A-455-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-455-442-2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00630-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Č. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą – 8 000 Lt.

Nurodė, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo patalpintas nuo 2013 m. balandžio mėnesio pabaigos. Pabrėžė, kad kamerose nuolat neatitiko nustatytų sveikatos ir higienos reikalavimų. Kamerose žmogui tenkantis plotas neatitinka nustatytų normų – kameros perpildytos žmonių, mažai vietos, trūksta oro. Pabrėžė, jog neturtinė žala pasireiškė tuo, kad jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Gyvendamas kamerose, kur nuolat pilna žmonių, tapo irzlus, kadangi žmonių perpildytose kamerose nuolat kyla ginčai, konfliktai, negalėjo išsimiegoti, skaudėjo galvą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo 1.3 punktas nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 69/06-1208 „Dėl M. Č.“, paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. ir vienam asmeniui teko nuo 1,85 kv. m iki 18,86 kv. m gyvenamojo ploto. Nurodė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus. Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. laikytas 105 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos.

Atsakovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjo laikymo tardymo izoliatoriuje metu nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. vasario 13 d. jo laikymo kamerose nebuvo atliktas higienos reikalavimų patikrinimas. Kameros Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 15 d., patikrinimas atliktas 2013 m. gegužės 7 d., jo metu nustatytas tik dirbtinės apšvietos pažeidimas ir tai, jog nėra drabužių kabyklos. Tą pačią kamerą patikrinus 2013 m. rugsėjo 4 d. nustatytas vienintelis dirbtinės apšvietos pažeidimas. Nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimais. Kamerose yra teisės aktuose nurodytas turintis būti inventorius. Paaiškino, kad teisės aktuose nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio.

Teigė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovo nuomone, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė M. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, nustatė, jog pareiškėją apgyvendinant ir laikant kameroje Nr. 104 nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 (vienam asmeniui teko nuo 6,28 kv. m), kameroje Nr. 49 – nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. (vienam asmeniui teko nuo 6,28 kv. m), vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėją laikant kameroje Nr. 6 nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. (vienam asmeniui teko nuo 2,81 kv. m), kameroje Nr. 52 – nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. liepos 4 d. (vienam asmeniui teko nuo 1,85 kv. m), kameroje Nr. 28 – nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 12 d. (vienam asmeniui teko nuo 1,95 kv. m), kameroje Nr. 49 – nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 5 d. (vienam asmeniui teko nuo 2,89 kv. m) ir kameroje Nr. 9 – nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 13 d. (vienam asmeniui teko nuo 3,25 kv. m) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tačiau vėliau šis reikalavimas visais atvejais buvo pažeidžiamas. Kameroje Nr. 54 nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 15 d. tiek apgyvendinant, tiek laikant pareiškėją vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatyto reikalavimo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų, t. y. kameros blogai ventiliuojamos, mažai erdvės, oro, pastoviai laikosi drėgmė, teismas pažymėjo, kad atsakovas pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktą Nr. EP-300, tačiau patikrinimo metu pareiškėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. gegužės 7 d. atliko patikrinimą, tačiau kamera Nr. 6, kurioje buvo pareiškėjas, nebuvo tikrinta. Nustatė, jog pareiškėjo teiginiai, jog gyvendamas kamerose, kur nuolat pilna žmonių, tapo irzlus ir nervingas, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, paneigti byloje esančia jo asmens sveikatos istorijos kopija, kur jokių pareiškėjo nusiskundimų neužfiksuota. Be to, pareiškėjas, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nei dėl sveikatos būklės, nei dėl kalinimo sąlygų nėra raštu kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, todėl jo skunde išdėstyti nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų yra abstraktūs, nepagrįsti ir neįrodyti, kurių dėl nekonkretumo (laike ir vietoje) neįmanoma patikrinti. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo M. Č. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl, atsižvelgęs į pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas vertino, kad pareiškėjui priteistas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Apeliaciniame skunde ir papildytame apeliaciniame skunde pareiškėjas M. Č. prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 4 kv. m minimalaus ploto vienam asmeniui standartą. Nurodo, jog turėjo teisę tik į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą lauke, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, jog nuteistasis turi teisę ne mažiau, kaip 8 valandas praleisti lauke. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai ir yra diskriminacija, nesuderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsniu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (b. l. 18) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. vasario 2 d. pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 112 dienų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 1,85 kv. m iki 18,5 kv. m. Per visą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, 20 dienų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, 47 dienas plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, likusias 45 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Taigi pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 18,86 kv. m (b. l. 18). Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, jam nebuvo užtikrintos tinkamos pasivaikščiojimų sąlygos. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui atsakovų veiksmų, susijusių su pasivaikščiojimų organizavimu, teisėtumo klausimo nekėlė ir neturtinės žalos su jais nesiejo. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamąsias dalis) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Šie procesinės normos reikalavimai yra svarbūs, nes pareiškėjo skunde suformuluotas pagrindas ir dalykas apibrėžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet ir iš esmės sąlygoja bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme, kadangi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme neturi teisės iš esmės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, taip pat paprastai negali reikšti naujų savarankiškų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų neužtikrinimo nenagrinėtini apeliacinės instancijos teisme.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų kameros plotą, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimo trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu – 500 Lt (144,81 Eur).

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (45 dienas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma neatitiko reikalavimų, 47 dienas – svyravo), į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Eur (1 726,40 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur (1 726,40 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur (penkis šimtus eurų) (1 726,40 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys