eAS-746-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-746-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01445-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. P. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. individualios įmonės skundą atsakovui Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo S. P. individualios įmonės (toliau – ir Įmonė, pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. P2-1626 „Dėl Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. P2-212 „Dėl rekonstrukcijos darbų užskaitymo“ pripažinimo negaliojančiu“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartimi skundą atsisakė priimti ir grąžino advokato Irmanto Norkaus ir partnerių kontorai „Raidla Lejins & Norcous“ 21 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, jog Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji kolegija) savo nutartyse ne kartą yra išaiškinusi, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas, t. y. administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį ir kt.). Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad nuomos santykiai, nepriklausomai nuo nuomos subjektų teisinio statuso, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis.

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėta, kad 2001 m. kovo 16 d. nuomos sutartimi tarp Įmonės ir Trakų rajono savivaldybės Trakų seniūnijos buvo sudaryta viešojo tualeto, esančio (duomenys neskelbtini), Trakuose, (toliau – ir pastatas) nuomos sutartis (toliau – ir Sutartis). Sutarties 4 punkte nustatyta, kad ši sutartis sudaroma aštuonerių metų terminui, t. y. iki 2009 m. kovo 16 d., o 8.3 punkte nurodoma, jog nuomininko lėšos, investuotos į pastato remontą, įskaitomos į nuomos mokestį. Pasibaigus Sutarčiai, Trakų rajono savivaldybės taryba 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. S-208 nusprendė Įmonei išnuomoti pastatą, tačiau, kaip nurodo pats pareiškėjas, nauja nuomos sutartis iki skundo teismui pateikimo nebuvo sudaryta.

Pareiškėjo teigimu, jis 2002–2003 m. atliko pastato remonto-rekonstrukcijos darbus ir dėl to patyrė 125 225,14 Lt išlaidų. Iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad Administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. P2-212 patvirtinta administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P21-789 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarytos komisijos 2013 m. gruodžio 31 d. išvada Nr. AP8-547 dėl Įmonės 2002–2003 m. atliktų pastato remonto-rekonstrukcijos darbų dėl 106 123,00 Lt be PVM (su PVM – 125 225,14 Lt). Administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 31 d.

įsakymu P2-1262 buvo pripažintas negaliojančiu Administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. P2-212. Iš teismui pateiktame skunde formuluojamų reikalavimų bei pateiktų įrodymų matyti, kad gindama savo teises, Įmonė siekia, jog būtų pripažintos jos 2002–2003 m. pastato remonto-rekonstrukcijos darbų patirtos išlaidos. Taigi iš esmės keliamas ginčas dėl tinkamo Sutarties vykdymo. Skundo reikalavimą pareiškėjas, be kita ko, pagrindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis nuomininko teisę į išlaidų, patirtų pagerinus nuomojamo turto būklę, atlyginimą.

Tačiau, kaip minėta, ginčai tarp nuomotojo ir nuomininko dėl nuomos sutarties vykdymo, taip pat ir dėl nuomininko teisės į išlaidų, patirtų pagerinus nuomojamo turto būklę, atlyginimą, yra civilinio pobūdžio ir nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Taigi tokio pobūdžio ginčų sprendimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnyje nurodytų bylų, kurias nagrinėja apygardų administraciniai teismai, kategoriją. Ta aplinkybė, jog Administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu P2-1262 buvo atsisakoma pripažinti pareiškėjo nurodytas patirtas išlaidas pastato remonto-rekonstrukcijos darbams, negali pakeisti ginčo rūšinio teismingumo.

Taigi minėtas įsakymas laikytinas ne viešojo administravimo aktu, apibrėžiančiu pareiškėjo teises ar pareigas, o aktu, išreiškiančiu atsakovo poziciją dėl Sutarties 8.3 punkto vykdymo (pareiškėjo nurodytų išlaidų pripažinimo pastato pagerinimui skirtomis išlaidomis). Pareiškėjui išaiškinta, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 straipsniu ir gindamas savo teises, kylančias iš Sutarties vykdymo, jis gali teikti ieškinį Trakų rajono apylinkės teismui. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažinta, kad Įmonės skundas administracinio proceso tvarka nenagrinėtinas, todėl jį priimti atsisakyta (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėjas S. P. individuali įmonė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartį ir priėmimo teisme klausimą išspręsti iš esmės – skundą priimti nagrinėti administraciniame teisme.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nutartyje teisingai pažymi, jog ginčijamas Įsakymas yra susijęs su atsakovo pozicija dėl nuomos sutarties sąlygų vykdymo, tiksliau šiuo Įsakymu atsakovo pozicija radikaliai pakeičiama, panaikinant Administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. P-212 „Dėl rekonstrukcijos darbų užskaitymo“. Pareiškėjas ir pats šią aplinkybę nurodo savo skunde, tačiau, pareiškėjo nuomone, vien ši aplinkybė negali būti laikoma pagrindu atsisakyti priimti ir nagrinėti skundą pagal administracinių bylų teisenos taisykles administraciniame teisme. Nurodo Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo. Nurodytą teisinį reguliavimą detalizuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis. Pagal Teismų įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Nurodo ABTĮ 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 ir 16 dalis, 3 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 3 ir 5 dalis.

Pareiškėjo nuomone, būtent atsakovas neturėjo teisinio pagrindo šį klausimą spręsti administracine tvarka, t. y. ginčijamu Įsakymu įsiterpti į nuomos sutarties vykdymo teisinius santykius ir juo labiau nustatyti įsakymo atgalinį veikimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas manydamas, kad Administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. P-212 „Dėl rekonstrukcijos darbų užskaitymo“ prieštarauja teisės aktams ir turėdamas pakankamą teisinį ir faktinį pagrindimą šiai savo nuomonei patvirtinti, turėjo teisės aktais nustatyta tvarka inicijuoti teisminį ginčą pagal ginčo teisenos taisykles dėl minėtojo įsakymo panaikinimo. Tačiau veikdamas netinkamai, t. y. į civilinius teisnius santykius įsiterpdamas administraciniu aktu, savo veiksmais nulėmė, kad Įsakymo teisėtumas turi būti vertinamas pagal administracinių bylų teisenos taisykles (ABTĮ 15 str. 1 d. 2 p.).

Įsakyme jo priėmimo teisiniu pagrindu yra nurodoma Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalis. Tačiau šiuo konkrečiu atveju nurodoma teisės norma nesuteikia Administracijos direktoriui teisės naikinti jo paties priimto įsakymo, t. y. 2014 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. P-212 „Dėl rekonstrukcijos darbų užskaitymo“. Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnis, suteikiantis teisę savivaldybės administracijos direktoriui jo priimtus administracinius aktus sustabdyti, pakeisti ar panaikinti, negali būti taikomas visa apimtimi, kai savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose lygiais pagrindais su kitais ūkio subjektais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu. Taigi pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.) (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, taip pat ne kartą yra nurodęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtinti įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas šių subjektų kompetencijos aiškinimas yra negalimas. Tokie subjektai, vykdydami įstatymais jiems priskirtą veiklą, privalo veikti tik taip, kaip numato teisės aktai, priešingu atveju būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui taikytinas bendrojo draudimo principas – veikti taip, kaip nėra leidžiama (2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007).

Nuomos sutartis, kurios pagrindu Įmonei yra nuomojamas negyvenamasis pastatas, ir šios sutarties pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai tarp jos šalių gali būti pakeisti, nutraukti ar pripažinti negaliojantys remiantis išskirtinai CK ir nuomos sutarties numatyta tvarka, t. y. apibusiu šalių sutarimu arba, esant esminiam sutarties pažeidimui, teismo tvarka. Vienašališkais administraciniais aktais kištis į šalių privatinės teisės reguliuojamus santykius yra draudžiama. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektai sutartiniuose teisiniuose santykiuose su ūkio subjektais dalyvauja lygiais pagrindais, joms yra lygiai taip pat taikomos sutarčių teisės nuostatos, todėl šios vėlesniais administraciniais aktais negali panaikinti arba pakeisti tų civilinių teisių ir pareigų, kurios buvo įgytos galiojant ankstesniam to subjekto administraciniam teisės aktui (2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2006). Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje teismų praktikoje analogiškai pažymima, kad viešosios valdžios institucijos negali savo administraciniais aktais įsiterpti į ankstesnių aktų pagrindu sukurtus civilinius teisinius santykius ir panaikinti jų turinį sudarančias privačių asmenų teises (2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-183).

Išdėstyti argumentai patvirtina, kad Administracijos direktoriaus veikimas, kuomet į civilinius teisinius santykius įsiterpta administraciniu aktu, lemia ginčo dėl tokio administracinio akto teisėtumo teismingumą administraciniam teismui, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti administraciniame teisme pareiškėjo skundą (ABTĮ 15 str. 1 d., 2 p., 22 str. 1 d.). Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismui kilo abejonių, ar byla pagal pareiškėjo skundą teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimo sprendimas turėjo būti perduotas Specialiajai kolegijai, pats pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju neturėjo teisės savarankiškai spręsti bylos rūšinio teismingumo klausimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. P2-1626, kuriuo Administracijos direktorius, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, pripažino negaliojančiu Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. P2-212 „Dėl rekonstrukcijos darbų užskaitymo“ nuo jo priėmimo momento.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą motyvuodamas tuo, jog įsakymas laikytinas ne viešojo administravimo aktu, apibrėžiančiu pareiškėjo teises ar pareigas, o aktu, išreiškiančiu atsakovo poziciją dėl Sutarties 8.3 punkto vykdymo (pareiškėjo nurodytų išlaidų pripažinimo pastato pagerinimui skirtomis išlaidomis), šis ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Taigi ginčas kyla dėl rūšinio bylos teismingumo. Administracinių teismų kompetencijos ribojimus įstatymų leidėjas yra nustatęs ABTĮ 16 straipsnyje. Pirmiausia šie administracinių teismų kompetencijos ribojimai siejami su bylų rūšiniu teismingumu. Pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Įstatymų leidėjas įtvirtina, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių (ABTĮ 15 str.), o bendrosios kompetencijos teismams priskirta nagrinėti ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių (CPK 22 str.).

Specialioji kolegija savo nutartyse ne kartą yra pažymėjusi, kad be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 9 d. nutartį Nr. T-74, 2013 m. liepos 10 d. nutartį Nr. T-84 ir kt.).

Nustatyta, jog 2001 m. kovo 16 d. tarp Įmonės ir Trakų rajono savivaldybės Trakų seniūnijos buvo sudaryta viešojo tualeto, esančio (duomenys neskelbtini), Trakuose, nuomos sutartis ir šios Sutarties 8.3 punkte numatyta, jog lėšos, investuotos į pastato remontą, įskaitomos į nuomos mokestį. Kaip matyti, pareiškėjo norimas apskųsti Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. P2-1626, kuriuo Administracijos direktorius pripažino negaliojančiu Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. P2-212 „Dėl rekonstrukcijos darbų užskaitymo“ nuo jo priėmimo momento, yra priimtas dėl lėšų pagal minėtą Sutartį įskaitymo, t. y. juo išreikšta atsakovo valia dėl lėšų įskaitymo. Taigi pareiškėjas šioje byloje kelia ginčą dėl sutartinių įsipareigojimų, susijusių su lėšų įskaitymu, vykdymo.

Nagrinėjamu atveju vertintina, jog Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas norimą apskųsti sprendimą, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip sutartinių teisinių santykių subjektas, todėl darytina išvada, jog keliamas ginčas yra civilinio pobūdžio ir yra priskirtas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių pastatų nuomos santykiai, nepaisant nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra savivaldybei priklausantis pastatas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ginčai tarp nuomotojo ir nuomininko dėl nuomos sutarties vykdymo, taip pat ir dėl nuomininko teisės į išlaidų, patirtų pagerinus nuomojamo turto būklę, atlyginimą, yra civilinio pobūdžio ir nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi pagrįstai nustatė, jog Įmonės skundas administracinio proceso tvarka nenagrinėtinas, ir atsisakė jį priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. individualios įmonės atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė