruodžio 10 d. prašymu pateikė 2010 m. spalio 1 d. deklaraciją ir 2012 m. gruodžio 7 d. deklaraciją.

Toks nurodomų duomenų prieštaringumas atskleidė pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumą ir jų tenkinimo negalimumą – statybos darbų atlikimo metu (2001 m.) nei Statybos įstatymo 2010 m. spalio 1 d. redakcija, nei STR 1.11.01:2010 negaliojo. Teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nustatyti tam tikri Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakyme Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių bei Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d.

įsakyme Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių prieštaravimai vėliau įsigaliojusių teisės aktų normoms neturi jokios teisinės reikšmės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 konstatuotam šildymo būdo pakeitimo, atlikto 2001 m., neteisėtumui. Darė išvadą, kad pareiškėjo 2001 m. atliktas šildymo būdo pakeitimas neatitiko ir vėliau įsigaliojusių poįstatyminių teisės aktų reikalavimų – nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, karšto vandens įrenginius atjungti dalyvaujant šilumos tiekėjo įgaliotam atstovui.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai analizavo kito asmens atžvilgiu 2012 m. balandžio 26 d. Komisijos sprendimą Nr. 109. Komisija nėra teisminė institucija, kurios formuojama praktika galima remtis nagrinėjant šį ginčą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė Registrų centras nurodė, kad skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Paaiškino, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartimi Nr. 3K-7-359/2007 ir Komisijos 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 141, pareiškėjas, pažeisdamas teisės aktuose nustatytą tvarką, savo bute 2001 m. rugpjūčio 30 d. atjungė buto radiatorius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos. Tuo tarpu šildymo būdo pakeitimas paprastojo remonto būdu buvo galimas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota aplinkybė iš esmės paneigė pareiškėjo pakartotinius reikalavimus pakeisti buto kadastro duomenis paprastos rašytinės deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu. Pareiškėjo teiginiai apie naujus faktinius duomenis neturi įtakos pareiškėjo prašymo tenkinimui, kadangi paprasta rašytinė deklaracijos forma netinka pareiškėjo prašomų kadastro duomenų pakeitimui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad sprendimas Nr. KS-4020 iš esmės buvo pakeistas sprendimu Nr. 219, todėl sprendimo Nr. KS-4020 nebuvo pagrindo naikinti. Tačiau buvo būtina įvertinti, ar sprendimas Nr. 219 teisėtas ir pagrįstas. Teismas sutiko su sprendime Nr. 219 nurodytais argumentais, kad jau yra priimtas teritorinio registratoriaus sprendimas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl R. Z. prašymas pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, šildymo būdą netenkintinas. Teismas ypač akcentavo, kad sprendime Nr. 219 pagrįstai daroma nuoroda į Vilniaus filialo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. KS-2010 ir Komisijos 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 141, kuriame, be kita ko, konstatuota, jog: statybos darbai atlikti iki Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2010 m. spalio 1 d.); pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis šildymo pakeitimo būdo procedūras pabaigė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus; pareiškėjas nurodo, kad pateiktą deklaraciją užpildė ir pasirašė 2011 m. birželio 18 d., iš esmės statytojas nurodė, kad statybos darbus užbaigė 2011 m. birželio 18 d., nors šie duomenys neatitinka nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartyje Nr. 3K-7-359/2007 nustatytų faktinių aplinkybių, pagal kurias pareiškėjas savo bute dar 2001 m. rugpjūčio 30 d. atjungė buto radiatorius nuo bendros šildymo sistemos ir apie tai informavo UAB „Vilniaus energija“ bei UAB „Antakalnio ūkis“, nei byloje užfiksuotų duomenų.

Teismas sutiko su tokiais Centrinės ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 141 argumentais, nes pareiškėjo argumentai, jog jis statybos darbus užbaigė 2011 m. birželio 18 d., neatitiko tikrovės, iš esmės buvo sugalvoti kaip siekis įteisinti savo praeityje atliktus neteisėtus veiksmus (įvertintus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartyje Nr. 3K-7-359/2007), bei suformuluoti tik 2012 m. kovo 21 d. prašyme Nr. 3589035, t. y. beveik po metų nuo menamos darbų pabaigos datos (2011 m. birželio 18 d.).

Todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad jam priimant skundžiamus aktus buvo būtina vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. D1-786, kuriame nustatyta, jog įrengiant, pertvarkant, išmontuojant bendrąsias pastato šildymo, dujų ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas, yra privalomi rašytiniai pritarimai (pastato administratoriaus ir bendrosios dalinės nuosavybės savininkų) praprastojo remonto aprašui (tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I492-23/2013).

Teismo vertinimu, pareiškėjo motyvai, kad jam nebuvo būtina jokių rašytinių pritarimų, buvo nepagrįsti, o STR 1.07.01:2010 6 priedo „Atvejai, kai yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui“ 6 punkto (2010 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nuostatos negalėjo būti taikomos šioje administracinėje byloje. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teismas konstatavo, jog ir sprendimo Nr. 219 naikinti nebuvo teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjo buto šildymo būdo pakeitimą paprastojo remonto darbais, kadangi šildymo inžinerinės sistemos darbai jo bute atlikti iki 2011 m. birželio 18 d. (2001 m., deklaruoti 2010 m. spalio 1 d.), kai šiems darbams nebuvo privalomas joks statybą leidžiantis dokumentas, buvo atmestas dėl tų pačių argumentų, dėl kurių sprendimai Nr. KS-4020 bei Nr. 219 palikti nepakeistais.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimai nebuvo patenkinti, todėl jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (1 600 Lt) taip pat netenkinamas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atgaline tvarka taikė teisės aktus ir rėmėsi šiuo metu nebegaliojančių arba pripažintų neteisėtais teisės aktų nesilaikymo faktais. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnyje expressis verbis nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas. Šiuo atveju turėjo būti taikomas Statybos įstatymo 28 straipsnis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. 995 redakcija), kuriame įtvirtinta teismo teisė tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais taikyti kitas poveikio priemones.

Tvirtina, kad teismų sprendimų dėl neteisėtų statybos darbų pasekmės turi būti proporcingos, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, nei reikia. Mano, kad nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgė tik į atsakovo išdėstytą, bet objektyviai ir teisiškai nepagrįstą poziciją, kad šiuo atveju nėra galimybių įregistruoti šildymo būdo pakeitimo, kol pareiškėjas negaus statybos leidimo, kuris statybos darbų užbaigimo metu nebuvo privalomas. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad oficialiai įregistruotas centralizuotas šildymo būdas pareiškėjo bute neegzistuoja nuo 2001 m., nors šilumos tiekėjas iki šiol iš pareiškėjo priteisia mokėjimus už centralizuotą šilumos energiją.

Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartyje analogiškoje byloje Nr. 3K-3-148/2013 pažymėjo, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, kad neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės realizavimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 nurodyti teisės aktai šiuo metu negalioja, nes juos pakeitė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurios nors ir galiojo pareiškėjo 2010 m. spalio mėn. deklaracijos užpildymo metu, tačiau šiuo metu yra pripažintos negaliojančiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012.

Kadangi pareiškėjas reikalavo įregistruoti buto šildymo būdo pakeitimą remiantis ir 2011 m. birželio deklaracija, teismas turėjo įvertinti ir tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija) teisėtumą, kreipiantis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kaip to prašė pareiškėjas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė nuo 2010 m. lapkričio mėn. įsigaliojusias Energetikos ministerijos patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles atgaline tvarka bei ignoruodamas aplinkybę, jog jos yra neteisėtos ir naikintinos tais pačiais pagrindais, kaip buvo panaikintos 2003 m.

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovui priimant skundžiamus aktus buvo būtina vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m spalio 11 d. įsakymu Nr. D1-786, nors statybos darbų atlikimo ir užbaigimo metu jis negaliojo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kuriose yra pasisakyta dėl taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimčių (pvz. 2004 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-544/2004, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005) ir teigia, kad analogiškai turėtų būti aiškinami ir taikomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai dėl norminių teisės aktų atitikties įstatymams ir Konstitucijai.

Todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I756-8/2012 bei 2013 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-35/2012. Mano, kad turi būti laikoma, jog pareiškėjas statybą baigė jo deklaracijoje nurodytu laikotarpiu, nes atsakovas neįrodė priešingai – byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas šildymo būdo pakeitimo darbus užbaigė vėliau nei 2011 m. birželio 18 d.

Atsakovas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog deklaraciją privaloma užpildyti iš karto atlikus statybos darbus, o tai reikštų 2001 m. rugpjūčio 30 d., tačiau tokia teisinė prielaida atsirado tik 2010 m. spalio 1 d., kuomet įsigaliojo nauja Statybos įstatymo redakcija bei STR 1.11.01:2010, kurio tik nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija nenustatė reikalavimo pakeičiant šildymo būdą gauti privalomuosius rašytinius pritarimus paprastojo remonto projektui. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog jis statybos darbus užbaigė 2011 m. birželio 18 d., neatitinka tikrovės ir tėra sugalvoti kaip siekis įteisinti praeityje atliktus neteisėtus statybos veiksmus.

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas atgaline tvarka taikė teisės aktus, rėmėsi negaliojančiais ar pripažintais neteisėtais teisės aktais. Apeliacinio skundo argumentai dėl Ūkio ministro ir Energetikos ministro įsakymais patvirtintų Šilumos teikimo ir vartojimo taisyklių normų taikymo bei bendrosios kompetencijos teismų praktikos civilinėse bylose dėl šilumos vartotojų ginčų su šilumos tiekėjais dėl šildymo būdo pakeitimų, nėra susiję su skundžiamo teismo sprendimo motyvais.

Atkreipia dėmesį, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas tik statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų – STR 1.11.01:2010 bei STR 1.07.01:2010 normų taikymu ginčo santykiui, konstatuojant, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu Vilniaus filialas turėjo vadovautis teisės normomis, nustatančiomis, jog įrengiant, pertvarkant, išmontuojant bendrąsias pastato šildymo, dujų ir elektros inžinerines sistemas yra privalomi rašytiniai pritarimai. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tos aplinkybės, jog statybos darbų atlikimo metu pareiškėjas neturėjo statybą leidžiančio dokumento, ar tai, kad statybą leidžiantis dokumentas (rašytiniai pritarimai) tam tikru metu nebuvo (nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.) privalomas, užkerta kelią jam gauti tokį dokumentą (rašytinį pritarimą) šiuo metu.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju atskirų pareiškėjo teisių įgyvendinimas tarpusavyje susijęs taip, kad neįgyvendinus vienos teisės – negalimas kitos teisės realizavimas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis yra kreipęsis į Statybos įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nurodytus subjektus dėl neteisėtai atliktų statybos darbų bute įteisinimo ar statybą leidžiančio dokumento (rašytinių pritarimų) išdavimo, todėl negalima sutikti, kad tokios teisės įgyvendinti jis negali ir dėl to jo prašymas dėl kadastro duomenų pakeitimo neregistruojamas Nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. KS-4020 „Atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą“, kuriuo buvo atsisakyta įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimą, bei dėl VĮ „Registrų centras“ Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 219, kuriuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. birželio 21 d. sprendimas Nr. KS-4020 pakeistas ir išdėstytas taip: „R. Z. prašymo pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, šildymo būdą netenkinti, kadangi jau yra priimtas teritorinio registratoriaus sprendimas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu“.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1660/2012).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje numatyta, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą (1 d.). Kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą (2 d.). Dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys (3 d.).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje numatyti pagrindai, kuriems esant Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Šio straipsnio 9 punkte numatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, jog jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 18 d. prašymu Nr. 3919356 kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydamas pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenis. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė, be kita ko, 2011 m. birželio 18 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr.1 (I t., b. l. 84, 85–86).

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dar 2012 m. kovo 21 d. prašymu Nr. 3589035 buvo kreipęsis į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą dėl minėto buto kadastro duomenų pakeitimo 2011 m. birželio 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu (I t., b. l. 41). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. KS-2730 „Atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą“ (I t., b. l. 76-77). VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 141 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ paliko galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą, be kita ko nurodydama, jog 2011 m. birželio 18 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nesudaro pagrindo kadastro duomenų keitimui, nes pagal pateiktuose teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes ir kadastro duomenų bylą, statybos darbai užbaigti buvo ne statytojo nurodytą 2011 m. birželio 18 d. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčijo šiuos sprendimus bei kad jie būtų panaikinti ir nebegaliojantys.

Be to, iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dėl minėto buto kadastro duomenų pakeitimo į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą kreipėsi ir 2012 m. birželio 12 d. prašymu Nr. 3899011 (I t., b. l. 78), kartu su prašymu pateikdamas, be kita ko, 2011 m. birželio 18 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. KS-3819 „Atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą“ atsisakė įrašyti buto kadastro duomenų pakeitimą. Remiantis bylos duomenimis, šis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimas taip pat nebuvo panaikintas ir yra galiojantis.

Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 18 d. prašymu į teritorinį registratorių pareiškėjas kreipėsi prašydamas pakeisti to paties buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenis, t. y. buto šildymo būdo pakeitimą į vietinį (elektrinį) šildymą paprastojo remonto būdu, nors sprendimai dėl šio buto kadastro duomenų pakeitimo, t. y. buto šildymo būdo keitimo, jau buvo priimti 2012 m. balandžio 26 d., 2012 m. gegužės 18 d. ir 2012 m. birželio 13 d. Tiek kreipdamasis į teritorinį registratorių 2012 m. kovo 21 m. ir 2012 m. birželio 12 d., tiek ir 2012 m. birželio 18 d. pareiškėjas buto kadastro duomenis prašė pakeisti 2011 m. birželio 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 pagrindu.

Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog pareiškėjas 2012 m. birželio 18 d. prašymu prašė įregistruoti to paties buto analogiškus kadastro duomenų pakeitimus, iš esmės tokių pačių dokumentų pagrindu. Todėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pagrįstai atsisakė pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punkto pagrindu, nes šiuo klausimu jau yra priimti galiojantys 2012 m. balandžio 26 d. ir 2012 m. birželio 13 d. teritorinio registratoriaus sprendimai.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, priimdamas sprendimą atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, iš esmės veikė teisėtai ir pagrįstai, o Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 219 pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo dėl teritorinio registratoriaus veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, dėl ko priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė