AS-727-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-727-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05142-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. P. skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialui, dėl neveikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas J. E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-40; 72-111), prašydamas: 1) kuo greičiau priimti sprendimą, įpareigojantį nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos, kol pilnai ir galutinai nėra ištirta ši byla ir nėra išsklaidytos visos abejonės dėl galimo Danske Bank International S. A. dalyvavimo pinigų plovimo veikoje; 2) išsamiai ištirti informaciją dėl galimai Danske Bank International S. A. padarytų pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimų ir, pasitvirtinus įtarimams, įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir Bankų įstatymas) 23 straipsnio 6 dalyje nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S. A. padarytais pažeidimais Lietuvoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 70 ir 72 straipsnio 3 dalies 1 punktu; 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais dėl Danske Bank International S. A. atsisakymo liudyti Lietuvos teismui teisėtumo ir, gavus atsakymus iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, priimti sprendimą šiuo klausimu (paaiškėjus, kad atsisakymas liudyti buvo neteisėtas – visam laikui uždrausti Liuksemburge įsteigtam bankui Danske Bank International S. A. toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Bankų įstatymo 70 ir 72 straipsnio 3 dalies 3 punktu).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi (I t., b. l. 115-116) atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi (I t., b. l. 135-140) pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kadangi pateiktas skundas atitiko ne visus Administracinių bylų teisenos įstatymo skundui nustatytus reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. teismo nutartimi (I t., b. l. 142-143) buvo nustatytas terminas iki 2015 m. vasario 26 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui du pasirašyto skundo egzempliorius su aiškiai suformuluotais, ABTĮ 88 straipsnio nuostatas atitinkančiais, skundo reikalavimais.

Per nustatytą terminą pareiškėjas pateikė skundą (II t., b. l. 1-43), kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Banko sprendimą atsisakyti taikyti poveikio priemones prieš Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtą banką Danske Bank International S. A., teikiantį paslaugas Lietuvoje neįsisteigus, ir Danijos Karalystėje įsteigtą banką Danske Bank A/S, kontroliuojantį Liuksemburgo banką; 2) įpareigoti Lietuvos banką per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą – įpareigoti Lietuvos banką priimti šiuos sprendimus: 2. 1. pritaikyti poveikio priemonę prieš Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtą banką Danske Bank International S. A. – visam laikui uždrausti šiam bankui toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje; 2. 2. pritaikyti poveikio priemonę prieš Danijos Karalystėje įsteigtą banką Danske Bank A/S – įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko, pareigų, nustatytų Bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S. A. padarytais pažeidimais Lietuvoje; 3) siekiant įvertinti Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko atsisakymo liudyti teismui teisėtumą ir tokio veiksmo suderinamumą su pinigų plovimo prevencijos taisyklėmis – išskirti šį epizodą į atskirą bylą ir šioje byloje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant išaiškinti šiai bylai svarbias Europos Sąjungos teisės nuostatas, pateikiant atsakymus į skunde iškeltus prejudicinius klausimus.

Taip pat pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – kuo greičiau įpareigoti Lietuvos banką priimti sprendimą, įpareigojantį Danske Bank International S. A. nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos ir nesudarinėti naujų sandorių Lietuvoje, kol neišnagrinėta ši byla. Nurodė, kad šiuo atveju yra daug abejonių, ar Danske Bank International S. A. laikėsi pinigų plovimo prevencijos reikalavimų, šiam bankui suteikta teisė teikti paslaugas neįsisteigus Lietuvoje turėtų būti apribota, kol nėra išspręsta byla. Danske Bank International S. A. teisės teikti paslaugas Lietuvoje neįsisteigus apribojimas bylos nagrinėjimo metu atitiktų ir viešąjį interesą, nes tik tokiu būdu būtų galima užkirsti kelią galimiems kitiems pažeidimams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi (I t., b. l. 150-151) priėmė pareiškėjo skundą, trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą įtraukė Danske Bank A/S Lietuvos filialą ir netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas iš esmės atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas. Tačiau prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkintinas.

Teismas nurodė ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, 71 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, kad ABTĮ nenumato pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės rūšies – atsakovo įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus. Teisės aktams nenumačius tokios galimybės, pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, todėl prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmestas.

III. Pareiškėjas J. E. P. pateikė atskirąjį skundą (I t., b. l. 154-168), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išspręsti šį klausimą iš esmės arba perduoti jį pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Nusprendus netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, prašo vadovaujantis Europos Sąjungos Sutarties 19 straipsnio 1 dalimi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti atsakymą į prejudicinį klausimą dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų, svarbių nagrinėjamai bylai, išaiškinimo (ar Europos Sąjungos direktyvos 2005/60 „Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui“ 37 straipsnio 1 dalis ir 39 straipsnio 1 ir 2 dalys bei kitos Europos Sąjungos teisės nuostatos, reglamentuojančios kovą su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu yra suderinamos su nacionalinės teisės nuostatomis, leidžiančiomis administraciniam teismui atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę sustabdyti banko, įtariamo pinigų plovimo taisyklių pažeidimais, teisę teikti finansines paslaugas). Taip pat prašo užtikrinti, kad veiksmai, susiję su įrodymų išreikalavimu, būtų atlikti kuo greičiau; bei kreiptis į Danijos Karalystės kompetentingas institucijas, prašant pateikti šios šalies teismo sprendimo autentiško teksto oficialią kopiją danų kalba bei patvirtinimą, kad sprendimas yra įsiteisėjęs arba perduoti šio klausimo sprendimą pirmosios instancijos teismui.

Mano, kad šioje byloje teismas ne tik gali, bet ir privalo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti verstis tam tikra veikla galiojimą – gali būti tenkinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

Pažymi, jog Lietuvos bankas, kaip institucija, atsakinga už bankų sektoriaus veiklą Lietuvos Respublikoje, turi teisę uždrausti bankui Danske Bank International S. A. vykdyti veiklą Lietuvos teritorijoje. Todėl mano, kad jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių kvalifikuotinas kaip ginčijamo akto (leidimo verstis tam tikra veikla) sustabdymas bylos nagrinėjimo metu, kaip tai apibrėžta ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Taip pat vertina, jog šioje byloje yra susiklosčiusi tokia situacija, kuomet iš tikrųjų prašoma uždrausti atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. bylos nagrinėjimo laikotarpiu sustabdyti jau suteiktą teisę bankui veikti Lietuvos rinkoje ir sudarinėti naujus sandorius.

Mano, jog šioje byloje teismas privalo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atsižvelgdamas į viešąjį interesą. Bankų veiklai keliami aukšti reikalavimai. Bankams, įtariamiems pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimais, neturi būti leidžiama teikti finansinių paslaugų, kol tokie įtarimai neišskaidyti. Teigia, jog Liuksemburge įsteigtas bankas Danse Bank International S. A. nesilaiko pinigų plovimo prevencijos taisyklių, veikdamas Lietuvoje. Prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas padėtų užtikrinti, kad Lietuvos finansų rinkoje nebus leidžiama veikti tiems bankams, kurių veikla kelia didelių abejonių kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimo srityje.

Teigia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas nebūtų suderinamas su Europos Sąjungos direktyvos 2005/60 dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui reikalavimais užtikrinti atgrasančių sankcijų taikymą pažeidėjams.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad ABTĮ nenumato pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės rūšies – atsakovo įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus. Be to, šioje byloje ginčijamas aktas yra Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692, kuriame Lietuvos bankas praneša pareiškėjui, kad neturi pagrindo apriboti Danske Bank International S. A., Liuksemburge įsteigto banko, neva teikiančio finansines paslaugas neįsteigus filialo Lietuvos Respublikoje, veiklą Lietuvoje, ir informuoja, kad pareiškėjo pateikta medžiaga yra perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštu nebuvo suteikta teisė Danske Bank International S. A. teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsisteigus, ir jo panaikinimas savaime nereikštų įpareigojimo Lietuvos banką sustabdyti arba apriboti Danske Bank International S. A. veiklą Lietuvoje.

Pažymi, jog pareiškėjas nei patikslintame skunde, nei atskirajame skunde nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, kad yra reali grėsmė, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y., priėmus sprendimą panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštą, iki tokio sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Tai, kad pasikeitė Danske Bank International S. A. buveinės adresas, ir tai, kad pareiškėjas dar kartą pateikia šiuo metu civilinio proceso tvarka vykstančio jo ginčo su Danijos Karalystės piliečiu A. B. (A. B.) detales bei bendrą informaciją apie tai, kaip Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje kovojama su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, jokiu būdu negali būti vertinama kaip pagrįsti ir objektyvūs įrodymai, kad Danske Bank International S. A. teikia finansines paslaugas Lietuvoje ir tai darydamas šiuo metu kelia pinigų plovimo ar teroristų finansavimo grėsmę. Nei Lietuvos bankas, nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba įtarimų dėl Danske Bank International S. A. galimai vykdomos veiklos, susijusios su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, neturi, todėl pritaikyti kraštutinę priemonę – veiklos sustabdymą – grindžiant tai tik niekuo nepagrįstais nuogąstavimais, būtų ne tik neadekvatus siekiamam tikslui sprendimas, bet ir pažeistų proporcingumo, teisingumo, interesų pusiausvyros principus. Tuo labiau reikalavimo užtikrinimo priemonė neturi ir negali būti naudojama kaip sankcija 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prasme, nes nusižengimo pagal šią direktyvą kol kas nenustatė nei kompetentingos institucijos, nei teismai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad, pateikdamas atskirąjį skundą, pareiškėjas įgyvendina ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje jam numatytą teisę ir skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalyje yra numatyti apeliacinio (ir atskirojo) skundo turinio reikalavimai, iš kurių matyti, kad apeliacinis skundas turėtų apsiriboti skundžiamame sprendime nagrinėtų klausimų ginčijimu (ABTĮ 130 str. 2 d. 4-6 p.), ir nėra suteikta teisė apeliantui pateikti naujus, su skundžiamu sprendimu nesusijusius prašymus (ABTĮ 130 str. 2 d. 9-10 p.). Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nepasisakyta nei dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nei dėl įrodymų, kurių negali gauti pareiškėjas, išreikalavimo, todėl darytina išvada, kad šie atskirajame skunde pareikšti prašymai yra ne šio atskirojo skundo dalykas, todėl šioje proceso stadijoje turėtų būti palikti nenagrinėti. Šiuos prašymus pareiškėjas taip pat yra pareiškęs patikslintame skunde, kuris yra priimtas nagrinėti ta pačia šiuo atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi. Taigi, nagrinėjant apeliacinį skundą, neturėtų buti sprendžiama dėl to, dėl ko dar teismas nėra priėmęs sprendimo nagrinėdamas pareiškėjo patikslintą skundą, t. y. tapatūs procesai negali vykti tuo pačiu metu. Dar daugiau, asmuo bet kuria savo teise, taip pat ir teise į teismą, privalo naudotis sąžiningai, o šio reikalavimo pažeidimas yra piktnaudžiavimas teise. Savo ruožtu, pareiškėjo procesiniai veiksmai, kuriais ketinama pradėti tapačius procesus iš esmės tais pačiais klausimais, gali būti vertintini kaip reikalavimo sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis pažeidimais, t. y. piktnaudžiavimu teise.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str.).

Kaip matyti iš pareiškėjo patikslinto skundo, nagrinėjamu atveju skundžiamas Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštas (sprendimas) atsisakyti taikyti poveikio priemones prieš Liuksemburge įsteigtą banką Danske Bank International S. A., priklausantį Danske Bank A/S grupei, galimai teikiantį finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, dėl galimos pinigų plovimo veiklos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde taip pat prašo įpareigoti Lietuvos banką pritaikyti poveikio priemones prieš minėtą Liuksemburgo banką Danske Bank International S. A., t. y. visam laikui uždrausti šiam bankui toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje, bei įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko, pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S. A. padarytais pažeidimais Lietuvoje. Šiame skunde pareiškėjas formulavo ir reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti Lietuvos banką priimti sprendimą, įpareigojantį Danske Bank International S. A. nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos ir nesudarinėti naujų sandorių Lietuvoje, kol neišnagrinėta ši byla.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi ABTĮ nenumato tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės rūšies – atsakovo įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.

Pareiškėjas atskirajame skunde, viena vertus, teigia, jog iš tikrųjų jis prašo uždrausti Danske Bank International S. A. vykdyti Lietuvoje veiklą ir sudarinėti naujus sandorius bylos nagrinėjimo laikotarpiu. Kita vertus, teigia, jog jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – Lietuvos banko įpareigojimas priimti sprendimą, įpareigojantį Danske Bank International S. A. nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos ir nesudarinėti naujų sandorių Lietuvoje, kol neišnagrinėta ši byla – turėtų būti vertinama kaip ginčijamo akto (leidimo verstis tam tikra veikla) sustabdymas bylos nagrinėjimo metu, kaip tai apibrėžta ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje įvardintos galimos reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšys – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas, ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis įtvirtina baigtinį reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių sąrašą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, kaip reikalavimo užtikrinimo priemonės, ABTĮ nenumato. Tai yra pagal įstatymą, užtikrinant skundo reikalavimus, atsakovo veiksmams gali būti daromas tik toks poveikis, kuriuo atsakovas yra priverčiamas elgtis pasyviai (neveikti tam tikru būdu), bet atsakovui negali būti nurodoma elgtis aktyviai (veikti tam tikru būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-731/2009).

Vis dėlto, nors ABTĮ expressis verbis tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kaip įpareigojimas atlikti veiksmus, nenumato, tačiau visais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, kokių veiksmų yra prašoma reikalavimo užtikrinimo priemone, o ne tik vadovaujamasi pareiškėjo pateiktu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės lingvistiniu formulavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012). Šiuo atveju, kaip atskirajame skunde nurodė ir pats pareiškėjas, jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti formuluojama ir kaip prašymas bylos nagrinėjimo metu uždrausti bankui Danske Bank International S. A. vykdyti Lietuvoje veiklą ir sudarinėti naujus sandorius.

Tačiau, vertinant minėtos formuluotės reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, pastebėtina, jog prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti adresuojamas tik atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-159/2008; 2008 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-162/2008). ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, netgi atsižvelgiant į bylos specifiką, negali būti aiškinama plačiai, t. y. kaip, priklausomai nuo faktinės situacijos, taikytina ir pareiškėjui, trečiajam suinteresuotam asmeniui ar kitam subjektui, kuris nėra nagrinėjamos bylos ginčo šalis ir kuriam nagrinėjamoje byloje joks materialinis teisinis reikalavimas nėra pareikštas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-729/2010; 2008 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-159/2008). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų adresuojamas ne atsakovui, Lietuvos bankui, o trečiajam asmeniui – bankui Danske Bank International S. A., kuris nėra nagrinėjamos bylos ginčo šalis ir kuriam nagrinėjamoje byloje joks materialinis teisinis reikalavimas nėra pareikštas. Pastebėtina, kad šis bankas byloje nėra netgi ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Taip pat nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – Lietuvos banko įpareigojimas priimti sprendimą, įpareigojantį Danske Bank International S. A. nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos ir nesudarinėti naujų sandorių Lietuvoje, kol neišnagrinėta ši byla – turėtų būti vertinama kaip ginčijamo akto (leidimo verstis tam tikra veikla) sustabdymas bylos nagrinėjimo metu, kaip tai apibrėžta ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčijamas aktas yra atsakovo, Lietuvos banko, kaip viešojo administravimo veiklą vykdančio subjekto, Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštas, kuriuo atsakyta pareiškėjui, kad nėra pagrindo apriboti Danske Bank International S. A., Liuksemburge įsteigto banko, neva teikiančio finansines paslaugas neįsteigus filialo Lietuvos Respublikoje, veiklą Lietuvoje, tačiau šiuo raštu nebuvo suteikta teisė Danske Bank International S. A. teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsisteigus. Todėl vertinti, jog Lietuvos banko įpareigojimas priimti sprendimą, įpareigojantį Danske Bank International S. A. nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos ir nesudarinėti naujų sandorių Lietuvoje, kol neišnagrinėta ši byla, turėtų būti laikomas ginčijamo akto (leidimo verstis tam tikra veikla) sustabdymu bylos nagrinėjimo metu ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkto prasme, nėra pagrindo. Juo labiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo svarstyti tokios priemonės taikymo galimybę.

Galiausiai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ABTĮ 71 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu ar savo iniciatyva aplamai negali taikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu tai numatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą kredito įstaigoms. Kaip minėta, šiuo atveju pagrindinis ginčas byloje kilo būtent dėl poveikio priemonių Liuksemburgo bankui Danske Bank International S. A. (ne)taikymo, kurias numato Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 70, 72 straipsniai. Bankų įstatymo 72 straipsnio 9 dalis būtent ir numato, jog bylose, kuriose nagrinėjami skundai (prašymai) dėl Lietuvos banko sprendimo taikyti šio straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose ir 3 dalies 2 ir 3 punktuose (aktualus nagrinėjamu atveju) nustatytas poveikio priemones, negali būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktuose. Taigi, nagrinėjamu atveju, nagrinėjant ginčą dėl Lietuvos banko sprendimo (ne)taikyti atitinkamas poveikio priemones Liuksemburgo bankui Danske Bank International S. A., galimai teikiančiam finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, teismui apskritai nėra suteikta galimybė taikyti ABTĮ 71 straipsnyje numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo, teismui nusprendus netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti atsakymą į prejudicinį klausimą, ar Europos Sąjungos direktyvos 2005/60 „Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui“ 37 straipsnio 1 dalis ir 39 straipsnio 1 ir 2 dalys bei kitos Europos Sąjungos teisės nuostatos, reglamentuojančios kovą su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, yra suderinamos su nacionalinės teisės nuostatomis, leidžiančiomis administraciniam teismui atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę sustabdyti banko, įtariamo pinigų plovimo taisyklių pažeidimais, teisę teikti finansines paslaugas.

Pažymėtina, jog minėtos direktyvos 2005/60/EB „Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui“ 39 straipsnis (konkrečiai jo 1 ir 2 dalys), atsižvelgiant į direktyvos finansinės sistemos naudojimo pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo tikslais prevencijos tikslą, nustatant iš direktyvos kylančių reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemones, numato, jog valstybės narės užtikrina, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems taikoma ši direktyva, atsakytų už nusižengimus pagal šią direktyvą priimtiems nacionaliniams teisės aktams, o jiems skiriamos sankcijos (tiek baudžiamosios, tiek administracinės kredito ir finansų įstaigoms) būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Taigi, šios nuostatos numato atitinkamą atsakomybę asmenims, kuriems taikoma ši direktyva, už tam tikrų teisės aktų ir iš jų kylančių reikalavimų pažeidimus, tačiau ne procesinio pobūdžio priemones, taikomas byloje, siekiant užtikrinti pareikštą reikalavimą. Šiuo aspektu sutiktina su atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė neturi ir negali būti naudojama kaip sankcija 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prasme. Todėl teismui nagrinėjamu atveju nekyla abejonė dėl nacionalinės teisės nuostatų, leidžiančių administraciniam teismui atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę sustabdyti banko, įtariamo pinigų plovimo taisyklių pažeidimais, teisę teikti finansines paslaugas, suderinamumo su minėtos direktyvos 2005/60/EB „Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui“ 39 straipsnio (konkrečiai jo 1 ir 2 dalių) nuostatomis.

Tačiau pastebėtina, jog direktyvos 2005/60/EB „Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui“ 37 straipsnio, kalbančio apie priežiūrą, 1 dalis numato, kad valstybės narės reikalauja iš kompetentingų institucijų bent jau veiksmingai stebėti bei imtis reikalingų priemonių, kad įstaigos ir asmenys, kuriems taikoma ši direktyva, laikytųsi šios direktyvos reikalavimų. Iš šios nuostatos matyti, kad valstybės narės pagal minėtą direktyvą apskritai įpareigojamos imtis reikalingų priemonių, kad įstaigos ir asmenys, kuriems taikoma ši direktyva, laikytųsi šios direktyvos reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju, vertintina, jog šiuo atveju iš esmės galėtų būti svarstomas klausimas dėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Be to, pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2008 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-262/2008; 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis (2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, tiek patikslintame skunde, tiek atskirajame skunde, pagrįsdamas prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, nurodė aplinkybes, susijusias su Liuksemburgo banko Danske Bank International S. A. veikla, t. y. galimai padarytus pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimus, užsienio institucijų ir viešąją informaciją apie šį banką ir jo neteisėtą veiklą užsienio valstybėse, šio banko galimai neteisėtą atsisakymą bendradarbiauti su teisėsauga, jo veiksmų pavojingumą ir galimą finansinį nuostolį Lietuvos valstybei, Lietuvos banko pareigą imtis tam tikrų poveikio priemonių bei atsisakymo taikyti pareiškėjo prašomas poveikio priemonės minėtam bankui neteisėtumą. Šios aplinkybės laikytinos ne reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pagrindžiančiomis aplinkybėmis, tačiau aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės – su pareiškėjo pagrindinių teismo priimtų reikalavimų išsprendimu. Pastebėtina, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas visiškai nepagrindė ir nepateikė įrodymų dėl to, jog nesiėmus jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo galutinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Jei galutiniu, pareiškėjui palankiu, sprendimu teismas nuspręstų įpareigoti atsakovą Lietuvos banką pritaikyti atitinkamas poveikio priemones Liuksemburgo banko Danske Bank International S. A. (ar kito Danijos banko Danske Bank A/S) atžvilgiu (uždrausti Danske Bank International S. A. vykdyti Lietuvoje veiklą), tai tokio sprendimo vykdymas nebūtų apsunkintas ar nepasidarytų negalimas, jei šioje proceso stadijoje nebūtų taikoma pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausti Danske Bank International S. A. vykdyti Lietuvoje veiklą. Minėtas teismo sprendimas būtų tiesiog pradedamas vykdyti šio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytu būdu, t. y. atsakovui imantis tam tikrų veiksmų. Be to, priėmus sprendimą pripažinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštą neteisėtu, iki tokio sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas nepasunkėtų arba netaptų negalimas, kadangi šiuo raštu atsakovas nusprendė apskritai jokių priemonių nesiimti, t. y. nekeisti padėties, buvusios iki šio rašto ir jo priėmimo metu.

Kita vertus, pareiškėjas nurodo, kad jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas padėtų užtikrinti, kad Lietuvos finansų rinkoje nebus leidžiama veikti tiems bankams, kurių veikla kelia didelių abejonių kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimo srityje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ir šiuo aspektu pareiškėjas nepagrindė bei neįrodė, kad nesiėmus jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų pažeistas viešasis interesas, tolesnė Danske Bank International S. A. veikla pažeistų Lietuvos Respublikos finansų sistemą, dėl to nukentėtų Lietuvos valstybė ir visuomenė. Pareiškėjas nei patikslintame skunde, nei atskirajame skunde nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad Danske Bank International S. A. šiuo metu faktiškai toliau teikia finansines paslaugas Lietuvoje ir tai darydamas šiuo metu kelia pinigų plovimo ar teroristų finansavimo grėsmę ir kitas neigiamas pasekmes Lietuvos valstybei (jos finansų sistemai ir pan.). Taip pat nei iš pareiškėjo patikslinto skundo, nei iš atskirojo skundo nėra aišku, kokią konkrečią žalą Danske Bank International S. A. šiuo metu, neva faktiškai toliau teikdamas finansines paslaugas Lietuvoje, kelia būtent pareiškėjui ir jo interesams. Šiuo atveju apskritai kyla abejonė pareiškėjo materialiniu teisiniu suinteresuotumu.

Kaip matyti iš pareiškėjo atskirojo skundo, jame pareiškėjas dėsto ir argumentus, susijusius ne tik su reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu, tačiau kelia ir kitokio pobūdžio reikalavimus: prašo imtis veiksmų dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl informacijos apie užsienio teisės turinį surinkimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas, todėl kiti pareiškėjo keliami minėti klausimai į šio ginčo nagrinėjimo dalyką nepatenka. Pastebėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi ne tik atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau ir priėmė jo skundą, byla pradėta nagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl visi klausimai, susiję su šiuo skundu (įrodymų išreikalavimas, informacijos surinkimas ir kt.) bus sprendžiami, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. E. P. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Dainius Raižys