AS-644-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-644-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00823-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-474(11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 2 987,40 Eur (10 314,88 Lt); 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 828,08 Eur (13 217,60 Lt); 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 4 246,34 Eur (14 661,75 Lt).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi: 1) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti M. V. skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, taip pat atsisakė priimti skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų; 2) priėmė pareiškėjo M. V. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-474(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat priėmė skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagal kurią reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo jam išmokėta dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Atsižvelgęs į tai, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį, o skundą teismui jis paštu išsiuntė 2015 m. vasario 2 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas nenustatė svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2015 m. vasario 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo jam dienos ir daugiau nei 2 metams nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos. Teismas pareiškėjo elgesį vertino kaip delsimą ginti savo pažeistas teises ir pažymėjo, kad aplinkybės, jog reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, paaiškėjo LVAT priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o tai, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, galutinai išaiškinta LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, taip pat skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kartu teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio nuostatas bei pagal Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies nuostatas yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Dėl šios reikalavimo dalies pareiškėjas termino kreiptis į teismą nėra praleidęs, todėl šią skundo dalį teismas priėmė.

III. Pareiškėjas M. V. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties dalį, kurioje teismas netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, bei išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes bei netinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, formuojama panašiose administracinėse bylose. Pirmosios instancijos teismas turėjo atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą, kadangi kitos administracinės bylos pagal asmenų, kurių gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos buvo sumažintos tuo pačiu pagrindu, skundus dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo yra priimti nagrinėti, išnagrinėtos administracinės bylos ir priimti galutiniai neskundžiami teismo sprendimai, kurių pagrindu jau yra išmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2015 m. vasario 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, tačiau priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-474(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat priėmė skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, atsiradęs ribojant jo valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (skirtingai nei pagal Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas) ir skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 8 d. pažymos Nr. 11DP(P)-106 (b. l. 14–15) duomenis, kurie patvirtina, jog pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė, be kita ko, dar ir dėl to, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jam paskirtos valstybinės pensijos dydis buvo taip pat ribojamas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėta antikonstitucinė nuostata buvo pakeista 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2196) 1 straipsniu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, taip pat ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nuostatas, buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant pareiškėjo valstybinės pensijos dydį sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 8 d. pažymos Nr. 11DP(P)-106 matyti, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo ribojama 2010 m. sausio–birželio mėnesiais, o pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas į teismą dėl pirmajame etape, t. y. 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi 2015 m. vasario 2 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti.

Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nebuvo papildomai pratęsiamas analogiškai kaip Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas ir, kaip minėta, neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl visas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pareiškėjo valstybinei pensijai laikotarpis (trukęs iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) vertinamas kaip vientisas bei nedalomas, t. y. vienu ir tuo pačiu juridiniu pagrindu atsiradęs pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas. Tokiu būdu, konstatavus, kad pareiškėjo valstybinės pensijos dydis pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nuostatas buvo pradėtas riboti nuo 2010 m. sausio 1 d., laikytina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus šiuo pagrindu ribojant jo pensijos dydį sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. vasario 2 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą reikalavimui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo pareikšti. Analogiškai klausimas dėl termino kreiptis į teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priteisimo yra sprendžiamas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-305-502/2015, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-383-502/2015).

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 2 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015, AS-752-624/2015, kt.).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, taip pat valstybinės pensijos nepriemoką už vientisą 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nuostatas, padavė 2015 m. vasario 2 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį (taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas) ir už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį (taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas) priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. vasario 2 d. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą laikotarpį padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, lėmusios pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažinimą, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodamas, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose LVAT nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. vasario mėnesį, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesiais Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindu neišmokėtos bei 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šią pareiškėjo skundo dalį ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136, 148 straipsnių nustatyta tvarka, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, kadangi, kaip minėta, visas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pareiškėjo valstybinei pensijai laikotarpis (trukęs nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) kreipimosi į teismą termino skaičiavimo prasme vertintinas kaip vientisas ir nedalomas, todėl nustačius, jog pareiškėjo valstybinės pensijos dydis pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nuostatas buvo pradėtas riboti nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus šiuo pagrindu ribojant pensijos dydį sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. vasario 2 d., pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų termino reikalavimui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, priteisimo pareikšti ir priėmė nagrinėti pareiškėjo reikalavimo dalį dėl valstybinės pensijos, susidariusios dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Be to, iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 8 d. pažymos Nr. 11DP(P)-106 matyti, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo ribojama tik 2010 m. sausio–birželio mėnesiais, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Aptarta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties dalis yra nepagrįsta, neteisėta, todėl naikintina, o pareiškėjo skundo šia apimtimi priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes tais pagrindais, kuriais teismas priėmė šią skundo dalį, ši skundo dalis negalėjo būti priimta.

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir pratęsus Laikinojo įstatymo galiojimą pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo skundo padavimo metu (2015 m. vasario 2 d.) dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015). Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo už 2012–2013 metus paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties dalį, kurioje priimtas pareiškėjo M. V. skundo reikalavimas priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, ir perduoti šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis