A-575-1421-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1421/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03055-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. spalio 4 d. buvo išnaudojęs tik du pasimatymus, nors per metus jam priklauso šeši pasimatymai, o 2012 m. spalio 4 d. sudarė santuoką, jo sutuoktinė santuokai sudaryti atvyko iš Ukrainos. Taip pat paaiškino, jog iš anksto raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasimatymo su sutuoktine suteikimo. Tačiau Lukiškių TI-K atsisakė suteikti pasimatymą ir apie tai pareiškėją informavo tik po santuokos sudarymo, todėl jis sutuoktinę matė tik 10 min., kol vyko ceremonija. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu sujungti du pasimatymus į vieną, arba pasimatymus padalinti, vietoje trijų 4 val. trukmės pasimatymų skiriant du 6 val. trukmės pasimatymus, kadangi jo sutuoktinė gyvena Ukrainoje ir jai sudėtinga atvykti į pasimatymus. Tačiau pareiškėjas gavo neigiamą atsakymą, kuris buvo motyvuotas tuo, jog pasimatymų sujungimas teisės aktuose nenumatytas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu, bendravimo galimybių suvaržymu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 val. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad Taisyklių XVI skirsnyje reglamentuota nuteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarka, o šio skirsnio 100 punkte nurodyta, jog pataisos įstaigos administracijai draudžiama sujungti pasimatymus arba juos padalyti dalimis. Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K tvirtino, kad galiojantys teisės aktai, kurie reglamentuoja bausmių vykdymo sistemą, nenumato trumpalaikių pasimatymų dalijimo ar sujungimo, todėl nėra galimybės pareiškėjui priklausančius du pasimatymus sujungti į vieną arba padalinti ir vietoje trijų 4 val. trukmės pasimatymų skirti du 6 val. trukmės pasimatymus. Šiame kontekste pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir veikia tinkamai bei teisėtai. Kartu akcentavo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 28–31) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai, priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą, o nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima, todėl atitinkamai atsakovui nekyla ir pareiga atlyginti kilusią žalią.

Šiame kontekste teismas nurodė, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos BVK 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys BVK skyriai. BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą.

BVK 94 straipsnis taip pat reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. BVK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Taigi ši norma numato maksimalią pasimatymo trukmės ribą. Tuo tarpu pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Be to, BVK 94 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Atitinkamai Taisyklių 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą.

Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai.

Teismas taip pat pabrėžė, kad Taisyklių 100 punkte nurodyta, jog pataisos įstaigos administracijai draudžiama sujungti pasimatymus arba juos padalyti dalimis. Remdamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K direktorius pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. balandžio 23 d. prašymą už 6 mėnesius skirti jam ne tris pasimatymus po 4 val., o du pasimatymus po 6 val. arba vieną 8 val. trukmės pasimatymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad toks sprendimas atitinka ir BVK 6 straipsnyje įtvirtintą nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principą.

Kartu pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi su prašymais suteikti jam įstatymu nustatytos trukmės trumpalaikius pasimatymus, o Lukiškių TI-K administracija atsisakė juos patenkinti. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui, laikantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, jo pageidavimu, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2013 m. birželio 5 d. buvo suteikti 5 trumpalaikiai pasimatymai. Teismas nurodė, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, be to, pareiškėjas neįrodė, jog jo nurodytus nepatogumus ir išgyvenimus lėmė būtent atsakovo neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 36), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumento, jog Lukiškių TI-K administracija nepagrįstai ir neteisėtai nesuteikė jam pasimatymo santuokos proga, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 43–44) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą. Lukiškių TI-K mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai bei neteisėtai atsisakė suteikti jam pasimatymą santuokos proga ir apie tai jį informavo tik po santuokos sudarymo, be to, atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą už 6 mėnesius skirti jam ne tris pasimatymus po 4 val., o du pasimatymus po 6 val. arba vieną 8 val. trukmės pasimatymą, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, kadangi, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, jog Lukiškių TI-K atsisakė suteikti jam pasimatymą santuokos proga ir apie tai jį informavo tik po santuokos sudarymo, tačiau teismas šios aplinkybės iš esmės netyrė ir neanalizavo, todėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė minėtas jo skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančio Lukiškių TI-K 2012 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 22-2443 dėl pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymo (reg. Nr. 9-530/2012-09-10) kopiją (b. l. 5), iš kurios matyti, kad Lukiškių TI-K, vadovaudamasis BVK 107 straipsnio 3 dalimi, numatančia pataisos įstaigos direktoriaus teisę suteikti santuoką sudariusiam nuteistajam vieną papildomą ilgalaikį pasimatymą, ir BVK 85 straipsniu, nenumatančiu kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, priskirtiems paprastajai grupei, teisės į ilgalaikius pasimatymus, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pasimatymo santuokos proga. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra minėto pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymo (reg. Nr. 9-530/2012-09-10) kopijos, o pirmosios instancijos teismas jos neišreikalavo, nors ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis inter alia įtvirtina, kad prireikus teismas gali pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, nesurinko visų galimų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, rinkdamas naujus įrodymus nepašalino byloje egzistuojančių neaiškumų, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė