A-228-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-228-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07754-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 10.2; 10.4; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Finiens“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Finiens“, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. S-176(7-169/2013), kuriuo patvirtintas atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. 1A-272 dėl trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. gegužės 14 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 3LM190379S tvirtinimo; 2) įpareigoti atsakovą grąžinti iš UAB „Finiens“ išieškotus 5 540,00 Lt muito (A00), 25 272,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) (B00), 922,00 Lt delspinigių (860), 3 081,00 Lt baudos (894).

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2013 m. gegužės 14 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3LM190379S, kuria nutarė keisti importo deklaracijoje Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.) prekės Nr. 1 TARIC kodą iš 6904 90 00 00 į 6907 90 20 00; taikyti Lietuvos Respublikoje sukauptus duomenis UAB „Finiens“ importuotų prekių muitinei vertei nustatyti pagal deklaracijas Nr. 12LTLR10000IM0206F1 (2012 m. spalio 2 d.), Nr. 12LTLR1000IM0206E3 (2012 m. spalio 2 d.), Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.), Nr. 13LTLR1000IM005D11 (2013 m. vasario 19 d.) ir perskaičiuoti importo mokesčius, kaip nurodyta Priede Nr. 1;

įregistruoti muitinėje mokestinę nepriemoką pagal deklaraciją Nr. 12LTLR10001M0206F1 (2012 m. spalio 2 d.) – 1 063,00 Lt muito (A00), 6 877,00 Lt PVM (B00), 369,00 Lt delspinigių (860), pagal deklaraciją Nr. 12LTLR1000IM0206E3 (2012 m. spalio 2 d.) – 748,00 Lt muito (A00), 3 299,00 Lt PVM (B00), 177,00 Lt delspinigių (860), pagal deklaraciją Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.) – 1 085,00 Lt muito (A00), 4 059,00 Lt PVM (B00), 181,00 Lt delspinigių (860), pagal deklaraciją Nr. 13LTLR1000IM005D11 (2013 m. vasario 19 d.) – 2 644,00 Lt muito (A00), 11 037,00 Lt PVM (B00), 195,00 Lt delspinigių (860), iš viso: 5 540,00 Lt muito (A00), 25 272,00 Lt PVM (B00), 922,00 Lt delspinigių (860); skirti ir įregistruoti muitinėje 3 081,00 Lt baudą (894) nustatyta tvarka;

įpareigoti UAB „Finiens“ sumokėti mokestinę prievolę, t. y. 5 540,00 Lt muito (A00), 25 272,00 Lt PVM (B00), 922,00 Lt delspinigių (860), 3 081,00 Lt baudos (894) per 10 dienų nuo muitinės sprendimo įteikimo dienos į vieną iš trijų Muitinės departamento (įmonės kodas 188656838) centralizuotą surenkamąją sąskaitą: (duomenys neskelbtini), AB DNB bankas, banko kodas 40100; (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000; (duomenys neskelbtini), UAB „Medicinos bankas“, banko kodas 72300; nustatyta tvarka ištaisyti deklaracijų Nr. 12LTLR10000IM0206F1 (2012 m. spalio 2 d.), Nr. 12LTLR1000IM0206E3 (2012 m. spalio 2 d.), Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.), Nr. 13LTLR1000IM005D11 (2013 m. vasario 19 d.) 33, 46, 47 langelių duomenis.

Pareiškėjas kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas panaikinti paminėtą ataskaitą, kuris 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1A-272 nutarė patvirtinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2013 m. gegužės 14 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3LM190379S.

Pažymėjo, jog Klaipėdos teritorinė muitinė UAB „Finiens“ neprašė pateikti prekių transportavimo iš Jungtinių Arabų Emiratų (toliau – ir JAE) dokumentų. Atliekant patikrinimą, iš Klaipėdos teritorinės muitinės buvo gauti 2013 m. kovo 7 d. ir 2013 m. balandžio 10 d. raštai, tačiau juose nebuvo tokių reikalavimų. Vykdydama Klaipėdos teritorinės muitinės nurodymus, UAB „Finiens“ kartu su 2013 m. kovo 26 d. raštu pateikė Klaipėdos teritorinei muitinei visus turimus dokumentus, kurių pagrindu galima identifikuoti prekes bei nustatyti importuotų prekių sandorio vertę, t. y. prekių pirkimo–pardavimo sutartį, komercines sąskaitas faktūras, mokėjimų pavedimus, prašymus dėl apmokėjimų, prekių pajamavimo dokumentus, o 2013 m. gegužės 2 d. raštu pateikė papildomus paaiškinimus. Muitinei buvo paaiškinta, kaip buvo nustatyta prekių kaina. 2012 m. sausio 2 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2012/01/02 sudaryta daugkartiniam prekių pirkimui, būtent dėl šios priežasties šioje sutartyje nėra nurodyta konkreti prekių kaina. Visų perkamų prekių kiekiai ir kainos buvo nurodomi komercinėse sąskaitose faktūrose, kurios kartu su kitais dokumentais ir buvo pateiktos Klaipėdos teritorinei muitinei. Atkreipė dėmesį į tai, kad komercinėse sąskaitose faktūrose yra nurodytos ir prekių gabenimo sąlygos bei maršrutas.

Vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 29 straipsnio 1 dalimi, importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais. Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui, arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai, pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius (Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 3 d.). Muitinė vertė turi būti apskaičiuojama remiantis individualaus prekių pardavimo sąlygomis, net jeigu jos neatitinka prekybos praktikos ar gali atrodyti neįprastos tokios rūšies sutarčiai (žr. 1986 m. vasario 4 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Hauptzollamt Hamburg- Ericus prieš Van Houten International GmbH, 65/85, 10, 13 p.; 2000 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Hans Sommer GmbH & Co. KG prieš Hauptzollamt Bremen, C-15/99, 22 p.). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-709/2013 pasisakęs, kad vien žymus skirtumas tarp deklaruotos ir duomenų bazėje esančios vertės pats savaime negali paneigti sandorio vertės metodo taikymo.

Pareiškėjas nurodė, kad prekių kaina buvo nustatyta muitinei pateiktose komercinėse sąskaitose faktūrose, tai neprieštarauja nurodytų teisės normų reikalavimams bei teismų praktikai, todėl nelabai suprantami muitinės aiškinimai, kad tarptautinio mokėjimo pavedimai nelaikytini dokumentais, besąlygiškai patvirtinančiais prekių pirkimo kainą. Taip pat atmestini argumentai, kad bendrovė nepateikė įrodymų dėl mokėjimo terminų pratęsimo. Atkreipė dėmesį, kad nei 2012 m. sausio 2 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2012/01/02, nei komercinėse sąskaitose faktūrose iš viso nebuvo nustatyti prekių apmokėjimo terminai. Komercinėje praktikoje yra gausu atvejų, kai pirkėjai nėra iki galo atsiskaitę su prekių tiekėjais ir ne visais atvejais yra sudaromi susitarimai dėl mokėjimo terminų pratęsimo. Nors UAB „Finiens“ dar nėra iki galo atsiskaičiusi su pardavėju už pirktas prekes, tačiau likusi neapmokėta prekių kainos dalis yra pirkėjo įsiskolinimas pardavėjui, tai atsispindi bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. Komercinių subjektų tarpusavio įsiskolinimų klausimai nėra ir negali būti muitinės patikrinimo objektu.

Pareiškėjo nuomone, nepagrįstas ginčijamo sprendimo teiginys, kad bendrovė nepateikė visų su importuotų prekių sandoriu susijusių dokumentų, t. y. muitinei nebuvo pateiktos sąskaitos Nr. 6787 ir Nr. 71546, kurios buvo nurodytos UAB „Acumen“ tarptautiniuose pavedimuose, todėl mokesčių administratoriui nebuvo suteikta galimybė įsitikinti, kad paminėti mokėjimai yra už bendrovės importuotas prekes. Klaipėdos teritorinės muitinės 2013 m. kovo 7 d. ir 2013 m. balandžio 10 d. raštuose toks reikalavimas UAB „Finiens“ nebuvo pareikštas. 2013 m. balandžio 10 d. rašte buvo prašoma paaiškinti, kaip UAB „Acumen“ yra susijusi su importuotų prekių pirkimu. Toks paaiškinimas buvo pateiktas UAB „Finiens“ 2013 m. gegužės 2 d. rašte.

Pažymėjo, jog Muitinės departamento sprendime dėl bendrojo administracinio dokumento (toliau – ir BAD) importo rinkinio Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.) deklaruotos prekės Nr. 1 TARIC kodo pagrįstumo nurodyta, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų dėl TARIC keitimo nepagrįstumo. Mokestinių ginčų komisijos sprendime nurodyta, kad pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 199 straipsnio 1 dalį, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, būtent deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Todėl už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą yra atsakingas asmuo, kurio vardu yra deklaruojamos prekės, t. y. pareiškėjas. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 27.33.2 papunktyje yra nurodyta, jog prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai identifikuoti ir suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (išskyrus atvejus, kai ne Bendrijos prekės deklaruojamos muitinio sandėliavimo procedūrai jas padedant į A, B, C, E ir F tipo muitinės sandėlius), prekių importo, laikinojo įvežimo arba muitinio sandėliavimo procedūros draudimams bei apribojimams taikyti, nustatytiems importo muitams ar mokesčiams apskaičiuoti.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 68 straipsnyje yra nurodyta, jog muitinė, tikrindama jos priimtas deklaracijas, turi teisę: a) patikrinti deklaraciją sudarančius ir kartu su ja pateikiamus dokumentus. Muitinė turi teisę reikalauti, kad deklarantas pateiktų kitus dokumentus, reikalingus deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumui patikrinti; b) patikrinti prekes ir imti jų pavyzdžių analizei arba detaliam patikrinimui. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 73 straipsnio 1 dalimi, „<...> muitinė išleidžia prekes iš karto, kai patikrinami arba be patikrinimo priimami deklaracijoje pateikti duomenys. <...>“. Be to, šiame kodekse yra nustatyta galimybė muitinei atlikti deklaracijos ir joje nurodytų duomenų teisingumo patikrinimą po to, kai prekės jau išleistos, ir, nustačius neatitikimus, imtis priemonių susidariusiai padėčiai sureguliuoti. Sprendimuose nurodyta, kad deklaruotos prekės pavadinimas (BAD importo rinkinio deklaracijos 31 langelis) atitinka būtent TARIC kodą 6907 90 20 00, todėl šio TARIC kodo aprašymas tiksliausiai apibūdina bendrovės importuotą prekę. Taigi jau prekių deklaravimo momentu muitinė turėjo ir privalėjo patikrinti, ar deklaracijoje tinkamai nurodytas prekės TARIC kodas. Prekių deklaravimo metu jokių pastabų dėl prekės TARIC kodo neatitikimo pagal prekės aprašymą nebuvo pateikta, todėl darytina išvada, kad muitinės pareigūnas įsitikino, jog deklaruojamos prekės TARIC kodas deklaracijoje nurodytas teisingai.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 46–48) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, kuri nustatytais atvejais gali būti patikslinta. Skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime teisingai nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė visų su importuotų prekių sandoriu susijusių dokumentų, todėl, taikant Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnį, vertė buvo nustatyta pagrįstai.

Pareiškėjas nepateikė Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 punkte numatytų dokumentų, o mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pateiktos sąskaitos dėl datos, kuri yra vėlesnė už prekių importavimo datą, kelia pagrįstų abejonių dėl jų tikrumo. Dėl šių priežasčių yra pagrindas nepripažinti deklaruotos sandorio vertės prekėms, įformintoms BAD importo rinkiniais Nr. 12LTLR10000IM0206F1 (2012 m. spalio 2 d.), Nr. 12LTLR10000IM0206E3 (2012 m. spalio 2 d.) ir Nr. 13LTLR1000IM005D11 (2013 m. vasario 19 d.).

Pažymėjo, jog šiuo atveju privatinėje teisėje taikomas sutarčių laisvės principas negali atleisti mokesčių mokėtojo nuo prievolių, susijusių su importuojamų prekių vertės pagrindimu, įvykdymo. Dėl deklaruotos ir duomenų bazėje esančios vertės skirtumo šio ginčo atveju tai pagrįstai sukėlė įtarimą ir buvo pagrindas atlikti mokestinį patikrinimą, tai neprieštarauja nei teisės aktams, nei teismų praktikai. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Taigi už pirmiau paminėtų prievolių, susijusių su prekių tarifiniu klasifikavimu, įvykdymą yra atsakingas pareiškėjas. Jis nei ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu, nei skunde teismui nenurodė jokių argumentų dėl BAD importo rinkiniu Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.) deklaruotos prekės Nr. 1 TARIC kodo teisingumo. Skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime yra išdėstyti pagrįsti motyvai dėl prievolės atlikti muitinį patikrinimą, teisės aktų nuostatos nenustato muitinei pareigos atlikti prekių patikrinimą muitinio įforminimo metu.

Paminėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje yra nustatyta pareiga mokesčių administratoriui pagrįsti jo apskaičiuotas mokesčių sumas, o tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su jam apskaičiuotomis sumomis, jis irgi turi pareigą pagrįsti mokesčių apskaičiavimo neteisingumą. Pabrėžė, kad, išskyrus teiginius apie muitinės prievolę atlikti patikrinimą muitinio įforminimo metu, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentinių įrodymų, įtvirtinančių paminėtos prekės TARIC kodo teisingumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 49–50) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, šiuo atveju importuojamų prekių vertė nustatoma, remiantis pirkimo–pardavimo dokumentais, t. y. sąskaita faktūra (invoice), sutartimi (kontraktu), transporto paslaugų sąskaita. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnis suteikia teisę muitinei, turint abejonių, prašyti papildomos informacijos, o šio straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, atsižvelgus į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojama vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą ar mokėtiną bendrą sumą.

Nustatė, kad UAB „Finiens“ importuotų plataus vartojimo prekių, kurios importuotos dideliais kiekiais, sandorio vertė kelis kartus mažesnė, nei kitų importuotojų panašių prekių kaina. Po muitinio įforminimo pateikti mokėjimo nurodymai ir sutartys nelaikytini dokumentais, besąlygiškai patvirtinančiais ginčo prekių pirkimo kainą. Taisyklių 19 punkte yra nurodyta, kokie dokumentai bei informacija turi būti pateikta, siekiant įrodyti deklaruojamą prekių vertę: prekių pardavimo sąskaita faktūra, kitos sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai, susiję su muitinės vertės elementais (pvz., vežimo, krovimo, draudimo išlaidos, autorinių atlyginimų ir mokesčių už licencijas, komisinių ir apmokėjimų tarpininkams sąskaitos faktūros).

UAB „Finiens“ prašomų dokumentų nepateikė. Pažymėjo, jog už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą yra atsakingas asmuo, kurio vardu yra deklaruojamos prekės, t. y. UAB „Finiens“. Instrukcijos 27.33.2 papunktyje yra nurodyta, jog prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai identifikuoti ir suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (išskyrus atvejus, kai ne Bendrijos prekės deklaruojamos muitinio sandėliavimo procedūrai jas padedant į A, B, C, E ir F tipo muitinės sandėlius), prekių importo, laikinojo įvežimo arba muitinio sandėliavimo procedūros draudimams bei apribojimams taikyti, nustatytiems importo muitams ar mokesčiams apskaičiuoti.

Tikrinimo metu buvo nustatyta, kad deklaruotos prekės aprašymas „Keraminės neglazūruotos plytelės (statybinės), skirtos namo vidaus grindimui, 60 x 60 cm“ neatitinka deklaruoto tos prekės TARIC kodo 6904 90 00 00 (keraminės statybinės plytos, grindų blokai, atraminės arba užpiltinės tuščiavidurės plytos ir panašūs dirbiniai), todėl muitinė pagrįstai, įvertinusi prekės aprašymą, pakeitė neteisingai deklaruotos prekės TARIC kodą iš 6904 90 00 00 į 6907 90 20 00 ir, pritaikiusi šioje subpozicijoje klasifikuojamoms prekėms taikytiną 5 proc. muito normą, papildomai apskaičiavo mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu (b. l. 170–176) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai Klaipėdos teritorinė muitinė nusprendė nepripažinti pareiškėjo importuotų prekių deklaruotos sandorio vertės bei apskaičiuoti mokestinę nepriemoką.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjui sandorio vertės metodas netaikytas, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnio 1 dalimi. Teismas įvertino šias nuostatas. Nustatė, jog pareiškėjo ginčo BAD importo rinkiniais importuotų plataus vartojimo prekių deklaruota sandorio vertė kelis kartus mažesnė nei kitų importuotojų deklaruota panašių prekių kaina. Pareiškėjas nepateikė prekių transportavimo iš JAE dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti prekių gabenimo maršrutą, nepateikė apmokėjimą už importuotas prekes patvirtinančių dokumentų bei įrodymų dėl apmokėjimo už prekes termino pratęsimo. Šiuo atveju pareiškėjo argumentą, kad komercinėje praktikoje įprasti atvejai, kai pirkėjai nėra iki galo atsiskaitę su prekių tiekėjais ir ne visais atvejais yra sudaromi susitarimai dėl mokėjimo terminų pratęsimo, teismas laikė nepagrįstu objektyviais įrodymais, be to, teismo nuomone, net pripažinus jo teisingumą, tai nepašalina abejonių dėl ginčijamų aplinkybių.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti tarptautiniai mokėjimo pavedimai Nr. 24 (2012 m. spalio 17 d.) ir Nr. 32 (2012 m. gruodžio 28 d.) skundžiamuose sprendimuose pagrįstai įvertinti kaip nepatvirtinantys importuotų prekių kainos. Visų pirma, tarptautinius mokėjimus JAE įmonei vykdė ne pareiškėjas, o UAB „Acumen“, kuri niekaip nesusijusi su importuotomis prekėmis; antra, šie mokėjimo pavedimai yra vykdomi pagal sąskaitas Nr. 6787 ir Nr. 71546, tačiau pareiškėjas nei Klaipėdos teritorinei muitinei muitinio įforminimo metu, nei mokestinio patikrinimo po muitinio įforminimo metu, nei Muitinės departamentui nurodytų sąskaitų, kurių pagrindu tariamai yra apmokama už pareiškėjo importuotas prekes, nepateikė ir nenurodė jokių aplinkybių apie negalimumą pateikti šias sąskaitas. Nurodytas sąskaitas pareiškėjas pateikė tik Mokestinių ginčų komisijos posėdžio metu. Tačiau paminėtos sąskaitos (išankstinio apmokėjimo, angl. prepayment invoice) yra išrašytos tik 2013 m. liepos mėn., o prekės yra importuotos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. vasario 19 d., mokėjimo pavedimai yra atlikti 2012 m. spalio 17 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d., o pareiškėjo prašymai sumokėti JAE įmonei tam tikras sumas yra surašyti 2012 m. spalio 15 d. ir 2012 m. gruodžio 27 d. Be to, sąskaitose nurodytas tik bendro pobūdžio prekių pavadinimas (pvz., statybinės medžiagos, statybos ir dekoravimo medžiagos), todėl nėra galimybės jų susieti su pareiškėjo importuotomis prekėmis. Taigi pareiškėjo pateiktos sąskaitos nepaneigė Muitinės departamento išvados dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo netaikymo pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad skundžiamo sprendimo dalies neteisėtumą dėl neteisingai deklaruoto prekės Nr. 1 TARIC kodo pareiškėjas grindė iš esmės tuo, jog jau prekių deklaravimo metu muitinė turėjo ir privalėjo patikrinti, ar deklaracijoje tinkamai nurodytas kodas. Vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad už paminėtų prievolių, susijusių su prekių tarifiniu klasifikavimu, įvykdymą yra atsakingas pareiškėjas. Nei skunde teismui, nei priimant skundžiamus aktus pareiškėjas nepateikė jokių motyvų dėl BAD importo rinkiniu Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.) deklaruotos prekės Nr. 1 TARIC kodo teisingumo. Pareiškėjo nurodytose Bendrijos muitinės kodekso ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų normose nėra nustatyta muitinės pareiga patikrinti, ar deklaracijoje tinkamai nurodytas prekės TARIC kodas, tik prekių deklaravimo momentu. Šiuo atveju, kadangi byloje nesurinkta jokių įrodymų, patikimai patvirtinančių pareiškėjo deklaruoto paminėtos prekės TARIC kodo teisingumą, teismas padarė išvadą, kad skundžiamuose aktuose nustatyta, jog importo deklaracijos Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.) prekės Nr. 1 TARIC kodas iš 6904 90 00 00 keistinas į 6907 90 20 00. Ginčijamas atsakovo priimtas sprendimas ir skundžiamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra priimti teisėtai, nepažeidžiant nustatytos jų priėmimo procedūros reikalavimų.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą, išdėstytas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė skundžiamų aktų neteisėtumo, todėl reikalavimai panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. S-176(7-169/2013) bei įpareigoti Muitinės departamentą grąžinti iš UAB „Finiens“ išieškotus 5 540,00 Lt muito (A00), 25 272,00 Lt PVM (B00), 922,00 Lt delspinigių (860), 3 081,00 Lt baudos (894) yra nepagrįsti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 178–180) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Klaipėdos teritorinė muitinė neprašė pateikti prekių transportavimo iš JAE dokumentų. Vėliau pateikė visus turimus dokumentus, kurių pagrindu galima identifikuoti prekes bei nustatyti importuotų prekių sandorio vertę, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. 2012 m. sausio 2 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2012/01/02 sudaryta daugkartiniam prekių pirkimui, būtent dėl šios priežasties sutartyje nėra nurodyta konkreti prekių kaina. Visų perkamų prekių kiekiai ir kainos buvo nurodomi komercinėse sąskaitose faktūrose, kurios kartu su kitais dokumentais ir buvo pateiktos Klaipėdos teritorinei muitinei. Komercinėse sąskaitose faktūrose yra nurodytos ir prekių gabenimo sąlygos bei maršrutas.

2. Prekių kaina buvo nustatyta muitinei pateiktose komercinėse sąskaitose faktūrose, tai neprieštarauja nurodytų teisės normų reikalavimams bei teismų praktikai, todėl nelabai suprantami muitinės aiškinimai, kad tarptautinio mokėjimo pavedimai nelaikytini dokumentais, besąlygiškai patvirtinančiais prekių pirkimo kainą. Atmestini argumentai, kad bendrovė nepateikė įrodymų dėl mokėjimo terminų pratęsimo. Nei 2012 m. sausio 2 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2012/01/02, nei komercinėse sąskaitose faktūrose iš viso nebuvo nustatyti prekių apmokėjimo terminai. Komercinėje praktikoje yra gausu atvejų, kai pirkėjai nėra iki galo atsiskaitę su prekių tiekėjais ir ne visais atvejais yra sudaromi susitarimai dėl mokėjimo terminų pratęsimo. Nors UAB „Finiens“ muitinio patikrinimo metu nebuvo iki galo atsiskaičiusi su pardavėju už pirktas prekes, tačiau likusi neapmokėta prekių kainos dalis yra pirkėjo įsiskolinimas pardavėjui, tai atsispindi bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. Komercinių subjektų tarpusavio įsiskolinimų klausimai nėra ir negali būti muitinės patikrinimo objektu. Teismo sprendime nurodyta, kad šie teiginiai nėra pagrįsti objektyviais įrodymais.

3. Muitinio tikrinimo metu muitinė galėjo atlikti duomenų teisingumo deklaracijoje patikrinimą. Teismo sprendime nurodyta, kad teisės aktuose nėra nustatyta muitinės pareiga patikrinti, ar deklaracijoje tinkamai nurodytas TARIC kodas, tik prekių deklaravimo metu. Tokia teisės aktų taikymo praktikoje pozicija negali būti laikoma pagrįsta, nes, realizavus prekes ir nesant galimybės natūra patikrinti, ar prekės TARIC kodas deklaracijoje yra teisingas, deklarantas atsidurtų blogesnėje padėtyje, nes jam yra sudėtinga įrodyti, kad deklaracijoje prekės TARIC kodas buvo nurodytas teisingai. Tuo atveju, kai atliekamas papildomas patikrinimas, būtent muitinei turi tekti pareiga įrodyti, kad deklaravimo metu prekės TARIC kodas buvo nurodytas neteisingai. Prekės TARIC kodo keitimas deklaracijoje remiantis vien tik prekės aprašymu dokumentuose negali būti laikomas pagrįstu ir teisingu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 186–188) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismo sprendime teisingai nustatyta, kad apeliantas nepateikė visų su importuotų prekių sandoriu susijusių dokumentų, t. y. muitinei nebuvo pateiktos sąskaitos Nr. 6787 ir Nr. 71546, kurios nurodomos UAB „Acumen“ įvykdytuose tarptautiniuose mokėjimų pavedimuose; nepateikti prekių transportavimo iš JAE dokumentai, iš kurių būtų galima nustatyti prekių gabenimo maršrutą; be to, nėra raštiškų įrodymų dėl apmokėjimo termino pratęsimo. Apelianto mokestinio ginčo nagrinėjimo metu Mokestinių ginčų komisijai pateiktos sąskaitos Nr. 6787 ir Nr. 71546 yra išrašytos 2013 m. liepos mėn., nors pačios prekės buvo importuotos kur kas anksčiau – 2012 m. spalio mėn. bei 2013 m. vasario mėn. Šie dokumentai kelia pagrįstų abejonių dėl jų tikrumo bei ryšio su apelianto importuotomis prekėmis. Pareiga pateikti paminėtus dokumentus yra nustatyta Taisyklių 19 punkte. Privatinėje teisėje taikomas sutarčių laisvės principas negali atleisti mokesčių mokėtojo nuo prievolių, susijusių su importuojamų prekių vertės pagrindimu, įvykdymo. Šio ginčo atveju žymus skirtumas tarp deklaruotų prekių kainos ir palyginamų verčių, esančių muitinės duomenų bazėje, sukėlė įtarimą ir buvo pagrindas atlikti mokestinį patikrinimą, tai neprieštarauja nei teisės aktams, nei teismų praktikai.

2. Už paminėtų prievolių, susijusių su prekių tarifiniu klasifikavimu, įvykdymą yra atsakingas apeliantas. Teismas teisingai nurodė, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, patikimai patvirtinančių apelianto deklaruoto TARIC kodo teisingumą. Naujo TARIC kodo aprašymas tiksliausiai apibūdina apelianto importuotą prekę. Tiek Bendrijos muitinės kodeksas, tiek Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos nenustato muitinei pareigos atlikti prekių patikrinimą muitinio įforminimo metu. Išskyrus teiginius apie muitinės prievolę atlikti patikrinimą muitinio įforminimo metu, apeliantas nepateikė jokių dokumentinių įrodymų, patvirtinančių paminėtos prekės TARIC kodo teisingumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 189–190) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad rinkos sąlygomis sudarant ir vykdant sandorį sandorio vertė, t. y. pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, neturėtų žymiai skirtis nuo prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje esančių panašių prekių verčių. Kadangi UAB „Finiens“ nepateikė neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių veiksnius, sąlygojusius tokią žemą importuotų prekių kainą, darytina išvada, kad ji neatskleidė visų prekių pirkimo aplinkybių, importuotų prekių kainai turėjo įtakos aplinkybės, kurių poveikio neįmanoma nustatyti. UAB „Finiens“ pateiktuose dokumentuose nurodyta prieštaringa ir neišsami informacija, importuotų prekių kaina žymiai skiriasi nuo kitų importuotojų deklaruotos vertės, muitinė turi pagrįstų abejonių dėl importuotų prekių muitinės vertės, muitiniam įforminimui pateiktų dokumentų teisingumo, todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, importuotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Pažymi, jog pritaria Muitinės departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, palaiko atsakovo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. vasario 19 d. pareiškėjas pagal BAD importo rinkinius Nr. 12LTLR10000IM0206F1 (2012 m. spalio 2 d.), Nr. 12LTLR1000IM0206E3 (2012 m. spalio 2 d.), Nr. 12LTLU9000IM0295E8 (2012 m. lapkričio 29 d.), Nr. 13LTLR1000IM005D11 (2013 m. vasario 19 d.) importavo jo deklaruotas prekes (keramines statybines plytas, grindų blokus, atramines arba užpiltines tuščiavidures plytas ir panašius dirbinius), kurių muitine verte jo (pareiškėjo) buvo deklaruota jų pardavimo (sandorio) vertė ir kurios jo buvo deklaruotos TARIC kodu 6904 90 00 00. Muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181 straipsniu (kuriame nurodyta, kad muitinė turi teisę, turint abejonių, prašyti papildomos informacijos ir kad ji neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, atsižvelgus į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojama vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą ar mokėtiną bendrą sumą) ir atlikusi pareiškėjo importuotų prekių patikrinimą, priėjo išvadą, kad pareiškėjo jai pateikti importuotų prekių įsigijimo ir kiti dokumentai Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 b punkto taikymo požiūriu nėra patikimi ir pakankami tam, kad šių prekių muitine verte būtų pripažinta pareiškėjo deklaruota sandorio vertė. Šios išvados pagrindu muitinė atliko paminėtų prekių muitinės vertės perskaičiavimą ir, pakeitusi pareiškėjo deklaruotą TARIC kodą į TARIC kodą 6907 90 20 00, apskaičiavo pareiškėjui importo mokesčius, kurių dydžių pareiškėjas šioje mokestinėje byloje nekvestionuoja.

Nagrinėjamo ginčo esmė yra pareiškėjo muitinei (ir Mokestinių ginčų komisijai) pateiktų dokumentų (įrodymų) įvertinimas jų patikimumo ir pakankamumo aspektais paminėtų Bendrijos muitinės kodekso ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo prasme.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjo importuotų prekių (pareiškėjo nurodyta) sandorio vertė ženkliai skiriasi nuo muitinės duomenų bazėje esančios panašių importuotų prekių vertės (konkretūs tokio skirtumo pavyzdžiai yra nurodyti pareiškėjo skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos 2013-11-04 sprendime, pareiškėjas to nekvestionuoja, todėl kolegija šių pavyzdžių nekartoja). Pareiškėjas taip pat neginčija, kad paminėtoje 2012 m. sausio 2 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2012/01/02 (kuri pareiškėjo su prekių pardavėju sudaryta daugkartiniam prekių pirkimui) nėra nurodyta konkreti prekių kaina. Neginčija ir to, kad jo muitinei pateiktose komercinėse sąskaitose faktūrose nebuvo nustatyti prekių apmokėjimo terminai, o jo nurodytos UAB „Acumen“ (kurios sąsaja su paminėtu importu nėra aiški) išrašytos sąskaitos Nr. 6787 ir Nr. 71546 pareiškėjo nebuvo pateiktos, nenurodžius, dėl kokių priežasčių, nei teritoriniam, nei centriniam mokesčių administratoriams (pagal Mokesčių administravimo įstatymo 155 str. 6 d., tai yra pagrindas Mokestinių ginčų komisijai į šiuos dokumentus visiškai neatsižvelgti). Išvardytų faktinių aplinkybių visuma, kolegijos vertinimu, yra (buvo) pakankamas pagrindas muitinei pagrįstai suabejoti pareiškėjo deklaruotų sandorių verčių tikrumu Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 b punkto taikymo prasme.

Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas savo pozicijai pagrįsti nenurodė jokių naujų (pirmosios instancijos teismo neaptartų) argumentų, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija pritaria teismo išvadai dėl pareiškėjo skundo nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis