A-442-517-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-517/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00443-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6), kuriame prašė panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas) direktoriaus 2013 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. 68-363 (toliau – ir Nutarimas Nr. 68-363) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 2S-1353 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-1353). Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas Nr. 68-363 ir Sprendimas Nr. 2S-1353 yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko. Tvirtino, jog nuobauda – papeikimas – jam paskirta tik dėl to, kad buvęs būrio viršininkas R. K. jam kerštauja dėl pralaimėtos administracinės bylos.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai. Paaiškino, jog pareiškėjas 2013 m. kovo 7 d. 10.30 val. buvo sulaikytas šalia dirbtuvių esančioje pataisos įstaigos 2-osios valdybos 20-ojo būrio teritorijoje, kur lankytis pataisos įstaigos direktoriaus leidimo neturėjo. Šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.11 punkto reikalavimus. Be to, pabrėžė, kad skiriant nuobaudą, vadovaujantis BVK 143 straipsnio nuostatomis, buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes, sunkumą ir pobūdį, pareiškėjui anksčiau paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį paaiškinimą dėl pažeidimo. Akcentavo, kad pareiškėjas nuo pat patekimo į Pravieniškių PN-AK sistemingai nesilaiko įstaigoje nustatytos tvarkos bei nevykdo įstaigos administracijos reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu (b. l. 36–38) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad bausmę atliekantys nuteistieji turi tiksliai ir nenukrypstamai atlikti jiems nustatytas pareigas, t. y. laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, vykdyti teisėtus pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, neatlikti draudžiamų veiksmų. Tačiau bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 7 d. 10.30 val. buvo sulaikytas šalia dirbtuvių esančioje pataisos įstaigos 2-osios valdybos 20-ojo būrio teritorijoje, kur lankytis pataisos įstaigos direktoriaus leidimo neturėjo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo, tačiau teismo posėdžio metu tvirtino, jog tuometinis jo būrio viršininkas, kurio pareiškėjas nurodyti negalėjo, žodžiu leido jam patekti į 2-osios valdybos 20-ojo būrio teritoriją tam, kad jis galėtų susitaisyti ramentą.

Vertindamas šį pareiškėjo teiginį, teismas atkreipė dėmesį, kad nei savo 2013 m. kovo 8 d. paaiškinime, nei skunde teismui pareiškėjas šios aplinkybės nenurodė, o pareiškėją 2-osios valdybos 20-ojo būrio teritorijoje be pataisos įstaigos direktoriaus leidimo sulaikęs R. K., duodamas parodymus teismo posėdžio metu, paaiškino, kad pareiškėjas minėtų aplinkybių nenurodė ir sulaikymo metu. Teismas pabrėžė, kad analogiškai nagrinėjamo įvykio aplinkybes liudytojas R. K. nurodė ir savo tarnybiniame pranešime, be to, jis nurodė, kad neturi pagrindo kerštauti pareiškėjui, todėl nėra jokio pagrindo netikėti jo parodymais.

Tuo tarpu nenuoseklius ir prieštaringus pareiškėjo paaiškinimus teismas atmetė, kadangi jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas, jam atvykus į pataisos namus, buvo supažindintas su pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, o 2013 m. gegužės 16 d. pažyma apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus patvirtina, jog jis nuo pat patekimo į Pravieniškių PN-AK sistemingai nesilaiko įstaigoje nustatytos tvarkos bei nevykdo įstaigos administracijos reikalavimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo minėtais veiksmais pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Taisyklių 73.11 punkto reikalavimus, o atsakovas, skirdamas jam nuobaudą, vadovavosi BVK 143 straipsnio nuostatomis, todėl pareiškėjo ginčijami Nutarimas Nr. 68-363 ir Sprendimas Nr. 2S-1353 yra pagrįsti ir teisėti, o pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai paskirta nuobauda – papeikimas.

III. Pareiškėjas H. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o bylos aplinkybėms išaiškinti būtina rinkti naujus įrodymus. Taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą bei faktines bylos aplinkybes ir padarė prieštaringas išvadas. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas, būdamas neįgalus, negalėjo be leidimo ir niekieno nepastebėtas su ramentais praeiti pro kontrolinį punktą į 2-osios valdybos 20-ojo būrio teritoriją. Be to, akcentuoja, jog remiantis Taisyklių 73.11 punktu, patekti į Pravieniškių PN-AK dirbtuves būtinaisiais reikalais įstaigos direktoriaus leidimas nebūtinas ir pakanka žodinio būrio viršininko leidimo, kurį pareiškėjas gavo.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 49–50) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti faktai ir argumentai neatitinka tikrovės, o skundo reikalavimai yra nepagrįsti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 68-363 bei Kalėjimų departamento 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 2S-1353 teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, konstatavęs, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Taisyklių 73.11 punktą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti pareiškėjo ginčijamus Nutarimą Nr. 68-363 bei Sprendimą Nr. 2S-1353. Tačiau pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju nuobauda – papeikimas – jam paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi jis jokio pažeidimo nepadarė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundžiami Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. 68-363 ir Kalėjimų departamento 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. 2S-1353 yra teisėti ir pagrįsti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, jog remiantis BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o Taisyklių 73 punkte įtvirtinta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia (Taisyklių 73.11 p.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2013 m. kovo 7 d. 10.30 val. buvo sulaikytas šalia dirbtuvių esančioje pataisos įstaigos 2-osios valdybos 20-ojo būrio teritorijoje, kur lankytis pataisos įstaigos direktoriaus leidimo neturėjo.

Atkreiptinas dėmesys, kad šių aplinkybių pareiškėjas iš esmės neginčija, tačiau tvirtina, jog turėjo žodinį būrio viršininko leidimą patekti į minėtą teritoriją, kad galėtų susitaisyti ramentus. Kita vertus, minėtos aplinkybės pareiškėjas nenurodė nei savo pirminiame 2013 m. kovo 8 d. paaiškinime (b. l. 22), nei skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 6), be to, negalėjo nurodyti būrio viršininko, kuris, pareiškėjo teigimu, žodžiu leido jam patekti į 2-osios valdybos 20-ojo būrio teritoriją, vardo ir pavardės. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Juolab, kad liudytoju pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas R. K., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 28), aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo būtinas ne žodinis, o rašytinis būtent pataisos įstaigos direktoriaus leidimas (bylos priedas su teismo posėdžio garso įrašu). Be to, minėtas liudytojas paaiškino, kad jį su pareiškėju sieja tik tarnybiniai santykiai ir jis jokio keršto nesiekia (b. l. 34–35). Pažymėtina, kad minėto liudytojo parodymai atitinka jo pirminiame paaiškinime (tarnybiniame pranešime) užfiksuotas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, jo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šio asmens parodymais.

Kartu akcentuotina, jog iš teismui pateiktų nuotraukų (b. l.

30) matyti, kad prie įėjimo į pataisos įstaigos 2-osios valdybos 20-ojo būrio teritoriją yra įspėjimas, jog ūkio būrio teritorijoje draudžiama lankytis pašaliniams asmenims, įėjimas tik turintiems leidimą, o asmenys, sulaikyti minėtoje teritorijoje be leidimo, baudžiami drausmine tvarka. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo tinkamai įspėtas dėl draudimo eiti į ūkio būrio teritoriją be atitinkamo leidimo, tačiau tokio draudimo nepaisė, taip pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 73.11 punkto nuostatas.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos individualizavimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai yra šie: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu (BVK 112 str. 2 d.). BVK 143 straipsnio 2 dalis numato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo; skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančios pažymos apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus (b. l. 23) matyti, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėja Pravieniškių PN-AK nustatytas taisykles bei nevykdo administracijos reikalavimų, už ką jam jau ne kartą buvo paskirtos įvairios nuobaudos. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, jo padarymo aplinkybes, taip pat įvertinus pareiškėjo asmenybę, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai ir, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, ji nėra per griežta ar neadekvati.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys