A-143-1558-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1558/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02719-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (10.56)3-67631 „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4436 „Dėl skundo“; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam 7 639,77 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai, taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo neišmokėta 7 639,77 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Tuo pagrindu jis kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (10.56)3-67631 atsisakė patenkinti reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Dėl šio sprendimo nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas pagrįstas teisės normomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2013 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-4436, su kuriuo jis taip pat nesutiko. Dėl šio sprendimo nurodė, kad apie tai, jog Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d., o iki to momento negalima laikyti, kad jis žinojo apie savo teisių pažeidimą. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į ginčo specifiką bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 44 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamu atveju veiksmingas jo teisių gynimas reikštų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos neišmokėtos pensijos dalies priteisimą. Pabrėžė, kad įgyta teisė į pensiją ir teisėtas lūkestis yra sietini su asmens nuosavybės teisių apsauga, todėl, neišmokant pensijos dalies, yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 30–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota teisėtai, todėl ir VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 38–43) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus skundą – priteisti sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad mokama sumažinta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo dar 2010 m. sausio mėn. Todėl būtent 2010 m. sausio mėn. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas (valinis aktas) dėl pensijos sumažinimo. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. raštą laiko sprendimu, nes jame pareiškėjui tik išaiškinti senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo pagrindai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. birželio 25 d., todėl jis praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ginti savo pažeistas teises. Pabrėžė, kad tuo pagrindu VSDFV pagrįstai, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Atkreipė dėmesį, kad VSDFV 2013 m. liepos 2 d. sprendime pareiškėjui išaiškino, kad jei iki 2013 m. liepos 19 d. pareiškėjas pateiks termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėjas, nepateikdamas jokių termino praleidimą pagrindžiančių įrodymų, su skundu kreipėsi į teismą. Sprendžiant ginčą prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 bei 2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013. Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, be to, teisės akto, numatančio išmokėti 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nėra priimta, todėl nei VSDFV Vilniaus skyriui, nei VSDFV nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti neišmokėtos pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 61–66) atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4436; nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (10.56)3-67631; paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį – 7 639,77 Lt.

Teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (10.56)3-67631, VSDFV 2013 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4436 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 101 punktu. Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nustatė, kad rašytinio sprendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 m. nebuvo priėmęs. Tokio pobūdžio (t. y. mokėti sumažintą senatvės pensiją) sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Vilniaus skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn. Vadinasi, apie tai, kad paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., kai jam buvo išmokėta ne visa pensija.

Pareiškėjas prašydamas išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 m., į VSDFV kreipėsi su 2013 m. birželio 25 d. skundu (VSDFV gautas 2013 m. birželio 27 d.), t. y. jau praleidęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą VSDFV teritoriniam sprendimui (šiuo atveju priimtam valiniam aktui) apskųsti. Teismas vadovavosi Taisyklių 31 punktu ir nustatė, kad VSDFV pareiškėjui pasiūlė iki 2013 m. liepos 19 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nurodė, kad pateikus šiuos įrodymus skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Tačiau pareiškėjas paaiškinimo bei įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti, nepateikė. Teismas atsižvelgė į Taisyklių 20 punktą ir pažymėjo, jog pareiškėjas dar turi teisę kreiptis į VSDFV su prašymu dėl termino atnaujinimo bei su prašymu turėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kokių priežasčių terminas kreiptis į VSDFV buvo praleistas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4436 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. skundą (dalį dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo), kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl VSDFV priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundo argumentais taip pat prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (10.56)3-67631. Nustatė, jog VSDFV 2013 m. liepos 2 d. sprendimu, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, kartu įvertino ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. VSDFV nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, todėl panaikinti ar pakeisti šį raštą pagrindų nėra. Teismo vertinimu, šis skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes jame nėra jokio patvarkymo, kuriuo tiesiogiai būtų liečiamos pareiškėjo teisės ir pareigos, todėl šis dokumentas negali būti laikomas administraciniu sprendimu ir, kaip nurodė VSDFV, tai yra tik informacinio pobūdžio raštas. Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečioms asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Šiuo atveju pareiškėjo skundžiamas sprendimas (raštas) nėra administracinės bylos dalykas ir ginčas dėl šio sprendimo panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-82/2009). Todėl bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (10.56)3-67631 teismas nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV pagrįstai 2013 m. liepos 2 d. sprendime nurodė, jog tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, kurio panaikinti pagrindų nėra.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundo argumentais taip pat prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui 7 639,77 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti VSDFV sprendimą (dalį dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką). Nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (VSDFV), vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė išnagrinėti iš esmės pareiškėjo skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų, susijusių su pensijos mokėjimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (t. y. dėl valinio akto mokėti sumažintą pensiją teisėtumo), tuo pareiškėjui užkirsdama kelią pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistoms teisėms ginti. Taigi, atsižvelgdamas į tai, jog nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl pensijos dalies išmokėjimo/neišmokėjimo, teismas nagrinėjamu atveju negalėjo atskirai išspręsti reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką. Dėl reikalavimo įpareigoti išmokėti pensijos nepriemoką teismas galėtų spręsti tik pareiškėjui tinkamai pasinaudojus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, teismas pareiškėjo skundą dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį paliko nenagrinėtą.

Teismas pažymėjo, jog, nepatenkinus pagrindinių reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistinos (ABTĮ 44 str.). Be to, įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas į bylą nėra pateikęs.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 72–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) ne 2010 m. sausio mėn., kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, o 2010 m. spalio 15 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui priėmus sprendimą Nr. 15-17-15709, kuriuo jam buvo neišmokėta pensijos dalis. Nuo šio sprendimo priėmimo dienos skundo padavimo dieną nebuvo suėję treji metai.

2. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis pareiškėjo teisių gynimo būdas reikšmingas tuo, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinę teisę į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui nepagrįstai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, įstatymo nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

3. Teismo sprendimas palikti nenagrinėtą skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį yra siurprizinis. Teismas, iš dalies atsisakydamas priimti skundą, nenurodė argumentų, kuriuos nurodė teismo sprendime, todėl negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių ir manė, kad nėra laikomas praleidusiu senaties terminą ir nepasinaudojusiu išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

4. Teisingas bylos išsprendimas nėra galimas visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjus byloje esančių įrodymų. Teismas tinkamai netyrė pateiktų įrodymų dėl to, kada pareiškėjas sužinojo apie tai, kad jam sumažinta pensija. Teismo sprendimas priimtas pažeidus įrodymų tyrimo taisykles, siekį teisingai išnagrinėti ginčą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atsakovo pateikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 276,75 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2010 m. spalio 1 d. buvo padidintas iki 1 307,53 Lt, o nuo 2011 m. spalio 1 d. – iki 1 323,85 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. gegužės 27 d. pareiškėjas padavė VSDFV pareiškimą, kuriame išreiškė nesutikimą su jam paskirtos pensijos sumažinimu ir prašė išmokėti jam sumažintą pensijos dalį (b. l. 11-13);

3) VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 31 d. raštu (sprendimu, kurį pareiškėjas skundžia šioje administracinėje byloje) pateikė pareiškėjui duomenis apie Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalį bei paaiškino jam, kad yra rengiamas sumažintos pensijos dalies kompensavimo įstatymas ir kad kol jis nepriimtas, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 14-15);

4) pareiškėjui 2013 m. birželio 25 d. skundu apskundus paminėtą 2013 m. gegužės 31 d. raštą VSDFV, pastaroji 2013 m. liepos 2 d. sprendimu (kuris pareiškėjo taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) nurodė, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. liepos 19 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad paminėtame atsakovo 2013 m. gegužės 31 d. rašte pareiškėjas išsamiai ir teisingai buvo informuotas apie priežastis, dėl kurių pensijos nepriemoka šiuo metu negali būti grąžinta (b. l. 16-17).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius. Kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo atsakovui paduotas 2013 m. gegužės 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl darytina išvada, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, 2013 m. liepos 2 d. sprendime VSDFV išreiškė pritarimą paminėtame atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. rašte nurodytiems argumentams (informacijai) apie neturėjimą teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Vertindama tokią situaciją, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas prarado teisę reikalauti teisme dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu sumažintos pensijos priteisimo dėl to, kad nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 7 639,77 Lt dydžio dalies priteisimo. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam negautą 7 639,77 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Pasisakydama dėl šio sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui K. A. negautą 7 639,77 Lt (septynių tūkstančių šešių šimtų trisdešimt devynių litų ir 77 centų) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan