A-575-1086-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1086/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01310-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 7), prašydamas įpareigoti atsakovą Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas): 1) nustatyti vidaus tvarką nuteistajam asmeniškai pasirūpinti asmeniniais daiktais; 2) išmokyti pareiškėją naudotis „Litlex“ informacine sistema ir leisti jam naudotis šia sistema kiekvieną darbo dieną; 3) grąžinti pareiškėjui „Teleplius“ kortelę, 4 m ilgio televizijos kabelį, du televizijos kabelio antgalius, televizijos kabelio sujungiklį ir lipnią juostelę. Pareiškėjas nurodė, jog Marijampolės PN 2012 m. spalio 3 d. raštu Nr. 20/07-789 atsisakė leisti jam susirinkti asmeninius daiktus, patalpinant jį į baudos izoliatorių. Be to, pabrėžė, kad atsakovas 2012 m. spalio 9 d. raštu Nr. 20/07-811 atsisakė išmokyti pareiškėją naudotis „Litlex“ informacine sistema, kurios pagalba jis galėtų bibliotekoje surasti reikalingą teismų praktiką ir kitą teisinę informaciją, taip pat neleido pareiškėjui darbo dienomis naudotis minėta sistema. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad Marijampolės PN 2012 m. spalio 23 d. raštais Nr. 20/07-844 ir Nr. 20/07-845 neigia daiktų vagystės iš pareiškėjo faktą, o Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 2S-5669 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl minėtų atsakovo raštų.

Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 70–72) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 4 d. iš Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) planiniu konvojumi buvo konvojuotas į Marijampolės PN ir, vykdant Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą Nr. 3875, patalpintas į baudos izoliatorių 15-ai parų. Pažymėjo, jog 2012 m. rugpjūčio 27 d. konvojuojant pareiškėją iš Marijampolės PN, būrio viršininkas individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje pasirašytinai supažindino pareiškėją su konvojavimo tvarka bei nurodė jam pasiimti visus asmeninius daiktus, todėl, konvojuotas atgal į pataisos namus, pareiškėjas turėjo visus jam reikiamus asmeninius daiktus, dėl šios priežasties į būrį išleistas nebuvo.

Atlikęs drausminę nuobaudą, 2012 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas buvo išleistas iš baudos izoliatoriaus ir pasirašė nutarime apie išleidimą, jokių pretenzijų dėl asmeninių daiktų nepareiškė. Atsakovas taip pat nurodė, kad Marijampolės PN nuteistųjų bibliotekoje nuteistieji gali naudotis kompiuteriu, kuriame yra įdiegta „Litlex“ teisės aktų duomenų bazė. Į biblioteką nuteistieji leidžiami pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką, o pareiškėjui iki 2012 m. lapkričio 30 d. buvo leista papildomai du kartus per savaitę lankytis bibliotekoje.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 148 straipsnio 1 dalį gali būti organizuojamas nuteistųjų profesinis mokymas, tačiau mokymų informacinių technologijų specializuotose programose pataisos namai nevykdo, tai kiekvieno nuteistojo asmeninis reikalas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų daiktų („Teleplius“ kortelės, 4 m ilgio televizijos kabelio, dviejų televizijos kabelio antgalių, televizijos kabelio sujungiklio ir lipnios juostelės), atsakovas pabrėžė, jog minėti daiktai iš pareiškėjo paimti nebuvo ir negalėjo būti paimti, nes pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 1 d. pataisos namuose nebuvo, kadangi jis 2012 m. rugpjūčio 28 d. su visais savo asmeniniais daiktais buvo konvojuotas į Kauno TI, o išvykdamas iš pataisos namų, jokių savo asmeninių daiktų pataisos namų daiktų sandėlyje saugoti nepaliko.

Marijampolės PN atkreipė dėmesį, jog aplinkybę, kad pareiškėjo skunde nurodyti daiktai paimti nebuvo, įrodo 2012 m. rugsėjo 25 d. tarnybinis pranešimas Nr. 58/05-21501. Kartu akcentavo, kad pats pareiškėjas painiojasi savo teiginiuose dėl iš jo neva paimtų daiktų. Marijampolės PN papildomai nurodė, kad pareiškėjas labai dažnai įvairiais pagrindais rašo skundus įstaigos administracijai ir teismams, tačiau teismai nei vieno jo skundo įsiteisėjusiu sprendimu nepripažino pagrįstu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu (b. l. 122–126) nutraukė bylą dalyje dėl atsakovo Marijampolės PN įpareigojimo nustatyti vidaus tvarką nuteistajam asmeniškai pasirūpinti asmeniniais daiktais, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą nustatyti vidaus tvarką nuteistajam asmeniškai pasirūpinti asmeniniais daiktais, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Nurodytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-443/2005 ir 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-906/2008).

Taigi, kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę ir šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Teismas taip pat pažymėjo, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (rėmėsi LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (rėmėsi LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus.

Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų atstatymą. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi dėl atsakovo veiksmų, neleidžiant jam eiti į būrį pasiimti asmeninių daiktų. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu nustatyti vidaus tvarką, reglamentuojančią nuteistųjų rūpinimąsi asmeniniais daiktais.

Taigi, pareiškėjas nėra kreipęsis į atsakovą, reikalaudamas parengti minėtą tvarką, todėl nei atsakovo atsisakymo, nei vilkinimo atlikti prašomus veiksmus, kurie galėtų būti skundžiami administraciniam teismui, taip pat nėra. Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad neegzistuojančiais veiksmais ar neveikimu negali būti pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės, todėl nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo nustatyti pareiškėjo prašomą tvarką, reikalavimas įpareigoti atsakovą nustatyti vidaus tvarką, reglamentuojančią nuteistųjų rūpinimąsi asmeniniais daiktais, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes yra nenagrinėtinas teisme (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Marijampolės PN išmokyti pareiškėją naudotis „Litlex“ informacine sistema bei leisti naudotis šia sistema kiekvieną darbo dieną, teismas nurodė, kad pagal BVK 136 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Viena iš socialinės reabilitacijos formų yra nuteistųjų socialinių, dvasinių ir kultūrinių poreikių tenkinimas (BVK 137 str. 2 d. 3 p.). Siekiant patenkinti nuteistųjų dvasinius ir kultūrinius poreikius, Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. liepos 27 d.

įsakymu Nr. 4/07-95 ir 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4/07-158 buvo patvirtinti nuteistųjų bibliotekos ir skaityklos lankymo grafikai, taip sudarant sąlygas pareiškėjui, kaip ir visiems kitiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, minėtuose grafikuose nustatyta tvarka naudotis įstaigoje esančia biblioteka ir skaitykla. Be to, nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. Marijampolės PN nuteistųjų bibliotekoje galima naudotis kompiuteriu, kuriame įdiegta „Litlex“ teisės aktų duomenų bazė, o Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 20/07-719 pareiškėjui buvo leista iki 2012 m. lapkričio 30 d. papildomai du kartus per savaitę lankytis bibliotekoje.

Tačiau pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymu Nr. 154 kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. leidimą Nr. 20/07-719 ir leisti jam kiekvieną darbo dieną lankytis pataisos namų bibliotekoje bei išmokyti jį naudotis „Litlex“ informacine sistema. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas pažymėjo, kad minėtas pareiškėjo prašymas leisti jam kiekvieną darbo dieną lankytis pataisos namų bibliotekoje nemotyvuotas, todėl atsakovas, negalėdamas nustatyti pareiškėjo apsilankymo bibliotekoje didesnio poreikio priežasčių, jų svarbos, teisėtai ir pagrįstai 2012 m spalio 9 d. raštu Nr. 20/07-811 netenkino pareiškėjo prašymo.

Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas ir savo skunde teismui neargumentavo, kodėl jam reikalinga lankytis bibliotekoje kiekvieną darbo dieną, todėl minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Tuo tarpu pagal BVK 147 straipsnį pataisos įstaigose organizuojamas nuteistųjų iki šešiolikos metų bendrasis lavinimas, o vyresnių negu šešiolikos metų nuteistųjų bendrasis lavinimas organizuojamas rašytiniu jų pageidavimu. Nuteistųjų invalidų bei ribotai pakaltinamų asmenų bendrasis lavinimas organizuojamas jų pageidavimu ir gydytojų leidimu.

Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes, bendrojo lavinimo, savarankiško, neakivaizdinio ir modulinio mokymosi organizavimą, mokyklų tardymo izoliatoriuose ir pataisos įstaigose veiklą reglamentuoja Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes, bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 264. Vadovaujantis BVK 148 straipsnio 1 dalimi, pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų gali būti organizuojamas nuteistųjų profesinis mokymas.

Nuteistieji turi teisę pasirinkti profesiją, kurios mokysis pagal pataisos įstaigos administracijos pateiktą sąrašą ir turimą mokymo bazę. Aprašas reglamentuoja nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes, profesinio mokymo organizavimą ir profesinio mokymo įstaigų veiklą pataisos įstaigose bei valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų. Vadovaudamasis minėtomis teisės normomis, teismas pabrėžė, kad atsakovas privalo organizuoti bendrąjį lavinimą, t. y. sudaryti privalomas sąlygas nuteistiesiems įgyti pradinį, pagrindinį, vidurinį išsilavinimą.

Taip pat atsakovui suteikta teisė organizuoti nuteistųjų profesinį mokymą (BVK 148 str. 1 d.). Tačiau nei vienas iš minėtų teisės aktų neįpareigoja atsakovo rengti informacinių technologijų specializuotų programų mokymus nuteistojo prašymu, todėl bausmės atlikimo įstaiga, nuteistojo prašymu, neprivalo organizuoti tokio mokymo. Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad „Litlex“ informacinėje sistemoje yra pagalbos sistema vartotojui, naudojimosi instrukcija bei aprašymas, su kurių pagalba pareiškėjas gali išmokti naudotis minėta informacine sistema.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo išmokyti jį naudotis „Litlex“ informacine sistema atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą dėl Marijampolės PN įpareigojimo grąžinti pareiškėjui „Teleplius“ kortelę, 4 m ilgio televizijos kabelį, du televizijos kabelio antgalius, televizijos kabelio sujungiklį ir lipnią juostelę, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytų daiktų priklausomybę pareiškėjui, jų turėjimo ar įsigijimo faktą, taip pat minėtų daiktų paėmimą iš jo. Priešingai, byloje esantis Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. spalio 23 d. raštas Nr. 20/07-845 bei išrašas iš individualaus darbo su nuteistuoju knygelės, patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. kratų metu jokie daiktai iš pareiškėjo nebuvo paimti ir negalėjo būti paimti, nes jis 2012 m. rugpjūčio 28 d. su visais savo asmeniniais daiktais buvo konvojuotas į Kauno TI. Be to, pareiškėjo teiginius dėl minėtų daiktų vagystės paneigia atsakovo pateiktas 2012 m. rugsėjo 25 d. tarnybinis pranešimas Nr. 58/05-21501 „Dėl neplaninės kratos 12-to būrio gyvenamose ir pagalbinėse patalpose atlikimo“, kuriame nurodyti kratos metu paimti iš nuteistųjų daiktai, tarp kurių nėra pareiškėjo nurodytų daiktų. Teismas taip pat pabrėžė, kad abejonių dėl pareiškėjo reikalaujamų grąžinti daiktų buvimo kelia ir faktas, jog pats pareiškėjas painiojasi dėl dingusių daiktų, t. y. skunde teismui nurodo, kad dingo „Teleplius“ kortelė, o atsakovui adresuotame 2012 m. rugsėjo 26 d. pareiškime nurodo, jog dingo ant popieriaus užrašytas 10 Lt vertės „Teleplius“ papildymas, o 2012 m. rugsėjo 24 d. pareiškime atsakovui nurodė, kad dingo 3 m ilgio televizijos kabelis, tačiau skunde teismui teigė, jog dingo 4 m ilgio televizijos kabelis. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė daiktų paėmimo iš jo fakto, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą grąžinti minėtus daiktus atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 135) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, įrodančių, jog pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (b. l. 35–45, 73–92, 96–99), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su reikalavimu įpareigoti Marijampolės PN nustatyti vidaus tvarką nuteistajam asmeniškai pasirūpinti asmeniniais daiktais iš esmės kreipėsi argumentuodamas tuo, jog atsakovas neleido jam eiti į būrį pasiimti asmeninių daiktų.

Tačiau iš byloje esančių duomenų (b. l. 73–78) matyti, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 27 d. buvo konvojuotas iš Marijampolės PN ir jam buvo nurodyta su savimi pasiimti visus savo asmeninius daiktus, o į įstaigą pareiškėjas grįžo 2012 m. rugsėjo 4 d. ir visus savo asmeninius daiktus atsivežė su savimi. Pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kokius nors savo asmeninius daiktus būtų palikęs saugoti Marijampolės PN. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu nustatyti vidaus tvarką, reglamentuojančią nuteistųjų rūpinimąsi asmeniniais daiktais, o Marijampolės PN būtų atsisakę tokią tvarką nustatyti.

Tuo tarpu pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atitinkamai ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog nurodytos nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir kt.).

Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs nei pareiškėjo kreipimosi į atsakovą, reikalaujant parengti minėtą tvarką, nei atsakovo atsisakymo, nei vilkinimo atlikti prašomus veiksmus, kurie galėtų būti skundžiami administraciniam teismui, pagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Marijampolės PN išmokyti pareiškėją naudotis „Litlex“ informacine sistema bei leisti jam naudotis šia sistema kiekvieną darbo dieną, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad teisės aktai nenumato pareigos atsakovui rengti informacinių technologijų specializuotų programų mokymus nuteistojo prašymu.

Be to, „Litlex“ informacinėje sistemoje yra pagalbos sistema vartotojui, naudojimosi instrukcija bei aprašymas, su kurių pagalba pareiškėjas gali savarankiškai išmokti naudotis minėta informacine sistema (b. l. 99). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 4/07-95 (b. l. 82–83) ir 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4/07-158 (b. l. 84–85) buvo patvirtinti nuteistųjų bibliotekos ir skaityklos lankymo grafikai, taip, be kita ko, sudarant sąlygas pareiškėjui minėtuose grafikuose nustatyta tvarka naudotis įstaigoje esančia biblioteka ir skaitykla, o Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 20/07-719 pareiškėjui buvo leista iki 2012 m. lapkričio 30 d. papildomai du kartus per savaitę (trečiadieniais ir penktadieniais) lankytis bibliotekoje, kurioje nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. galima naudotis kompiuteriu su įdiegta „Litlex“ teisės aktų duomenų baze (b. l. 80–81).

Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės jokiais argumentais nepagrindė savo prašymo dėl būtinybės lankytis Marijampolės PN bibliotekoje kiekvieną darbo dieną (b. l. 86), todėl atsakovas pagrįstai netenkino šio pareiškėjo prašymo (b. l. 87). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Marijampolės PN grąžinti jam 2012 m. rugsėjo 1 d. ir 2012 m. rugsėjo 25 d. kratų metu paimtą „Teleplius“ kortelę, 4 m ilgio televizijos kabelį, du televizijos kabelio antgalius, televizijos kabelio sujungiklį ir lipnią juostelę, taip pat teisingai akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie minėtų daiktų priklausomybę jam, jų turėjimą, įsigijimą ar paėmimą iš jo.

Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, nors tokią galimybę turėjo. Tuo tarpu, kaip minėta, 2012 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Marijampolės PN ir jam buvo nurodyta su savimi pasiimti visus savo asmeninius daiktus, o į įstaigą pareiškėjas grįžo 2012 m. rugsėjo 4 d. ir visus savo asmeninius daiktus atsivežė su savimi (b. l. 75, 78), t. y. 2012 m. rugsėjo 1 d. kratos metu pareiškėjas Marijampolės PN nebuvo ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų palikęs įstaigoje saugoti kokius nors savo asmeninius daiktus.

Tarp 2012 m. rugsėjo 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 58/05-21501 „Dėl neplaninės kratos 12-to būrio gyvenamose ir pagalbinėse patalpose atlikimo“ (b. l.

92) nurodytų kratos metu iš nuteistųjų paimtų daiktų pareiškėjo nurodytų daiktų taip pat nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį pareiškėjo reikalavimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys