A-442-1839-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1839/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03326-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto fondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto fondas“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Energetikos ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 8 515,50 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Paaiškino, kad viena iš 2011 m. gegužės 12 d. priimto AIEĮ įtvirtintų skatinimo priemonių (3 str. 2 d. 1 p.) – fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas. 2012 m. sausio 17 d. priėmus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – Pakeitimo įstatymas), nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus. Šiems gamintojams, taip pat ir pareiškėjui, buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, be to, pareikalauta, jog būtų pateiktos užtikrinimo priemonės (15 000,00 Lt vienai 30 kW įrengtosios galios saulės elektrinei). Pakeitimo įstatymu nuspręsta, kad fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją (toliau – Leidimas gaminti) išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Taigi Pakeitimo įstatyme įtvirtintas naujas principas, kad fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo išduodant Leidimą plėtrai, o tas, kuris galios išduodant Leidimą gamybai. 2013 m. vasario 28 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarimo Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ (toliau – Nutarimas II) 1.2. punktu patvirtino 0,69 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW. Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta, dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją parduoti (šiuo metu ir ateinančius 12 metų) mažesniais tarifais, nei buvo nustatyta AIEĮ (reakcijai iki 2013 m. sausio 31 d.).

Pareiškėjas mano, kad atsakovas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, pažeidė Konstitucijos 7 straipsnį, Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatas, taip pat buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas. Įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą, o šiuo atveju atsakovas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti jam išdavus Leidimus plėtrai.

Taigi fiksuotas tarifas jo parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas. Pareiškėjo nuomone, 2012 m. sausio 17 d. Pakeitimo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki jo įsigaliojimo dienos.

Nurodo, kad buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo principas, nes: valstybė panaikino išduodant Leidimą plėtrai pareiškėjo įgytas teises; įstatymas taikomas iki jo priėmimo įvykusiems teisiniams santykiams; pareiškėjas, gavęs Leidimus plėtrai iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai tikėjosi, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs išduodant Leidimą plėtrai. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Pareiškėjas negalėjo ir neturėjo numanyti, kad pradėjus įgyvendinti AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jo padėtį ir pažeis teisėtus interesus.

Įstatymų leidėjo priimti skuboti sprendimai sukėlė teisinį neapibrėžtumą tiek jam, tiek kitiems elektros energijos gamintojams. Buvo pažeisti ir teisėkūros reikalavimai, nes Pakeitimo įstatymo priėmimas nebuvo suderintas su kitomis kompetentingomis valstybės institucijomis ir visuomene. Energetikos ministerija 2013 m. sausio 7 d. pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei Pakeitimo įstatymo projektą Nr. 13-64-01, kuris Teisės aktų projektų informacinėje sistemoje įregistruotas 2013 m. sausio 7 d., t. y. vos prieš 10 dienų iki Pakeitimo įstatymo priėmimo.

Projektas Seime svarstytas skubos tvarka, todėl neįvertintas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklėse (toliau – Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, imperatyviai nustatyta, kad dėl visų Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiamų aktų projektų turi būti gautos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvados, bei nustatytas privalomas derinimas su kitomis ministerijomis ir kitomis valstybės institucijomis pagal priskirtą kompetenciją.

Energetikos ministerija, rengdama Pakeitimo įstatymo projektą, taip pat neatliko teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaudamasi Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276. Buvo pažeistas proporcingumo principas, nes: Pakeitimo įstatymu nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių; priimant Pakeitimo įstatymą Lietuvoje nebuvo jokios ypatingos situacijos, todėl fiksuotų tarifų mažinimas elektros energijos gamintojams, kuriems Leidimai plėtrai buvo išduoti pagal AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) nustatytą tvarką, yra nepateisinamas;

Pakeitimo įstatymu nebuvo nustatyti laikini apribojimai, nenustatyta, jog fiksuoti tarifai mažinami tik tam tikram laikotarpiui. Be to, pakeisti fiksuotų tarifų nustatymo principai niekaip nesusiję su alternatyvios energetikos plėtros rodikliais, pakeitimas niekaip nelemia išduotų Leidimų plėtrai ir Leidimų gamybai skaičiaus. Nebuvo atlikti Pakeitimo įstatymo poveikio rinkai tyrimai, ekspertinis vertinimas, netirtas gamintojų teisių ribojimo būtinumo mastas.

Priėmus pakeitimo įstatymą pareiškėjas bus priverstas parduoti pagamintą elektros energiją ne išduodant Leidimą plėtrai galiojusiu 1,44 Lt/kW, o išduodant Leidimą gaminti galiojusiu 0,69 Lt/kWh tarifu. Jo patirti nuostoliai yra skirtumas tarp tarifo, kuris galiojo išduodant Leidimą plėtrai ir Leidimą gaminti. 1,44 Lt/kWh tarifas turėjo būti taikomas 12 metų nuo elektrinės pastatymo dienos, faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus 28 497 kWh, elektrinės, naudojančios saulės energiją, modulių susidėvėjimo metinis procentas yra 1, taigi pareiškėjas per 12 metų būtų uždirbęs 466 227, 40 Lt, o parduodamas elektros energiją už 0,69 Lt/kWh uždirbs 223 400,63 Lt. Per 12 metų parduodamas vienos elektrinės pagamintą energiją fiksuotu 0,69 Lt/kWh tarifu patirs 242 826,77 Lt nuostolį, o, atsižvelgus į tai, kad jam priklauso 3 saulės jėgainės, žala sudarytų 728 480,31 Lt. Atsakovas atliko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus pažeidžiančius veiksmus, kurie lėmė žalos atsiradimą. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nebūtų patyręs nurodytų nuostolių, todėl mano, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame patikslino patirtų nuostolių apskaičiavimą ir nurodė, kad per laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. sausio mėn. įrengtos saulės elektrinės pagamino 11 354 kWh, už kuriuos jam buvo sumokėta 7 834,26 Lt. Tuo atveju, jeigu būtų taikytas 1,44 Lt/kWh tarifas, jis būtų gavęs 16 349,76 Lt. Taigi dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė 8 515,50 Lt žalą. Paaiškino, kad saulės elektrinė, esanti Žarijų g. 4, Vilniuje (leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1882), iki šios dienos nėra pajungta, todėl žalos dėl jos įrengimo neskaičiuoja.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodoma, jog iki 2012 m. gruodžio mėnesio Energetikos ministerija yra išdavusi daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. Įstatymo projekto rengėjų nuomone, tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni ir ateityje lems žymų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines.

Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taigi viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt. Įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifu žymiai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams ir tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms ir jų gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą.

Atkreipia dėmesį, kad pagal Elektros energetikos įstatymą atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės turi būti taikomos laikantis nediskriminavimo ir skaidrumo principų, atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus, o pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Taigi Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam ir neteisingam didinimui.

Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius.

Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo, Europos Teisingumo Teismo praktika ir teigia, kad reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus – ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą. Pakeitimo įstatymo tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus.

Atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Energetikos ministerijos elektroniniame puslapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Taigi pareiškėjas, dar prieš gaudamas Leidimą plėtrai, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Tokiu atveju nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo.

Taip pat reikalinga vertinti ir kitų asmenų – visų Lietuvos gyventojų, verslo subjektų – elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Teigia, kad akivaizdi papildomo kasmetinio VIAP lėšų poreikio, viršijančio 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, grėsmė pagrindžia būtinos teisinės priemonės – Pakeitimo įstatymo priėmimą. Elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste.

Viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Taigi atsižvelgus į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Paaiškina, kad superkamos elektros energijos tarifą nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o Pakeitimo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – suteikti galimybę Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Paaiškina, kad Pakeitimo įstatymo projektas 2013 m. sausio 7 d. buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinės sistemos Projektų registravimo posistemėje, kurioje pastabas ir pasiūlymus galėjo teikti visi suinteresuoti asmenys (piliečiai, užsieniečiai, asociacijos, įmonės, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kitos organizacijos, šių asmenų grupės).

Taigi visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl projekto. Atkreipia dėmesį, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma nerengiama, kai rengiamas įstatymo projektas. Vertinimas ekonominiu ir socialiniu požiūriu yra išdėstytas Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. sausio 14 d. nutarimu, be kita ko, pritarė Pakeitimo įstatymo projektui ir nutarė pateikti jį Lietuvos Respublikos Seimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė dėl skundo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad 2013 m. liepos 25 d. sudarė su pareiškėju Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231704, kurios specialiojoje dalyje buvo nurodytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – 0,69 Lt/kWh, nustatytas galiojančiuose teisės aktuose. Mano, kad jis tinkamai vykdo sutartyje nustatytus įsipareigojimus, sudarydamas šią sutartį vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d., 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, investuojant į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių. Tokią teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas išpildęs minėtas sąlygas. Tačiau pažymėta, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi tam tikrų sąlygų:

1) ribojimas nustatomas įstatymu;

2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;

3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;

4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Teismas taip pat nustatė, kad AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią akivaizdžiam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Taigi byloje analizuojamas ribojimas buvo pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad AIEĮ siektas tikslas turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Todėl ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas.

Teismas vertino, kad pareiškėjo apskaičiavimas vienuolikai su puse metų į priekį pagal 4–6 mėnesių elektros energijos gamybos kiekį ir iš to padaryta išvada, kad per 12 metų neatsipirks investicijos į elektrinę, nėra pagrįsti. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad saulės elektrinė, esanti Sandėlių g. 56, Klaipėdoje, kiekvieną mėnesį gamina iš esmės skirtingą elektros energijos kiekį. Saulės elektrinėje pagaminama elektros energija priklauso nuo saulėtumo, o Klaipėdos kraštas yra saulėtesnis nei kiti Lietuvos regionai, tai patvirtina pagamintos elektros energijos kiekių palyginimas Klaipėdoje ir Vilniuje esančios elektrinės 2013 m. spalio, lapkričio ir 2014 m. sausio mėnesiais. Abiejų elektrinių pagamintos elektros energijos kiekių analizė (Klaipėdoje per 6 mėnesius, o Vilniuje per 4 mėnesius), esant iš esmės skirtingiems pagaminamos elektros kiekiams kiekvieną mėnesį, leidžia daryti išvadą, kad neįrodytas žalos faktas kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga.

Teismas padarė išvadą, kad byloje analizuojamas ribojimas yra pagrįstas ne tik teisėtu tikslu – viešuoju interesu, kad nedidėtų elektros energijos kaina vartotojams, bet ir nepaneigia pareiškėjo įgytų teisių esmės. Pareiškėjas neįrodė, kad tolesnis pastatytų saulės elektrinių eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įsigydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė ir pažeistas proporcingumo principas. Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, nėra pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus valdžios institucijų veiksmus, o nenustačius vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – atsakovui neatsirado pareigos atlyginti pareiškėjo nurodomą turtinę žalą.

III. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas taip pat pašo: 1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnyje įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis, prisiėmė Konstitucijoje įtvirtintus Konstitucinio Teismo įgalinimus nuspręsti, kad ginčijamo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Apelianto nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas visiškai nenagrinėjant apelianto individualiai pareikštų reikalavimų, nepasisakoma dėl Seimo neteisėtų veiksmų, teisėkūros proceso pažeidimo.

Teismas, nurodydamas, jog pareiškėjo investicijų atsiperkamumo paskaičiavimas nėra pagrįstas, netinkamai įvertino kartu su skundu ir patikslintu skundu pateiktus įrodymus apie faktinį pareiškėjo įrengtų saulės jėgainių pagamintos elektros energijos kiekį. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai yra pagrįsti, paremti tinkamais ir leistinais įrodymais, kurie patvirtina gaminamos elektros energijos kiekius. Tačiau teismas pateiktų įrodymų neanalizavo, o darydamas išvadą, jog pareiškėjas neįrodė žalos fakto, ją grindė teiginiu, kad kiekvieną mėnesį pagamintos elektros energijos kiekiai iš esmės skiriasi – šis argumentas neleidžia daryti tokios išvados. Esant įrodymams apie investicijų neatsiperkamumą teismas visiškai nepagrįstai padarė priešingas išvadas. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, priimta adm. b. Nr. A143-2834/2013, nes bylų faktinės aplinkybės dėl investicijų atsiperkamumo yra skirtingos, todėl teismas nepagrįstai sureikšmino vartotojų interesus neatsižvelgdamas į pareiškėjo patiriamus nuostolius.

Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neteisingai vertino Seimo neteisėtus veiksmus. Seimas, priimdamas ginčijamo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į Europos Sąjungos valstybėms narėms iškeltus tikslus, panaikino 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – Direktyva) nuostatomis apeliantui užtikrinamą privalomą stabilumą plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos schemų veikimo. Pareiškėjas pažymi, kad pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas.

Pareiškėjo nuomone, Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą (2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB ir 2001/77/EB); ginčijamas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; juo yra stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra; ginčijamu įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; juo buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; ginčijamas įstatymas neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; juo yra pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Esant šioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatas bei Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus, bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus esančius apeliaciniame skunde, jau išnagrinėtame Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis adm. b. A143-2834/2013), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi suformuota praktika.

Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo savo kompetenciją, prisiėmė Konstitucinio Teismo įgalinimus. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo konstitucingumo. Teismas tik nagrinėjo ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl pareiškėjo teiginiai dėl lex retro non agit principo pažeidimo, dėl, pareiškėjo manymu, jam išduotų leidimų gaminti elektros energijų nepalankių nuostatų, yra nepagrįsti.

Atsakovas mano, kad byloje nėra poreikio kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atsakovui nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo. Apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Direktyvos preambulės 25 punkte teigiama, kad Direktyva yra priimama kadangi nacionalinės paramos schemos tinkamam veikimui, itin svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo 23 proc., todėl Energetikos ministerijai nėra įžiūrimas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Apelianto cituojama 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2001/77EB „Dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje“ 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta (Direktyvos 26 str. 3 d.).

Atsakovas sutinka su teismo atliktu investicijų atsiperkamumo įrodymų vertinimu, ir atkreipia dėmesį į AIEĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, kad gamintojui užtikrinama elektros energijos priėmimo, perdavimo ir (ar) paskirstymo pirmumo teisė kitų elektros energijos gamintojų, naudojančių ne atsinaujinančius energijos išteklius, pagamintos elektros energijos atžvilgiu.

Atsakovas mano, kad šios bylos aplinkybės atitinka nuostatą, suformuluotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje C-310/04. Šiuo atveju yra vertinami teisės aktų leidėjo veiksmai, įgyvendinant savo plačią diskreciją formuojant ir vykdant valstybės ekonominę politiką, užtikrinant galimybę nustatyti elektros energijos supirkimo fiksuotą tarifą atitinkantį AIEĮ ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. 03-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintą Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodiką. Atsakovas taip pat remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje C-241/07 pateiktu proporcingumo principo aiškinimu, Europos Teisingumo Teismo pateikiamu teisėtų lūkesčių principo aiškinimu. Pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę numatyti pokyčius.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija priimdama sprendimą dėl Leidimo gaminti išdavimo, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas faktinėmis duomenimis neįrodo, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai yra šiuo atveju pažeisti. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kilti būtino elemento negali kilti civilinė atsakomybė.

Atsakovas pastebi, kad Europos Sąjungos teisingumo teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų. Galimybė prisiteisti žalos atlyginimą tokiais atvejais apribotų Europos Bendrijos veiklos laisvę formuojant ir vykdant ekonominę politiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurių pagrindu teismas atmetė pareiškėjo skundą, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 8515,50 Lt žalos atlyginimo.

Savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo jis grindžia argumentu, kad pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, pareiškėjo elektrinėje pagaminta elektros energija yra perkama ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų. Pareiškėjo manymu, priimant minėto įstatymo pakeitimus buvo pažeistas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), teisinio apibrėžtumo principas, teisėtų lūkesčių principas, įstatymas pakeistas nesilaikant teisėkūros procedūrų. Pareiškėjo teigimu, jis dėl elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimo patyrė nuostolių, t.y. negautų pajamų.

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių buvo fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, nustatant, kad fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą (redakcija galiojanti nuo 2013 m. vasario 1 d.) vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Minėto įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose išnagrinėtose analogiškose bylose suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. LVAT 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014; LVAT 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655-14; LVAT 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 nurodė, kad atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo pripažinti neteisėta naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, taip pat ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr.XII-169 6 straipsnio nuostatos - „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje suformuluotas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 įstatymo Nr. XII-169 nuostatų aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar minėta šio įstatymo 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui. Todėl nesant pagrindo abejoti, kad byloje taikytino įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintas.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos a jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Pareiškėjas savo reikalavimus iš esmės grindžia ne Vyriausybės ar Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtais veiksmais ar neveikimu, bet, jo manymu, neteisėtu įstatymo nuostatų pakeitimu.

Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką būtent tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Būtent remdamasi šiais Europos Sąjungos teisės aktais pareiškėjas grindžia savo nuomonę dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Tačiau pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų direktyvų nuostatoms, nepateikia jokių motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą netinkamai buvo įgyvendintos kokios nors direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų, dėl kurių būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija NTFE Nr.0010 dėl apmokėjimo už elektros energiją, kuri, jo teigimu, patvirtintų faktinius pagamintos elektros energijos kiekius per 2014 m. vasario mėnesį. Tačiau pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 8515,50 Lt turtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, jam buvo padarytą dėl to, kad per laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2014 m. sausio mėn. jam už parduotą elektros energiją buvo sumokėta pagal neteisėtai nustatytą mažesnį tarifą. Taigi žalos dydžio nustatymui nėra reikšmingas 2014 m. vasario mėnesį parduotos energijos kiekis bei kaina, taip pat vidutiniškai pagamintos elektros energijos kiekis. Kadangi prašomas pridėti prie bylos dokumentas nėra susijęs su nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių nustatytu, todėl teisėjų kolegija neprideda šio įrodymo prie bylos ir jo nevertina.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto fondas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys