A-257-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-257-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05400-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija, atsakovas) 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8997(11) dėl jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija, pensija) dalies išskaičiavimo vykdymo nuo 2012 m. sausio 1 d., įpareigoti VRM mokėti kiekvieną mėnesį visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri yra 4 080 Lt, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 (toliau – ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas) ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012–2013 metams, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės 6 d. jam paskirta 1 200,02 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio mėnesio, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jam buvo mokama sumažinta pensija, kuri sudarė 996,02 Lt. 2013 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą su prašymu panaikinti sprendimą dėl pensijos dalies išskaičiavimo nuo 2012 m. sausio mėnesio ir mokėti visą paskirtą pensiją. Iš VRM gavo 2013 m. spalio 10 d. atsakymą Nr. 1D-8997(11), kuriame nurodyta, kad VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas akcentavo, kad iki šiol nėra sukurtas susidariusių praradimų dėl Laikinojo įstatymo taikymo kompensavimo mechanizmas asmenims, kuriems buvo paskirta ir mokama pensija, nors to reikalauja oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį visiems asmenims, kuriems paskirta ir mokama sumažinta pensija. Nustatant prarastų pensijų kompensavimą, negali susiklostyti tokia situacija, kai vienoms socialinėms grupėms tokie praradimai kompensuojami, o kitoms atsisakoma kompensuoti.

Savo reikalavimus pareiškėjas grindė ir Konstitucijos 23, 29 bei 52 straipsniais, nurodydamas, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės bus išlaikytos ir įgyvendinamos, o valstybė, prisiėmusi įsipareigojimus asmeniui, privalo juos vykdyti, užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad pagal nustatytą formulę pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad pensija pareiškėjui nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, atitinkami ministerijos veiksmai išmokant pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka sumažintą pensiją laikytini teisėtais, nepažeidžiančiais nei tuo metu galiojusių, nei šiuo metu galiojančių teisės aktų. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo pratęstas atitinkamų teisės normų galiojimas, atitiktis Konstitucijai nepaneigta, todėl ministerija neturi teisės galiojančių Laikinojo įstatymo normų nevykdyti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, darė išvadą, jog nėra pagrindo abejoti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumu ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiškėjui pagrįstai valstybinė pensija perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Teismas sprendė, kad ginčijamas VRM 2013 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 1D-8997(11) yra teisėtas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl minėto sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VRM mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat netenkintas, kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pensijoms, paskirtoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatos nebetaikomos, todėl pareiškėjas gauna visą paskirto dydžio pensiją.

III. Pareiškėjas J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas teigia, jog teismas, atmetęs jo skundą, nepagrįstai išskyrė jį iš kitų pareiškėjų, esančių analogiškoje situacijoje, nes analogiškose bylose kitų asmenų skundai tenkinami. Pareiškėjas akcentuoja, kad Konstituciniame Teisme yra priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimaisi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis remiantis jam mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta valstybinė pensija, galiojimo pratęsimo 2012 ir 2013 metams konstitucingumo. Pareiškėjo teigimu, ši byla stabdytina, iki kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą(-us) šioje (šiose) konstitucinėje(-ėse) byloje(-ose).

Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei teigia, jog jam paskirta pensija yra jo nuosavybė, kurios gynimas įtvirtintas Konstitucijoje, bei pažymi, kad valstybė, nustačiusi valstybinės pensijos skyrimo sąlygas, privalo mokėti pensijas asmenims, kurie jas atitinka. Pareiškėjo teigimu, visa pensijos dalis, kuri buvo iš jo paimta, turi būti grąžinta, o teismas privalo išspręsti klausimą dėl visos susidariusios nepriemokos kompensavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui J. B. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti 4 080 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui nesumokėta 4 080 Lt suma yra nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 10).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo atmetė, nustatė, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui buvo paskirta 1 200,02 Lt dydžio valstybinė pensija. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Ministerija 2013 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1D-8997 (11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 8–9). Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,83) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 996,02 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė