A-756-646-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-646/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03143-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 10-PR5-5915 „Dėl tarnybos stažo perskaičiavimo“, įpareigoti atsakovą įskaičiuoti į jo vidaus tarnybos stažą pusę mokymosi laikotarpio Vilniaus universitete.

Nurodė, kad šiuo metu dirba Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Maišiagalos policijos nuovados vyriausiojo tyrėjo pareigose. Pastebėjęs, kad jam į vidaus tarnybos stažą neįskaityta pusė jo mokymosi laiko Vilniaus universitete, kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK viršininką, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė prašymą patenkinti, nes pareiškėjas išreiškė valią dirbti policijoje praėjus daugiau nei trims mėnesiams, o Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte nėra numatyta teisė prailginti šį laikotarpį, kai asmuo slaugo sergantį šeimos narį. Pareiškėjas nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. birželio 23 d. mokėsi Vilniaus universitete, baigęs studijas niekur nedirbo, ruošėsi stoti į vidaus tarnybą. Jo mama N. D. 1992 m. susirgo vėžiu, po jo studijų baigimo ji jau nebevaikščiojo, negalėjo savimi pasirūpinti, jai buvo reikalinga ypatinga kasdieninė priežiūra, todėl jis ją slaugė, jo mama mirė 1995 m. spalio 13 d. Praėjus dviem savaitėm po jos mirties 1995 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į policijos įstaigą dėl priėmimo į vidaus tarnybą. Pareiškėjo teigimu, teisiniame reguliavime nėra įtvirtintas trijų mėnesių termino pratęsimas esant tik paties asmens, stojančio į vidaus tarnybą, ligai, nėra išvardinti subjektai, kurių ligai esant atitinkama trukme trijų mėnesių terminas yra pailginamas, todėl į jo vidaus tarnybos stažą turėjo būti įskaičiuota pusė mokymosi aukštojoje mokykloje laiko.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 22–23) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad nuo pareiškėjo mokslų pabaigos 1995 m. birželio 23 d. iki valios dirbti policijoje išreiškimo 1995 m. lapkričio 2 d. praėjo daugiau nei keturi mėnesiai. Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte pateiktame aplinkybių, kada gali būti pratęsiamas įstatymų leidėjo nustatytas trijų mėnesių terminas nuo studijų baigimo iki priėmimo į vidaus tarnybą, sąraše nėra numatyta galimybė pailginti minėtą laikotarpį pareiškėjo nurodoma jo mamos ligos trukme. Pareiškėjo argumentai dėl minėtos nuostatos aiškinimo plečiamai yra nepagrįsti, kadangi įstatymo teksto negalima aiškinti taip, kad tam tikra dalis prarastų prasmę, ar įstatyminiam tekstui suteikti tokią prasmę, kuri galėtų būti suvokiama tik plečiamai aiškinant įstatymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 36–38) pareiškėjo J. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities VPK 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 10-PR5-5915 „Dėl tarnybos stažo perskaičiavimo“, kuriuo atsisakyta į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą ir stažą Lietuvos valstybei įskaičiuoti pusę mokymosi laikotarpio Vilniaus universitete.

Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.) mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laiką. Į vidaus tarnybos stažą taip pat įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose švietimo įstaigose laiko, jeigu jas baigę asmenys yra priimti į vidaus tarnybą per tris mėnesius, pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo bei tėvystės atostogų, taip pat būtinosios tarnybos kariuomenėje ar dalyvavimo kariniuose mokymuose, ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursų trukme.

Teismas pažymėjo, kad prie tarnybos bylos pridėtas Vilniaus universiteto bakalauro diplomas patvirtina, kad pareiškėjas 1995 m. birželio 23 d. baigė rusų filologijos studijų programą Vilniaus universitete. Mirties liudijimas AF Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjo mama N. D. mirė 1995 m. spalio 13 d., mirties priežastis – krūties vėžys (b. l. 19). Pareiškėjas 1995 m. lapkričio 2 d. užpildė anketą, išreikšdamas valią dirbti policijoje (Tarnybos bylos II dalies b. l. 3). Pareiškėjas su 2013 m. birželio 29 d. prašymu dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo ir pusės mokymosi laikotarpio įskaitymo kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK viršininką (b. l. 4–5). Vilniaus apskrities VPK 2013 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą Nr. 10-PR5-5915 „Dėl tarnybos stažo perskaičiavimo“, kuriuo atsisakė į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą ir stažą Lietuvos valstybei įskaičiuoti pusę mokymosi laikotarpio Vilniaus universitete, nurodant, kad pareiškėjas tik 1995 m. lapkričio 2 d. išreiškė valią dirbti policijoje, tai yra praėjus daugiau nei trims mėnesiams po studijų baigimo, nes sergančio šeimos nario slaugymas nėra trijų mėnesių laikotarpio pailginimo pagrindas (b l. 6).

Kadangi pareiškėjas Vilniaus universitetą baigė 1995 m. birželio 23 d. (Tarnybos bylos priedas), o valią dirbti vidaus reikalų tarnyboje išreiškė tik 1995 m. lapkričio 2 d. (Tarnybos bylos II dalies, b. l. 3), laikoma, jog jis praleido Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte įstatymų leidėjo imperatyviai nustatytą trijų mėnesių terminą po studijų baigimo būti priimtam į vidaus tarnybą. Minėtoje Vidaus tarnybos statuto nuostatoje pateikiamas aplinkybių, kada gali būti pratęsiamas įstatymų leidėjo nustatytas trijų mėnesių terminas, sąrašas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 išaiškino, kad Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatoje pateikiamas aplinkybių, kada gali būti pratęsiamas įstatymų leidėjo nustatytas trijų mėnesių terminas, sąrašas yra baigtinis. Jis negali būti nei plečiamas, nei aiškinamas plečiamai, todėl pareiškėjo teiginys, jog nustatytas trijų mėnesių laikotarpis turėjo būti prailgintas jo mamos ligos trukme, atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgęs į aukščiau minėtą LVAT išaiškinimą ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo mamos liga negalėjo būti priežastimi nustatytam trijų mėnesių terminui pratęsti, kadangi tokia galimybė teisės normomis neįtvirtinta. Taigi, pareiškėjas praleido nustatytą trijų mėnesių terminą nuo studijų baigimo įstoti į vidaus tarnybą ir nėra nustatytų pagrindų tokį terminą pailginti.

Atsižvelgdamas išdėstytą ir vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas J. D. apeliaciniu skundu (b. l. 44–46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad teismas išvis nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, o tik perrašė atsakovo atsiliepime pateiktus motyvus. Vadinasi, teismo sprendimas yra be motyvų.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 51–54) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių (LVAT byla Nr. A556-984/2008), o galimybės šiame straipsnyje nustatytą 3 mėnesių terminą prailginti dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių, nėra.

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas turi atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Teismui nedraudžiama remtis vienos iš šalių pateikiamais argumentais. Be to, apeliantas nepateikė jokių teismo sprendime padarytų išvadų paneigiančių argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 10-PR5-5915 „Dėl tarnybos stažo perskaičiavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo įsakymu J. D. prašymas dėl pusės mokymosi aukštojoje mokykloje – Vilniaus universitete (nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. birželio 23 d.) laiko įskaitymo į vidaus tarnybos stažą atmestas, kadangi pareiškėjas tik 1995 m. lapkričio 2 d. išreiškė valią dirbti policijoje, t. y. praėjus daugiau kaip trims mėnesiams.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad atsakovo įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų.

Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.) mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laiką. Mokymosi tokiose pat kitų valstybių mokyklose laikas gali būti įskaitytas į vidaus tarnybos stažą Vyriausybės nustatyta tvarka. Į vidaus tarnybos stažą taip pat įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose švietimo įstaigose laiko, jeigu jas baigę asmenys yra priimti į vidaus tarnybą per tris mėnesius, pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo bei tėvystės atostogų, taip pat būtinosios tarnybos kariuomenėje ar dalyvavimo kariniuose mokymuose, ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursų trukme.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas J. D. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto rusų filologijos studijų programą baigė 1995 m., 1995 m. birželio 23 d. jam išduotas bakalauro diplomas B Nr. 950358. Anketą dėl tarnybos pareiškėjas užpildė 1995 m. lapkričio 2 d., autobiografiją surašė 1995 m. lapkričio 15 d., o prašymą Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiajam komisarui priimti į darbą Vilniaus m. 2-ojo policijos komisariato kriminalinės paieškos skyriaus jaunesniojo inspektoriaus pareigose parašė 1996 m. sausio 10 d. (J. D. tarnybos bylos medžiaga). Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas, baigęs aukštąją mokyklą 1995 m. birželio 23 d., pageidavimą tarnauti vidaus reikalų sistemoje išreiškė ir į vidaus tarnybą buvo priimtas praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams, šioje byloje neginčijama. Pareiškėjo įsitikinimu, Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta galimybė pailginti priėmimo į vidaus tarnybą laikotarpį dėl asmens ligos, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma ne tik dėl paties kandidato į vidaus tarnybą ligos, bet ir dėl jam artimo asmens (šiuo atveju – motinos, kurią dėl sunkios ligos jis prižiūrėjo ir rūpinosi iki pat jos mirties) ligos, kadangi įstatyme nėra išvardinti subjektai, kurių ligai esant atitinkama trukme pailginamas trijų mėnesių terminas.

Taigi, byloje aktualus Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkto normos dalies, kurioje numatyta, kad trijų mėnesių laikotarpis, per kurį aukštąją švietimo įstaigą baigę asmenys yra priimami į vidaus tarnybą, pailgintinas ligos, nėštumo ir gimdymo bei tėvystės atostogų, taip pat būtinosios tarnybos kariuomenėje ar dalyvavimo kariniuose mokymuose, ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursų trukme, aiškinimas.

Nagrinėjamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nėra pasisakęs apie kokio nors kito, o ne asmens, stojančio į vidaus tarnybą, ligą. Įstatyme taip pat nėra nurodyta, kad stojimo į vidaus tarnybą 3 mėnesių terminas gali būti pailginamas dėl kito asmens slaugos. Iš šios teisės normos konteksto akivaizdu, kad joje išdėstytos sąlygos (liga, nėštumo ir gimdymo bei tėvystės atostogos, tarnyba būtinosios tarnybos kariuomenėje, dalyvavimas kariniuose mokymuose, ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursuose), kurioms esant asmuo turi galimybę pareikšti prašymą priimti į vidaus tarnybą praėjus daugiau nei trims mėnesiams, siejamos būtent tik su pačiu į vidaus tarnybą stojančiu asmeniu, o ne su jo artimaisiais ar pan. Priešingu atveju ši įstatymo nuostata būtų aiškinama plečiamai.

Viešojoje teisėje dominuoja imperatyvaus (subordinacinio) reguliavimo metodas, teisės ir pareigos įstatymuose įtvirtintose normose nustatomos itin tiksliai ir nesukuriama prielaidų teisės normas aiškinti plečiamai.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog aiškinant teisės normas preziumuojama, kad įstatymų leidėjas laikosi teisės kalbos ekonomijos principo ir nevartoja nereikalingų posakių ir žodžių, todėl įstatymo teksto negalima aiškinti taip, tarsi tam tikra dalis teksto neegzistuotų ar prarastų prasmę (pvz., 2008 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-92/2008; 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-560/2009).

Patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė