AS-756-444-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-444/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00831-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (paštu skundas išsiųstas 2014 m. vasario 6 d., b. l. 1–7, 12), prašydama:

1) atnaujinti terminą skundui paduoti;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 12-01-114;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, po 196,22 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, iš viso 9 418,56 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartimi (b. l. 13–15) neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos O. V. skundą. Įsiteisėjus nutarčiai, skundą su priedais grąžino.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčą kelia dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nustatyta, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pirmoji sumažinta pensija jai buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, tuo tarpu į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. vasario 6 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Pareiškėja svarbiomis priežastimis terminui atnaujinti nurodo tai, kad 2010 m. vasario mėnesį gavusi sumažintą pensiją, ji nemanė, kad yra pažeidžiamos jos teisės. Pasak pareiškėjos, apie tai, kad jos teisės yra pažeistos, ji sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus nutarimą. Po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, tikėjosi, jog neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jai bus išmokėta, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą, be to, pagal ankstesnę praktiką dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai patirti turtiniai praradimai buvo kompensuojami be teismų sprendimų. Apie tai, jog jai nebus išmokėtas susidaręs pensijos skirtumas, ji sužinojo tik iš Lietuvos policijos veteranams skirto rašto.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos priežastys nelaikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis jai laiku kreiptis į teismą. Kreipimuisi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nustatytas pakankamai ilgas 3 metų terminas, todėl net ir tuo atveju, jei pareiškėja tikrai nesuprato, kad jos teisės yra pažeidžiamos, tai po sužinojimo apie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėja turėjo dar pakankamai daug laiko kreiptis į teismą dėl susidariusios nepriemokos, tačiau nepateisinamai ilgai delsė tai padaryti. Tikėjimasis, kad atsakovas geruoju išmokės susidariusią nepriemoką yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, nesuteikianti teisės atnaujinti praleistą terminą skundui dėl nepriemokos priteisimo paduoti.

Neatnaujinus skundo dėl minėto reikalavimo padavimo termino, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką atsisakytina priimti.

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti KAM 2014 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 12-01-114, kuriuo minėta institucija atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo ir informavo, kad nepriemoka galės būti išmokėta, kai bus priimti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas aktas ar veiksmas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Jeigu akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, skundą turi būti atsisakoma priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodyta, kad, kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ginčo esmė šioje byloje yra valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjos ginčijamas KAM sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, tik patvirtina, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Šis ginčas, kaip konstatuota, turėjo būti iškeltas teisme per minėtą trejų metų procesinį terminą. Pareiškėja ginčą kelia praleidusi trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Taigi, procesas negali būti beprasmis ir begalinis, nes jeigu ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą, tai ir sprendimui dėl ginčo iškėlimo dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką taip pat yra praleistas terminas, t. y. šis skundžiamas aktas pareiškėjai akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas net ir minėto sprendimo panaikinimo atveju negalėtų apginti asmens teisių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti 2014 m. sausio 20 d. Krašto apsaugos ministerijos sprendimą Nr. 12-01-114 atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies pagrindu.

III. Pareiškėja O. V. atskiruoju skundu (b. l. 17–19) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi, nes 3 metų termino kreiptis į teismą, jos manymu, nėra praleidusi. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į Krašto apsaugos ministeriją pareiškėja kreipėsi 2013 m. gruodžio 30 d., nes 2010 m. vasario mėnesį, kai buvo išmokėta sumažinta pensija, dar nemanė, kad jos teisės pažeistos: tuo metu buvo teisinis pagrindas mažinti pensiją – 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, o Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėja tikėjosi, kad neišmokėtos pensijos dalis bus grąžinta. Be to, tik 2013 m. vasario mėnesio pabaigoje Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo Vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, jog Vidaus reikalų ministerija nekvestionuoja minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Pareiškėjos manymu, teismas turėjo ne tik priimti jos skundą nagrinėti, bet ir sustabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas priims sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos O. V. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, pagal kurią reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas procesinis 3 metų terminas, o tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. AS6-219/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (pvz., LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A502-212/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartis adm. byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 19 d. nutartis adm. byloje Nr. AS756-279/2014). Minėtose (taip pat ir kitose šios kategorijos) administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas (pažymėtina, kad cituotoje teismo praktikoje vertinta situacija, kai į teismą pareiškėjai kreipėsi vėliausiai 2013 m. lapkričio mėnesį arba gruodžio mėnesio pradžioje).

Kita vertus, kiekvienoje byloje turi būti įvertinamos individualios ginčo aplinkybės. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, procesas negali būti begalinis. Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad šiuo atveju į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. vasario 6 d. (b. l. 12), nors apie skundžiamą veiksmą (pensijos neišmokėjimą) sužinojo dar 2010 m. vasario mėnesį. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skunde bei atskirajame skunde nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos nurodytos priežastys – tai, kad 2010 m. vasario mėnesį gavusi sumažintą pensiją, ji nemanė, kad yra pažeidžiamos jos teisės, o po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, tikėjosi, jog neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jai bus išmokėta, nes pagal ankstesnę praktiką dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai patirti turtiniai praradimai buvo kompensuojami be teismų sprendimų – nelaikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis jai laiku kreiptis į teismą. Šios aplinkybės, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju negali pagrįsti tokio ilgo pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą, juolab, kad, kaip atskirajame skunde nurodė pati pareiškėja, dar 2013 m. vasario mėnesio pabaigoje ji sužinojo, kad Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo Vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, jog Vidaus reikalų ministerija nekvestionuos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Kitų aplinkybių, galinčių pagrįsti termino kreiptis į teismą praleidimą, pareiškėja nenurodė. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino skundo dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką padavimo termino ir šią pareiškėjos skundo dalį atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Be to, konstatavęs, jog pareiškėja dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo į teismą kreipėsi praleidusi trejų metų terminą ir šis reikalavimas nepriimtinas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog net skundžiamo Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 12-01-114 panaikinimas pareiškėjai nesukeltų jokių teisinių pasekmių, todėl šioje dalyje pagrįstai skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. V. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė