2K-563/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–563/2014 Teisminio proceso Nr. 1-25-3-00001-2013-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8; 2.1.7; 2.4.4; 2.9.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant nuteistajam A. Š.,

gynėjui Mindaugui Dūdai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo Mindaugo Dūdos kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendis išteisinti A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis nuteisti A. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per šį laikotarpį nuo 24.00 iki 05.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Iš A. Š. nukentėjusiajam A. B. priteista 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 4 000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, palaikiusių kasacinius skundus ir prašiusių panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį bei palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 26 d., apie 13.00 val., Kretingos rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, važiuojamoje kelio dalyje, priėjęs prie nukentėjusiojo A. B. trenkė jam delnų šonais ne mažiau kaip 18 kartų į sprandą, o nukentėjusiajam nukritus, ne mažiau kaip 16 kartų į krūtinę. Tai sukėlė nukentėjusiajam A. B. krūtinės sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą krūtinkaulyje. Tokiais veiksmais A. Š. nukentėjusiajam A. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Išteisindamas A. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesurinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių A. Š. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką. Teismui kilo abejonių dėl nukentėjusiojo A. B. parodymų objektyvumo, t. y. dėl paaiškinimų, jog būtent A. Š. jį sužalojo: tiesiogiai įvykio, išskyrus A. B. ir A. Š., niekas nematė, o nukentėjusiojo parodymai dėl konflikto ir jo sužalojimo aplinkybių yra prieštaringi. Nors A. B. teigė, kad įvykio metu A. Š. jį sumušė, tačiau A. B. nurodytas sužalojimo mechanizmas ir mastas iš dalies neatitinka jo tyrimo metu nustatytų sužalojimų. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį A. Š. buvo nutrauktas, konstatuojant, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. Š. kaltę tiek dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tiek dėl nežymaus kūno sužalojimo. Nuosprendyje pažymėta, kad A. B. pareiškime nenurodyta jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos prokuratūrai priimant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas draudimas tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs visų byloje esančių duomenų visumos, padarė neteisingą išvadą, jog byloje surinkti duomenys nėra pakankami padaryti išvadą, kad A. Š. padarė jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, juos patvirtina liudytojos J. K. parodymai, specialisto išvada, kurioje konstatuoti A. B. padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą, duomenys apie tai, kad iš karto po įvykio A. B. pranešus dukrai, kad jį sumušė A. Š. , buvo kviečiami policijos pareigūnai bei greitoji medicinos pagalba, iš karto po įvykio A. B. buvo nuvežtas į ligoninę, o vėliau medicinos ekspertai jam nustatė krūtinės sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą krūtinkaulyje. Taigi, byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog A. Š. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata, nes ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir nutrauktas tik dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, nenustačius A. Š. veikoje viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymių. Nagrinėjamoje byloje A. Š. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, t. y. nežymiai sutrikdžius nuketėjusiojo A. B. sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė ir nepagrįstai nustatė, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, jog jis sudavė 34 smūgius nukentėjusiajam ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktai) pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia esąs nuteistas vien tik pagal nukentėjusiojo A. B. parodymus, nurodo, kad jokio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo ir tokia instancijos teismo išvada nepagrįsta. Tai, kad A. B. kažką šaukė, pasak kasatoriaus, nereiškia, jog į konfliktą įsivėlė ir jis, juo labiau, būdamas viešas asmuo, t. y. trečią kadenciją iš eilės išrinktas Kretingos rajono tarybos nariu, rajone žinomas verslininkas, niekada nebuvo baustas netgi už baudžiamuosius nusižengimus, galiojančių administracinių nuobaudų jau seniai nebeturi.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. B. parodymai nėra objektyvūs ir patikimi, tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, iš kaltinimo pašalindamas aplinkybę, jog nuteistasis spyrė nukentėjusiajam į sprando sritį. Nukentėjusysis aiškiai melavo nurodydamas apie sužalojimus, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė specialisto išvadą, kurioje konstatuota, jog kitą dieną po neva patirto fizinio smurto ekspertas, asmeniškai apžiūrėjęs nukentėjusįjį, nenustatė jokių išorinių kūno sužalojimų ir neturėjo pagrindo įvertinti sveikatos sutrikdymo masto. Būtent tai patvirtino ir nukentėjusysis 2013 m. lapkričio 25 d. teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad ekspertai jokių sužalojimų žymių nerado, o tik praėjus kelioms dienoms neva pradėjęs skaudėti sprandas. Kasatoriaus teigimu, tai rodo, kad nukentėjusysis, siekdamas jį apkalbėti, galėjo suklaidinti jį apžiūrėjusį gydytoją, kuris, remdamasis tik A. B. paaiškinimais, konstatavo nedidelę edemą krūtinkaulio srityje ir apie tai nurodė pažymoje. Pasak kasatoriaus, neįmanoma paaiškinti, kaip po 18 smūgių į sprandą neliko jokių žymių, o po 16 smūgių į krūtinę atsirado tik minkštųjų audinių patinimas krūtinkaulyje, kurio netgi neaptiko teismo medicinos ekspertas pirminės apžiūros metu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesiėmė priemonių pašalinti dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis tvirtino, jog nuteistasis ne mažiau kaip vieną kartą smogęs jam koja į kairįjį skruostą, tačiau jau teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nuteistasis jam spyręs į dešinįjį skruostą. Abejonių kelia ir tai, jog nukentėjusysis suskaičiavo tariamai jam suduotus smūgius, tačiau negali atsiminti, kada į įvykio vietą atėjo jo duktė J. K. , kurios parodymais apeliacinės instancijos teismas taip pat vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat kyla abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų, jog įvykio vietoje jis spjaudėsi krauju – tokiu atveju jam turėjo būti padaryti akivaizdūs sužalojimai veido srityje arba burnos gleivinėje, tačiau jokių panašių sužalojimų nei ekspertas, nei ligoninės medikas nekonstatavo. A. B. savo parodymuose painiojosi ir teigdamas, kad kelią užtvėrė žemėtvarkininkai, o paskui pripažindamas, kad kelią užtvėręs jis pats. Kasatoriaus teigimu, A. B. galėjo pykti ant jo dėl to, jog šis, įvažiuodamas į bendrojo naudojimo kelią, galėjo išvažinėti jam priklausančio žemės sklypo ribas, o kadangi įvažiavimas labai siauras, galėjo netyčia kliudyti žemės sklypus atskiriantį riboženklį (gelžbetoninį stulpelį), tačiau tai nėra pagrindas jį nuteisti pagal baudžiamąjį įstatymą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesiekė pašalinti šių prieštaravimų, įrodymų tyrimo neatnaujino, neišklausė nukentėjusiojo paaiškinimų, todėl jį nepagrįstai nuteisė.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą nekreipdamas dėmesio į tai, jog dėl to paties įvykio prokuroras ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje 2012 m. lapkričio 12 d. nutarimu buvo nutraukęs, nes nenustatė A. Š. veikoje nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio l dalyje, požymių. Šis nutarimas buvo ne kartą apskųstas, jo teisėtumą tyrė ir Kretingos rajono apylinkės teismas, jis įsiteisėjęs. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas pripažino, kad A. Š. nepadarė jokių smurtinių veiksmų prieš kitą asmenį. Nors nusikalstamos veikos, numatytos 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio l dalyje, yra skirtingo pobūdžio ir saugo atskirus visuomeninius gėrius, tačiau, pastarojo nusikaltimo privalomieji požymiai yra viešoji tvarka ir žmogaus sveikata (kvalifikuojamasis požymis – įžūlus elgesys, pasireiškiantis smurtu prieš kitą žmogų). Kasatoriaus teigimu, tuo atveju, jeigu tyrėjai būtų nustatę, kad jis galėjo panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, ikiteisminis tyrimas privalėjo būti nutrauktas BPK 417 straipsnio l dalies pagrindu ir nukentėjusiajam pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas, 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi panaikindamas Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutarimą, kuriame teisėtai ir visiškai pagrįstai buvo aptartas prieštaravimas dėl galimumo prieš asmenį vykdyti dvigubą baudžiamąjį persekiojimą dėl tų pačių veiksmų (Non bis in idem principas), padarė dar vieną esminį BPK pažeidimą.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas M. Dūda prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių BPK pažeidimų (20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies), dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo A. Š. teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas (BK 2 straipsnio 4 dalis), bei neteisėtai ir nepagrįstai A. Š. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad išteisinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas nesant tam sąlygų ir pagrindų – bylos įrodymai jame išdėstyti ir išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, nurodytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir jų pagrindu nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Panaikinęs šį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvados dėl A. Š. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą grindžiamos nauju pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismo padarytų išvadų, įrodymus teismas vertino remdamasis apibendrintomis išvadomis, neatliko išsamios kiekvieno įrodymo analizės, neanalizavo ir jų visumos bei nenurodė patikimų motyvų, kuriais vadovaujantis atmeta arba kitaip įvertina pirmosios instancijos teismo jau įvertintus įrodymus, nuosprendį parėmė prielaidomis, spėliojimais ir nutylėjimais. Teismo išvada dėl A. Š. kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo A. B. sveikatą padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, reikalavimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymus vertino tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duotus nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojos (nukentėjusiojo dukros) parodymus bei papildomą specialisto išvadą Nr. pGl 708/12(03), o nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo Nr. 69-2-00039-12 metu, pirminės specialisto išvados, ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo Nr. 69-2-00039-12 metu gautų dokumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, įrodymų tyrimo taip pat neatnaujino ir naujų duomenų nerinko.

Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2008, 2K-206/2008, 2K-200/2009). Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys teisme nepatvirtina, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, kad įvykio niekas, išskyrus nuteistąjį ir nukentėjusįjį, nematė, itin svarbu išsamiai įvertinti šių asmenų parodymus visose proceso stadijose, pasisakyti dėl jų kaitos ir pateikti motyvuotą vertinimą, lemiantį atitinkamas išvadas.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymus, duotus tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, šių nuostatų nepažeidė ir padarė teisingas išvadas, kad A. Š. parodymai yra nuoseklūs ir atitinkantys byloje nustatytas aplinkybes, o nukentėjusiojo parodymai prieštaringi, nenuoseklūs, neatitinka specialistų išvadų bei byloje nustatytų aplinkybių. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai motyvavo. Apeliacinės instancijos teismas asmenų parodymų analizei ir motyvuotam vertinimui, pasak kasatoriaus, neskyrė visiškai jokio dėmesio, trumpai nurodydamas tik tai, kad nukentėjusiojo parodymai iš esmės yra nuoseklūs ir juos patvirtina liudytojos J.

K. parodymai bei specialisto išvada, nenustatytos aplinkybės, jog A. B. būtų suinteresuotas apkalbėti A. Š. ar neteisingai jį apkaltinti. Tokie teiginiai skundžiamame nuosprendyje pateikiami deklaratyviai, be jokio turinio. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiojo A. B. pozicija ir parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, kiekvienos apklausos metu jo nurodomos faktinės aplinkybės dėl smūgių pobūdžio, jų skaičiaus ir eiliškumo esmingai keitėsi, o kaltinimą atitinkančių parodymų A. B. apskritai niekada nedavė. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, jog nuteistasis yra smulkesnis ir žemesnis už nukentėjusįjį, todėl net teoriškai neįmanoma nukentėjusiojo apibūdinama situacija, kad jis patyrė jį pargriovusį smūgį koja į veidą ar sprandą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, remiantis A. B. parodymais dėl 18 smūgių į sprandą bei 16 smūgių į krūtinę, neabejotinai turėjo likti aiškiai matomi daugybiniai išoriniai sužalojimai tiek krūtinėje, tiek ant sprando, tačiau nukentėjusiajam nenustatyta jokių sužalojimų nei veide, nei sprando srityje, nei kitose kūno vietose, o nustatyta tik viena nedidelė edema krūtinės srityje. Kasaciniame skunde nurodama, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus ir dėl įvykių iki smurtinių veiksmų. Iš pradžių apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad, prieš A.

Š. smurtaujant, jie ginčijosi dėl kelio užtvėrimo, tačiau vėliau parodymus pakeitė teigdamas, kad A. Š. priėjo ir nieko nepasakęs spyrė jam į veidą. Tokia pati prieštaringa situacija ir dėl smurtavimo vietos – iš pradžių teigta, kad smurtaujama buvo viešoje vietoje ant kelio, o vėliau teisme nukentėjusysis jau nurodė, kad tai vyko jo žemės sklype. Taip pat kasatorius pažymi, kad nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog jis spjaudėsi krauju, iš esmės neatitinka jam konstatuotų sužalojimų pobūdžio ir galimo mechanizmo:

A. B. nebuvo nustatyti nei burnos gleivinės, nei vidaus organų sužalojimai, kurie galėtų lemti kraujavimą. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja J. K. taip pat nurodė, kad A. B. burnoje ir ant drabužių kraujo nematė. Kraujo pėdsakų nerasta ir įvykio vietos apžiūros metu, jų nematė ir su nukentėjusiuoju bendravusi ikiteisminio tyrimo pareigūnė V. Ž.. Kasatoriaus teigimu, vertinant nukentėjusiojo parodymus, jų kaitą, svarbu ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė akistatos, o tai rodo jo nenuoširdumą ir pareigos liudyti vengimą.

Kasatorius nurodo, kad, trumpai ir lakoniškai pasisakydamas dėl nukentėjusiojo parodymų, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog vien dėl to, kad nukentėjusysis netiksliai nurodė aplinkybes dėl jam padarytų sužalojimų, nėra pagrindas netikėti jo parodymais, kurie yra nuoseklūs ir kuriuos patvirtina specialisto išvada, liudytojos J. K. parodymai ir kitų byloje esančių įrodymų visuma. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiojo parodymų netikslumai yra dideli ir esminiai, lemiantys jų vertinimą kaip nepatikimų, be to, jie neatitinka specialisto nustatytų sužalojimų, o liudytoja J. K. įvykio nematė, atvyko nukentėjusiojo pakviesta jau po įvykio ir visas aplinkybes sužinojo tik iš nukentėjusiojo, todėl, pasak kasatoriaus, jos parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti jo ar nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių apie įvykį. Be to, ši liudytoja yra artimais giminystės ryšiais susijusi su nukentėjusiuoju (jo dukra), todėl jos parodymai turėtų būti vertinami itin atidžiai dėl galimo siekio padėti nukentėjusiajam baudžiamojo proceso metu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. Š., skirtingai negu A. B. , parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, logiškai paaiškinantys situaciją, tačiau nuteistojo parodymų analizės apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apskritai nėra, nepasisakyta, kodėl jie atmetami. Skundžiamame teismo nuosprendyje pateikiamos tik atskiros nuteistojo parodymų ištraukos, neanalizuojant jų esmės ir visumos, nepateikiant jų liečiamumo su kitais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. Š. parodymus, jog specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus A. B. galėjo patirti pats, persiversdamas per kuoliuką. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė pateikdamas jokiais įrodymais nepagrįstą nuomonę, kad pačiam susižalojus nelogiška skambinti dukrai ir prašyti iškviesti policijos pareigūnus, taip pat teismas nurodė, kad pats A. Š. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. B. nugriuvo ant nugaros, o taip griūdamas jis negalėjo patirti krūtinės sužalojimų. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. nurodė, jog A. B. griuvo persiversdamas per kuoliuką ir liesdamas jį pilvu, teisminio nagrinėjimo metu taip pat nurodė matęs A. B. griūnant ant kuoliuko. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jau pakankamai ilgai yra įtempti santykiai, nevienkartiniai ginčai, inicijuojami būtent nukentėjusiojo, todėl sąmoningas apkalbėjimas ir dar vienos konfliktinės situacijos imitavimas yra visai tikėtinas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai atskirai vertino papildomą specialisto išvadą Nr. pGl 708/12(03), neatkreipdamas dėmesio į tai, kad ją surašė tas pats specialistas – vyresnysis teismo medicinos ekspertas gydytojas R. P. P., kuris surašė ir pirmąją specialisto išvadą. Pirmoji specialisto išvada, kad išorinių A. B. kūno sužalojimo žymių nerasta, todėl nėra pagrindo vertinti sveikatos sutrikdymo masto, buvo pateikta iš karto kitą dieną po įvykio, tiesiogiai apžiūrėjus A. B.. Šios išvados apeliacinės instancijos teismas nevertino ir dėl jos nuosprendyje nepasisakė. Įvykio dieną Kretingos ligoninėje A. B. ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje gydytojas J. C. įrašė, jog A. B. nustatyta nedidelė edema krūtinkaulio srityje. Šiame įraše nenurodyta apie galimą edemos atsiradimo laiką, priežastį ir susiformavimo mechanizmą. Papildoma išvada, kad A. B. buvo nustatytas krūtinės sumušimas su minkštųjų audinių patinimu krūtinkaulio srityje, buvo pateikta atsižvelgiant tik į naujai pateiktus medicininius dokumentus, t. y. specialistui vertinant vien tik minėtą gydytojo J. C. įrašą, neapžiūrint paties nukentėjusiojo, todėl, pasak kasatoriaus, ši išvada abejotina. Minkštųjų audinių patinimas (edema) galimas ir dėl įvairių vidaus organų (inkstų, kepenų, širdies, limfinės sistemos) ligų, taip pat vaistų vartojimo. Kasatoriaus teigimu, papildomos specialisto išvados tikėtinas pobūdis (dėl laiko ir sužalojimo mechanizmo) negali lemti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daromos kategoriškos išvados, kad krūtinės sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą sukėlė būtent A. Š., 16 kartų smūgiuodamas į krūtinę delnų šonais. Šioje dalyje labiau tikėtina nesmurtinė edemos prigimtis arba sužalojimas, atsiradęs dėl vienkartinio kontakto, A. Š. nurodytomis aplinkybėmis. Pasak kasatoriaus, esant tokiems prieštaringiems duomenims, teismas privalėjo suabejoti arba teismo medicinos eksperto arba Kretingos ligoninės gydytojo kompetencija ir jų nustatytomis aplinkybėmis. Tokias abejones buvo galima pašalinti apklausiant šiuos asmenis, taip pat ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, kurie pristatė A. B. į Kretingos ligoninę, jį matė ir apžiūrėjo. Tačiau šių veiksmų teismas neatliko.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog A. Š. spyrė nukentėjusiajam į sprandą, motyvuodamas tuo, kad dėl spyrio A. B. neabejotinai būtų likusios sužalojimų žymės, tačiau objektyviai nebuvo nustatyta sužalojimų nukentėjusiojo sprande. Esant šiai situacijai, pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad likusią kaltinimo dalį dėl 18 smūgių ranka į sprandą, apeliacinės instancijos teismas pagrindė tik spėjimu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas niekuo negrindė nuosprendyje padarytos išvados, jog suduodant delnų šonais išorinių sužalojimų gali ir nebūti. Tam akivaizdžiai prieštarauja nukentėjusiojo parodymai apie smūgių intensyvumą ir tai, kad po jų nukentėjusiajam reikėjo sukaupti visas jėgas, norint atsistoti. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad tai, jog A. B. konstatuotas tik krūtinės sumušimas su minkštųjų audinių patinimu krūtinkaulio srityje, nepaneigia jo parodymų apie tai, kad A. Š. sudavė daugybinius smūgius į krūtinę bei kitas kūno vietas ir kad sužalojimus A. B. patyrė būtent dėl A. Š. smurtinių veiksmų. Toks motyvavimas yra netinkamas, pažeidžiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nuosprendžio surašymo taisyklės įpareigoja teismą motyvuoti atitinkamas išvadas ir grįsti jas konkrečiais įrodymais bei jų analize, šiuo konkrečiu atveju – nurodyti įrodymus, patvirtinančius nukentėjusiojo parodymus ir jo nurodomą įvykių seką, o ne apsiriboti teiginiu, jog nėra, kas tai paneigtų. Priešingu atveju susiduriama su aiškia kaltumo prezumpcija, kuri demokratiniame baudžiamajame procese negalima.

Kasaciniame skunde teigiama, kad neišsamus ir neatidus, BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklių neatitinkantis įrodymų vertinimas lėmė ir esminį BPK pažeidimą, susijusį su kaltinimo pakeitimu. Apeliacinės instancijos teismas A. Š. nuteisė už 18 smūgių į sprandą iki nukentėjusiojo pargriuvimo bei 16 smūgių į krūtinę jam jau pargriuvus, nors privataus kaltinimo skunde yra nurodytos iš esmės kitokios faktinės aplinkybės, t. y. kad visi smūgiai į sprandą ir krūtinę suduoti nukentėjusiajam pargriuvus. Tokios faktinės aplinkybės, pasak kasatoriaus, yra iš esmės skirtingos ir jos privalėjo būti keičiamos BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau tai padaryta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų paneigti A. Š. parodymus ir konstatuoti, kad jis nežymiai sužalojo A. B. suduodamas jam 18 kartų į sprandą ir 16 kartų į krūtinę. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje rėmėsi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Apeliacinės instancijos teismas, be patikimų argumentų ir motyvų atmesdamas kaltinamojo parodymus, neištyręs jokių naujų duomenų, neturėjo pakankamų teisinių argumentų paneigti šio principo taikymą nagrinėjamoje byloje ir prielaidą, kad A. Š. smurtavo prieš A. B., laikyti nustatytu faktu. Tokia išvada, pasak kasatoriaus, galėtų būti daroma remiantis patikimų liudytojų ar nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, specialistų ar ekspertų išvadomis, tačiau nei panaudojant specialias žinias gautuose, nei kituose bylos įrodymuose nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima patikimai konstatuoti A. Š. nepalankių aplinkybių buvimą. Dėl šių priežasčių byloje negali būti daroma ir išvada dėl A. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal BPK 407 straipsnį baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 408 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusą. BPK 408 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nukentėjusiajam dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negalint pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali jo teisėtas atstovas.

Atitinkami reikalavimai BPK 412 straipsnio 2 dalyje numatyti ir skundo turiniui – jis turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o esant išimtiniams atvejams, numatytiems BPK 408 straipsnio 2 dalyje, – nukentėjusiojo teisėto atstovo. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis A. B. privataus kaltinimo skundo, kurio pagrindu vyko baudžiamasis procesas, nepasirašė ir jo nepadavė; apeliacinėje instancijoje kaltinimo taip pat nepalaikė. Nenustatytos jokios išimtinės aplinkybės (nukentėjusiojo nepilnametystė, fiziniai ar psichiniai trūkumai), kurios leistų privataus kaltinimo skundą už nukentėjusįjį pasirašyti, jį paduoti ir kaltinimą teisme palaikyti teisėtam atstovui.

Be to, nė vienos instancijos teismas nepriėmė nutarties dėl leidimo dalyvauti procese įstatyminiam atstovui (nebuvo ir tokio pobūdžio prašymo), kaip tai numatyta BPK 53 straipsnyje. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusysis A. B. , neatitinkantis BPK 408 straipsnio 2 dalyje numatytų išimtinių požymių, turi teisę turėti įgaliotąjį atstovą BPK 55 straipsnio prasme, tačiau toks atstovas negali už nukentėjusįjį paduoti privataus kaltinimo skundo ir pakeisti nukentėjusįjį teisme palaikant kaltinimą. Be to, šio proceso metu ir įgaliotojo atstovo dalyvavimo klausimas nebuvo sprendžiamas, teismo nutartis šiuo klausimu nepriimta.

Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Atitinkamą praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284/2008, 2K-26/2014). Šiuo atveju, kasatoriaus nuomone, procesas negalėjo vykti ir turėjo būti nutrauktas, o apeliacinis skundas nedalyvaujant pačiam nukentėjusiajam net nenagrinėtas, taikant BPK 416 straipsnio 2 dalyje numatytą taisyklę – jeigu privatus kaltintojas į teisiamąjį posėdį neatvyksta be svarbios priežasties, laikoma, kad jis kaltinimo atsisako.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl privataus kaltinimo bylų proceso

Pagal nukentėjusiojo A. B. dukters pareiškimą dėl A. Š. fizinio smurto prieš jos tėvą buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Prokuroro nutarimu, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo A. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nukentėjusiojo skundus atmetė tiek aukštesnysis prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas. Vienas iš teisėjo argumentų buvo tas, kad pareiškėjui nėra užkirstas kelias kreiptis į teismą su skundu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. Š. , vadovaudamasis BPK 417 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad privataus kaltinimo bylų procesas negalėjo būti pradėtas, nes ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne šio straipsnio, o jau minėtu kitu pagrindu. Kolegijos vertinimu, toks argumentas yra nepagrįstas. Minėta, kad prokuroro nutarimas nutraukti bylą buvo skundžiamas, taigi jis galioja tiek, kiek jo nepakeitė aukštesnysis prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas. Nors ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi nukentėjusiojo A. B. skundas atmestas, tačiau jam išaiškinta teisė kreiptis į teismą su skundu privataus kaltinimo tvarka. Taigi faktiškai prokuroro nutarimas yra pakeistas. Nagrinėjamu atveju netinkamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo įforminimas negali būti vertinamas kaip esminis BPK pažeidimas, dėl kurio žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai turėtų būti panaikinti ir byla nutraukta.

Pagal BPK 408 straipsnio 1 dalį privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis A. B. pagal teisinių paslaugų sutartį su advokatu V. Janušausku yra pavedęs advokatui surašyti dokumentus, atstovauti jo interesams ikiteisminio tyrimo įstaigose ir teisme bei teikti kitas teisines paslaugas. Vykdydamas šį susitarimą, advokatas nukentėjusiojo vardu surašė skundą, tačiau vietoj nukentėjusiojo pasirašė pats, nurodydamas savo pareigas, vardą, pavardę bei pridėdamas teisinių paslaugų sutartį ir advokato orderį. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas, vadovaudamasis BPK 408 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad pagal tokį skundą privataus kaltinimo bylų procesas negalėjo būti pradėtas, nes advokatas nėra nukentėjusiojo teisėtas atstovas ir jis negalėjo paduoti skundo. Toks BPK 408 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitinka šios normos turinio. Pagal šią normą, jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali jo teisėtas atstovas. Minėta, kad nukentėjusiojo atstovas advokatas V. Janušauskas yra jo atstovas pagal teisinių paslaugų sutartį, jis skundą padavė ne savo, o nukentėjusiojo vardu, įgaliotas paties nukentėjusiojo, kuris dalyvavo pirmosios instancijos teisme ir pats palaikė kaltinimą.

Nepagrįstas ir gynėjo teiginys, esą nukentėjusiajam neatvykus į jo apeliacinio skundo nagrinėjimą, teismas pagal BPK 416 straipsnio 2 dalį privalėjęs nutraukti bylos procesą. BPK 312 straipsnio 1 dalis greta kitų proceso dalyvių suteikia teisę privačiam kaltintojui paduoti apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio bet kokiais pagrindais ir motyvais. Bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios BPK normos nenumato jokių privataus kaltinimo bylų nagrinėjimo ypatumų. BPK 324 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę nuspręsti, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal privataus kaltintojo A. B. apeliacinį skundą. Apie apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo pranešta visiems proceso dalyviams, į jį atvyko tik privataus kaltintojo atstovas advokatas V. Janušauskas ir išteisintojo R. Š. gynėjas advokatas R. Lupeika, abu jie pareiškė nematantys kliūčių, kad byla būtų nagrinėjama, ir prašymų atlikti įrodymų tyrimą nepareiškė. Teismas nutarė bylą nagrinėti iš esmės, įrodymų tyrimo neatlikti, išklausė privataus kaltintojo atstovo ir išteisintojo gynėjo baigiamąsias kalbas ir pranešė apie sprendimo paskelbimo laiką. Nuosprendis buvo paskelbtas nurodytu laiku neatvykus nė vienam proceso dalyviui. Pateikti duomenys rodo, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant proceso dalyvių teisės dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Dėl įrodinėjimo privataus kaltinimo bylų procese

BPK jokių ypatumų įrodinėjimui privataus kaltinimo bylų procese nenumato, tačiau jis nulemtas to, kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas (BPK 407 straipsnis). Ryšium su tuo kasatorių argumentai, susiję su nutrauktame ikiteisminiame tyrime apklaustų asmenų paaiškinimų vertinimu, yra nepagrįsti. Kita vertus, BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais gali būti perskaitomi, kartu ir vertinami, tik tie parodymai, kurie duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, o tokių parodymų nutrauktame tyrime nėra. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo R. Š. prašymu apklausė kaip liudytojas dvi ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusias pareigūnes V. Ž. ir E. L., taigi ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimas galimas tik per šių liudytojų parodymų prizmę. Kasaciniuose skunduose nepateikta argumentų, kaip šių liudytojų parodymai susiję su aplinkybėmis, turinčiomis reikšmę bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstęs šių liudytojų parodymų apie jų atliktus procesinius veiksmus santrauką, išteisinimo motyvuose dėl jų nepasisakė, t. y. faktiškai jų nepripažino įrodymu. Išteisinimas pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymų neatitikimais dėl jam suduotų smūgių skaičiaus. Kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo A. B. parodymus vertino ne tik jų raidos aspektu, bet ir kartu su kitais bylos duomenimis. Teismas nustatė, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojos J. K. parodymai ir teismo medicinos specialisto išvada apie jam padarytus sužalojimus ir jų lokalizaciją. Nenustatęs žymių, kad nukentėjusiajam galėjo būti spirta į sprandą, teismas šią aplinkybę pašalino, tačiau nukentėjusiojo parodymų netikslumus apie jo sužalojimo aplinkybes įvertino kaip nulemtus konflikto pobūdžio ir neduodančius pagrindo atmesti jų esmę. Kasatorių nesutikimas su tokiu bylos duomenų vertinimu neduoda pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Byloje esančias dvi to paties teismo medicinos specialisto išvadas kasatoriai vertina kaip prieštaraujančias viena kitai, nors tokio prieštaravimo nenustatė nei pirmosios instancijos teismas, išteisinęs A. Š., nei apeliacinės instancijos teismas – jį nuteisęs. Pirmoji išvada, kad apžiūrėjus A. B., išorinių kūno sužalojimo žymių nerasta, neprieštarauja antrajai išvadai, kurioje įvertinti medicininiai dokumentai. Joje nurodyta, kad A. B. kliniškai buvo nustatytas krūtinės sumušimas su minkštųjų audinių patinimu krūtinkaulio srityje. Abu teismai rėmėsi antrąja išvada, tik nustatė skirtingas sužalojimų atsiradimo aplinkybes, o tai susiję su jau aptartu įrodymų vertinimu.

Neatitinka įstatymo nuostatų ir nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinio skundo argumentas esą apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 256 straipsnyje nustatytų taisyklių, pakeitė privataus kaltinimo skunde nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes. Skunde nurodyta, kad visi smūgiai suduoti nukentėjusiajam nukritus, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad dalis smūgių suduota jam stovint. Tokia sužalojimo eigos korekcija vertintina ne kaip veikos faktinių aplinkybių pakeitimas, o kaip jų patikslinimas, kuriam BPK 256 straipsnio nuostatos netaikomos.

Kolegija konstatuoja, kad nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų (BPK 383 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Dūdos kasacinius skundus.

Teisėjai

Aurelijus Gutauskas Gintaras Goda Vladislovas Ranonis