AS-552-730-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-730/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00695-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, UAB „Banginis“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. N. individualios įmonės, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“ ir AB „Senoji Baltika“ skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl protokolo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. N. individuali įmonė, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“ ir AB „Senoji Baltija“ skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V1-175 sudarytos Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. gruodžio 30 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-13(6.1) (toliau – ir Protokolas) 2.8 punktą. Pareiškėjai taip pat pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, kol ši byla bus išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, sustabdyti Protokolo 2.8 punkto dalies, kuria paskirtos žuvų išteklių naudotojams 2014 metų šprotų ir strimelių kvotos, galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Protokolo 2.8 punkto dalies, kuria paskirtos žuvų išteklių naudotojams 2014 metų šprotų ir strimelių kvotos, galiojimą. Teismas nurodė, kad nutartis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra skubaus vykdymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, 92 straipsniu, remdamasis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino, jog žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007-2012 m. sugautų šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007-2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai kelia ginčą dėl Komisijos posėdžio protokolo dalies, kuria žuvų išteklių naudotojams paskirstytos 2014 metų šprotų ir strimelių kvotos, vadovaujantis žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui. Teismas vertino ir tai, kad pagal Taisyklių nuostatas, žvejybos kvotos skiriamos vieniems kalendoriniams metams. Kitiems metams žvejybos kvotos paskirstomos atsižvelgiant į ankstesnių metų kvotos panaudojimą. Išnaudojus 2014 m. paskirstytas kvotas, o vėliau teismui nustačius, kad kvotos 2014 m. paskirstytos pažeidžiant teisės aktus, jų perskirstyti ir panaudoti kitiems metams nebus galima.

Teismas darė išvadą, kad laikinai nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, tokia teisinė situacija reikštų, kad palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjų grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų apsunkintas, o teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmiausia turi būti išspręstas tarp pareiškėjų ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdoma skundžiama atsakovo protokolinio sprendimo dalis (2.8 p.) dėl šprotų ir strimelių kvotų 2014 metams žuvų išteklių naudotojams nustatymo. Skundžiamo atsakovo sprendimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, teismo vertinimu, šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo sprendimo nevykdymas.

II. Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atskiruoju skundu (t. II, b. l. 2-13) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Atsakovo teigimu, teismas netinkamai aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi padarytų išvadų įtaką ginčijamo akto priėmimui bei teisėtumui, supainiojo „perleidžiamų žvejybos teisių“ ir „žvejybos kvotų“ sąvokas ir šių teisių teisinio reguliavimo skirtumus, neatsižvelgė, kad norminėje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino neteisėtu tik Taisyklių 19 punktą, kuriame numatyta perleidžiamų žvejybos teisių, o ne žvejybos kvotų, kurios paskirstytos ginčijamu aktu, skyrimo tvarka.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Protokolo 2.8 punktas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 26, 37 punktais. Atsakovas pažymi, kad teismas neįvertino, jog Taisyklių 19 punktas netaikytinas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties priėmimo dienos, o iki šios datos jo pagrindu priimti administraciniai aktai galioja. Atsakovo teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės neturės jokios įtakos padėties, buvusios iki ginčijamo akto priėmimo, atkūrimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai byloje prašo tik ginčijamo akto dalies panaikinimo, o ne realaus kitokio žvejybos kvotų paskirstymo ar nuostolių atlyginimo, todėl toks skundo reikalavimas negali turėti jokios realios įtakos pareiškėjų materialiosioms teisėms ir nėra poreikio šį reikalavimą užtikrinti draudžiant tolesnę žvejybą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjų nurodomi nuostoliai nepagrįsti įrodymais, nelogiškai skaičiuojami pagal nebegaliojančią Taisyklių redakciją. Atsakovas pažymi, kad teismas neįvertino, jog ne tik nesustabdžius ginčijamo akto dalies galiojimo, bet ir sustabdžius žuvų kvotų perskirstyti ir panaudoti kitais metais nebus galima, skubiai nepanaikinus draudimo toliau žvejoti 2014 m. jau paskirstytas šprotų ir strimelių kvotas, tokia galimybė bus negrįžtamai prarasta. Tokiu būdu bus padaryta žala suinteresuotiems asmenims, neužtikrintas Žuvininkystės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tikslas.

Atsakovo teigimu, tolesnis ginčijamo akto dalies vykdymas sukeltų mažesnius neigiamus padarinius nei jo vykdymo sustabdymas. Atsakovo teigimu, pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės nepadeda užtikrinti būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo ir negali apginti pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, priešingai, suinteresuotiems asmenims atsiranda nuostoliai, kurių atlyginimo pasiekti būtų neįmanoma. Atsakovas pažymi, kad palikus ginčijamo akto galiojimą sustabdytu, likusių žuvų kvotų negalės išnaudoti nei pareiškėjai, nei tretieji suinteresuotieji asmenys.

Atsakovas nurodo, kad šprotų ir strimelių žvejybos sezonas sustoja vasaros mėnesiais, todėl neužtikrinus galimybės per 2014 m. gegužės mėnesį sugauti likusių kvotų dalių, ši galimybė bus negrįžtamai prarasta. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-265/2006. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog šprotų ir strimelių žvejyba gali aktyviai vykti tik iki gegužės mėnesio pabaigos, o vasaros laikotarpiu ji sustabdoma, vėliau net ir panaikinus reikalavimo užtikrinimo priemones, žala jau gali būti padaryta ir visų paskirstytų žvejybos kvotų apskritai nebebus galima išžvejoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atskiruoju skundu (t. II, b. l. 27-40) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti. Atskirajame skunde nurodo iš esmės tuos pačius motyvus kaip ir išdėstyti atsakovo atskirajame skunde.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Banginis“ atskiruoju skundu (t. II, b. l. 49-56) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.

UAB „Banginis“ teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 71 ir 92 straipsnius, nes tinkamai neįvertino, ar teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bei netinkamai įvertino ginčijamos protokolo dalies panaikinimo teisines pasekmes. Ūkio subjektams žvejybos kvotos konkretiems metams yra skiriamos vadovaujantis tiems metams Lietuvos Respublikai skirta žvejybos galimybių dalimi. Lietuvos Respublikai nepanaudojus jai 2014 metams skirtos žvejybos galimybių dalies ją paskirstant ir išnaudojant ūkio subjektams 2014 metais, Lietuvos Respublika neturi teisės skirti nepanaudotų 2014 metais žvejybos kvotų ūkio subjektams 2015 metais.

Teismo nutartimi sustabdžius protokolo galiojimą ūkio subjektams 2014 metais negaudant Lietuvos Respublikai skirtos žvejybos galimybių dalies iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos, būtų nebeįmanomas nepanaudotų žvejybos kvotų paskirstymas 2015 metais (po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos). UAB „Banginis“ daro išvadą, kad teismo nutarties priėmimas ne tik neturi įtakos teismo sprendimo įvykdymo realumui, tačiau kartu panaikina bet kokį 2014 metams Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių panaudojimą.

UAB „Banginis“ nuomone, teismas neįvertino žvejybos kvotų specifikos, jų panaudojimo tvarkos – būtinumo žvejybos kvotas paskirstyti ir panaudoti 2014 metais. UAB „Banginis“ atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai reiškė tik reikalavimą panaikinti Protokolo 2.8 punktą ir savo teisių pažeidimą siejo tik su Protokolo 2.8 punktu, todėl pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės neturi įtakos pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui. UAB „Banginis“ pabrėžia, kad panaikinus Protokolo 2.8 punkto dalį ūkio subjektams, strimelių ir šprotų žvejybos kvotos 2014 metams būtų suteikiamos ta pačia proporcija, t. y. kaip yra numatyta šiuo metu galiojančio ir Protokolo 2.8 punkte.

UAB „Banginis“ paaiškina, kad panaikinus Protokolo 2.8 punkto dalį, iš naujo paskirstant ūkio subjektams šprotų ir strimelių kvotas, būtų pakartotinai remiamasi galiojančia ūkio subjektams suteikta perleidžiamosios žvejybos teisės dalimi ir atsižvelgta į Lietuvos Respublikai skirtas žvejybos galimybes, todėl būtų paskirstyta tokia pati šprotų ir strimelių kvotos dalis, kaip nurodyta Protokolo 2.8 punkte. UAB „Banginis“ nuomone, teismas netinkamai aiškino Taisykles, kadangi jų 19 punktas nebuvo taikytas priimant Protokolo 2.8 punkto dalį, be to, jis reguliuoja perleidžiamosios žvejybos teisės nustatymo principus, o ne kvotų skyrimo principus ar tvarką, kai kvotos ūkio subjektams apskaičiuojamos remiantis Taisyklių 2.2, 17, 26 punktais.

UAB „Banginis“ manymu, teismo nutartyje minimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 netaikomas sprendžiant dėl Protokolo 2.8 punkto dalies teisėtumo, nes jis nėra taikomas atgaline tvarka. UAB „Banginis“ atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-265/2006 ir pažymi, kad teismo nutarties priėmimas tiesiogiai pažeidžia bendrovės teises ir teisėtus interesus bei sukelia tiesioginius nuostolius.

UAB „Banginis“ nuomone, pareiškėjai, reikšdami prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskiruosius skundus juos palaiko ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti bei pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Pareiškėjai E. N. individuali įmonė, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“, AB „Senoji Baltija“ atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo atskiruosius skundus atmesti. Pareiškėjai remiasi Taisyklių 17, 19, 22 punktais, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, pažymi, kad teismas, remdamasis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalies nuostata, jog galimos bendro pobūdžio taisyklės išimtys, padarė išvadą, kad kiekvienu atveju šios išimties taikymas yra susijęs su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir pažymi, kad iki šiol teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas, sprendimas dar nėra įgavęs vykdymui būtino stabilumo, todėl sprendimas dėl 2014 metų žvejybos Baltijos jūroje kvotų paskirstymo negali būti laikomas įvykdytu, o teismas, nagrinėdamas bylą po to, kai atitinkamas norminis administracinis aktas buvo pripažintas neteisėtu, jau nebegali vadovautis ir remtis tomis teisės normomis, kurios yra pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui. Pareiškėjai paaiškina, kad siekia Komisijos protokolo dalies panaikinimo, nes 2014 m. kvotos paskirtos nesilaikant įstatymo reikalavimo ir pažeidžia žvejybos įmonių interesus. Kvotos yra paskiriamos tik einamiems metams ir kitais metais panaudoti kvotų negalima, todėl nesustabdžius ginčijamo teisės akto galiojimo, negalima pasiekti tikslo – atgauti neteisėtai paskirtą kvotą kitam išteklių naudotojui. Pareiškėjai pažymi, kad vykdant žvejybą žvejybos kvotos iš dalies arba visa apimtimi yra išnaudojamos, todėl teismo sprendimo įvykdymas pasunkėja arba tampa negalimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, aiškinant ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatas būtina atsižvelgti ir į tai, jog ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Teismas laikinai, t. y. iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos, sustabdė Komisijos 2013 m. gruodžio 30 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-13(6.1) 2.8 punkto dalies, kuria paskirtos žuvų išteklių naudotojams 2014 metų šprotų ir strimelių kvotos, galiojimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-196/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Tačiau pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį. Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo poreikį lemia individualios bylos aplinkybės.

Nagrinėjamu atveju sprendimą taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę teismas motyvavo tuo, jog palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjų grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas, nes išnaudojus 2014 m. paskirstytas kvotas, o vėliau teismui nustačius, kad kvotos 2014 m. paskirstytos pažeidžiant teisės aktus, jų perskirstyti ir panaudoti kitiems metams nebus galima. Pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad ginčijamas protokolas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 19 punktu, dėl kurio teisėtumo spręsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. norminėje administracinėje byloje. Pareiškėjų teigimu, vykdant Protokolo 2.8 punktą, didėja žvejybos įmonių ir valstybės institucijos, priėmusios ginčijamą teisės aktą, nuostoliai.

Įvertinusi bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai nepagrindžia ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo paskirties ir tikslų. Įvertinus minėto akto dalies sustabdymo pasekmes ABTĮ 92 straipsnyje nurodytu aspektu (t. y. įvertinus ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas ir ginčijamo akto dalies galiojimo sustabdymas padės atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo) konstatuotina, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjų nurodomą reikalavimo užtikinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju Protokolo 2.8 punktu tarp žuvų išteklių naudotojų, žvejojančių atviroje Baltijos jūroje, buvo paskirstytos, be kita ko, strimelių ir šprotų žvejybos kvotos, t. y. nustatyta kokį strimelių ir šprotų kiekį iš bendros Lietuvos Respublikai skirtos strimelių ir šprotų kvotos leista sugauti 2014 m. kiekvienam iš Baltijos jūroje žvejojančių žuvų išteklių naudotojų (pastarieji, kurie nėra skundą pirmosios instancijos teismui padavę pareiškėjai, į nagrinėjamą administracinę bylą yra įtraukti trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis). Todėl sustabdžius Protokolo 2.8 punkto dėl strimelių ir šprotų žvejybos kvotų paskirstymo galiojimą, neišvengiamai kiltų teisinės pasekmės ne tik pareiškėjams, bet ir kitiems suinteresuotiems asmenims, t. y. būtų apribotos jų teisės vykdyti strimelių ir šprotų žvejybą Baltijos jūroje 2014 metais. Tai atitinkamai galėtų pažeisti nurodytų asmenų teisėtus interesus bei sąlygoti jų materialinius nuostolius. Taigi darytina išvada, jog ginčijamo akto dalies galiojimo sustabdymas sutrukdytų atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto dalies priėmimo ir tiesiogiai prieštarautų ABTĮ 92 straipsnio nuostatoms. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2007 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-265/2006).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012 nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai teisių gynimo būdai, t. y. materialiųjų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paskirtis nagrinėjamu atveju lemia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, kuriuo spręstas Taisyklių 19 punkto teisėtumo klausimas, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįstumo, todėl dėl proceso šalių argumentų, susijusių su minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įtaka Protokolo 2.8 punkto dalies teisėtumui, nepasisako.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – t. y. laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti Protokolo 2.8 punkto dalies, kuria paskirtos žuvų išteklių naudotojams 2014 metų šprotų ir strimelių kvotos, galiojimą. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, todėl naikintina išsprendžiant klausimą iš esmės – pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir UAB „Banginis“ atskiruosius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų E. N. individualios įmonės, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“ ir AB „Senoji Baltika“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis