A-350-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-350-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00128-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurbarko agroservisas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurbarko agroservisas“ skundą atsakovui Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, Jurbarko rajono savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Miško ruošos darbai“, D. N. ir L. A., dėl atsisakymo išduoti pažymą panaikinimo ir įpareigojimo išduoti pažymą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas BUAB „Jurbarko agroservisas“ kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 107–111), prašydamas panaikinti Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros 2012 m. spalio 8 d. raštą Nr. JU-190, kuriuo atsisakyta išduoti pažymą dėl įmonės likvidavimo ir įpareigoti Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą išduoti BUAB „Jurbarko agroservisas“ pažymą įmonės likvidavimui apie atliekų sutvarkymą per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi UAB „Jurbarko agroservisas“ buvo iškelta bankroto byla. 2012 m. rugpjūčio 23 d. prašymu bankroto administratorius kreipėsi į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą dėl pažymos apie atliekų sutvarkymą išdavimo. Ginčijamu sprendimu atsakovas Kauno RAAD Jurbarko rajono agentūra pranešė, kad pažymos dėl įmonės likvidavimo neišduos, nes įmonės teritorijoje sutvarkytos ne visos atliekos – dvi požeminės talpos su naftos produktų likučiais. Šį atsisakymą apskundė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, kuris taip pat nustatė, kad išduoti pažymą apie atliekų sutvarkymą nėra teisinio pagrindo.

Su Kauno RAAD Jurbarko rajono agentūros sprendimu pareiškėjas nesutinka, mano, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžia bankrutuojančios įmonės interesus, nes be pažymos nėra galimybės užbaigti bankroto procedūros. Pažymi, kad iškėlus bankroto bylą, administratorius nustatyta tvarka perėmė visą bendrovės turtą ir pasirašė turto perdavimo aktus. Bankroto administratorius tinkamai sutvarkė teritoriją ir pastatus, atliekas iš teritorijos išvežė UAB „Jurbarko komunalininkas“, tepalai, kuras hidrosistemų skysčiai parduoti fiziniams ir juridiniams asmenims, ką patvirtina PVM sąskaitos faktūros, paruošė turtą pardavimui.

Visas bendrovės turtas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. buvo parduotas skirtingiems asmenims varžytinėse, taip kaip to reikalauja Bankroto įstatymo 33 straipsnis. Naujieji savininkai turtą perėmė, pasirašydami priėmimo perdavimo aktus, jokių pretenzijų dėl 2 pastatų ar teritorijos užterštumo nepareiškė. 2001 m. balandžio 13 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis buvo nutraukta. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Nacionalinės žemės tarybos 2011 m. birželio 2 d. raštu.

Taigi, BUAB „Jurbarko agroservisas“ adresu (duomenys neskelbtini), neturi absoliučiai jokios nuosavybės – žemės, pastatų, negali patekti nei į teritoriją, nei į pastatus, neturi teisės jų valdyti ar naudotis, taigi ir tvarkyti. Prie kai kurių parduotų pastatų yra prijungtos talpyklos ir surinkėjai, kurie yra neatskiriama pastatų dalis (priklausiniai). Po pastatų pardavimo vykdydami ūkinę veiklą, šias talpyklas naudojo naujieji pastatų savininkai. Bankroto administratorius po turto pardavimo nebėra atsakingas už požeminėse talpyklose šiuo metu esančius naftos produktų likučius, kurie buvo sukaupti jau po pardavimo.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad patikrinimo aktas surašytas pažeidžiant procedūras, yra neinformatyvus bei ydingas, nes iš jo turinio nėra galimybės suprasti apie kokias konkrečiai požemines talpas su naftos produktų likučiais yra kalbama, kur yra jų buvimo vieta, su kuriais pastatais jos sujungtos, kas jas naudoja. Be to, nurodė, kad buvo pažeistos teisės aktuose nustatytos patikrinimo procedūros, nes apie neplaninį patikrinimą bankroto administratoriui pranešta nebuvo, su sprendiniais apie patikrinimą supažindintas nebuvo.

Taip pažeista teisė teikti paaiškinimus ir užkirstas kelias teisingam faktinių aplinkybių konstatavimui.

Atsakovas Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko agentūra ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Departamentas) su skundu nesutiko, prašė atmesti.

Nurodė, kad Departamento Jurbarko rajono agentūros vedėjas 2012 m. spalio 4 d. atliko BUAB „Jurbarko agroservisas“ teritorijos patikrinimą ir konstatavo, kad įmonės teritorijoje, dviejose požeminėse talpose esančios naftos produktų atliekos yra nesutvarkytos. Atsikirsdami į pareiškėjo argumentus mano, kad pareiškėjo atstovo dalyvavimas atliekant patikrinimą nebuvo būtinas, nes BUAB „Jurbarko agroservisas“ jokios nuosavybės jau nebeturėjo. Bankrutuojančios įmonės administratorius perėmė visą bendrovės turtą, taip pat ir dvi neregistruotas požemines talpas su naftos produktų likučiais, ruošėsi jas tvarkyti. 2010 m. liepos 22 d. kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 1 patvirtina, kad bankroto administratorius žinojo apie kartu su turtu perimtas atliekas, pats atkreipė kreditorių dėmesį į įmonės teritorijoje susidariusias 3 tonas pavojingų atliekų, užterštų tepalais, prašė tokių atliekų tvarkymui papildomų lėšų – 7 200 Lt. Be to, 2011 m. rugsėjo mėnesį įvyko susitikimas su bankroto administratoriumi, kuris geranoriškai pažadėjo sutvarkyti atliekas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios administratorių įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, tačiau šios pareigos jis neatliko, todėl būtent bankroto administratorius yra atsakingas už talpyklose šiuo metu esančių naftos produktų atliekų sutvarkymą iki bankroto pabaigos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Jurbarko rajono savivaldybė su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūra nebaigta. Pažymėjo, kad iš bankroto administratoriaus pastatus įsigijusios įmonės dar 2011 m. rugpjūčio mėnesį, vėliau 2012 m. spalio mėnesį, kreipėsi į savivaldybę dėl požeminiuose rezervuaruose esančių pavojingų atliekų (tepalų) sutvarkymo, todėl savivaldybės administracijos direktorius prašė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros dėl Bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo ir nesutvarkytų pavojingų naftos produktų atliekų sulaikyti pažymos išdavimą. Bankrutuojančios įmonės administratorius neįvykdė šios Įmonių bankroto įstatyme jam nustatytos pareigos sutvarkyti pavojingas atliekas, todėl atsakovas pagrįstai neišdavė pažymos.

Tretysis suinteresuotas asmuo D. N. skundo pagrįstumo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad varžytinėse yra įsigijusi dalį BUAB „Jurbarko agroservisas“ priklausiusio nekilnojamojo turto. Apie požeminių talpų egzistavimą, jų turinio išvalymą nieko nežinanti. Pastato įsigijimo varžytinėse metu nebuvo kalbama apie požemines talpas. Nei po jai priklausančiu pastatu, nei aplink jį esančioje teritorijoje jokių požeminių talpų nėra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kauno apygardos nutartimi 2010 m. kovo 8 d. UAB „Jurbarko agroservisas“ buvo iškelta bankroto byla. 2010 m. kovo 25 d. turto perėmimo aktai patvirtina, kad bankroto administratorius iš UAB „Jurbarko agroservisas“ perėmė visą turtą, kurio dalį varžytinių, rengtų laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2011 m. gegužės 16 d., aktais perdavė fiziniams ir juridiniams asmenims, kitą dalį pardavė pagal PVM sąskaitas faktūras. 2011 m. birželio 2 d. Nacionalinės žemės tarnybos raštas Nr. 32SD-442 patvirtina, kad 2001 m. balandžio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutartis ne žemės ūkio veiklai dėl žemės nuomos Lauko g. 12 Jurbarke nutraukta. Atliekų sutvarkymo darbai bankrutuojančios įmonės teritorijoje yra bankroto administratoriaus pareiga (Įmonių bankroto įstatymo 31 str. 1 d. 5 p.). Pagal šio įstatymo 32 straipsnio 4 dalies nuostatas po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Toks nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog pripažinimas apie bankrutavusios įmonės veiklos pasibaigimą galimas tik tada, kai bankroto procedūros metu išduodama Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažyma. 2012 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, kreipėsi su prašymu į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą ir prašė išduoti tokią pažymą. 2012 m. spalio 4 d. Kauno aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros patikrinimo akte Nr. 65 buvo nustatyta, kad BUAB „Jurbarko agroservisas“ teritorijoje (duomenys neskelbtini), yra dvi požeminės talpos su naftos produktų likučiais, kurios nesutvarkytos. Nustačius, kad ne visos atliekos sutvarkytos ir pristatytos atliekų tvarkytojams, ginčijamu 2012 m. spalio 8 d. Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros raštu Nr. JU-190 išduoti pažymą dėl įmonės likvidavimo buvo atsisakyta, kol nebus sutvarkytos atliekos.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad toks atsisakymas pagrįstas ir teisėtas, nes bankroto administratorius tinkamai neįvykdė Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 punkte nustatytos pareigos.

Pareiškėjo nurodyti argumentai ir byloje esantys dokumentai (PVM sąskaitos faktūros) dėl to, kad UAB „Jurbarko komunalininkas“ išvežė visas teritorijoje buvusias atliekas, nepatvirtina fakto apie patikrinimo akte Nr. 65 nurodytų atliekų – naftos produktų likučių sutvarkymą. Pareiškėjo teiginiai, kad nei apie bankrutuojančios įmonės teritorijoje esančias požemines talpas, nei apie jose esančias naftos produktų atliekas, jis nieko nežinojo, vertintini kaip nepagrįstas siekis išvengti nustatytos pareigos, be to, yra paneigti bylos medžiaga.

Iš BUAB „Jurbarko agroservisas“ kreditorių susirinkimo 2010 m. liepos 22 d. protokolo Nr. 1 matyti, kad bankroto administratorius susirinkimo metu pats atkreipė kreditorių dėmesį į perimtos įmonės teritorijoje susidariusias 3 tonas pavojingų atliekų, užterštų tepalais, statinis kodas 160708, prašė tokių atliekų tvarkymui skirti papildomų lėšų – 7200 Lt, sprendžiant administravimo išlaidų sąmatos klausimą. Be kita ko, apie tokių atliekų tvarkymą su bankroto administratoriumi buvo kalbamasi ir 2011 m. rugsėjo mėnesį įmonės teritorijoje vykusio susitikimo metu.

Šias aplinkybes patvirtino trečiojo suinteresuoto asmens Jurbarko rajono savivaldybės administracijos atstovas P. K. Pareiškėjo teiginiai, kad naftos produktų atliekos nepriklauso UAB „Jurbarko agroservisas“ ir galėjo susidaryti turtą įgijusių įmonių veiklos metu, vertintini tik kaip spėliojimai ar prielaidos, kurių jis nepagrindę jokiais leistinais įrodymais. Taip pat reikšmingas turtą įsigijusių įmonių savininkų raštas, iš kurio matyti, kad dar 2011 m. rugpjūčio 17 d. buvo kreiptasi į Jurbarko rajono savivaldybės administraciją, prašant sudaryti komisiją ir spręsti rezervuaruose esančių tepalų pašalinimo iš teritorijos klausimą. 2012 m. spalio 31 d.

UAB „Miško ruošos darbai“ direktorius pakartotinai informavo Jurbarko rajono savivaldybės administraciją apie nesutvarkytas pavojingas atliekas. Taigi šie bylos duomenys, taip pat ir Jurbarko rajono savivaldybės 2012 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 19 d., 2012 m. lapkričio 8 d. raštuose esanti informacija leidžia daryti išvadą, kad būtent UAB „Jurbarko agroservisas“ veiklos metu atsirado naftos produktų atliekos, nesant faktinio pagrindo taip pat tvirtinti, kad būtent dėl turtą įgijusių įmonių vykdomos veiklos, laikotarpiu nuo turto įgijimo iki patikrinimo atlikimo dienos tokios naftos produktų atliekos galėjo susidaryti.

Taigi visiškai akivaizdu, kad nei vienai iš turtą įsigijusių įmonių, taip pat ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijai, negali kilti pareiga rūpintis jai nepriklausančių atliekų sutvarkymu ir/ar pašalinimu. Pagal bylos medžiagą taip pat spręstina, kad iš bankroto administratoriaus UAB „Jurbarko agroservisas“ turtą įsigiję asmenys (tiek fiziniai, tiek juridiniai) nežinojo apie požemines talpas ir jose esančias atliekas, todėl jie neturėjo galimybės reikšti pretenzijų turto įsigijimo momentu, tuo labiau, kad šios talpos varžytinių aktuose nebuvo pardavimo objektu.

Patikrinimo metu padaryti procedūriniai pažeidimai, kuriuos nurodė pareiškėjo atstovas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepripažintini esminiais, jie tiesiogiai neįtakoja Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 5 punkte bankroto administratoriui nustatytos pareigos nevykdymo ar šios pareigos perkėlimo kitiems asmenims. Ginčo atveju svarbus ir reikšmingas pats naftos produktų atliekų nesutvarkymo faktas, kuris yra įrodytas. Nustačius, kad BUAB „Jurbarko agroservisas“ bankroto administratorius nėra sutvarkęs šios įmonės veiklos metu susidariusių pavojingų atliekų, darytina išvada, jog administratorius Įmonių bankroto įstatyme 31 straipsnio 5 punkte numatytos pareigos nėra įvykdęs iki galo, o atsakovas, tinkamai įvertinęs susidariusią faktinę situaciją, dėl to turėjo teisinį pagrindą atsisakyti išduoti šio Įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytą pažymą. Atmetus skundo reikalavimą dėl 2012 m. spalio 8 d. Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros rašto Nr. JU-190, kuriuo atsisakyta išduoti pažymą, atmestinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą išduoti BUAB „Jurbarko agroservisas“ pažymą įmonės likvidavimui apie atliekų sutvarkymą.

III. Pareiškėjas BUAB „Jurbarko agroservisas“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 23–27), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nepagrįstai 2010 m. liepos 22 d. kreditorių susirinkimo protokolą laikė patvirtinančiu atliekų buvimo ir jų nesutvarkymo faktą. Protokole nuoroda į atliekų kiekius ir jų rūšį yra preliminari. Faktiškai pradėjus tvarkyti atliekas paaiškėjo, kad tai yra naftos produktai, kuriuos galima parduoti, o ne utilizuojamos atliekos. Atliekų tvarkymą – pardavimą patvirtina 19 PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų po kreditorių susirinkimo iki 2011 m. gegužės 31 d.

Teismas nepagrįstai rėmėsi savivaldybės administracijos atstovo paaiškinimais apie 2011 m. rugsėjo mėnesį įmonės teritorijoje įvykusį susirinkimą, kurio buvimą pareiškėjas neigia – nėra jokio susirinkimo faktą patvirtinančio protokolo.

Pareiškėjas remiasi ir skunde nurodytais argumentais, kad 2012 m. spalio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 65 surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus – nekviečiant patikrinime dalyvauti pareiškėjo atstovo, nepaaiškinant jam pažeidimo esmės ir vietos, nefiksuojant požeminės kuro talpyklos buvimo vietos, neišsiaiškinant, su kuriais tiksliai statiniais ji susijusi, nefiksuojant atliekų kiekio ir kokybinės sudėties, koncentracijos. Teismas nepagrįstai šiuos pažeidimus laikė neesminiais. Analogiškai ydingas ir vėlesnis 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas Nr. 83, surašytas jau vykstant bylos nagrinėjimui. Esant tokiai situacijai laikytina, kad atliekų nesutvarkymo faktas nebuvo patvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais.

Teismo pozicija, kad pirkėjams iš varžytinių įsigyjant komercinės paskirties pastatus – dirbtuves ir garažus su duobėmis autotransportui tvarkyti jiems nebuvo žinoma apie tai, kad prie tokių duobių yra jungiamos požeminės talpyklos naftos produktų atliekoms surinkti, yra nelogiška ir nepagrįsta. Taip pat negalima sutikti su teismo motyvais, kad talpyklos nėra fiksuotos varžytinių akte – nors jos neturi joms suteikto unikalaus numerio, jos yra neatsiejamai susijusios su pagrindiniu daiktu, todėl atskiras pardavimas yra teisiškai bei techniškai neįmanomas.

Pareiškėjas ginčo nekilnojamąjį turtą perleido 2010 m. gruodžio 31 d. bei 2011 m. vasario 8 d. ir nuo to laiko juo nesinaudojo ir jokio ūkinio poveikio jam nedarė. UAB „Miško darbai“ į savivaldybę dėl atliekų kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 17 d. 8 mėnesių laikotarpis yra pakankamas naujiems teršalams, už kuriuos negali būti atsakingas pareiškėjas, susidaryti. Akcentuotina, kad bankroto administratorius teritorijos tvarkymo darbus vykdė iki 2011 m. gegužės 31 d., tačiau jokių pretenzijų dėl tariamo atliekų nesutvarkymo jam pareikšta nebuvo. Reikalavimas bankroto administratoriui tvarkyti atliekas teritorijoje, kuri pareiškėjui nebepriklauso nuosavybės teise, neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų bei neįmanomas vykdyti. Susidariusias atliekas privalo tvarkyti nekilnojamųjų daiktų savininkai.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 33–35) nurodo, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad administratorius priėmė sprendimą naftos produktus parduoti, ir tai patvirtina sąskaitos faktūros. Pavojingos naftos produktų atsargos, esančios dviejose požeminėse talpyklose nebuvo perduotos pavojingų atliekų tvarkytojams, negautas perdavimą patvirtinantis dokumentas. Apeliaciniame skunde neteisingai aiškinamos 2011 m. rugsėjo mėnesį Departamento Jurbarko rajono agentūros organizuotas susitikimas su administratoriumi J. Ž. buvusioje pareiškėjo teritorijoje. Šio susitikimo metu administratorius geranoriškai žadėjo ieškoti galimybių sutvarkyti naftos produktų atliekas. Teisme tai patvirtino liudytojas P. K.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Jurbarko rajono savivaldybės administracija nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 37–38) remiasi savo pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais, nurodo, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad pavojingas atliekas yra pridavęs įmonei, turinčiai tokių atliekų tvarkymo licenciją, kaip yra privaloma pagal įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros 2012 m. spalio 8 d. rašto Nr. JU-190, kuriuo atsisakyta išduoti pažymą dėl įmonės likvidavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Jurbarko agroservisas“. 2012 m. rugpjūčio 23 d. prašymu bankroto administratorius kreipėsi į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą dėl pažymos apie atliekų sutvarkymą išdavimo. Ginčijamu sprendimu atsakovas pranešė, kad pažymos dėl įmonės likvidavimo neišduos, nes sutvarkytos ne visos atliekos (dvi požeminės talpos, esančios (duomenys neskelbtini), su naftos produktų likučiais) įmonės teritorijoje. Šį atsisakymą grindė 2012 m. spalio 4 d. patikrinimo aktu Nr. 65, kuris, pareiškėjo teigimu, yra neteisėtas, nes buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo ir Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taisyklių reikalavimus. Pasak pareiškėjo, įmonės bankroto administratorius tinkamai sutvarkė teritoriją ir pastatus, ką patvirtina PVM sąskaitos faktūros, paruošė turtą pardavimui. Buvo nutraukta 2001 m. balandžio 13 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Taigi BUAB „Jurbarko agroservisas“ neturi jokios nuosavybės adresu(duomenys neskelbtini). Nurodytu adresu šiuo metu yra įsikūrusios kitos įmonės. Prie kai kurių pastatų, esančių nurodytu adresu, yra prijungtos talpyklos, po pastatų pardavimo talpyklas naudoja naujieji pastatų savininkai. Todėl bankroto administratorius po turto pardavimo nebėra atsakingas už talpyklose šiuo metu esančius naftos produktų likučius, kurie galimai buvo sukaupti jau po pardavimo.

Teisėjų kolegija vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus vadovaujasi 2012 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr. 08-1008 nagrinėjimo metu galiojusių Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. D1-55 redakcijos 11.1.1. punktu, kuriame numatyta, kad departamentas, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, kurio 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1867 redakcija) numatyta, kad įmonės administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja; įstatymų nustatyta tvarka sutvarko atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą (Įmonių bankroto įstatymo 31 str. 1 d. 5 p.; 2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija). Po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos (Įmonių bankroto įstatymo 32 str. 4 d. 2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija).

Sistemiškai įvertinus išdėstytas teisės normas, darytina išvada, kad BUAB „Jurbarko agroservisas“ bankroto administratorius, pradėjęs valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, privalėjo nustatyti, kam priklauso bankrutuojančios įmonės nuomotoje teritorijoje esančios dvi požeminės talpos su naftos produktų likučiais ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta tvarka jas sutvarkyti, tačiau tai nebuvo atlikta.

Be to, pareiškėjo argumentus, kad jis apie bankrutuojančios įmonės teritorijoje esančias požemines talpas, ir (ar) jose esančias naftos produktų atliekas nežinojo, paneigia bylos medžiaga. Iš BUAB „Jurbarko agroservisas" kreditorių susirinkimo 2010 m. liepos 22 d. protokolo Nr. 1 matyti, kad bankroto administratorius susirinkimo metu pats atkreipė kreditorių dėmesį į perimtos įmonės teritorijoje susidariusias 3 tonas pavojingų atliekų, užterštų tepalais, prašė tokių atliekų tvarkymui skirti papildomų lėšų – 7 200 Lt, sprendžiant administravimo išlaidų sąmatos klausimą (I t., b. l. 128–131). Pareiškėjo teiginiai, kad naftos produktų atliekos nepriklauso UAB „Jurbarko agroservisas" ir galėjo susidaryti turtą įgijusių įmonių veiklos metu, vertintini tik kaip prielaidos, nepagrįstos jokiais įrodymais.

Šių aplinkybių kontekste taip pat reikšmingas turtą įsigijusių įmonių savininkų raštas, iš kurio matyti, kad dar 2011 m. rugpjūčio 17 d. buvo kreiptasi į Jurbarko rajono savivaldybės administraciją, prašant sudaryti komisiją ir spręsti rezervuaruose esančių tepalų pašalinimo iš teritorijos klausimą (I t., b. l. 169). 2012 m. spalio 31 d. UAB „Miško ruošos darbai" direktorius pakartotinai informavo Jurbarko rajono savivaldybės administraciją apie nesutvarkytas pavojingas atliekas (I t., b. I. 170). Taigi šie bylos duomenys, taip pat ir Jurbarko rajono savivaldybės 2012 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 19 d., 2012 m. lapkričio 8 d. raštuose esanti informacija (I t., b. I. 171–173) leidžia daryti išvadą, kad naftos produktų atliekos atsirado būtent UAB „Jurbarko agroservisas" veiklos metu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nei vienai iš turtą įsigijusių įmonių, taip pat ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijai, negali kilti pareiga rūpintis jai nepriklausančių atliekų sutvarkymu ir (ar) pašalinimu. Pagal bylos medžiagą taip pat spręstina, kad iš bankroto administratoriaus UAB „Jurbarko agroservisas" turtą įsigiję asmenys (tiek fiziniai, tiek juridiniai) nežinojo apie požemines talpas ir jose esančias atliekas, todėl jie neturėjo galimybės reikšti pretenzijų turto įsigijimo momentu, tuo labiau, kad šios talpos varžytinių aktuose nebuvo pardavimo objektu.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniam skunde nurodytus argumentus, kad 2012 m. spalio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 65 surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus t. y. nekviečiant patikrinime dalyvauti pareiškėjo atstovo, nepaaiškinant jam pažeidimo esmės ir vietos, nefiksuojant požeminės kuro talpyklos buvimo vietos, neišsiaiškinant, su kuriais tiksliai statiniais ji susijusi, nefiksuojant atliekų kiekio ir kokybinės sudėties, koncentracijos (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 16 str.), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog patikrinimo metu padaryti procedūriniai pažeidimai, kuriuos nurodė pareiškėjas, nėra laikytini esminiais pažeidimais, turėjusiais tiesioginės įtakos Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 5 punkte bankroto administratoriui nustatytos pareigos vykdymui.

Apibendrinant išdėstytus motyvus ir atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas įvykdė Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą pareigą, darytina išvada, jog atsakovas 2012 m. spalio 8 d. raštu Nr. JU-190 teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti BUAB „Jurbarko agroservisas" bankroto administratoriui Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytą pažymą, todėl pagrindo tenkinti skundą ir naikinti atsakovo 2012 m. spalio 8 d. raštą Nr. JU-190 bei įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus, t. y. išduoti Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytą pažymą, nėra pagrindo.

Byloje dėmesys atkreiptinas į tai, kad pareiškėjas BUAB „Jurbarko agroservisas“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi šiuo atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurbarko agroservisas“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė