A-1111-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1111-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08190-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2, 10–11), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2013 m. liepos 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žiauriomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 7 kv. m ploto kamerose buvo laikoma po 4 asmenis, be to, kamerose buvo stalas, užimantis 1,2 kv. m kameros grindų ploto, 4 dviejų aukštų gultai, užimantys 4 kv. m kameros grindų ploto, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis 1,2 kv. m kameros grindų ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o dėl kamerų perpildymo nuolat kildavo konfliktai, pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, o atvykus ir išvykstant etapu iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir kt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui būnant kamerose laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2013 m. liepos 16 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Be to, atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama.

Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl rūkančiųjų / nerūkančiųjų laikymo paaiškino, jog pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, 2013 m. liepos 2 d. buvo užpildyta Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketa Nr. 93-1579, kurioje pareiškėjas prie klausimo, ar nori būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, parašė „taip“ ir tai patvirtino savo parašu.

Tuo tarpu su skundais dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė. Lukiškių TI-K papildomai atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo nagrinėjamu atveju skundžiamas laikotarpis yra itin trumpas ir dalį šio laikotarpio jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis ir nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui kilo pasekmės, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą.

Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 50–55) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl per mažo gyvenamojo ploto, teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų duomenų apie kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių matyti, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2013 m. liepos 24 d. pareiškėjui tenkantis plotas buvo 2,56 kv. m, o laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2013 m. liepos 31 d. – 1,92 kv. m. Taigi, iš viso pareiškėjas 15 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus.

Tuo tarpu dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, jog kamerose būdavo tamsu, trūko oro, buvo labai drėgna ir šalta, tačiau jų nekonkretizavo, nenurodė, kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Atitinkamai iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad buvo tiriama kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas atitinkamais laikotarpiais, būklė ir jose esančios gyvenimo sąlygos. Tačiau vėdinimo, oro santykinės drėgmės ir apšvietimo neatitikimai Higienos normoje HN 76:2010 nustatytiems reikalavimams patikrinimo aktuose nebuvo konstatuoti, priešingai, nustatyta, kad kameroje Nr. 106 vėdinimas vyko pro langą, vizualiai buvo švaru.

Teismas kartu akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo sąlygų būtų reiškęs pretenzijas, skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o jo nurodomi pažeidimai nekonkretizuoti, abstraktaus pobūdžio, todėl nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų gyvenimui sąlygų (apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir vėdinimo). Nors pareiškėjas teigė, kad gyvenamose patalpose nebuvo užtikrintas natūralaus apšvietimas ir tai pakenkė jo regėjimui, bylos duomenimis nebuvo nustatyta, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimas nebūtų atitikęs Higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų.

Priešingai, įvertinus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose esančius duomenis, apšvietimo normos kameroje Nr. 106 atitiko reikalavimus. Todėl, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kuriose konkrečiai kamerose apšvietimas neatitiko nustatytų normų reikalavimų, jo nusiskundimus teismas vertino kaip bendro pobūdžio, abstrakčius, nepatvirtinančius atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog dėl prasto apšvietimo pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų, ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais.

Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, atmetė kaip nepagrįstus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, teismas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė, kaip šiuo aspektu buvo pažeistos būtent jo teisės, o iš Lukiškių TI-K Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketos matyti, kad pareiškėjas pageidavo būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

Taigi teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus laikant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis. Nors pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir kt.), asmenys daiktus turi susidėti į purvinas dėžes, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kuriose kamerose nebuvo laikomasi švaros reikalavimų. Todėl tokius pareiškėjo nusiskundimus teismas vertino kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius atsakovui pagal Higienos normos HN 76:2010 54 punktą nustatytos pareigos nevykdymo.

Juolab kad Higienos normos HN 76:2010 54 punktas nereglamentuoja dėžių, kuriose laikomi daiktai asmens apžiūros metu, būklės, o jos nelaikytinos įrenginiais ar baldais, kurių švaros palaikymas yra privalomas Lukiškių TI-K. Taigi pareiškėjo argumentus dėl purvinų dėžių patikrinimo kamerose teismas atmetė, kaip teisiškai nereikšmingus.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai, nepatogumai nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Teismas pažymėjo, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima spręsti, kad pareiškėjas buvo laikomas suėmime žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Be to, teisės pažeidimas truko neilgą laiką (15 dienų), dalį šio laikotarpio pažeidimai buvo sąlyginai minimalūs, nebuvo nustatyta kitų veiksnių, bloginusių pareiškėjo suėmimo sąlygas, buvo užtikrintas kitų sveikatos saugos reikalavimų laikymasis, pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras.

Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų apie tai, kad netinkamos suėmimo sąlygos būtų neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą ar apriboję jo galimybę bendrauti. Suėmimo vykdymo metu pareiškėjas dėl suėmimo vykdymo sąlygų su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Kartu akcentavo, kad nagrinėjamu atveju negalima spręsti, jog pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytą gyvenamąjį plotą buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu. Tuo tarpu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų pažeidimas Lukiškių TI-K kamerose (15 parų) nelaikytinas ilgalaikiu ir žymiu.

Juolab kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus dėl nustatytų pažeidimų, o pareiškėjo išdėstyti nusiskundimai yra daugiausia abstraktaus pobūdžio, deklaratyvūs, nepatvirtinti objektyviais įrodymais. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos kamerose palaikyti švarą ir tvarką bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus.

Teismas pabrėžė, kad nurodytas aplinkybes patvirtina atsiliepime į skundą išdėstyta informacija ir Lukiškių TI-K sudarytos sutartys dėl buitinių kenkėjų naikinimo. Taigi, įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, pasekmes, padarymo priežastis, žalą padariusio asmens kaltę, aplinkybę, kad turtinė žala nebuvo padaryta, kitas reikšmingas aplinkybes, atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

III. Pareiškėjas G. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais pareiškėjo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Be to, pareiškėjas mano, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta ir į šią normą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų bei kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas taip pat teigia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 15, 19–20) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2013 m. liepos 31 d., Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 18 parų, iš kurių 15 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,92 kv. m iki 2,56 kv. m.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinės kamerų būklės ir pan. nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 21–26), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010) 58 p.).

Taip pat akcentuotina, kad Lukiškių TI-K visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l.

17) ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Juolab kad pareiškėjo teiginius dėl higienos normų neatitikimo Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, iš esmės paneigia byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 28–35). Taip pat pabrėžtina, jog pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ar ne, o byloje esanti 2013 m. liepos 2 d. Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketa Nr. 93-1579 (b. l.

27) patvirtina, kad pats pareiškėjas pasirašytinai nurodė, jog pageidauja būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, trūko oro, nuolat kildavo konfliktai, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė